Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (18)

Vasario 25 d.

Naujienos

Nagi, pamaniau, kokių naujų muzikos leidinių mums šįryt pasiūlys švedų kanalas?

Pasigėrėtina: be jokių svarstymų, komisijų ar diskusijų per vieną naktį neliko nė vieno rusų autoriaus. Jokio Čaikovskio ar Prokofjevo. Tėvynėje jie dabar beverčiai, o likęs pasaulis ištvers kol kas be jų.

Vienas rusų pianistas, nežymiai įsipainiojęs tarp kitų atlikėjų, tiesa, prasprūdo į sąrašą. Juk nesužiūrėsi visų, o dar šitaip laikui spaudžiant.

 

Vasario 28 d.

Apetitas

Gėdijuosi skaniai pavalgyti ar užsitepti sviesto, o cuk­rų išmaišius ne taip jau ir saldu.

 

Kovo 5 d.

Kuprinė 2

Svarsčiau neimti darbo akinių – turiu ant nosies progresinius, tinka visiems atvejams, kelionėse kitokių nė nepasigedau. Puikiai tinka skaityti, vairuoti ir buityje, taigi nepamainomi ir operacinėje, ir mūšio laukui apžvelgti.

Naktį iškvietė traumatologai: įtarė kraujagyslių sužalojimą. Tikriausiai nieko blogo, sako, viskas ten gerai, reikia pažiūrėti tik dėl šventos ramybės. Užmesti akį. Arogantiškai nusiteikęs įlervojau į priėmimo operacinių bloką tiesiai, nes nėra ko čia gaišti. Stabtelėjau paskutiniame tarpduryje ties raudonu brūkšniu – aseptikos riba. Matau, kad sužalojimas įtartinas. Sunerimau. Susigėdau. Šastelėjau į rūbinę šalia. Persirengiau operacinės drabužiais. Pacientas, kaip įprasta, girtas ir agresyvus. Persimetėm keliomis daugiaaukštėmis frazėmis. Savas – suprato bent tiek ir apmalšino dūkimą. „Erelis“ suglaudė sparnus, bet kas keliolika sekundžių muistėsi ir vis trukdė operuoti, nepaisant mano raminančios intonacijos ir guodžiančios vilties, kad viskas greit baigsis, jei tik minutėlę kitą pagulės ramiai. Nepadėjo nė nuoširdūs mano pažadai išmalti snukį po operacijos, prasilenkiantys ir su gydytojo etika, ir su krikščioniška meile artimui, ir su elementariu suaugusio vyro santūrumu.

 

Batai po darbo ir kelionės namo. Autoriaus nuotrauka
Batai po darbo ir kelionės namo. Autoriaus nuotrauka

 

Po gero pusvalandžio pavargo kaklas, nes operacinį lauką stebėjau nepatogiai persikreipęs pro akinių apatinį kraštą, kur geras ryškumas. Progresiniai akiniai visai geri skaityti po vieną teksto eilutę. Operuojant nepasiteisino. Būtina matyti plačiau ir viską.

Įsimečiau neišvaizdžius darbo akinius su futliaru. Kad nesulūžtų.

 

Kovo 6 d.

Kuprinė 3

Užklupo visiška silpnaprotystė: neapsisprendžiu, didelę ar mažą dantų pastos tūtelę imti. Neįsivaizduoju jos poreikio, bet įsidėsiu kaip taikios civilizacijos talismaną. Kaip mėgstamą žaisliuką vaikui į kelionę.

 

Kovo 7 d.

Kuprinė 4

Be materialaus bagažo, susirūpinau savo žiniomis. Sovietinės karo medicinos užrašus, užbaigtus Leningrade lygiai prieš 40 metų ir dvi dienas, išmečiau vos sulaukęs pensijos.

