Edmundas Gedgaudas. Seni fortepijonai (XV)

„Reikia apsiženyti su viena radijo stotim“, – sakydavo Balys Dvarionas apie jo pasirinktąją „Deutsche Welle“. Tai dėl tos stoties 1968 m. jis buvo tarp tų, kurie stebėjo kiekvieną Prahos įvykių krustelėjimą – prognozės, spėlionės, viltys... Bet jo gimtadienis tų metų birželio 19 d. buvo panašus į šurmulingas ankstesnių metų vidurvasario išvakarių sueigas. Per radiją išgirstoms žinioms labiau tikdavo privatūs pokalbiai, nors pro atvirą langą plūstantis gaivus oras žadėjo ne tik netrukus žydėti pasirengusių liepų kvapą, bet ir kažką daugiau.

manipuliacija.lt nuotrauka

Margas svečių būrys solenizanto kabinete ir jo prieigose telkiasi grupelėmis. Pašnekesiai nuščiūva jam ėmus fortepijonu improvizuoti, o tarp lakių pasažų pasigirdus Varšuvos „kiemo baladės“ motyvui, nuo žemos kėdutės ties kabineto durimis pakyla Beatričė, eina link fortepijono ir tampa siluetu vakarėjančio lango fone. Po poros valsiuko taktų ji pradeda dainuoti. Gyvendama Varšuvoje Beatričė turėdavo progų pasiklausyti gatvės (tiksliau, gal kiemo) dainininkų, kurių programai pasibaigus gyventojai pro langus numesdavo į senus laikraščius įvyniotų monetų. Bet šios „kiemo baladės“ apie Anglijos karaliaus Edvardo VIII ir amerikietės Wallis Warfield Simpson meilę, dėl kurios karalius išsižadėjo sosto, Beatričė, gyvendama Varšuvoje, negalėjo girdėti, nes tai buvo vėlesnių metų skandalas. Nežinia, kur ji tą „baladę“ išgirdo, išsyk ją įsimindama, gal per Varšuvos radiją? Internete aptikau mažumėlę kitokių tos dainelės tekstų, bet čia – Beatričės dainuoto varianto fragmentas, be įžangos ir be pabaigos. Tad štai kaip, anot dainelės, Edvardas VIII prašo mylimosios atvykti į sutartą „slaptą vietelę“: „Simpson, ma Simpson, / kwiecie anielski, / przybądź ach przybądź w ukrycie, / ja jestem Edward, ósmy angielski / i ciebie kocham nad życie! // Przybyła Simpson w złotej karocy, / na pierś Edwarda upadła, / i przeleżała tak siedem nocy, / jak ta lelija poblad­ła. // Ale zły ludzie ich podglądali, / ci co mieszkali w bliskości, / przed starą matką ich obszczekali / pod względem wolnej miłości. // Królowa biada i naród biada, / a stary Baldwin najgorzej: / „Królu!” – powiada –­ „Swiństwo!“ – powiada: / „Tak być“ – powiada – „nie może!“*

Akompanimentas vis šmaikštėja, į pasažėlius terpiasi glissando, trumpus arpeggio keičia skriejantys per kelias oktavas... Ar kukliai kiemo muzikantų dainelei sapnavosi šitokia prabanga, ar tai nepanašu į Pelenės istoriją? Įkvėpimo akimirka sutelkia improvizuojančio kūrėjo galias, tarsi neregimi lęšiai į mažą plotelį kreiptų iš kažkur plūstančią kaitrą, įžiebdami žaismingas liepsneles. Dabar pagalvoju: o kaip išdykaudavo Beethovenas, kurdamas išskirtiniu opusu tapusias „32 variacijas Diabelli valso tema“? Gal ir jis klavišus maigydamas (buvo jau visai apkurtęs) šyptelėdavo dėl temos banalybių arba įsivaizduodamas brangakmeniu tapusį kūrinį besimokančius ir už nepatogias vietas jį keikiančius pianistus.

Po dainelės ir paskutinių improvizacijos akordų, po nuoširdaus aplodismentų gūsio grupelėse vėl atgyja pokalbiai. Beatričė neregės žingsniu grįžta ant žemosios kėdutės palei duris, bet mudviem šnekantis netrukus pajuntu ją iš pokalbio išsijungus. Kodėl?.. Ir staiga ji tyliu, bet aiškiu (puikioji dikcija!) balsu į mane kreipiasi: „Įdomu, kieno čia sempiterna prie pat mano veido?“ Apkūnus svečias pasisuka į Beatričę šonu (nepamenu, ar atsiprašė), ji pakomentuoja: „...o maniau, kad tai kultūringas žmogus.“ Pagalvojau, jog šitos pamaldų tekste naudojamos lotyniškos amžinosios ji nusigriebė tęsdama improvizacinę žaismę, nes juk mėgdavo (kaip ir Dvarionas) šnekon terpti netikėtus žodžius, šmaikščiai pervadyti kokį daiktą arba reiškinį. Bet tokioje situacijoje ištraukti žodį iš lotyniškojo teksto „Sit sempiterna gloria...“ atrodė pernelyg netikėta ar net šventvagiška, nors suskambo šmaikščiai. Ir štai visai neseniai internetas man paaiškino, jog žodžiu sempiterna kalbant lenkiškai gali būti įvardytas užpakalis, sėdynė. Gal vengiant į saloninį pokalbį terpti paplitusį žodelį dupa? Ir tik vienas iš mano bičiulio paklausinėtų Gdansko lenkų teoriškai apie šitokią maldos žodžio prasmę žinojo, tačiau vartojant nebuvo girdėjęs.

P. S. 50 metų dainuotą „kiemo baladę“ dabar sėkmingai aktualina Lietuvos politinis teatras.

* „Simpson, ach Simpson, / dangaus gėlele, / ateik į slaptą vietelę / Edvardas prašo, anglų aštuntas, / kurs be tavęs nebegali. // Aukso karieta vos atvažiavus, / nualpo jam ant krūtinės, / ir lyg lelija visa išbalus, / gulėjo naktis septynias. // Bet juos kaimynai tyliai stebėjo / ir pro ausis nepraleido, / tad senai močiai viską išdėjo / apie tą meilę palaidą. // Sklinda skandalas po karalystę, / įsiutęs Baldvinas senas / sako: „Karaliau!“ Sako: „Kiaulystė / tas jūsų meilės romanas!“ (Vertimas – E. G.)

 

Ludwig van Beethoven. Diabelli Variations, Op. 120 (atlieka Grigorijus Sokolovas):

{youtube}www.youtube.com/watch?v=pAI4-9yc6kA{/youtube}