Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“

 

Kristijonas Donelaitis ir Vilnius? Būrų dainius susijęs su miestu ne daugiau nei Aleksandras Puškinas, Maksimas Gorkis, Vincas Kudirka ar Frankas Zap­pa. Nė vienas iš jų Vilniuje negyveno, nesilankė ir apie jį net nerašė. Vis dėlto keturiems buvo pastatyti paminklai, o vieno pavarde ilgai vadinta pagrindinė miesto gatvė.

„Kristijono Donelaičio kaip didžiai talentingo poeto pripažinimas Lietuvoje pirmiausia pasigirdo iš senojo Vilniaus universiteto auklėtinių lūpų“, – paminklo atidengimo kalboje, pasakytoje 1964 m. gruodžio 26-ąją, aiškino Kostas Korsakas. Paminėjęs universiteto auklėtinius Simoną Daukantą ir Adomą Mickevičių, kurie „pradėjo Lietuvoje Donelaičio populiarinimo ir jo tolydžio didėjančios šlovės kelią“, jis padarė išvadą: to ir užtenka, kad čia atsirastų paminklas. Tačiau tikrąją priežastį K. Korsakas atskleidė kalbos pabaigoje: „Tegu ši statula primins kiekvienam, jog Kristijonas Donelaitis yra lietuvių tautos garbė ir pasididžiavimas!“¹

F. Zappos paminklas sugalvotas kaip pokštas, užtat kiti keturi asmenys buvo arba yra laikomi tarybinės liaudies ar lietuvių tautos garbe ir pasididžiavimu. Taigi kamerinė Tolminkiemio klebono statula, gana atsitiktinai radusi prieglobstį po universiteto arka, pastatyta turint aiškų tikslą ir atspindi prieštaringą bei dvilypį Vilniaus viešųjų erdvių sovietinimo ir lietuvinimo procesą.

Donelaitis kaip pokario ikona

K. Donelaičio „Metai“ išleisti tik 1818-aisiais, gerokai po autoriaus mirties. Šio įvykio 125 metų sukaktis 1943-iaisiais paminėta Maskvoje išleistame pirmajame „Pergalės“ žurnalo numeryje. Lietuviškojo nacionalizmo, tarybinio patriotizmo ir žūtbūtinės kovos su hitleriniu nacizmu dvasia parašytame K. Korsako straipsnyje lietuvių poetas priešintas vokiškiesiems kolonizatoriams, nuo seno engusiems ir lietuvių tautą, ir vargingą liaudį.² Kaip mitinis teutonų riterius nugalėjęs lietuvių tautos karžygys, K. Donelaitis pasirodo tais pačiais metais parašytame S. Nėries eilėraštyje „Donelaitis“, kurio dvi eilutes mokėjo visi mokinukai: „Priešas kirto kumštim geležinėm, / O jisai – kalbos gimtosios gražumu.“

Iškart po karo K. Donelaičio kūriniai pradėti leisti tūkstantiniais tiražais (2 pav.). 1945-ųjų vasarą 4 tūkst. egzempliorių tiražu pasirodė „Metai“ su pasakėčiomis ir K. Korsako įvadu, 1949 m. – „Metų“ ištrauka vaikams su Domicelės Tarabildienės iliustracijomis, 1950 m. – pilnas „Raštų“ rinkinys, 1955 m. – poeto rankraščiai. Tuo metu Tolminkiemio poetas sulaukė dešimčių tūkstančių skaitytojų, nes „Metai“ ir „Raštai“ išleisti rusų kalba, vėliau – anglų, baltarusių, čekų, gruzinų, latvių, lenkų, vengrų, vokiečių kalbomis. „Jis žinomas visame pasaulyje“, – 1955-aisiais džiugiai pareiškė literatūrologas Kostas Doveika³.

Apvalių K. Donelaičo gimimo, mirties ir „Metų“ pasirodymo sukakčių progomis būdavo rengiami didesni ar mažesni minėjimai, spaudoje atsirasdavo panegirinių straipsnių. Tačiau visus juos pralenkė poeto 250-ties metų jubiliejus.

