Vakaras. Iškritęs sniegas. Tokiu metu pernai skyriausi su vyru. Tąsyk eglutė taip ir liko stovėti kieme, pasipuošusi antikvariniais žaisliukais. Tiesa, vieną jų supykusi sudaužiau į namo sieną. Vėliau ilgai rankiojau žalsvas šukes. Šiemet viskas kiek kitaip. Neturiu eglutės, žaisliukai guli rūsyje. Vaikams ir man agresyvus gripas. Daugiausia, ką pavyko padaryti – tai pasimelsti vakare prieš užmiegant.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

/ / /

Žiemai sušildyti užkuriu židinį. Po vieną dedu malkas, pilu degų skystį, priglaudžiu degtuką. Klausausi tylaus čirškesio. Prisimenu, kad šiame gyvenime buvo keletas šventų momentų. Rytas, kai gimė Emanuelis ir jį padėjo man ant krūtinės. Diena pavasarį, kai snigo ir pasaulį išvydo Rafaelis. Ir ta trumpa akimirka, kai Gailestingumo šventovėje buvęs vyras įdėjo man į delną sidabrinį rožančių. Žvilgtelėjome vienas į kitą. Pamaniau, jis sukurtas per švelnus šiam pasauliui. Nesuradau stiprybės matyti jį nykstantį. Bijojau prarasti mirusį. Pasakiau sau, kad verčiau palaidosiu gyvą, ne mirusį. Amžinai manyje esantį ir pačia manimi tapusį „švelnios meilės niekada“.

Žiūriu į vestuvinį žiedą, kurį jis man įteikė tą dieną, kai išėjo iš namų. Perlaužė replėmis per pusę ir įdėjo man į delną. Tai žiedas, kurį užmoviau jam prie altoriaus sakydama priesaiką. Aš, Aušra, imu tave, Marių, savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima. Kai vargas suspaus ar ligos suims, visada tave mylėsiu ir gerbsiu.

Žiūriu į jo ir į savąjį žiedą, kurį vis dar nešioju – atleisk man už viską, kas tarp mudviejų nutiko ir kas dar būtų galėję nutikti. Atleisk, kad neištesėjau pažado.

/ / /

6 ryto. Girdžiu trinksint kaimynų automobilio dureles. Vienos, antros mašinos. Jie išvažiuoja. Dar 2 valandos miego iki darbo pradžios įgarsinimo studijoje. Stengiuosi užmigti žiūrėdama į kaimynystėje stovintį namą, vis dar papuoštą kalėdinėmis lemputėmis. Jos apšviečia kambario lubas ir mano rankas. Mąstau apie visus rūpesčius: nebaigtas statybas, turimus finansinius įsipareigojimus, vaikų būrelius, reikmenis, apsilankymus pas gydytojus. Mąstau, koks žmogus vaiko priežiūrą apibrėžė kaip motinystės ar tėvystės atostogas? Visuomet dirbau, neturėjau vaiko priežiūros atostogų, bet man nesuvokiama, kaip mažiausiai metus trunkantį periodą, kai keliesi nuo 6 iki 10 kartų kiekvieną naktį, galima apibrėžti atostogomis. Žindai, vystai, skalbi, gamini valgyti, lauki, kol praeis dantų dygimas, augimo šuolis, miego regresas, bronchitai, žarnyno infekcijos. Tai tikrai nėra atostogos.

/ / /

Kūčias sutikome vaikų skubios pagalbos priimamajame. Emanuelis po savaitės aukštos temperatūros leisgyvis gulėjo man ant kelių. Vaistai veikdavo tik kelias valandas, tuomet temperatūra vėl pakildavo. Nebežinojau, ką daryti. Padarius rentgeną paaiškėjo, kad jam gripinė pneumonija. Naktį vaikų tėtis budėjo prie vaikų, o aš važiavau namo. Važiuojant mišku beveik pačioje kalno viršūnėje iš vietos nebegalėjo pajudėti automobiliai. Savąjį palikau nenukastoje stovėjimo aikštelėje. Kopiau tamsiu mišku aukštyn link namų. Kažkodėl visą kelią mąsčiau apie berniuką vardu Danielius. Jį sutikau praėjusį pavasarį, kai pavadavau šachmatų mokytoją. Danielius liko be poros ir aš atsisėdau priešais jį sužaisti partijos. Po kurio laiko pradėjome šnekučiuotis. Jam buvo aštuoneri, labai tvarkingas, susišukavęs, dėvėjo baltus marškinukus. Pasakė, kad užaugęs norėtų tapti pilotu. Jam puikiai sekėsi žaisti. Kai paklausiau apie jo šeimą, berniukas išsitarė, kad neturi mamos. Prieš keletą mėnesių ji mirė nuo vėžio. Jį ir jo trejų metų sesutę dabar augina tėtis. Aš žiūrėjau jam į akis. Jis taip pat pravirko. Pakilau ir apkabinau jį. Kai baigėsi pamoka ir visi vaikai išėjo, mes toliau žaidėme partiją. Sužaidėme dar vieną, nes jis labai norėjo.