Kadaise dėsčiau karinį parengimą medicinos mokykloje. Tokie tie karo mokslai išdykusioms paaug­lėms. Bergždžiai mėginu prisiminti ką nors naudinga iš tų laikų. Juk dabar ir karai, ir medicina visiškai pasikeitę. Magnetinis rezonansas, gama peilis, operaciniai robotai, lazeriai... O kur dar echoskopija ir kitos senienos. Iliuzijų nepuoselėju. Apmąstau, kaip nepražudyti pacientų, kai viso labo keli instrumentai, viena galva ir dvi rankos? Kaip pačiam nepaskęsti neviltyje?

Tikrai bijau karo: bijau savo bejėgystės, kai norai ir reikalavimai maksimalūs, o galimybės vos virš nulio. Dar bijau atsidurti nemalonių sprendimų kryžkelėje, kurių esmė: apsimoka ar neapsimoka? Su pačia žiauriausia potekste.

Kuklią, bet naudingą patirtį gavau išgyvenęs „tulpinių“ ir kitų miesto gaujų karus.

Labai skiriasi sužeidimai pistoletu ir automatu. Skiriasi ir chirurgo taktika. O skylės juk vienodos! Naudinga patirtis ir su motociklininkais: sužalojimai daugybiniai, pacientai apimti šoko, visai kaip po sprogimo, tik be nudegimų. Vaikinai kantrūs ir motyvuoti, sveiksta sparčiai. Po autoavarijų man vis pasitaikė lepūs jaunuoliai. Automobiliai buvo prabangūs. Mamytės dabar peni šaukšteliu. Visi kalti, ypač daktarai.

Verčiu toliau savo patirties knygos lapus. Nudegimai... Dar jų betrūko.

 

Kovo 8 d.

Diuma

Mintys tokią šventinę dieną sukasi nebe apie Clarą Zetkin ar kitas garsias moteris, o apie bobutę, raugintu agurku nukalusią priešo karinį droną. Bobutė tikslina: konservuotų pomidorų stiklainiu. Liaudžiai nė motais: raugintu agurku – tai bent skamba.

Mūsų mokyklos bibliotekoje labiausiai nučiurinta knyga – apie trijų kareivių ir vieno naujoko nuobodžią karo tarnybą, kasdienį muštrą, nieko vertą žmogaus gyvybę ir gaidišką garbės supratimą. Regis, kokie niekingi tie reti nukrypimai nuo kariškos drausmės, o meistro plunksna štai juos gebėjo suausti taip, kad muškietininkų nuotykius rijome visi eilutė po eilutės net pro mokyklinio suolo plyšį.

 

Kovo 15 d.

Pandemija

Saulutė kepina vis labiau, garsiau burzgia pavasariniai motociklai, merginos lenktyniauja, kurios apranga drąsesnė, mintys apie pandemiją tolsta, laisvėja. Pripratome per trejus metus. Sergamumas didžiausias per visą laikotarpį, bet ore tvyro jau nebe viruso grėsmė.

Pavaduoju kovidu jau antrąsyk susirgusį kolegą. Konsultacijos lyg tyčia izoliatoriuose ir karantino skyriuose, bet jau be garsiųjų apsauginių skafandrų. Laimei, pirštinių dar pakanka. Apžiūrėjęs ligonį vis vien nusiplaunu rankas su muilu paprastai, buitiškai. Nusišluostyti nėra kuo – per trejus metus taip ir neatsirado.

Kalba, kad nebereikės kaukių. Puiku, tik mums tai dar ilgai negrės. Pirmieji pandemiją pasitikom, išgyvenom (deja, ne visi) jos bangas be atoslūgių, paskutiniai atšauksim karantiną, o komplikacijas ir galimus apsigimimus gydysim dar per kelias kartas po mūsų.

 

Kovo 17 d.

Kuprinė 5

Prireikė kuprinės tuštiems buteliams susikrauti – nusimato išvyka į taromatą. Išpurčiau, ko prisikrovęs neapibrėžtai karo chirurgo tarnybai, ir apžiūrėjau turtą.

Būtiniausių drabužių nėra. Dokumentų nėra. Patogaus apavo nėra.

Kažkokie kvaili teatriniai žiūronai.

Kišenėlėje – dvi dantų pastos tūtelės. Viena – kiaura, kita – beveik tuščia.

Tai bent kariauninkas!