Medicinos mokslų daktarė Aldona Rainytė – mokslininkė, gydytoja pediatrė, tremtinė, visuomenininkė. Užaugo Sibire, 1956 m. grįžo į Lietuvą ir baigė studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Per vieną studentišką kelionę į Vakarų Ukrainą susipažino su būsima poete Judita Vaičiūnaite. Pateikiame atsiminimų fragmentą apie šią išvyką ir pažintį.

 

1959 m. sausio mėnuo. Visi buvome paskutinio kurso studentai: keli medikai, du ar trys fizikai ar matematikai, pora filologų... Grupės vadas – Vilniaus universiteto studentų profsąjungos pirmininkas, filologas Tomas (pavardės nepamenu). Jis sudarė devynių žmonių grupę (penkios merginos ir keturi vaikinai), ir studentiškų atostogų metu, po žiemos sesijos išvažiavome slidinėti į Karpatų kalnus Užkarpatės regione Vakarų Ukrainoje. Iš filologų pateko ir Judita Vaičiūnaitė. 

 

Aldona ir Judita. Aldonos Rainytės asmeninio archyvo nuotr.

 

Kai iš Vilniaus traukiniu atvykome į Lvivą, buvo toks nuotykis. Mus pasitiko Lvivo studentų grupė, įlaipino į autobusą. Tačiau juo važiuojant paaiškėjo, kad jie atvyko sutikti visai ne mūsų, o kitos grupės... O mes jau buvome spėję susidraugauti. Važiavome baisiai susigrūdę. Mus nuvežė parodyti universiteto, kadangi tą buvo pažadėję tai kitai grupei. 

Iki tos kelionės į kalnus nebuvome pažįstamos su Judita. Turbūt iš visos grupės su ja labiausiai ir susidraugavau, nes ir autobuse greta sėdėjom. Jasynia – kalnų slidinėjimo centras, daugiau kaip du šimtus kilometrų nutolęs nuo Lvivo. Toje kalnų slidinėjimo bazėje paprastai rinkdavosi tik sportininkai. Mūsų grupės vadas Tomas ten jau buvo lankęsis anksčiau.

O mes nebuvom sportininkai, nesiekėme atskyrių. Nors Tomas buvo to paties amžiaus kaip mes, jo klausydavom. Ten gavom specialią aprangą, slides, batus, kuprines. Kasdien eidavome į kalnus. Paprastai lipdami į kalną nešdavomės kuprinę ir slides ant kupros, o paskui jau šliuoždami leisdavomės nuo kalno. Ne visi buvom bandę slidinėti. Kadangi užaugau Sibire, tai mokėjau jau nuo vaikystės, iš tos grupės merginų slidinėjau geriausiai. O Judita, man rodos, visai nemokėjo, nes iš pradžių nešdavosi slides ir į kalną, ir nuo kalno. Paskui šiek tiek pramoko. Per ilgesnius žygius nakvodavom vadinamuosiuose „prijutuose“ – tokiose trobelėse, kurių viduryje stovėjo geležinė krosnelė. Prisilaužydavome šakų, užsikurdavome. O kadangi sušlapdavo drabužiai, juos džiovindavome – būdavo virvė per visą trobelę ištempta, sukabindavom ir batus, ir striukes. Valgyti gamindavomės patys. Žygio maistas būdavo duona, „tušonka“ (mėsos konservai) iš skardinių, arbata, kakava. 

 

Aldonos Rainytės asmeninio archyvo nuotr.

 

Sykį, apsistoję viename „prijute“, ištempėme virvę per visą namelį, sukabinome striukes ir batus. Tą vakarą vakarienės gaminti buvome paskirtos mudvi su Judita. Užkūrėme krosnelę, pastatėme ant jos kibirą kakavai virti, ir... kažkieno batas įkrito į viralą. Ką daryt su ta kakava? Daugiau jos neturėjome. Tai balsavome, ar gerti, ar negerti. Nusprendėm, kad batas švarus, juk ėjome per sniegą, ir išgėrėme. Ten viskas buvo labai paprasta, labai draugiška. Tie, kas pirmiau grįždavo iš dienos žygio arba tą dieną į jį neišeidavo, turėdavo pasitikti vėliau grįžtančius – būtinai su kompotu.

Jau vėliau, kai mieste susitikdavome su Judita, vis prisimindavome, kaip virėm kakavą...

Žygio metu užeidavome ir pas vietinius gyventojus huculus. Man padarė įspūdį, kad visi ukrainiečiai Vakarų Ukrainoje dėvėjo tautinius drabužius, ypač moterys. Sykį viešėdamos pas vietinius pasiskolinome jų tautinius drabužius, kad nusifotografuotume. Dar buvo neįprasta, kad ten gyvenvietėse, miesteliuose pardavinėjo graikiškus riešutus, tai pirkdavome ir prisivalgydavome, nes jų nebuvo Vilniuje. 

