2015 m. birželio 4 d. mano močiutė buvo apkaltinta dviejų gėlių vazonų kontrabanda per Latvijos ir Rusijos sieną. Gėles ji ketino nunešti ant senelio kapo Pytalove, anksčiau vadintame Abrene. 1945 m. Abrenės miestelis kartu su visa Latvijos teritorija buvo prijungtas prie SSRS. 1991 m., Latvijai atkūrus nepriklausomybę, Abrenė liko Rusijos Federacijoje, tad šiais laikais norint į ją patekti reikia vizos. Gėlės yra pagrindinė mano močiutės albumų tema. Jos fotografuotos puokštės, žydintys krūmai kartu su vaikystės prisiminimais (juos panaudojau savo projekte „Papasakosiu tau viską, ką pamenu“), atvedusiais iki nutikimo pasienyje, tapo menine instaliacija „Gėlių kontrabandininkė“. Ją šiuo metu galima pamatyti Lietuvoje, Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamoje parodoje „Sidabro merginos“. Pateikiu savo močiutės pasakojimą apie vaikystę, kuris, tikiu, panašus į ne vieno Lietuvos kaime augusio žmogaus prisiminimus.

 

 

Na, papasakosiu tau viską, ką pamenu apie tą ištaigingą ąžuolą, augusį didžiuliame senelio sode.

Savo močiutės neprisimenu. Vaikystėje daugiausia gyvenau su seneliu, kuris atstojo ir tėtį, ir mamą, ir senelę. Todėl visi mano prisiminimai tik apie tai, kaip mudu šeimininkavome tame didžiuliame name.

Apie ankstyvą vaikystę pamenu nelabai daug. Mama daug verkdavo, o aš niekaip nesuprasdavau, kodėl. Kai paklausdavau: „Ko gi taip dažnai verki?“, ji atsakydavo: „Todėl, vaikeli mano, kad buvo karas, todėl, kad jis atnešė daug nelaimių. Ir tavo tėtis mirė.“

Toks mano pirmas prisiminimas. Pats pačiausias, toks vaikiškas.

Dar atsimenu sode sviedinių išmuštas duobes. Į namą pataikiusios skeveldros – o namas buvo apkaltas lentelėmis – išmušė angas, kuriose pavasarį paukšteliai sukdavo lizdus. Labai norėjau pažiūrėti, kiekgi ten tų paukštelių. Bet negalėjau užlipti, nes buvo gana aukštai – beveik  pastogėje. Visada buvo taip įdomu. Kiekvieną pavasarį atskrisdavo paukšteliai ir sukdavo ten lizdus.

Dar pamenu, kad kitapus kelio, pačiam jo pakrašty, gulėjo, kaip man tuomet atrodė, didžiulis sviedinys. Visas baltas, o galvutė – mėlyna. Vis bandydavom jį apversti, pažiūrėti, kas gi po juo. Greičiausiai buvo dar nesprogęs arba jau nukenksmintas.

Dar pamenu, kad vokiečiai paliko visokių indų: gražių butelių, taurių, stiklinių. Senelis turėjo tokį, kaip man rodėsi, didžiulį gramofoną su dideliu ruporu. Ir labai daug plokštelių. Įvairių. Daug latviškos muzikos, bet daugiausia klausydavome senojo Leščenkos atliekamos Oskaro Stroko dainos „Tango“. Mama man irgi dažnai dainuodavo latviškas dainas. Ir apie šitą ąžuolą, kurį tau pavyko nufotografuoti.

Ką dar prisimenu? Ateidavo daug jaunimo, nes senelis turėjo dvi dukteris ir sūnų. Jauniausias sūnus, mano dėdė, dar buvo visai jaunas, pas jį ateidavo daug svečių. Rengdavo smagias vakarones, vadinamas zaļumballē. Iš berželių statydavo palapines, jose grodavo muzika. Taip linksmindavosi. Man labai patiko. Visada gaudavau saldainių.

Mamai išvažiavus, likau su seneliu. Visus ūkio reikalus aptardavo su manimi. Sakydavo, pavyzdžiui: „Va, matai, 1949-aisiais tapome kolūkiečiais. Ir kolūkiui turime atiduoti perteklinius galvijus. Reikia atiduoti arklį, bet užtat būsiu brigadininkas. Turėsiu dažniau palikti namus. Paliksiu tave kaip šeimininkėlę.“

Bet ta šeimininkėlė nebuvo labai klusni, plevėsa ne juokais. Sode nebuvo nė vieno medžio, į kurį nebūčiau įlipusi. Pavasarį, jei būdavo geras ir vyšnios anksti parausdavo, pradėdavo nokti agrastai, serbentai, tai nuo pat ryto bandydavau rasti tų raudonų uogelių ir, aišku, nuskinti. O rytais... Kaipgi su seneliu pradėdavom dieną?! Taigi prabusdavau, o jis jau nešdavo man  šilto pieno su putele ir gerą riekę ruginės duonos.