Pati šventė formaliai vyko vieną dieną, tačiau 1964-ieji buvo paskelbti K. Donelaičio metais, o įvairūs minėjimo renginiai truko net pusantrų metų. Šventė planuota, jai ruoštasi iš anksto. 1963-iųjų kovą sudarytas specialus 23 asmenų Jubiliejinis komitetas parengė išsamią minėjimo programą, kuri netrukus įgavo kultūros ministro įsakymo formą⁴ ir buvo sėkmingai įgyvendinta. Įvairūs renginiai vyko ne tik Vilniuje ir Tolminkiemyje, bet ir Maskvoje, Leningrade, Varšuvoje, Poznanėje, Kaune ir dešimtyse Lietuvos miestų bei miestelių.

Nuo 1963-iųjų vidurio iki 1964-ųjų pabaigos Lietuvos ir kitų TSRS respub­likų spaudoje pasirodė daugiau nei 200 K. Donelaičio kūrybą, asmenį ir jubiliejaus renginius populiarinusių straipsnių. Tokia didelė ir efektyvi viešųjų ryšių kampanija nepadarytų gėdos ir nūdieniams reklamos specialistams. Siekį paversti poetą pasaulinio lygio žvaigžde gerai perteikia proginė Justino Marcinkevičiaus poema „Donelaitis“, kartojusi megalomanišką Eduardo Mieželaičio „Žmogaus“ simboliką: „Dabar kiekvienas arklas – Donelaitis / Ir kiekviena pėda po mūsų kojom – / Jo kapas ir jo poilsio vieta. / Jis, tarytumei sermėga, užsikloja / Visa planeta.“⁵

Kad poeto ikona jau sukurta, 1964-ųjų pradžioje konstatavo pagrindinis LTSR laikraštis: „Šiandien K. Donelaitis, mūsų laikams nepalikęs savo veido bruožų, yra su mumis. Šiandien „Metų“ tomus galima rasti ir kolūkiečio, ir darbininko, ir inteligento asmeninėje bibliotekoje. Jo vardu pavadintos gatvės, mokyklos, kolūkiai. Jis atgimė medžio raižiniuose, gipse, bronzoje, pašto ženkluose, vokuose. Jo žodis skamba agitbrigadų koncertų metu, girdamas pirmūnus ir išjuokdamas veltėdžius, tinginius. Jo garbei rengiamos mokslinės konferencijos, leidžiamos monografijos apie jo kūrybą.“⁶ Jei tokie teiginiai būtų skelbti metais vėliau, jie būtų dar teisingesni.

Neturėk kitų stabų, tik save patį!

Apie Tolminkiemio kunigą tarpukariu ir pokariu žinota mažai. Neišliko, o greičiausiai niekada ir nebuvo jokio autentiško K. Donelaičio atvaizdo – nei piešinio, nei bent kiek detalesnio išvaizdos aprašymo. Tauta, ėmusi šlovinti į padebesius iškeltą grožinės literatūros pradininką, iki 1939-ųjų vadintą Duonelaičiu, troško ne įsivaizduoti, o matyti garbinimo objektą tikrą – iš kaulų ir mėsos. Tad kulto kūrėjams teko pasistengti ir, pasitelktus tik fantaziją, iš nieko sukurti atpažįstamą ikoną.

Pirmą fantazminį K. Donelaičio atvaizdą 1932 m. nupiešė Petras Kalpokas (3a pav.). Paprašytas iliustruoti „Mūsų rytojaus“ sieninį kalendorių, dailininkas spyriojosi, bet Kazys Binkis jį prirėmė prie sienos paprastu patarimu: „Nupaišyk, brolau, žemaičio veidą, uždėk pastoriaus kalnierių – ir bus Donelaitis.“⁷ Jis taip ir padarė. Dar vieną imaginacinį portretą, tiražuotą vadovėliuose ir vaikams skirtuose laikraščiuose, tarpukariu sukūrė Telesforas Kulakauskas (3b pav.). Iki karo portretų galerija pasipildė ir skulptoriaus Vinco Grybo fantazijos vaisiumi – paprastų, stilizuotų veidų bruožų trumpai kirptu jaunuoliu (3c pav.).

