2023 metų vasarą Adelės ir Konstantino Čiurlionių šeimos namuose Druskininkuose vyko režisieriaus Vytauto V. Landsbergio dokumentinio filmo ,,Debesies laivu“ filmavimas. Sodybos kieme, obelų sode, ant suolelio susėdo du geri bičiuliai, prieteliai, kaip sakoma Dzūkijoje, pasikalbėti apie šį bei tą, bet jų pokalbio ašis lieka ta pati, kuri abiem buvo kelio kryptis ir šviesa visą gyvenimą, – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Profesorius Vytautas Landsbergis ir ilgametis M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus vedėjas menotyrininkas Adelbertas Nedzelskis, kuriamo filmo herojai, tarsi bando atsukti laikrodžio rodykles atgal ir dar sykį pasitikrinti gerai žinomus, o gal ir primirštus dalykus. Kaip prasidėjo jų gerokai daugiau nei pusę amžiaus trukusi bičiulystė, kaip kūrėsi pirmasis memorialinis muziejus Druskininkuose – Čiurlionių šeimos namai, kur atsidūrė ar pražuvo vienas ar kitas autentiškas artefaktas, kokius ženklus matome M. K. Čiurlionio kūryboje ir ko ši asmenybė mus moko, apie ką skatina mąstyti.

Kai A. Nedzelskis šių metų rugsėjo 17 dieną iškeliavo į Viešpaties sodus, šis pokalbis tapo dar vertingesnis.

 

 

Vytautas Landsbergis ir Adelbertas Nedzelskis Adelės ir Konstantino Čiurlionių šeimos namuose Druskininkuose. Kadras iš Vytauto V. Landsbergio dokumentinio filmo ,,Debesies laivu“

 

V. L.: Mes turbūt susitikom, kai čia buvo atidarytas muziejus. Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt treti metai.

A. N.: Ne, turbūt penktais susipažinom. Jau pavasaris buvo išėjęs, jau turėjau ją [V. Landsbergio knygą ,,Pavasario sonata“, 1965 m.] ant stalo, ir pradžia buvo tokia. Skaitėm.

V. L.: Na, taip. Tai mes senokai čia kažkaip kuičiamės.

A. N.: Labai paprasta matematika. Šešiasdešimt metų Druskininkuose, trisdešimt metų muziejuje [išties trisdešimt treji – 1964–1997 m.], trisdešimt metų su Čiurlionio draugija, kažkokie tokie žaidimėliai. Draugija šiandien atsigavus yra.

V. L.: Saulius biškį išjudino.

A. N.: Išjudino. Ir Aušra gerai.

V. L.: Na, na. Gražius darbus dirba. Jie atsiunčia vis man į kompiuterį koncertų, renginių, susitikimų programas. Rokas darbuojasi iš peties. Taip, dabar daug darbo, kai artėja jubiliejus ir valdžia nežino, ką su juo daryt.

A. N.: Matai, tie jubiliejai trunka... Kai atėjau [į muziejų], buvo devyniasdešimtosios Čiurlionio gimimo metinės [1965 m.]. Paskui dešimt metų įsibėgėjom ruošdamiesi šimtosioms. Oi, koks triukšmas, balaganas. Na, ir taip iki dabar... Mačiau laikrašty, kad Andrijauskas atvažiuoja į Druskininkus.

V. L.: Kada ir kur? Ar gyvent atvažiuoja?

A. N.: Su nauja knyga, pristatyt.

V. L.: Ai, jo knyga įdomi. Labai daug visko yra sudėjęs. Savo minčių, svarstymų. Ir tie svarstymai – noriu, kad ta tema atsirastų per jubiliejų. Čiurlionis – mąstytojas. Čiurlionis – filosofas. Man atrodo, kad šiek tiek atsiveria durelės ir į tokį keistą reiškinį, kad Čiurlionio paveikslai iš tikrųjų yra knygos. Savotiškos knygos, reikia skaityti.

A. N.: Nu jo. Matai, čia visiems geriems paveikslams tas gali būti.

V. L.: Taip, bet Čiurlionio galbūt kažkaip ypatingai, nes jis lyg ir nori, kad žmonės skaitytų ženklus. Paliko tuose paveiksluose ženklus, kurie įtraukia, suglumina. Pradėk žiūrėti, žmogau.