/ / /

Rytais veždama sūnus į darželį vaikų namų šoninėje sienoje matau įrengtą gyvybės langelį. Pavakare regiu be tėvų augančius vaikus, žaidžiančius lauke arba stoviniuojančius prie tvoros, skiriančios vaikų namų ir darželio pastatą. Jie mato, kaip tėvai atvažiuoja pasiimti savo dukrų ir sūnų, juos apkabina ir bučiuoja. Mato, kaip jie visi kartu įsėda į automobilį ir važiuoja namo. O šie taip ir lieka stovėti prie tvoros.

/ / /

Vakaras, sninga. Supuosi miške ant sūpynių lyg būčiau šešerių. Supuosi ir laukiu, kad su manimi kas nors atsitiktų, kad ateitų kokia nors išganinga mintis. Kas nors ateitų ir paklaustų, ką veikiu vėlų vakarą miške ant sūpynių. Dabar soduose auga vis daugiau naujų namų. Apsigyvena žmonės. Naktį užgęsta vis daugiau šviesų. Aš žiūriu į tamsą, į naktį. Mano vyresnis sūnus, žiūrėdamas į tamsą, nuolat sako, kad ten yra pabaisų. Niekada neįtariau, kad skyrybos yra taip skausminga.

Vakaras. Aš – oro uoste Helsinkyje. Oro uostas rekonstruotas, milžiniškas. Dabar aš – oro uoste Stokholme, skaitau knygą. Skrendu namo iš filmavimo pamainos. Suomius vis dar matau kaip gražius muminukus. Sunku patikėti, kad filmavimai jau baigėsi ir greičiausiai niekuomet nebesusitiksiu žmonių, su kuriais kūriau. Žinoma, taip būna po kiekvienų filmavimų.

/ / /

Vakaras. Esu prie upės, kurios plotis keturis kartus didesnis nei Neries. Praėjusią savaitę mačiau baltą balandį, nudvėsusį ant purvino sniego. Šiandien Londone mačiau dar vieną. Nudvėsęs taikos simbolis. Žvelgiu į balandžius, krante snapeliais kapstančius žvyrą. Saulėlydis, daugiabučių namų langai dega raudona šviesa. Nežinau – kodėl, bet, rodosi, vasarį kažkas sieja su rugpjūčiu.

/ / /

Man patinka vienas vaikas iš sūnaus darželio. Atrodo kaip mažas Joaquinas Phoenixas. Visada šiek tiek prislėgtas, susirūpinęs prieina prie manęs, o aš visada jam sakau tą patį: „Labas, kaip einas?“

/ / /

Mokau sūnų žaisti šachmatais, kol kas puikiai sekasi įkalti jam į galvą figūrų pavadinimus, kas yra šachas bei rokiruotė. Jam patinka žiūrėti, kaip žaidžiu. Kai pralošiu žaisdama su kompiuteriu, purto galvelę. Dabar skaitau jam knygeles prancūziškai. Apie dramb­lio Babaro nuotykius. Jo mėgstamiausia knyga – ,,Panama yra labai graži“. Jau pats plaukia ir važiuoja dviratuku. Galėtų keliauti aplink pasaulį. Šiandien jis filmavosi reklamoje, kitą savaitę jo laukia dar viena. Tai bus penkta jo pamaina filmavimo aikštelėje ir man smagu matyti, kaip jam patinka žaisti priešais kamerą. Rytoj manęs taip pat laukia atranka. Šį mėnesį visos nesėk­mingos. Kiekvieną kartą lauki, tikiesi ir tuomet vėl lauki.

/ / /

Spektakliai baigėsi. Spėjau pasiilgti savo grimo veid­rodžio, kolegų ir vakarinio jaudulio prieš spektaklį. Malonus adrenalino šuolis. Dabar aš vėl laukiu. Vaid­mens, repeticijų, atrankos ar filmavimo. Laukiant sunku save apibrėžti, sunku atsakyti, kas esu. Fantazuoju, kuriu galimus įvairių įvykių scenarijus. Šis laukimas ir yra sunkiausia dalis, nes negaliu prarasti savęs, negaliu leisti savo vidiniam pasauliui nuskursti. Todėl skaitau, sportuoju, fantazuoju, ieškau gamtos ir jausmų. Bandau išlikti gyva ir gyvybinga.

/ / /

Praėjo 3 metai ir aš nebemiegu ant žemės. Nusipelniau. Moterys, kurios užaugina du sūnus, eina į rojų. Man taip sakė vienas britų aktorius. Būtinai pranešiu, ar tai tiesa... Antra vertus, reikėtų sugalvoti kitą būdą, kaip ten patekti.

/ / /

Dabar vis skaitau apie karą. Afganistano karą, kai sovietai mėtė į žaislus panašias bombas, kurias vaikai paimdavo į savo rankas. Skaitant apie kankinimo kameras, aptiktas išlaisvintuose Ukrainos miesteliuose, mano vidus apsiverčia aukštyn kojomis. Svyra rankos. Apkabinusi savo vaikus, meldžiu, kad jiems netektų kentėti ir sukelti kančios. Viskas taip greitai baigiasi. Ir šis gyvenimas pernelyg greitai baigiasi.

 

Aušra Giedraitytė – autorė, aktorė. Aktyviai keliavo prieš baigdama bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar profesiniai interesai apima kino scenarijų, poezijos rašymą ir vaidybą.