Po karo dešimtmetį tenkintasi K. Donelaičio tekstais, ir tik 1955-aisiais „Literatūroje ir mene“ pasirodė jauno filologo Dovydo Judelevičiaus apgailestavimas: „Iki šiol neturime Donelaičio portreto ir niekas nežino, kaip atrodė didysis būrų poetas.“⁸

Netrukus valstybinei grožinės literatūros leidyklai, susiruošusiai dar kartą perleisti „Metus“, Vytautas Jurkūnas sukūrė medžio raižinį, tapsiantį kanoniniu poeto atvaizdu (3d pav.), o skulptorius Petras Rimša iš bronzos padarė medalį su susimąsčiusiu prakaulaus veido žmogumi, paskendusiu kūrybinėse kančiose (3e pav.).

Gausiausiai K. Donelaičio ikonografija pasipildė 1963–1964 m. ruošiantis 250 metų jubiliejui. Kūrybines jėgas ir fantaziją išbandė daugelis: A. Aleksandravičius (3f pav.), K. Bogdanas, G. Jokūbonis, V. Kalinauskas, S. Ušinskas (3h pav.), V. Valius, E. Varnas, B. Vyšniauskas (3g pav.). 10-ties autorių pokariu sukurti K. Donelaičio portretai 1964 m. išleisti atskiru armonikėlės formos albumu.

Portretų gausa ėmė kelti painiavą, todėl 1963-iųjų vasarą Jubiliejinis komitetas nusprendė išrinkti vieną atvaizdą, jį kanonizuoti ir visur naudoti⁹. Tačiau kanonizuotas buvo ne vienas, o du piešiniai, nors ir labai panašūs: jubiliejinių metų pradžiai skirtas sausio 4-osios „Tiesos“ numeris pasirodė su dideliu V. Jurkūno piešiniu, o mėnesio pabaigoje Maskvos Kolonų salės sceną papuošė V. Jurkūnu sekant sukurtas Vytauto Valiaus piešinys – stilizuotas, ne toks detalus.

1967-ųjų vasarą archeologai Tolminkiemio bažnyčios viduje atkasė 50 kapų, tarp jų ir paskutiniojo čia palaidoto pastoriaus K. Donelaičio. Atsirado galimybė atkurti autentišką portretą pagal prof. Michailo Gerasimovo veido rekonstrukcijos metodą. Ištyręs gerai išsilaikiusią kaukolę, tai padarė Istorijos instituto mokslinis bendradarbis Vytautas Urbanavičius¹⁰ (3i pav.).

Naujasis K. Donelaičio atvaizdas pasirodė ne toks gražus, taurus ir herojiškas. Laikraščių puslapiuose padvelkė nusivylimo kartėliu, tačiau K. Korsakas dailininkams ir propagandistams davė naują užduotį: „Iškyla naujas uždavinys – kuo plačiau išpopuliarinti tikrąjį K. Donelaičio portretą, pakeičiant juo ligšiolinius tariamuosius poeto portretus. Šiuo atveju mūsų dailininkų vėl laukia didelis kūrybinis darbas – remiantis dabar turima autentiška veido rekonstrukcija, sukurti įvairios rūšies, paskirties bei interpretacijos jo meninius portretus.“¹¹

Koks naivus buvo akademikas! Jis nesuprato, kad liaudžiai ir tautai nereikia autentikos, jai užtenka gražaus fetišo. Nesuvokė, kad kulto ikonografija mokslui nepavaldi ir su juo neturi nieko bendra. Pagal V. Urbanavičiaus modelį 1973 m. sukurtas K. Donelaičio paminklas Klaipėdoje, o vėliau šis modelis buvo pamirštas. Šiandien vis dar eksploatuojamas prieš daugiau nei 60 metų gimęs V. Jurkūno piešinys.

