Emanuelis Katilius. Laiškai, parašyti naktį

Dailininkas, poetas Emanuelis Katilius (1926–1997) gimė Kaune. Keturiolikmetis kartu su mama, broliu ir dviem sesutėm buvo ištremtas į Altajaus kraštą. [Sovchoze dirbome įvairiausius darbus, ganėme tūkstantines avių bandas, vilkams staugiant, audroms siaučiant... Karo metai buvo itin žiaurūs. /.../ 1944 m. rudenį nuo bado išgelbėjo siuntinėliai iš Lietuvos.] 1946 m. Emanueliui pavyko ištrūkti į Novosibirską mokytis. Netikėtai gavęs pasą, grįžo į Lietuvą ir įstojo į Vilniaus dailės institutą, Grafikos fakultetą. Iš trečio kurso buvo pašalintas, areštuotas, apkaltintas pabėgimu iš tremties ir nuteistas. 1953 m. grąžintas į senąją tremties vietą. Iš čia užsiverbavo į Tolimuosius Rytus tikėdamasis, kad po trejų metų privalomo darbo gaus leidimą grįžti į Lietuvą. Grįžo 1958 m., vos panaikinus trėmimą. Deja, studijas teko pradėti vėl nuo pirmo kurso.
Dailininkas E. Katilius iliustravo per 50 poezijos knygų, tiek pat prozos, dirbo plakato, ekslibriso ir žurnalų iliustravimo srityse.
Siūlome skaitytojui kelias ištraukas iš rudenį pasirodysiančios knygos „Laiškai, parašyti naktį" (leidykla „Gimtasis žodis", sudarytoja Rasa Bačiulienė), kurioje spausdinami Katiliaus paauglystės ir jaunystės dienoraščiai, laiškai artimiesiems, eilėraščiai ir apsakymai.

E. Katilius tėvo kabinete, Kaunas

Kaunas, 1938 m. gegužės 17 d.