Sykį pernakvojom trobelėje, turėjom pasikelti į Kozmieščiką, bet pakilo pūga. Atsirado dar du žmonės, vyrukas ir mergina – maskviečiai. Jie buvo netyčia perėję „rubežių“ ir atsidūrę Vengrijoje. Pasieniečiai juos išlaikė dvi paras, kol susiskambino su Maskva ir išsiaiškino, kad jie ne kokie nors pabėgėliai, o tik kalnuose paklydę studentai. Mes su jais kartu nakvojome „prijute“, susidraugavome. Jų iniciatyva nušliuožėme į Mukačevą. Buvome nežmoniškai išvargę, alkani. Atėjome į miestą, ir iškart – į kavinę karštos arbatos. O mūsų vyrukai ir tas maskvietis užsakė karšto vyno. Buvome sušlapę, pervargę. Aš to karšto vyno niekad nebuvau gėrusi ir apie jį net negirdėjusi. Iškart tą stiklinę išgėriau, ir taip pasigėriau!.. Žinau, kad labai juokiausi, linksminausi, o paskui ėjome į viešbutį nakvoti. Atėjome į tą viešbutį, merginos mane nurengė, o batų nenuavė. Iš ryto atsibudau su apatiniais drabužiais ir su slidinėjimo batais. Visiems buvo labai daug juoko, kad Aldona pasigėrė. O per radiją tą dieną pranešė, kad lietuvių grupė pakilo į Kozmieščiką. Tačiau mes iš tiesų nepakilome, sutrukdė pūga.

 

Aldonos Rainytės asmeninio archyvo nuotr.

 

Pirmą kartą dalyvavau tokiame žygyje, buvo sunku. Bet jauni žmonės ištveria daug. Kai pavargdavom, mūsų vadas Tomas imdavo pasakoti nuotykius esą iš savo gyvenimo, nors suprasdavom, kad tai jo sufantazuota. Tais humoristiniais pasakojimais jis mums labai palengvindavo kelionę. 

Judita buvo lengvai bendraujanti, šneki. Pasipasakojo apie gimines, apie seserį, apie mamą, kaip Vilniuje kartu su jomis gyveno. Neprisimenu, kad pati ką nors būčiau pasakojusi, bet tai, ką pasakojo Judita, gerai prisimenu. 

Judita kelionėje deklamavo eilėraščių, bet visiškai neprisimenu jų turinio. Lyg kažką apie gamtą, apie meilę... Žinau tik, kad ji buvo ten kažkokį užsienietį įsižiūrėjusi... Be mūsų grupės, toje slidinėjimo bazėje buvo keli šimtai turistų ir sportininkų. Jau turėjom išvykti į Vilnių, o iki traukinio Lvive ilgas kelias, visi susėdom į autobusą, tačiau Juditos nėra. Visi puolė klausinėti, kur mano draugė. O Judita su tuo įsižiūrėtuoju užsieniečiu išėjo atsisveikinti... Vairuotojas piktinasi, sako, aš nelauksiu, bet kaipgi mes galime palikti savo grupės narę? Maldavome, kad palauktų, kol galų gale ji atsirado. Man rodos, kad jis buvo vengras, nes ten netoli siena su Vengrija. 

Paskui Vilniuje susitikdavome su Judita centre, gatvėj. Juk ji vėliau senamiestyje, Vokiečių gatvėje, ir gyveno. Dažnai prisimindavome gyvenimą Jasynioje. Bet tie susitikimai jau nebebūdavo tokie romantiški kaip anas laikas, praleistas kalnuose. Bendraudavom ir vėliau, draugavom, bet aš pas ją namuose nesu buvusi, ji pas mane – irgi ne. Susitikdavome daugiausia Gedimino prospekte.

Buvau labai sukrėsta per jos laidotuves. Nežinojau, kad sirgo, taip staiga mirė. Ji buvo pašarvota Lietuvos rašytojų sąjungoje, aš atėjau aplankyti. Nežinau, kodėl atėjau vidurdienį. Įsivaizduojat, salė buvo tuščia, tik jos duktė viena sėdėjo prie karsto. Tai mane labai paveikė. Galvojau, juk ji buvo tokia visuomeniška, taip mėgstanti bendrauti, o dabar guli štai viena. Matyt, pataikiau į tokį laiko tarpą. Tai man paliko labai sunkų įspūdį. 

 

Užrašė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vyresnioji bibliografė-kraštotyrininkė Aušra Gudavičiūtė