Tokie būdavo pusryčiai. Žinoma, turėjome ir kitokio maisto, bet augau daugiausia su pieno produktais. Netgi manau, kad jie labai naudingi sveikatai. Niekad neturėjau bėdų dėl kaulų, lūžių ar kitų skausmų, nes nuo mažens sveikai maitinausi.

Dar pamenu – senelis pasodindavo agurkų, tie sužydi... Jau yra svogūnų, ridikų, o agurkai dar neužaugę. Jis sakydavo: „Nagi, priskink gėlyčių, tuščių žiedų, pasidarysime salotų.“ Ir tikrai būdavo kvapnios kvapnios salotos su tais geltonais agurkų žiedais, su gėlytėmis.

Kai reikėdavo jam padėti, pavyzdžiui, raugti kopūstus, tai jis, būdavo, pjausto, o mane įkelia į statinę su tais kopūstais, turėdavau kojomis trypti, o senelis vis pamesdavo kopūstų.

Būdavo labai įdomu stebėti, kaip nuimamas bulvių ar grūdų derlius. Susirinkdavo daug žmonių padėti, prasidėdavo talka. Senelio ūkis buvo didelis, kaip man atrodė, didžiulis namas, milžiniškas sodas. Labai daug obelų, vyšnių, trešnių, slyvų, daug serbentų ir agrastų krūmų. Žinoma, visko nenurinkdavome, niekam neatiduodavome, turbūt paukšteliai sulesdavo.

Dar norėtųsi prisiminti, kad senelio giminaičiai gyveno visai netoli. Va, pavyzdžiui, kur baigiasi tvora, prasideda kelias. Juo buvo galima važiuoti tolyn. Ten, už šito namo, kur matosi šlaitas, gyveno jo brolis Gavrilas Gavrilovičius. O šiek tiek į šoną, visai ant kalno, gyveno kitas brolis. Tiesa, nesu jo mačiusi. Nes 1948-aisiais ar 1949-aisiais jis buvo ištremtas į Sibirą.

Kitapus kelio gyveno kaimynė – baba Aniuta. Įdomu, kad jos sode buvo daug braškių. O pas mano senelį braškės neaugo. Todėl eidavau tenai jų paskanauti. Labai gerai pamenu: kai buvau pirmokė, kartą grįždama iš mokyklos (pavasarį, prieš Velykas, puikiai pamenu – buvo daug sniego) ėjau keliu, bet užsimaniau pažiūrėti – kas gi ten griovyje?! Jau tekėjo upelis. Ir prasmegau sniege į tą upelį, niekaip negalėjau išlipti. Senelis atėjo man į pagalbą ir ištraukė iš vandens. Tada labai susirgau. Ir štai ta močiutė, baba Aniuta, mane slaugė. Nešdavo savo pagamintos giros. Labai gardi. Visokių uogienių. Įsiminiau tą braškių uogienę kaip vaistus.

Senelio ūkyje buvo dvi karvės. Viena Gaida, kita Venta. Juodmargė ir dvyla. Pieno buvo daug, senelis jį priduodavo ir gaudavo pinigų. Labai riebus pienas. Turėdavau padėti plakti sviestą. Nelabai malonus darbas, nes reikėdavo ilgai plakti. Rodėsi, kad nieko suplakt nepavyksta. Buvo daug vištų, žąsų ir net kalakutų. Ypač piktas kalakutas visur mane vaikydavo. Turėjau raudoną suknelę su baltais žirneliais, tas kalakutas vis bandydavo man įgnybti. Vėliau išmokau apsiginti.

 

 

Turėjom avių ir labai gražią kumelę. Vardu Venerka. Ji buvo širma su tokiais obuoliukais. Dar sakoma – obuolmušė. Niekada man nesipriešino. Kai norėdavau pajodinėti, tačiau senelis būdavo užsiėmęs, o kumelė tiesiog stovėdavo kramsnodama avižas, nuvesdavau ją prie ko nors aukšto, pavyzdžiui, vežimo, užlipdavau ant jo ir užsėsdavau ant kumelės. Laikydamasi už karčių bandydavau ją priversti joti.

Kai reikėdavo kur nors vykti, senelis turėdavo rašyti prašymą, kad jam skirtų arklį. Taip su juo važiuodavom, pavyzdžiui, į malūną. Vežiodavo linų sėmenis. Ten spausdavo aliejų iš tų sėmenų. Linų sėmenų aliejų. Kai atverdavo talpyklą, taip užkvipdavo. Buvo gražios gintaro spalvos. Tarkime, sviestas ir grietinė kiek pabosdavo, bet linų sėmenų aliejus su raugintais kopūstais – toks gardumynas!