Iš veidrodžio į mane žiūri nedidelis berniukas trumpai kirptais plaukais. Chm... Norėtųsi nešiot šukuoseną kaip dideliam, bet – tas tėtė! Visuomet, kai kirpėjas jo paklausia (ir kodėl jis klausia jo, o ne manęs?), kaip mane apkirpti, jis atsako vis tą patį:
– Noll-noll...
Tarytum mano plaukai auga tiktai tam, kad juos retkarčiais būtų galima nukirpti!
Na, bet apskritai su vasarine uniforma aš atrodau visai neblogai. Mūsų gimnazijos uniforma skiriasi nuo kitų: mes nešiojam kaklaryšius! Bet nuo šiandien jau nebenešiosiu – su vasarine uniforma kaklaryšio nereikia.
Aš patampau švarką, permetu save dar kartą tiriančiu žvilgsniu, imu portfelį su knygom ir skubiai bėgu į gimnaziją.
Gimnazija... Dideli, gražūs rūmai centrinėj miesto gatvėj – Laisvės alėjoj. Ir rašydamas aš matau tas plačias stiklines duris, tą tamsų garderobą su amžinai ten sėdinčia ir mezgančia sargiene; tuos suktus medinius laiptus į antrąjį aukštą, tą didžiulę, milžinišką salę su blizgančiomis parketo grindimis; tą pianiną kampe, kur kiekvieną pertrauką kuri nors mergaitė skambina madingiausius filmų šlagerius; tą aukštą sceną, ant kurios draudžiama laipioti ir ant kurios amžinai kas nors laipioja...
Matau, kaip vyresniųjų klasių moksleiviai vaikštinėja susikibę poromis; kaip mergaitės būtinai viena kitai kažką pašnibždom pasakoja ir salėje sklinda sidabrinis juokas... Matau, kaip dar neuniformuoti pradžios mokyklos mokiniai, kurie mokosi šituose pačiuose rūmuose, bėgioja tarp „didžiųjų" linksmai gaudydami vienas kitą.
Štai atsiveria klasės durys ir matau eiles gelsvai poliruotų staliukų ir tokių pat kėdučių, kurių priekyje išdidžiai riogso mokytojo katedra. Ji, žinoma, beveik niekuomet nebūva tuščia: per pertraukas mokytojus pavaduoja gimnazistai, kurie ant jos užsilipę mėgina pavaizduot kokį nors fantastišką klouną...
Prieš akis iškyla minia veidų; vieni juokias, kiti rimti, treti visai be išraiškos. Bet aš nė nemėginsiu jų aprašyti –­ tai būtų tik bergždžias laiko gaišimas, o rezultatai, manau, būtų labai abejotini.
Aš sėdžiu prieš pat mokytojo katedrą ir, nors esu pats mažiausias klasėj, mano kaimynas – pats ilgiausias dyselys iš visų mūsų...
Bet ar verta rašyt visa tai? Kam tos antraeilės smulkmenos? Juk jos man jau įkyrėjo iki gyvo kaulo, ir gimnazija atrodo panaši į kalėjimą... Tačiau reikia kiba užregistruot ir tą porą smulkmenų, kurios šiandien įvyko.
Aš įsmeigiu akis į sieną ir stengiuosi prisimint... Ir prieš mano akis pasirodo, tartum iš sienos išlindęs, apskritas, besišypsąs mūsų akiniuotojo paišybos mokytojo veidas. Jis pareiškė šiandien, kad geriausius piešinius paims į parodėlę, bet man mano tautiška juosta visiškai nesisekė. Baisiai nemėgstu ornamentų ir viso to, kas bent kiek primena braižybą, nors paišyba man sekasi neblogai.
Mūsų prancūzų mokytoja – labai įdomi panelė. Ji tokia mažutė ir smulkutė, kad net aš už ją didesnis. Ji labai gera mokytoja – kelerius metus gyveno Prancūzijoj, turi net vieną berniuką – lakūną, kuris turi savo lėktuvą. Ir ji net skraidžiusi kartu su juo!
Gintyla šiandien į gimnaziją atsinešė patefoną, o „prancūzė" – tokių keistų kartoninių mažyčių plokštelių, įdainuotų prancūziškai. Dėl to ir neklausinėjo nieko, tik visą pamoką grojo. Ir labai gerai, nes aš nieko nemokėjau... Kad dažniau taip būtų!
Man labai patinka mūsų matematikos mokytojas Ig. Malinauskas. Jis truputį storokas, apiplikęs ir, kas svarbiausia, su nedidele smaila barzdele, su kuria atrodo daug baisesnis, nekaip iš tikrųjų yra. Tiesa, jis gana griežtas ir visi mokiniai jo bijo, tik aš nelabai... Jis, atrodo, apie mane neblogos nuomonės, kaip ir aš apie jį. Be to, jis pažįsta tėtę.
Lietuvių kalbos mokytoją sužavėjo gražus oras ir jis šiandien per gramatiką nuvedė mūsų klasę į Vytauto parką, kuris yra visai už gimnazijos. Ten susėdom ant šviežios žolės ir jis mums mėgino įkalt į galvą gramatikos taisykles. Kur tau!.. Gramatikos aš žvėriškai neapkenčiu, be to, turiu pripažinti, kad saulė pernelyg skaisčiai švietė, visokie vabalai per garsiai brumzdė, o žvirbliai visiškai nenorėjo nieko žinot apie taisykles ir čirškė be jokios gėdos tiesiog viršum mūsų galvų; ir tie medžiai, ir tos gėlės, ta žemė –­­ visi jie susitarė neduot mums įsidėt į galvą jokių, nors ir pačių lengviausių, taisyklių...
Tai buvo tikrai puiki pamoka!
O dabar sėdžiu prie mūsų su Algiu rašomojo stalo ir žiūriu į Bronę, kuri, užgulusi naują sąsiuvinį, mėgina pradėt rašyti dienoraštį. Mes abu šiandien susitarėm pradėt rašyti. Ir po kelių ar keliolikos metų bus įdomu pavartyt tuos sąsiuvinius. Kas žino, ką žada mums likimas?..
Ir, žiūrint į tą mergaitę kitoje stalo pusėje, kuri atsidėjusi džiržgina plunksna, mano galvoj šuoliais lekia mintys, ir aš mėginu įspėt, kas laukia jos, jos, kuri prieš kelerius metus – prieš porą, ne daugiau – buvo paprasta kaimietė, traukinio net nemačiusi, ir kuri dabar nori pasidaryt iš karto penktos klasės gimnaziste.
Atsimenu, kaip ji pernai atvažiavo iš Suvalkijos – tokia stora, raudonskruostė... Ir kaip mums su Algiu tėtė liepė ją vedžiot ir aprodyt įdomesnes Kauno vietas... Ir kaip mes per pusvalandį aptampėm ją po visą miestą –­ stengėmės atlikt tą pareigą kaip galima greičiau, – ir kaip ji akis išpūtus viskuo stebėjosi... Paskui ji baigė kulinarijos kursus ir tapo nebloga šeimininkė. O dabar ji pas privačią mokytoją ruošiasi stot į suaugusiųjų gimnazijos V klasę. Neblogai! Per keturis mėnesius – keturios klasės!