P. S. 2014 m. dailininkas Žygimantas Augustinas atliko įdomų eksperimentą – sulygino K. Donelaičio atvaizdus su juos kūrusių žmonių fotografijomis ir aptiko stulbinančių panašumų. Padaręs šventvagišką išvadą, kad į save panašius donelaičius kūrė ne tik dailininkai ir skulptoriai, bet ir plastinės rekonstrukcijos specialistas V. Urbanavičius, jis ironiškai pasiūlė dar vieną būrų poeto atvaizdą – kraniometrinį K. Donelaičio portretą, kuriame trūkstamas vietas užpildė savo veido detalėmis.¹²

Skulptūros klajonės

Kalbėdami apie poeto portretą, K. Bogdano skulptūrai ypatingo dėmesio neskyrėme, nes skulptorius koncentravosi ne į veido išraišką, o į visą povyzą. Į Jubiliejinio komiteto programą K. Donelaičio skulptūros sukūrimas ir pastatymas nebuvo įtrauktas. Taigi poeto statula atsirado ne valdžios ir juo labiau ne universiteto užsakymu, o to meto konjunktūrą jautusio skulptoriaus iniciatyva (4a pav.): „Dar studijuodamas Leningrade, disertaciniam darbui norėjau paimti kaip tik K. Donelaitį. Buvau padaręs keletą eskizų. Bet šią temą tada pakeičiau 1863 m. sukilėlių tema. Artinantis K. Donelaičio 250 m. gimimo jubiliejui, pasiryžau savo senąjį sumanymą įgyvendinti. Ir štai gimė K. Donelaitis, sėdįs ant paprastos medinės krasės, apsirengęs paprasta grubaus rašto ilga sermėga, kokią tuomet dėvėjo būrai, perjuosta lietuviška juosta.“¹³

Skulptūra, tiksliau, jos gipsinis modelis (žr. p. 10), iškart pateko į įvykių sūkurį. 1963-iųjų pabaigoje ji eksponuota eilinėje Dailininkų sąjungos narių dailės kūrinių parodoje (4c pav.), o kitų metų sausį perkelta į Respublikinėje bib­liotekoje rengtą jubiliejinę K. Donelaičio kūrinių parodą „Sveiks, svieteli margs“ (4b pav.). Sausio 4 d. skulptūra stovėjo šventiškai išpuoštoje Filharmonijos scenoje, kur vyko oficiozinis poeto metinių minėjimas su valdžios ir kultūros elito atstovais prezidiume.¹⁴

Per masinį sujudimą dėl K. Donelaičio daugelio žvilgsniai krypo Tolminkiemio link. Ketinta atstatyti apgriuvusią bažnyčią, kitus pastatus, įrengti memorialinį muziejų, atrasti ir perlaidoti poeto kūną, pastatyti paminklą ir kitaip paženklinti tą vietą. Dailės instituto prorektoriaus K. Bogdano iniciatyva tarp studentų surengtas paminklo konkursas, būta planų į Tolminkiemį perkelti ir paties prorektoriaus darbą: „Anksčiau buvo galvota, kad šią skulptūrą pagerinus ir iškalus iš akmens, būtų galima ją pastatyti Tolminkiemyje. Tokia buvo rekomendacija komisijos iš dailininkų, architektų ir meno kritikų, kurie lankėsi Tolminkiemyje š. m. pradžioje. Vėliau šis atvejis atpuolė.“¹⁵

Kodėl „atpuolė“? Ogi dėl dogmatiškų Kaliningrado srities valdininkų, neleidusių lietuviams tvarkytis Tolminkiemyje kaip savo namuose. „To meto Lietuvos vadovybė pralošė Donelaičio bylą derybose su Kaliningrado srities vadovais, dar mėgino veikti per Mask­vą, bet ir ten be jokios sėkmės. Tiek tada ir tesugebėjom: surasti K. Donelaičio palaikus, identifikuoti, atkurti pagal kaukolę jo portretą, sutvarkyti aplinką ir konservuoti bažnyčios griuvėsius, pastatyti atminimo akmenį. Lyg ir nemažai, nes viskas iš griuvėsių“, – apgailestavo tuometis kultūros ministro pavaduotojas V. Jakelaitis.¹⁶