A. N.: Patys ženklai... O jei norim žinoti, kaip bėga laikas, tai va, šitas ąžuoliukas šešiasdešimt šeštais metais pasodintas iš vazonėlio.

V. L.: Ką sakai? Šitas didelis?

A. N.: Taip.

V. L.: Oho, o iš kur atvežtas?

A. N.: Iš Kauno. Karužienė [Valerija Čiurlionytė-Karužienė] atvežė moliniam [vazone]. Tokio dydžio.

V. L.: Jau paūgėjo...

A. N.: O prie kito namo galo Mieželaitis atvežė. Gavau banderolę. Nuo Tolstojaus kapo [gilės]. Vieną pasodino prie ,,Dainavos“ ir vieną čia.

V. L.: Ir kaip sekasi?

A. N.: Va, prie kito namo galo. Nesunku įžiūrėt.

V. L.: Tai iš Tolstojaus? Na, gerai. Gerų dalykų yra. Ką reiškia vieta! Vieta su vieta kalbasi.

A. N.: O kad šitas kiemas yra toks užburtas, abejonių nelieka. Ten du medeliai, liepos dvi. Jas ant dviračio parsivežiau prisirišęs, tokias va. O kai mane varė iš muziejaus, tą dieną atsinešė [žmonės] ąžuoliuką ir daržo gale pasodino.

V. L.: Jau paaugęs tas ąžuoliukas. Kada tave varė, seniai?

A. N.: Devyniasdešimt septintais.

V. L.: O Jėzus Marija. O Jėzus Marija. Klausyk, o Jadvyga [Jadvyga Čiurlionytė-Borutienė] su Boruta [Kazys Boruta – antrasis J. Čiurlionytės vyras], kada jie čia buvo? Ar dar prie vokiečių, ar po vokiečių, vėl atėjus sovietams?

A. N.: Jau atėjus sovietams. Kol tie nebuvo atėję, jie atvažiuodavo į Baltašiškę [vienas iš Druskininkų miesto rajonų kitoje Nemuno pusėje] ir pamojuodavo rankele į tą pusę. Pirmą knygą, kurią užrašei, ir po šiai dienai turiu – ,,Pavasario sonata“. Šešiasdešimt penkti metai.

V. L.: O kaip jūs čia atsidūrėt? Kaip pradėjot tą muziejų tvarkyt, kokia buvo situacija?

A. N.: Čia vienas iš nepaaiškinamų dalykų. Buvau baigiantis Telšiuose dailės mokyklą, ir parašė iš Druskininkų laišką, sako, turim medžio būrelį, bet staiga nebeliko mokytojo. Atsiųskit. Na, diplomų teikimas, skirstymas kas kur, ir man sako, kad jau esi seniūnas, su pagyrimu baigei, gali pasirinkt, kur važiuot. Sakau, aš bet kur važiuosiu, kur tik bus kokia minimali pastogė. Sako, Druskininkuose siūlo butą. Viskas, sakau, važiuojam į Druskininkus. Atvažiuojam, sako: „Ką tu čia, jaunuoli, svaičioji, koks butas? Jokio buto nėra.“ Tada sakau – pažiūrėkit pro langelį, o ten iš sunkvežimio iškrauti mūsų ryšuliukai, du vaikai sėdi, vienas aštuonių mėnesių, kitas didesnis. Sunkvežimis jau išvažiavo į Telšius. Ką daryti? Pionierių kambarys. Išnešė būgnus, trimitus ir trimis aukštais sudėję apgyvendino mus. Paskui, kai jau mokykloj pradėjau dirbti, bendrabuty vieną kambariuką gavom, pastatėm dujinę plytelę ir apsigyvenom. Metus laiko pragyvenom.

Buvo 1964 metų pavasaris, paskutinės mano pirmųjų mokslo metų dienos mokykloje. Dirbtuvėse vedžiau pamoką, ateina vyrukas [dailininkas Alfonsas Šuliauskas], sako, ateik, nori su tavim pasikalbėti. Išeinu, stovi ,,Volga“ kieme, du vyrai [M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Petras Stauskas ir jo pavaduotojas Kęstutis Žitkus]. Labas, labas, sėsk į ,,Volgą“. Nuvažiavom ant Nemuno kranto. Vaikščiojom, vaikščiojom. Toks mažiukas iš tų dviejų sako: „Klausyk, kaip tau atrodo, ar tas Čiurlionis dailininkas, ar ne dailininkas?“ Sakau – dailininkas. Tai, sako, ateik į muziejų dirbti! Duosim namą, duosim malkų pasikūrenti, viską. Ai, sako, prie namo yra sklypas, galėsi susikasti, auginti ką nori. Na, sakau, man reikia pasikonsultuot.