Emanuelis Katilius. „Prisiminimai iš tremties“, 1966

Pas ją vaikšto mokytoja: maža, su akiniais, panaši į pelėdą... Ir Bronė suprakaitavus, apsikrovus nuo galvos iki kojų vadovėliais, per dienų dienas kala vokiškus žodžius ir veiksmažodžių galūnes. Man atrodo, žiūrint į ją besi­mokančią, kad pasauly nieko nėra, nieko nebuvo ir nieko nebus – vien tik vokiškų veiksmažodžių asmenuotės... Ji žiūri pro langą ir vietoj riedančių automobilių mato asmenuotes, ji žvilgteli į sieną ir ant jos skaito: „lobe, lobte, gelobt...", ji atsisuka į mane ir aš tuoj pat pavirstu į kokį nors veiksmažodį...
Tėtė irgi padeda jai – juk jis labai gerai moka vokiškai. Ir ne tik vokiškai, bet, kas blogiausia, ir prancūziškai. Kartais net jam užeina noras mane šio to paklausinėt iš prancūzų gramatikos. Tegul ją bala, tą gramatiką! Atsimenu, kaip rašėm pirmą savarankišką prancūzų rašinėlį. Gavau tuomet lygiai 2... Na, bet užtat dabar aš – gana geras mokinys ir prancūzų nebebijau, nors namie ir niekuomet nesimokiau.
Aš turbūt labai didelis tinginys: niekuomet, tiksliau, beveik niekuomet, neruošiu pamokų. Kartais tėtė man liepia sėdėt ir mokytis, tuomet aš ant stalo pasidedu atverstą vadovėlį, o stalo stalčiuj – romaną, ir skaitau jį... Kai tik horizonte pasirodo „pavojus" – stalčius tuoj būva uždaromas, o aš „atsidėjęs" kalu kokią nors triskart prakeiktą botaniką...
Algebra ir geometrija man didelių sunkumų nesudaro, bet uždavinius namie sprendžiu tik išimtinais atsitikimais. Paprastai gi aš juos nusirašau iš draugų prieš pamokas arba ir tiesiog per pamokas... Tačiau tai man nekliudo gaut gerus pažymius ir nesibijot rašto darbų.
Rašto darbai... Nežinau, kodėl visi gimnazistai taip bijo rašto darbų. O aš – atvirkščiai – aš jų stačiai laukiu; raštu mano mintys beveik visuomet sklandesnės. Ir aš parašęs niekuomet nebijau, kad gausiu dvejetą. Aš tik bijau, kad gausiu mažiau kaip penketą...
Jau vakaras ir pro kambario langą ant grindų krinta rausvi spindulių pluoštai.
Virtuvėj teta Uršulė užkūrė pragariškai trenkiantį primusą ir verda arbatą vakarienei.
Palengva tiksi laikrodis... Laikas nesustabdomas, praeitis negrąžinama. Susimąstęs užverčiu dienoraštį.
(...)

