Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Romo Kalantos kišeninio kalendoriaus lapelis, kuriame surašyti jo mėgti muzikos atlikėjai (1972 m.). Kauno regioninis valstybės archyvas, f. R-1724, ap. 1, b. 34, l. 45.

 

1972 m. kovo 26 d. Jaunimo teatro scenoje, Profsąjungų rūmuose, ant Tauro kalno, įvyko „Lenktynių ait­varo“ premjera, kurioje Vlado Bagdono vaidinamas personažas Rokas atliko zongą, kuriam, kaip ir visam spektakliui, muziką sukūrė debiutuojantis kompozitorius, Konservatorijos studentas Mindaugas Urbaitis: „Aikštėj sudegino lėlę – / galbūt vargšą Pjero. / Vaikai gėles iškėlė – / jie niekad negrįš namo. / Aikštėj sudegino lėlę – / Grandinės, rankos, vanduo... / Viešpatie, maištą sukėlė / neatsargus Pjero. / Viešpatie, maištą sukėlė / neatsargus Pjero!..“ Gegužės 14-ąją Kaune prie Muzikinio teatro susidegino Romas Kalanta. Mano netikras senelis Bronius buvo tiesioginis vėliau kilusių neramumų liudininkas. Grįžęs iš komandiruotės į Palangą, jis išsivedė ką tik debiutavusį dramaturgą abiturientą „anūką“ pasikalbėti ant suoliuko priešais Jūratės ir Kastyčio skulptūrą, kurią mes, jauni niekadėjai, vadinome paminklu negrų nudistams. Bronius, jaunystėje stipriai neapkentęs Smetonos, bet netapęs komunistu, teištarė: „Šita valdžia nenuverčiama, todėl nebandyk sau ir mums griauti gyvenimo.“

„Lenktynių aitvaras“ buvo suvaidintas, rodos, daugiau kaip 30 kartų po Kalantos susideginimo. Ir, rodos, daugiau kaip 30 kartų V. Bagdonas atliko minėtąjį zongą, po kurio jis ištaria dar ir štai ką: „Aš jaučiu grėsmę. Galim tapti veidmainių karta.“ Kol vieną gražią dieną kažkam trūko kantrybė. Kol kažkas neišgirdo pranešimo. Norėčiau parašyti „pranašystės“, bet tai jau būtų hiperbolė. Liaudiškai šnekant – perdėjimas.

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.