Česlovas Kalenda. Raszitojas lietuviszku Dramu

Rašytoją, kurio 200-osios gimimo metinės bus minimos gruodžio 20 d., aš, dar vaikas, atradau pats, tiksliau – jo kapą Girkalnio kapinėse. Vaikštinėdamas po kapines už 10 met­rų nuo senelių amžinojo poilsio vietos pastebėjau tvorele aptvertą išskirtinę eilę aukštų metalinių kryžių su užrašais FROMAI. Šalia jų, toje pačioje eilėje, stovėjo įprastos formos cementinis kryžius su metaline plokštele, ant kurios buvo užrašyta: „Čionai palaidotas Aleksandras Fromas Raszitojas lietuviszku Dramu ir pasaku Gužutis.“ Tada jau mokėjau skaityti, bet knygose tokios pavardės man neteko aptikti.

Vėliau Girkalnio bibliotekoje radau šio autoriaus kūrinių rinktinę „Baisioji gadynė“ (Vilnius, 1955). Kai ją parsinešęs skaičiau, pamačiusi kaimynė Juzefa Červinskienė, dažnai apsilankydavusi, pasakė, jog knygos autorius, į brikelę pasikinkęs baltą arklį, dažnai atvažiuodavęs pas jos mamą Stanislavą Paškevičienę, kuri gyveno Paliesio dvare, Žvirgždžių kaime. S. Paškevičienė, kaip vėliau sužinojau, taip pat buvo kultūros veikėja ir rašytoja. Nors ji buvo išauklėta lenkų kultūros dvasia, bet gyvendama Lietuvoje ir bendraudama su rašytoju Gužučiu bei jo bičiuliu – irgi rašytoju – Mečislovu Davainiu-Silvestraičiu apsisprendė būti lietuve. Ji rašė istorines apysakas.

 

Aleksandras Fromas-Gužutis, Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Aleksandras Fromas-Gužutis, Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

 

Taip sužinojau, jog A. Gužutis gyveno netoli mano tėviškės Girkalnio, Gongailiškiuose (dabar Aušgirio kaimas, Jurbarko r.). Jis gimė Raseiniuose, mokėsi Kražių gimnazijoje. Dirbo raštininku valstybinėse įstaigose. Įsigijo žemės, ūkininkavo ir laisvalaikiu kūrė. Jo šeimoje gimė 8 vaikai, bet užaugo tik keturi: dukros Sofija, Aleksandra, Teodora ir sūnus Mykolas.

Literatūrologas Jonas Lankutis A. Gužutį laiko vienu ryškiausių dramaturgijos pradininkų, parašiusių 13 dramų ir vieną komediją, taip pat kelias apysakas, noveles ir eilėraščių. Pjesės parašytos tuo metu, kai dar nebuvo lietuviško teatro. Literatūros istorikė Aušra Martišiūtė-Linartienė rašo, kad „iš žemaičių bajoro Fromo-Gužučio dramaturgijos (...) ilgainiui išaugo profesionalus Lietuvos teatras“.

Kūriniuose „Išgriovimas Kauno pilies 1362 m.“, „Eglė žalčių karalienė“, „Baisioji gadynė“, „Ponai ir mužikai“ ir kt. vaizduojami istoriniai įvykiai. Sulenkėję žemaičių bajorai juokėsi, šaipėsi, bet dramaturgas atkakliai dirbo, svajojo apie lietuvišką teatrą, kritikavo sulenkėjusių ponų moralinį nuopuolį, kėlė valstiečių švietimo svarbą, ypač vaikų mokymą „prigimtine lietuvių kalba“. Jo parašyti veikalai sulaukė mėgėjiško teatro entuziastų dėmesio.

Neabejotina, jog reikšmingiausias Gužučio įnašas į lietuvių kultūrą yra teatrinio meno lietuvinimas, nes ankstesnės šios srities apraiškos buvo tik bajorų namuose rengiami vaidinimai. Literatūrologė Reda Pabarčienė pastebi, kad „šiandien Fromo dramos, tarsi netikėta archeologinė iškasena, stebina autoriaus užmoju, entuziazmu, humanistine dvasia ir kelia apgailestavimą, kad savo metu jos nebuvo deramai įvertintos ir pastatytos scenoje“. Vis dėlto jos buvo vaidinamos mėgėjų teatruose Lietuvoje, Rusijoje, JAV. Aš, XX a. antroje pusėje studijuodamas Vilniaus universitete, žiūrėjau A. Gužučio komediją „Gudri našlė“, kurioje skambėjo nemaža gyvų posakių iš žemaičių kasdienės kalbos.

Mano mokykloje veikė literatų būrelis. Jį globojo mokytoja Vlada Čeponytė. Sudarydami būrelio veiklos sąrašą, mes įrašėme: prižiūrėti rašytojo A. Fromo-Gužučio kapą. Kadangi gyvenau prie pat kapinių, ne kartą ravėjau kapą, rinkau nukritusius lapus.

Vėliau, kai jau studijavau universitete ir grįžęs atostogų aplankiau šį kapą, radau viską pakeista: senasis apiręs kryžius nugriautas; jo vietoje stovėjo monolitinis keturkampio formos obeliskas su iškaltomis rašytojo pavarde, gimimo bei mirties datomis. Senojo paminklo metalinė plokštelė su įrašais nedingo – ją mačiau Girkalnio vidurinės mokyklos muziejuje, kurį įkūrė mokytojas Liudas Bereiša.Antrojo pasaulinio karo frontui nuslinkus į Vakarus, buvusio Paliesio dvaro Kurpiškių palivarko kieme teko matyti didelę krūvą knygų, žurnalų. Visa tai tikriausiai buvo atvežta iš S. Paškevičienės buvusių namų Žvirgždžiuose, iš rašytojos bibliotekos bei archyvo ir nežinia kodėl palikta po atviru dangumi. Čia galėjo būti ir A. Gužučio laiškų, jo ranka rašytų tekstų... Žmonės kalbėjo, kad tuos popierius rinko, kas norėjo, nešė prakuroms.

Dabar, artėjant A. Fromo-Gužučio 200-osioms metinėms, jis vėl prisimintas. Raseinių ir Jurbarko rajonų paribyje, buvusioje Fromų sodybvietėje, Aušgirio kaime, Šimkaičių seniūnijoje, ūkininko Vyto Zakso iniciatyva bei lėšomis, remiant Jurbarko savivaldybei, padedant Graužų kaimo vyrams Arūnui Užkuraičiui ir Remigijui Zaleckui, atidengtas paminklinis akmuo Gužučiui atminti.


Česlovas Kalenda – profesorius, filosofijos dėstytojas, redagavo VU žurnalą „Problemos“.