Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (23)

Gegužės 18 d.

Plaštaka

Jaunesnysis kolega švenčia garbingą jubiliejų. Pasveikinom, padovanojom savo dešiniųjų rankų fotografijas. Mūsų darbas panašus, charakteriai įvairūs, bet rankos – oi – kaip skiriasi!

Dar studijuodamas domėjausi plaštakos chirurgija, bet mažai radau bendraminčių. Visi nori gydyti širdį ar bent tulžies pūslę. Įspūdinga juk. Traumatologai, ir tie griebia kuo didesnį kaulą operuoti.

Plaštaka – smegenų evoliucijos pasekmė. Kas nesižavi pirštų miklumu, virtuozišku darbu? Ne tik pianisto, bet ir tinkuotojo ar stiklo raižytojo. Apie rankas sukurti kalnai poezijos. Antai ir tapytojas per modelio rankas dažnai užkoduoja žinią ar atskleidžia paslaptį.

Krapštytis valandą su pirščiuko sausgysle – darbas sekinantis, o rezultatai dažnai šiaip sau. Pirštai juk smulkmena. Kam neteko užsigauti ar įsipjauti pirštą? Toks požiūris į plaštaką ir jos ligas. Medikų požiūris, deja. Trumparegiškas, neatsakingas, net bailus.

Nepalaikomas išblėso ir mano entuziazmas, nevirto pašaukimu. Plaštakos idėja prilipo, bet neprigijo.

 

Artūro Milašausko nuotraukos

 


Gegužės 19 d.

Žaltys

Ramiu žingsniu mojavau nešiojama žoliapjove per pavasarinę žolę. Žaltį pastebėjau besiraitantį paskutiniu momentu. Sustingo vietoje, bet jokio sužalojimo nemačiau. Tiek to, raminau save, tokia gyvūnų taktika – apsimesti negyvam.

Šienavau tolyn. Atsigręžiau: žaltys tebegulėjo ten, kur palikau. Apsimetinėti jokio reikalo nebebuvo: dvikojis pavojus praėjo.

Mėginau nelaimę užmiršti. Galvoje vartėsi pora Biliūno apsakymų, kurių tekstų nebeatmenu, tik atgimė nesmagus paširdžių graužimas juos skaitant, dabar jau ryškus ir atpažįstamas. Vėl bergždžiai stengiausi mintis nukreipti kitur.

Vaizduotę aplankė Eglė, nešina geležinėmis klumpėmis kalviui. Kiek pažįstu merginų tokiu vardu? Atmintyje iššoko bent trys, nenuleidusios rankų ištikus gyvenimo negandoms. Mano jauniausiąją anūkę, beje, svarstė pavadinti Egle, ir nuoširdžiai pritariau, kai sužinojau.

Žilvinus pažįstu du: buvusį kaimyną ir pažįstamos sportininkės sūnų. Galiu tik jų vardus pakartoti, ir tai būtų visa, ką žinau apie juos.

Naikindamas vešlią žolę netyčia „pakutenau“ nemažai sraigių. Gerai, kad su kiautais, gal patyrė tik smegenų sukrėtimą.


Gegužės 20 d.

Investicijos

Skambina iš banko: atėjo laikas konsultuotis, kaip kasmet. Kiek reikia pinigų juodai dienai? Nežinau, tad sumą išlaužiu iš piršto.

Gal, klausia, investuojam?

Kadaise įsigijau Brazilijos cukraus pramonės akcijų. Cukraus žmonijai reikia nepaliaujamai, klimatas cukranendrėms palankus. Pelnas garantuotas.

Vaizdavausi raitelius su bizūnais, prižiūrinčius vargstančius darbininkus. Saulės atokaitoje blykstelėjo vienas kitas šautuvas.

Vis maniau, kad investuoju į darbininkų skatinimą ne tik bizūnais, dėl visa ko pasiteiravau, kaip ten iš tikro.

Akcijas iš manęs nupirko atgal nė neatsiklausę.

Dabar investavau į neaiškaus plauko firmas, koncernus ir susivienijimus. Nesupratau, kam jie priklauso ir kokias vertybes ugdo ar kuria. Bergždžiai domėjausi.

 

Artūro Milašausko nuotraukos
Artūro Milašausko nuotraukos

 


Gegužės 24 d.

Tyrimai

Prieš operaciją peržvelgiau ligonio tyrimus. Susinervinau. Visi raudonai pabraukti rodo patologiją. Teisybė, pasiguodžiau, taip ir turi būti – sveikų neoperuoju. Nėra ko nervintis. Tik vienas tyrimas nepabrauktas – kraujo grupė. Visos kraujo grupės yra normalios ir lygiateisės.


Gegužės 25 d.

– Skalpelį!

Taip sako kino filmuose. O iš tikrųjų?

– Galim pradėti? – klausiam anesteziologo pusbalsiu, kad nepabustų snūduriuojantis pacientas. Peiliuką jau laikom sugniaužę saujoje ir laukiam pritarimo.

Antai nugirdau vilniečius:

– Pradžia! – skelbia patys sau startą.

Kiti jau įdomiau:

– Tept! Pjaut! Klot!

– Kad locka!

– Judam judam, gerbiamoji!

– Nu?!.. Nu???!!!

– Dirbam dirbam!

...ir pora mano paties:

– Ką veikiam?

– Šiandien pradėsim?


Gegužės 26 d.