Pareinu namo, žmona sako: „Jeigu daržas yra, tai eik.“ Vis tiek čia jau rimtas reikalas. Va, atsakymas į jūsų klausimą. O svarbiausias tai buvo posėdis. Karužienė, Stauskas, tas kalbintojas ir Žitkus, pavaduotojas, atėjo pas mus į bendrabutį. Ir ten Karužienė nulėmė, pasakė: ,,Imam, imam. Tuščia vieta, bet imam vis tiek. Kol geresnio nesurasim – imam.“ Ir paėmė.

V. L.: Remontuot pastatus valdžia duodavo pinigų? Kaip vyko visi tie darbai?

A. N.: Šitam namely [pirmasis šeimos namas šalia gat­vės] buvo visas muziejus: ir ekspozicija, skaidrės, muzikėlė. Tai va, tokia pradžia. Anas, pilkasis, namas dar buvo remontuojamas. Karo metu buvo sudegęs, vėliau atstatė mažesnį. Jau man teko laimė prisidėti, ir taip po biškį, po biškį. Paskui pajutau, kad Čiurlionis dar kažko nori, o aš negaliu nieko duoti. Visiškai. Tai dar šešerius metus Dailės institute atpyliau, ir tada šviesiau pasidarė. Taip kad viskas – ir namai, ir muziejus, ir mokslai, ir vaikų mokslai – viskas taip susidubliavo ir dubliavosi visą laiką. Karužienė man labai dažnai ką nors kalbėdama sakydavo: na, matai, čia yra pirmaeilis dalykas, o čia va yra antraeilis, ir taip toliau. Kai daug kur užstrigdavo mechanizmas, ta formulė visada suveikdavo. O štai čia stovėjo suolelis. Sėdėdavo ji ant to suolelio ir sakydavo: „Gyveni, darbuojiesi, dar tiek darbų nepadarytų, ir staiga ateina laikas mirti. Na, kokia nesąmonė!“

Yra nuotraukų, kur Karužienė sėdi prie to langelio. Čia kultinė istorinė detalė, bet kai buvo suolelis, buvo geriau nei be suolelio.

V. L.: Čia tas langelis?

A. N.: Jo. Atsimeni tą nuotrauką – Jadvyga stovi, tai iš čia kadras padarytas. Viena, paskui su Boruta.

[Pašnekovai persikelia į vidų.]

V. L.: O kaip kvepia! Židiniu. Opa. Opapa. Opapa, broliukai. Gražu, labai ramu, labai faina.

A. N.: Ar nori sėstis?

V. L.: Ne, aš galvoju – čia Leonardo [da Vinci], ar ne? Šitas šventas Jonas. Paduok man kėdę, patikrinsiu, ar galima groti. O, laikykis. Olialia. Čia esu skambinęs. Čia būdavo klausytojų, kai prasidėjo Čiurlionio koncertai, aš čia skambindavau, o žmonės už lango sėdėdavo.

A. N.: Ten skambinai, prie to lango.

V. L.: Ne, va čia buvo žmonės lauke.

A. N.: Ir ten buvo. Abiejose pusėse skambinai.

V. L.: Gali gali gali.

A. N.: Septyniasdešimt penktais metais čia stovėjo fortepijonas, čia atdaras langas, ir grojai. Yra kadras, yra nuotraukų. Už lango jau buvo kaimynų sklypas. Čiurlionių sklypas ėjo visai palei sieną. O paskui iš kaimynų nupirkom tą gabaliuką ir pradėjom jau į tą pusę sodinti žmones.

V. L.: Tai šitam name kažkas čiurlioniška yra likę ar jis visiškai perstatytas?

A. N.: Ne, jis naujas. Namas yra naujas.

V. L.: Ant senų pamatų?

A. N.: Ne ant senų pamatų, kadangi yra pusantro metro siauresnis. Ir mažesnis pastatytas. Ir čia, va, kada ateini... Va, ateikit, va šitoj vietelėj kai atsistoji – tiktai tu kadrą padaryk, – buvo aiškinama, kad vargonininko kambary negali būt.