Labai gerai pamenu, kaip senelis pats kimšdavo dešrą, pirtyje rūkydavo kumpius, paskui sukabindavo kluone. Labai skanūs būdavo, kvapnūs. Kadangi visada turėjom vištų ir kiaušinių, senelis pripjaustydavo to kumpio ir ant jo užpildavo kiaušinienės su svogūnais. Labai skanūs pusryčiai.

Dar jis man ruošdavo gogelmogelį, nes po karo saldumynų nebuvo daug. Dažniausi saldainiai – pagalvėlės su karamele, apvoliotos kakavos milteliuose. Dar būdavo kažkokių nevykusių saldumynų. Kartais iš Rygos atveždavo skanių pastilių ar šokoladinių saldainių, bet retai. Parduotuvėje dar buvo chalvos, tą tikrai atsimenu.

Senelis pats virė alų. Toks ilgas procesas. Jo pabaigoje senelis įpildavo misos – tai jau buvo kažkas panašaus į alų, duodavo man ir sakydavo: „Nagi, paragauk, Aniusia, kaip šįkart pavyko.“ Degustuodavau tą alų.

Per Sekmines visada suvažiuodavo beveik visi giminaičiai, gyvenę kas Rygoj, kas Rėzeknėj, Sankt Peterburge, anuometiniame Leningrade. Tik tada žmonės galėdavo pabendrauti, prisiminti ankstesnius laikus. Šiandien sode liko ąžuolas ir šulinys. Nuostabus krištolinis šaltas vanduo. Jo net kaimynai ateidavo. Nes šiuo vandeniu, pavyzdžiui, buvo galima perplauti išplaktą sviestą. Galima juo praustis, jame virti viską ir tiesiog gerti. Labai skanus vanduo. Dabar nebėra nė vieno namo. Nė vieno. Na, už kilometro yra vienas, yra pažįstamų, kurie mane atpažino, kai atvykau.

Dabar ten pasienis ir ne taip lengva patekti. Užtvara, pasienio užkardos. Reikia leidimo, tik su juo galima pasiekti tą vietą, privažiuoti kapines. Viskas šiandien sudėtinga. Bet žmonės ten gyvena geri, labai geri. Turiu pasakyti, kad mus ir pasitiko, ir palydėjo, viską aprodė ir pakvietė į svečius. Pavaišino džiovintais obuoliais, daug visko siūlė. „Štai, turiu daug gėlių. Jurginai. Nori, paimk jurginų.“ Sakau – tai kad negaliu, kartą jau buvau ant kapų, bandžiau pasodinti atsivežtų gėlių. Pasienyje pričiupo, kad nusižengiau taisyklėms. Privertė rašyti pasiaiškinimą. Be to, viską turėjau sunaikinti ir dar baudą susimokėti. Taigi dabar su gėlėmis ten nenuvažiuosi. Aišku, galima atvažiuoti žvakučių uždegti ar dirbtinių gėlių padėti. Nieko nepadarysi, tokios dabar taisyklės.

Išnyra vaizdai: važiuojam su seneliu rogėmis į malūną. Jos uždengtos vilnoniu apklotu. Staiga mūsų kumelė sunerimo, kad suprunkš... Ir senelis pradėjo nerimauti. Nesupratau, kodėl. Važiuodama braukiau ranka per sniegą. Senelis man: „Patrauk ranką! Patrauk ranką!“ Pasuku galvą ir matau, kad greta bėga vilkas. Ko gero, jis nebuvo labai pavojingas, nes, pabėgėjęs truputį, atsiliko. O mudu saugiai pasiekėme malūną. Senelis paliko ten grūdus, ir grįžtant jau nekilo jokių baimių pakeliui.

Tokios smulkmenos, bet kartais išnyra iš atminties.

Senelis man buvo svarbiausias žmogus pasaulyje. Kartais kas nors sakydavo: „Kaipgi, juk tu našlaitėlė.“ Kokia aš našlaitėlė? Turėjau senelį. Jis viskuo rūpinosi.

Paskui išvažiavau. Mama Rygoje ištekėjo ir nusprendė mane pasiimti. Labai gerai pamenu, kaip mane lydėdamas senelis verkė. Nė vienos vasaros nepraleidau pionierių stovykloje. Visas vasaras, tik baigusi mokslus, važiuodavau pas senelį. Ir ten prasidėdavo nuostabus gyvenimas. Šiame sode, prie šio ąžuolo, praleidau beveik visą vasarišką vaikystę.

Tad tiek galiu papasakoti.

 

Iš rusų kalbos vertė Andrius Merkevičius