E. Katiliaus kurti knygų viršeliai:

Vilnius, 1948 m. balandžio 4 d., sekmadienis

(...) Man patinka filosofuoti, aš linkęs į politiką, turbūt tai paveldėjau iš tėvo. O iš motinos – tikriausiai menininko gyslelę... Nuostabu, kaip aš linkęs į visokeriopos rūšies meną: ir į muziką – aš ją aistringai mėgstu, jeigu išgirstu kur gražią melodiją, tai galėčiau valandų valandas stovėt ir klausytis, – ir į literatūrą – aš gi rašau eilėraščius ir net „romaną", – ir į dailę. Šį semestrą padariau smarkią pažangą. Mano linoraižiniai visai nebepanašūs į pirmo semestro darbus ir, bendrai paėmus, iš visų skiriasi. Kiek sunkiau man einasi piešimas, bet ir čia aš pirmose vietose. Tikiuosi, kad ilgainiui būsiu geras piešėjas, reikia tik padirbėt. Blogai, kad šiemet mums papuolė nekoks dėstytojas, toks Motiejūnas. Ateina, pastovi, pažiūri:
– Gan... gan... nieko! Čia, žinote, dar reikėtų paieškoti, ot žiūrėkit, kokia ten graži forma, pažiūrėkit gerai ir pamėginkit paieškoti...
Ir visuomet tas pat... Jokių konkrečių nurodymų, jokių patarimų. Tik tiek, kiek pats susipranti...
Jau nedaug laiko beliko ligi egzaminų – tik apie mėnesį. Kaip greit pralėkė šie mokslo metai, kaip greit! O praeitis man jau seniai atrodo kaip klaikus sapnas, tik sapnas ir daugiau nieko... Nesinori tikėt, kad tai buvo, nesinori galvot, kad taip dar gali būt, tai kažkoks siaubas, košmaras, kliedėjimas... Ne, ne, ne! Aš grįžau į gyvenimą, grįžau iš baisaus tamsos ir kančių pasaulio, apie kurį nieks neturi nė mažiausio supratimo. Reikia pačiam išgyvent tai, reikia pajust, kaip kartu su lėtai naikinamu kūnu žūva tavo siela, tavo charakteris, tavo jausmai, tavo „aš"!.. Man tai buvo tūkstantį kartų sunkiau atlaikyti, nes mano prigimtis, mano siela sutverta ne vergaut, o kurt, gyvent, svajot ir kovot. Ir kaip tik dėl to aš išėjau iš to pragaro užgrūdintas kūnu ir dvasia. (...)

1949 m. sausio 11 d., antradienis

Teisingai sakoma: viena bėda – ne bėda... Prasidėjo tuo, kad su manim panoro susipažint draugai iš Moterų globos brolijos. Bet su tais ponais kalbėjausi visiškai ramiai – nors rankos ir virpėjo – ir kol kas jie laikosi mandagiai.
Paskui – bespausdindamas ofortus susižalojau pirštą. Bet tai menkniekis. Blogiau yra tai, kad kūno kultūros dėstytojas Stančikas užsiėdė ant manęs (ir poros kitų), kad mažai lankėm „paskaitas" ir nutarė neduot užskaitų. Vadinasi, stipendija nueina velniui ant uodegos.
Norėdamas išvengt šios tragedijos, šiandien nuėjau į polikliniką, nutaręs šiek tiek pasimuliuot, kad mane atleistų nuo kūno kultūros.
Bet simuliuot neprireikė. Mane pasiuntė į rentgeno kabinetą ir storulis daktaras, staiga metęs juokaujamą toną, pranešė:
– Jums tuberkuliozė, jaunas žmogau.
Įdomu, kas dar užgrius ant mano galvos?...

1949 m. sausio 13 d.

Tai toks maždaug visų idealistų ir svajotojų likimas. Jie blaškosi, kankinasi dėl to, kas kitiems atrodo menkniekiai, jie per daug dideli geraširdžiai ir per daug vertina kitus... Jie nežino, kad pasaulis dar nepasiekė tokio kultūros laipsnio, kad jų idėjos būtų suprastos ir priimtos. Jie gimė per anksti ir todėl pasmerkti žūti...
Turiu prisipažint, kad nelabai malonu jaust save pasmerktu lėtai mirčiai. Kažkaip pradedi į viską žiūrėt iš kito taško... Gerai, kad mano toks keistas charakteris ir pagalvojus apie tai, kad sergu džiova, man norisi šypsotis: viskas eina kaip pagal sentimentalų romaną: gabus, talentingas jaunuolis, idealistas, svajotojas, poetas, dailininkas, kuris galbūt būtų pervertęs pasaulį aukštyn kojom – bet... Skurdas, badavimas, nuolatinis nervų įtempimas, pergyventa katastrofa taip paveikia jaunuolio sveikatą, kad jis gauna džiovą...
Tiesiog klasiška! Studentas menininkas būtinai turi būt neturtingas ir džiovininkas. Jis turi, kaip kad aš šiandien, valgyt duoną su druska ir svogūnu, užsigerdamas grynu vandeniu...
Po to jis turi mirt...
Nežinau, kas dar gali įvykt artimiausiu laiku. Moterų globėjai rodo didelį aktyvumą. Gali tekt „pakeist klimatą". Praeitis kaip juodas šešėlis stovi už mano nugaros ir tik laukia progos čiupt mane už pakarpos ir sviest į tą juodą bedugnę, iš kurios išlipt beveik neįmanoma...
Man sunku įsivaizduot, kaip jaustųsi kitas žmogus mano vietoj... Kai virš tavęs kybo tokie klaikūs debesys, aplink tamsa ir bedugnė – nervų įtempimas gali išvest iš proto...
Bet aš ramus. Bent iš išorės...