V. L.: Ko negali būt?

A. N.: Abrozdų. O kai stovi čia, va ten virš lovos kryželis. Ar matai?

V. L.: Tas kryželis tikras?

A. N.: Tikras. Ir jis yra čia, va, už pečiaus.

V. L.: Aha... A, taip, tenai...

A. N.: Šešiasdešimt penktais čia koncertui ruošėsi groti. Stovi Jadvyga ir Vainiūnas. Jadvyga žiūri ir sako: „Žinai, neblogai išėjo, visai kaip pas mus ir buvo.“

[Įsiterpia režisierius Vytautas V. Landsbergis:]

Tėti, ar galit pakomentuot šitą užrašą ir tą nuotrauką, papasakot?

V. L.: Čia Čiurlionio laikais buvo tėvo parašyta, o šitas yra Stausko parašytas. Palauk, bet tėvo parašyto nėra? Neišliko?

A. N.: Tėvo parašyta buvo: „Kastukas nuo aštuonių iki dešimt, Petras iki dvylikos, Jonas iki dvejų.“ Paskui chorai, improvizacijos. Čia rėmai. Šeimai tvarkaraštis.

V. L.: Visą dieną užimtas.

A. N.: Jo, fortepijonas, na, pianinas buvo. Va, šeimyninė nuotrauka.

V. L.: Kuris kas yra? Bet čia paties Konstantino daryta nuotrauka? Jisai fotografavo. Jis mėgo fotografuot.

A. N.: Galbūt.

V. L.: Jadvyga... O šitie jau...

A. N.: Jau Rožės. Povilo. Povilo ir Rožės vaikai.

V. L.: Stasys... Petras... Mama ir tėvas gražiai atrodo.

A. N.: Mažai tokių bendrų nuotraukų.

V. L.: O čia Jonas ar Petras?

A. N.: Petras. Po Karužienės mirties jos archyve radom nuotrauką. Stebuklingai gražią. Su Stasiu. Trūko tos nuotraukos visą laiką.

V. L.: Bet čia Stasio nėra. Čia Karužienė, matai? Va, ten Karužienė. O čia mano profesorė Jadvyga. O ten Juzė.

[Abu vaikšto po namelius ir aiškinasi, ar išlikę senieji, vertingiausi pirmos ekspozicijos artefaktai – Čiurlionio nupintas krepšys, senasis šeimos laikrodis, Adelės Čiurlionienės kryželiu siuvinėtas paveikslas.]

V. L.: Žinai, ir aš pamačiau, ko nematęs. Įsivaizduoji? Žmogui atrodo, kad yra labai daug matęs...

[Apie seniausią muziejaus eksponatą – fisharmoniją:]

A. N.: Keturioliktais metais, kai mirė tėvas, šeima išskrido į visas puses, todėl fisharmoniją paprašė bažnyčioj priglaust. Ir kada jau įsikūrė muziejus [1963 m.], tai su Karužiene nuėjome į bažnyčią. Bažnyčia buvo labai blogos būklės. Sienos nedažytos, betoninės grindys, dulkės, langai išdaužyti, bet kai apžiūrėjom, pasirodo, kamputy stovi fisharmonija.

Su klebonu sušnekom. Klebonas džentelmenas [kunigas Jonas Kukta], prancūzišką laikraštį skaito. Labai geranoriškai priėmęs sako – atiduosiu muziejui, bet, kadangi yra parapijos nuosavybė, turėsiu pasitarti su parapija. Pasitarė ir nusprendė, kad reikės sumokėt trisdešimt rublių. Taip ir parsigabenom. Buvo gerokai aplaužyta, apdaužyta. Valerija Karužienė patvirtino, kad tai yra jų šeimos fisharmonija. Paskui vis žiūrėdavo, ką daryt su ja, atgaivint ar... Bet kai specialistai apžiūrėjo, sako, neapsimoka. Per daug sudėtinga operacija, reikia viską keist, tai tegul būna toks išorinis eksponatas. [Šiuo metu istorinis muzikos instrumentas yra Vargonų paveldo centre. Jį restauravo vargonų meistras doc. dr. Girėnas Povilionis. Fisharmonija vėl skamba!]

 

Parengė Aušra Romanovaitė-Česnulevičienė