Jungiklis

Neapsikentęs dviračiu kartais išlekiu į užmiestį, ten, kur akys veda. Ko nerimauju, kas veja žvyruotais šunkeliais ir takeliais? Regis, bėgu nuo savęs paties. Ir jau tikrai mankštinuosi tyrame ore..

Aukštaitijos lygumose dažnai minu tarp žydinčių rapsų. Vienas laukas kvepia, kitas – ne. Stebiuosi. Įtarinėju, kad tai ne rapsai kvepia, o kokios nors padykusios piktžolės. Sustoju prie kvepiančio lauko. Uostau rapsą. Rapsas kvepia. Piktžolių nėra, juolab kvapnių. Nesitikėjau. Pramoniniai augalai juk nekvepia, kaip ir pinigai už juos.

Aptikau dėsnį, kurį parodė permainingas gegužės oras. Saulė šviečia – rapsai kvepia. Užslinko debesis – nebe.

Saulė išlindusi paspaudžia tam tikrą jungiklį. Žiedai paleidžia kvapus. Bitės uodžia ir stropiai tikrina nektaro sandėliukus. Saulė slepiasi, išjungia kvapus, o bites gena į sausas avilių pastoges. Nektaras ramiai kaupiasi iki kito saulės švystelėjimo. Reikia taupyti.


Gegužės 29 d.

Džiazas

Nuo džiazo nutolau nejučia. Skonis keitėsi, žavėjausi tai šiuo, tai tuo, dabar stabtelėjau prie klasikos.

Rankoje – netikėtas bilietas į Anthony’o Braxtono koncertą.

Anais laikais klausėmės ne to, ko norėjome, o ko gaudavome. Ausys nori nenori išūžtos sovietinės estrados ir novogodnij ogoniokų hitų, tad neįprasti džiazo pasažai – ir smagumas klausytis, ir laisvė jaustis kaip nori, ir platesnis pasaulis ausims.

Kai draugas įrašė į kasetę A. Braxtono albumą, iššūkį suvokiau nuo pirmųjų saksofono garsų.

Pirmus sykius klausydamasis tokios muzikos pabandžiau prisijaukinti kaip foną kažką veikdamas, bet netiko. Darbai vėlėsi, nesisekė net žiebtuvėlio pataisyti, o virtuoziškai atkarus saksofono blerbimas iš manęs, nevėkšlos, metodiškai tyčiojosi. Nagai panižo trenkti žiebtuvėlį į grindis, o magnetofoną suskaldyti su visu A. Brax­tonu – vieninteliu tikru mano nesėkmių kaltininku.

Kelioliktą sykį klausantis tą pačią kasetę pagaliau aplankė ramybė, susikaupė mintys ir užplūdo išmintis. Kai kurias atkarpas net gebėjau pašvilpiniuoti atmintinai.

Taip jau atsitiko, kad gretimame kambaryje prie tokios muzikos norom nenorom tuomet prisipratino ir mažametis sūnus, kuris po daugelio metų prisiminė nekenčiamą atlikėją ir štai dabar parūpino bilietus į koncertą.

Kooperatyvų laikais papildomai uždarbiavau atletinės gimnastikos klube. Žodis „kultūrizmas“ tebebuvo uždraustas, kaip ir pats tarybinio jaunuolio moralę žeminantis ir sveiką kūną darkantis sportas.

Vakare, pasibaigus treniruotėms, reikia užrakinti klubą. Bet matau užsisvajojusius sportininkus, kurie laiku treniruotės neužbaigs – aišku iš pastangų ir pratimų sekos. Kaip man elgtis? Slampinėti po salę ir maldauti paskubėti? Graudinti laikrodžiu ant sienos?

Nuobodžius pratimus smagu daryti skambant rit­mingai lengvai muzikai. Labiausiai tiktų transas, bet tada dar nebuvo išrastas. Tenkinomės tais laikais vis drąsėjančia lietuviška estrada ar iš Lenkijos atvežtais MTV hitais.

21:00 keičiu muzikinį foną: užmetu porciją tradicinio melodingo džiazo. Sportininkai sukrunta, dirsteli į laikrodį. Žvilgsnis įdėmus. Dirsteli į mane. Žvilgsnis piktokas, bet pagarbus.

21:40 paleidžiu A. Braxtoną.

21:50 salė tuščia, daugelis neria pro duris net nesiprausę.

21:55 išjungiu muziką, šviesas, užrakinu klubą.


Birželio 1 d.

Mamytė

Netikėtai atsistatydino pažįstamas vieno žurnalo redaktorius. Nesuspėjom susibičiuliauti, ir nutrūko labai šiltas, dėmesingas bendravimas, niekaip neprimenantis darbdavio ir darbuotojo santykių. Neįkyrūs patarimai, taktiškas reiklumas. Padrąsinančios, gal ir ne visai pelnytos pagyros.

Tarsi rūpestinga mamytė.


Artūras Milašauskas, baigęs VU, dirbo chirurgu. Patiko. Paskui dirbo traumatologu. Patiko dar labiau. Vėliau dirbo kraujagyslių chirurgu. Sulaukė pensijos. Fotografavo. Nesunkiai įstojo į Fotomenininkų sąjungą. Dar lengviau iš jos išstojo. Gėrė alkoholį – metė. Rūkė tabaką – metė. Žaidė regbį – metė neseniai, sudėtingai ir ne visai. Netapo ir nežvejoja.