Giedrė Kaukaitė. Iš užrašų. 1953 (II)

 

/ / /

Gal ir būčiau rinkusis anglų kalbą, jei mokykloje nebūtų apsilankęs choro dirigentas Zigmas Venckus. Pasirodo, turiu balsą! Ir jis užrašo mane į Radijo vaikų chorą. Dainuoti patiko nuo mažens, dainuodavau su tebesilankančia pas mus Pole – ji jau Pedagoginio instituto studentė – ir pati sau viena dažniausiai tokias pat per radiją girdimas dainas, kaip ir anas klasiokas Liutkevičius, bet kad turiu kažin kokį kitokį balsą negu visi – man naujiena. Dabar kelis kartus per savaitę skubu į Radiofoną Gedimino prospekte. Venckus mums ir diriguoja, ir tuo pat metu akompanuoja, o jei įrašas ar gyvas koncertas per radiją, tuomet akompanuoja Chaimas Potašinskas, o Venckus tik diriguoja.

Retkarčiais apsilanko radijo solistė Beatričė Grincevičiūtė, ji mums padainuoja, o akompanuoja Halina Znaidzilauskaitė. Giriuosi, kad seniai Beatričę „pažįstu“, nes vaikų darželyje, kurį lankiau, ji buvo muzikos mokytoja. Drauge su Beatriče sykį atėjo išvaizdus jaunas vyriškis Leonas Stepanauskas, jį buvau girdėjus per radiją kalbant. Beatričė padainavo mums Dvariono „Žvaigždutę“ ir pasakė, kad eiles dainai parašęs štai šis radijo žurnalistas. O juk ir anos su Asta repetuotos Brahmso „Lopšinės“ lietuviškas tekstas ar tik nebuvo Stepanausko?.. Radijo studijos lubos – nematytos neregėtos – dengtos žalsvais stiklo gaubteliais, kad akustika būtų geresnė. Jaučiaus įžengus į kitą pasaulį. Kai po trijų dešimtmečių ateisiu į Mažąjį teatrą, pakėlusi akis aiktelsiu – tos pačios lubos! Čia buvo Radiofono vaikų choro studija!

Chore man labai patinka. Su kita mergaite net due­tu dainuosime. Po choro repeticijų Venckus mudvi mokina mūsų partijų, paskui ima dainuoti negirdėtus romansus, pats sau gražiai akompanuodamas: „Prisimenu, saulutė leidos, ežeras skendo purpure. Džiaugsmu spindėjo tavo veidas, kai tu kalbėjai į mane. O iš vandens švelnutės rankos skynė lelijų žiedelius...“ Su bičiule choriste apsalusios rymome prie fortepijono dangčio, apninka svajinga nuotaika, pačios jaučiamės tame laivelyje sėdinčios...

Tos dainos nemokėjau, bet mokėjau kitų ne pionieriškų: „Ant melsvo ežero bangų“ arba „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“. Šias ir dar daug kitokių moka kaimynė siuvėja Plungėje, pas kurią nueinu per vasaros atostogas. Ji liepia man dainuoti pirmą balsą, o pati traukia antrą. Ypač man patiko „Palinko liepa šalia kelio“, ją dainuodama siuvėja balsą stipriau paspaudžia, paspaudžiu ir aš: „Sūneli, tėvynė tave šaukia, ir vėl bus laisva Lietuva!“ Bedainuojant, žiūrėk, ji ir užbaigia man naują perkelinę suknelę su „pūstom rankovėm, į liemenį“. Tik liksiu nesupratus, kodėl istorijos mokytoja Jurginienė, išplėtusi akis, mane nutildys, kai užtrauksiu „Palinko liepa šalia kelio“ sunk­vežimio kėbule su klase važiuojant bulvių kasti.

Naujasis muzikos mokytojas Lukoševičius – linksmas, naujoviškas – mokykloje subūrė mišrų chorą. Tebelankau ir Radijo chorą, o mokyklos vakaruose kaskart dainuoju solo, mane kartais net iš pamokų išleidžia, nes „turiu repetuoti“. Jaučiuosi svarbi, ypač kai už nugaros ant choro laiptelių stovinčios pirmūnės į natą nepataiko – tuomet mano viršus.

Choro vadovas, sužinojęs, kad Balaišio mylima daina „Kaip gi gražus, gražus rūtelių darželis“, išmokė jos ir atsivedė Balaišį į repeticiją. Traukėme įsijautę, kas kiek galvoj balso beturį. Galėjai suprasti, kad Balaišio ne vien bijom, bet gerbiam ir net jį mylim. Balaišis stovėjo netoli salės durų, nustebęs ir sutrikęs klausėsi, gal net graudinosi. Dainai pasibaigus negarsiai ištarė „ačiū“ ir išskubėjo... Gal nemokėjo kalbėti apie ką nors kita, kaip tik apie matematiką.

Mokykloje pradėjęs dirbti geografijos mokytojas Ivanauskas, daug jaunesnis už ankstyvesnįjį geo­grafą, pravarde Bufas, įkūrė turistų būrelį. Aišku, įstojau. Dviračiais apvažiavom nemažus ratus aplink Vilnių, aplankėme Medininkus, Keną ir Juodšilius. Jis buvo juokdarys, už nemokėjimą gąsdino „nuleisiąs per langą ant vilnonio siūlo“ ir niekad nepyko už pavėlavimus, užtekdavo pasakyti: „Pramiegojau.“ Tuomet paguosdavo: „Na, žinoma, argi miegodamas gali ateiti? Sėsk.“ Nors buvo draugiškas, saviškis, jo pamokose nebuvome tokie akiplėšos, kaip darbų mokytojo juokinga pavarde Šerepėka. Šiam nusisukus kreida braižyti konstrukcijos – tose pamokose „gamindavome“ raktus – į lentą imdavo skimbčioti mūsų mėtomi smulkūs akmenukai. Šerepėka į tai visiškai nekreipdavo dėmesio, atsisukęs kaltininkų neieškojo ir tarsi pats kuo prasikaltęs gailiu balsu tęsdavo pamoką. Vos tik nusisuka, akmenukai ir vėl drrr lenton...