Dunksintis paminklas iš patvarios medžiagos

Kaliningrado srities valdžiai Tolminkiemyje užblokavus lietuvių iniciatyvas, pradėta sukti galvas, ką daryti su K. Bogdano kūriniu – juk neleisi prapulti geram daiktui. Sugalvota skulptūrą pastatyti universitete kaip baigiamąjį K. Donelaičio metų akordą. Šio sprendimo autoriai greičiausiai buvo Jubiliejiniame komitete pirmaisiais smuikais groję K. Korsakas su V. Reimeriu. Neapsieita ir be rektoriaus J. Kubiliaus pritarimo.

1964-ųjų spalį Jubiliejinio komiteto posėdyje nutarta: 1) atliedinti iš patvarios medžiagos K. Donelaičio skulptūrą ir perduoti ją Vilniaus universitetui, 2) surengti Vilniaus universitete baigiamąjį jubiliejinį vakarą, kuriame dalyvautų atstovai iš Maskvos, Leningrado ir Kaliningrado rašytojų organizacijų. Pirmam nutarimui įgyvendinti iš Kultūros ministerijos paprašyta tūkstančio rublių, antram – trijų šimtų.¹⁷ Patvari medžiaga, kaip vėliau paaiškėjo, – tai tamsus stiklo plastikas: paminklas buvo tuščiaviduris, jį padaužius pasigirsdavo keistas dunksėjimas.

K. Bogdano skulptūros likimui priešinosi tik anksti miręs dailėtyrininkas Stasys Budrys, apie kurio nonkonformizmą galime spręsti iš kiek vėlesnio nutikimo per konferenciją Dailės parodų rūmuose: „Stasys, išėjęs į tribūną, pasistatė prie mikrofono vyno butelį su visiems pažįstama etikete ir, per savo tamsius akinius įdėmiai pažvelgęs į publiką, tarė: „Visi jūs žinote tezę „Menas priklauso liaudžiai“. Tai va, aš noriu pasakyti, kad menas nepriklauso liaudžiai.“ Pasakęs vieną ar kitą tezę gurkšteldavo iš butelio.“¹⁸

Taigi S. Budrys gruodžio pradžioje parašė ilgą laišką „Kodėl aš balsuoju prieš K. Bogdano skulptūros „K. Donelaitis“ pastatymą Vilniaus universiteto arkadoje“, adresuotą keturiems aukštiems valdininkams ir kūrinio autoriui. Jame išdėstė tokias mintis: 1) darbas buvo priimtas į parodą nepabaigtas, su aiškiais trūkumais, kurie laikui bėgant dar labiau išryškėjo, 2) mechaniškas kamerinės (muziejinės) skulptūros perkėlimas į architektūrą pažeidžia elementariausias monumentaliosios dekoratyvinės dailės taisykles ir yra neleistinas.¹⁹ Jis siūlė statulą pastatyti kokiame nors universiteto koridoriuje, o vietoje jos lauke atidengti K. Donelaičio memorialinę lentą. Laiške buvo ir daugiau siūlymų, tačiau atsižvelgta tik į vieną – skulptūra padidinta nuo 1,75 iki 2,5 metrų.

Gruodžio 26-ąją statula iškilmingai atidengta. Spauda atrado papildomą argumentą, kodėl Vilniuje stovi monumentas Prūsijos karalystės gyventojui – siekiama dar labiau priartinti K. Donelaičio kūrybą prie studijuojančio jaunimo²⁰. Ketvirtį amžiaus laikraščiuose sklido tik pagyros K. Bogdano kūriniui už tradiciškumą, lyrizmą, vidinę jėgą ir panašumą į lietuvišką rūpintojėlį.