1949 m. gruodžio 27 d.

Žinote, mano „atostogos" gali užsitęst neribotą laiką. Nors aš ir neprarandu pasitikėjimo savim, bet vis dėlto vilties, kad mane priimtų atgal į institutą – ne per daugiausia.
Kitą dieną po to, kai skelbimų lentoj buvo išplatintas įsakymas, iškilmingai bylojantis apie mano asmenybės išbraukimą iš studentų sąrašų „už neteisingų žinių suteikimą mandatų komisijai", aš nuėjau pas draugą direktorių.
– Prašau, prašau... – atkišo ranką.
Mudu einam su juo prie rašomojo stalo, bet vidury kabineto jis sustoja, paima mane už pečių ir paklausia:
– Tai sakyk gi man – iš tiesų, jūs buvot represuoti ar ne?
Aš praveblenu:
– Buvom...
– Štai taip ir reikėjo sakyt...
Po to jis man tik meta klausimus, o aš atsakinėju: „Taip –­ taip – taip..."
Apie mane jis viską žinojo.
– Jeigu tėvas buvo prochvostas, tai nebijok to ir pasakyt, – rėžia jis, – pats išaugai beveik be tėvo, jis gi, galima sakyt, niekuo neprisidėjo prie tavo auklėjimo...
Galų gale jis pareiškia, kad mane būtų galima priimt atgal, jeigu gausiu porą teigiamų charakteristikų.
– Nueikit į Rašytojų sąjungą – kas tenai, rodos, Šimkus? Nueikit pas jį, viską papasakokit. Tenai gi jus žino ir gerbia...
Išeinu šiek tiek geriau nusiteikęs. Galbūt iš tiesų kas nors išeis? Pasirodo, būt Jaunųjų rašytojų sekcijos nariu šį tą reiškia. Štai dabar ir paaiškės, ką galvoja draugai rašytojai apie mano eilėraščius ir apie mane patį. Kas nusvers: ar mano socialinė kilmė, mano praeities svarstis, ar lengvi spausdinto popieriaus lapai?

Nueinu aš, žinote, į tą Rašytojų sąjungą. Parketas, senoviški pečiai, įmantrios gipsinės lubos. Kažkada čia turbūt kokie grafai gyveno. O dabar viename iš šitų puošnių kambarių sėdi proletarinis rašytojas Šimkus.
– Sėskite, prašau... Kokiu reikalu?
– Reikalas čia gana painus, – sakau aš droviai šypsodamasis. (Visuomet reikia droviai šypsotis, kai kalbi su aukštais žmonėmis.) Ir po to iškloju visą savo biografiją. Draugas Šimkus giliai užsimąsto...
– Hmm... Vadinasi, ir stodamas į Jaunųjų rašytojų sekciją jūs nepasakėt apie tai, kad tėvas pabėgęs ir kad dėl to jūs buvote represuoti 1941 metais?
– Nepasakiau... Bijojau, kad tada nepriims manęs...
– O daug jūs parašėt? Yra atspausdintų eilėraščių?
– Yra, daugiau kaip dešimt.
– Tai, žinot, jūs atneškit man savo eilėraščius – neskaičius gi sunku spręst ką nors apie jus. Be to, parašykit ant lapelio duomenis apie save: kur gimėt, tėvai ir kita. Ir man užneškit. Pažiūrėsim... Aš manau, kad jums reikia mokytis.
Very well! Žinoma, namie aš nupilu plačią autobiografiją. Surenku visus savo eilėraščius ir nutempiu visa tai.
Pažiūrėsim, pažiūrėsim...

Susitikęs mane Šimkus stipriai spaudžia ranką ir sako:
– Manau, kad viską sutvarkysim. Jūs talentingas poetas ir mes suinteresuoti, kad galėtumėte mokytis. O šitokie pergyvenimai, žinote, tik praturtina žmogų... Taigi. Siela turtingesnė pasidaro.
Ir jis maloniai šypsosi.
O laikas bėga...