1988-aisiais išbyrėjus postamento raidėms ir skaičiams, jis buvo restauruotas. Tada dingo monumento pastatymo datą žymėję skaičiai „1964“ (žr. p. 10). O 2014-aisiais dunksinti seniena išgabenta į Kauną, kur papuošė VU Kauno humanitarinio fakulteto koridorių. Monumentalistikos principus šventai saugojęs S. Budrys pagaliau triumfavo? Ne, į jos vietą stojo bronzinė kopija, neišleidžianti nė garso.

 

¹ Kosto Korsako kalba, pasakyta atidengiant Kristijono Donelaičio memorialinę skulptūrą Vilniaus universitete, 1964-12-26, LLTI, f. 56, b. 174, l. 1–4.

² Kostas Korsakas. „Donelaitis prieš vokiškuosius kolonizatorius“, Pergalė: lietuvių literatūros ir kritikos almanachas. Pirmoji knyga. – Maskva: LTSR valstybinė leidykla, 1943, p. 79–84.

³ Kostas Doveika. „Jis žinomas visame pasaulyje“, Švyturys, 1955-02-15, Nr. 3 (147), p. 21–22.

⁴ LTSR Kultūros ministro įsakymas dėl priemonių K. Donelaičio 250 metų gimimo jubiliejui paminėti. LLTI, f. 56, b. 77, l. 1–2.

⁵ Justinas Marcinkevičius. „Donelaitis ir mes“ (fragmentas iš poemos apie Donelaitį), Literatūra ir menas, 1964-01-04, Nr. 1 (895), p. 1.

⁶ „Mūsų Donelaitis“, Tiesa, 1964-01-04, Nr. 3 (6356), p. 1.

⁷ L. Gudaitis. „Portreto autorius Petras Kalpokas“, Švyturys, 1967 m. birželis, Nr. 11 (443), p. 19.

⁸ Dovydas Judelevičius. „Donelaičio satyra“, Literatūra ir menas, 1955-03-05, Nr. 10 (436), p. 2.

⁹ Jubiliejinio komiteto raštas LTSR dailininkų sąjungos valdybos pirmininkui, 1963-06-10, LLTI, f. 55, b. 32, l. 1.

¹⁰ Jonas Vytautas Nainys. „Kristijonas Donelaitis žvelgia į mus“, Gimtasis kraštas, 1970-04-02, Nr. 14 (166), p. 2.

¹¹ T. Sakalauskas. „Naujasis K. Donelaičio atvaizdas“, Švyturys, 1970 m. liepa, Nr. 13 (517), p. 12–13.

¹² Žygimantas Augustinas. „Hibridinis kūnas / portretas“, Acta Academiae Artium Vilnensis, Nr. 80–81, 2016, p. 197–202.

¹³ „Kristijonas Donelaitis. Jo atvaizdas“, Meno saviveikla, 1964 m. sausis, Nr. 1 (73), p. 4–5.

¹⁴ „Didinga lietuvių poezijos šventė“, Tiesa, 1964-01-05, Nr. 4 (6357), p. 1.

¹⁵ Meno kritiko Stasio Budrio laiškas dėl K. Bogdano skulptūros, 1964-12-04, LLTI, f. 56, b. 69, l. 1–4.

¹⁶ Vytautas Jakelaitis. „Saulei leidžiantis – toks buvimas drauge“. I knyga. – V.: „Alka“, 2002, p. 141–142.

¹⁷ K. Donelaičio Jubiliejinio komiteto pirmininko raštas LKP CK sekretoriui, 1964-10-21, LLTI, f. 56, b. 39, l. 1.

¹⁸ Audronė Girdzijauskaitė. „Stasys Budrys. Jis liko aname krante“, Šiaurės Atėnai, 2011-06-03, Nr. 21 (1039), p. 1.

¹⁹ Meno kritiko Stasio Budrio laiškas dėl K. Bogdano skulptūros, 1964-12-04, LLTI, f. 56, b. 69, l. 1–4.

²⁰ „K. Donelaičio metus užbaigiant“, Vakarinės naujienos, 1964-12-26, Nr. 305 (2130), p. 1.