 

Giedrė Kaukaitė. Iš užrašų. 1953 (II)
Su tėvu Kaziu Kauku, 1956 m. Vilnius. Nuotrauka iš asmeninio G. Kaukaitės archyvo.

 

„Na, Kaukaite, pakaks! – sykį nebeapsikentė Ivanauskas, man darkart pavėlavus. – Kad ryt atsivestum tėvą.“ Nustebusi netekau amo. Tėvą?! Tai kad neturiu aš tėvo... O nė pagalvojus nebuvau, kodėl Mamytė – Monstvilaitė, jei aš – Kaukaitė... Užklausta ji tą vakarą nieko nepaaiškino, tik pasakė trumpai: „Užaugsi – sužinosi.“ Ir pažadėjo pati į mokyklą nueiti.

Mūsų mokykla konservatyvi. Gal tebesitęsė ilgametė buvusios berniukų gimnazijos griežta tradicija. Jokių laisvių – privaloma uniforma ir mergaitėms, ir berniukams. Ir į mokyklos vakarus ateidavome su tomis pačiomis uniformomis, gal tik bateliai dailesni, gal kojinės plonesnės ir baltos apykaklės puošnesnės. Tik per išleistuves mergaitės apsivilks pirmąją šventinę suknelę, o vaikinai kostiumus, ir tai prilygs kone pasauliniam įvykiui. Jau gerokai prieš pusmetį imsime kalbėti, kokios spalvos ir kokio fasono bus išleistuvių suknelės. Kažkodėl prioritetas bus suteiktas perkeliui su gėlytėmis – ne šilkai, ne nailonai, o perkelis. Tarsi protestuotume prieš įprastą kultūrą lyg būsimieji stileivos ar hipiai.

Mūsų vakarai taip pat buvo klasikiniai, tradiciški: deklamuojami eilėraščiai, solo ir ansamblio dainos, fortepijono muzika, vaidinimai savo jėgomis, paskui – šokiai. Skambėdavo muzika iš vinilinių plokštelių, šokome valsus, tango. Berniukai kviesdavo, mergaitės laukdavo, kol jas pakvies. Per šokius budėdavo mokytojai. Perversmas įvyko, kai sykį į svečius atvažiavo Rygos pirmosios vidurinės dešimtokai – jie šoko rokenrolą! Viena mergaitė, šokusi su ypatingu užsidegimu, vilkėjo uniforminę suknelę be baltos apykaklės, nedėvėjo įprasto juodo „žiursto“, o suknelės viršus buvo net keletu sagučių netyčia prasegtas, ir tai buvo baisiai drąsu. Gražiai plisuota suknelė skriejo plačiais ratais, su ja šokęs berniukas taip pat puikiai šoko. Nejučia sustojome ratu ir pavydėdami stebėjome. Mūsų budintys mokytojai svečių nestabdė, užsimiršę šypsojosi, akių neatitraukdami nuo šokėjų poros. Šokėja buvo šviesiais, trumpai kirptais, šiek tiek garbiniuotais plaukais. Tai taip pat buvo naujiena, nes mes visos tebebuvom su kasom. Tik kaspinėlių jau buvome atsisakę ir kasas šiek tiek skirtingai kiekviena pindavome – kas dvi, kas vieną; vienos kasa per petį priekin permesta, kitos – per nugarą švytruoja. Moksleivei nusikirpti kasas anuomet buvo kone įžūlus išpuolis. Nauja šukuosena nustebino tik buvusi klasiokė Steponavičiūtė, mano geriausia draugė, besimokanti Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Ji ne šiaip sau „pasikirpo“ – naujoji jos šukuosena buvo madingai iškarpyta sluoksniais. Baigusios mokyklą daug kas iš mūsų taip apsikirps.

 

/ / /

Kai mudvi su Mamyte persikėlėme į Mokslininkų namus šalia tuometės Lenino aikštės, kelias į mokyklą pėsčiomis trukdavo kone valandą, tad ateiti nepavėlavus tapo dar sunkiau. Galiu važiuoti troleibusu arba autobusu, bet ne visada turiu kapeikų, nes Mamytės paliktuosius tris rublius greit išleidžiu niekams iš kiosko. Mamytė dabar dirba Dotnuvoje ir parvažiuoja tik kartą per dvi savaites. Mūsų padėjėja – kita, vardu Gie­nė, o ankstesnioji Zosė išvažiavo gyventi į Kauną. Gienė – nuo Akmenės, pas ją retkarčiais atvažiuoja jos teta, tuomet jiedvi kažką ilgai šnibždasi kone iki paryčių, o kitą dieną toji teta vėl išvažiuoja, sako, į Elminykus. Sykį nugirdau, kaip Gienė atvažiavusią tetą pavadino mama ir išsigandusi aiktelėjo, o toji teta labai sumišo... Mamytė paaiškino, jog Gienė apsiriko, bet geriau, kad niekam nesakyčiau. Gienė dar negreit papasakos, kad jos tėvai, turtingi ūkininkai, su trimis dukromis iš tėviškės išbėgo, kaip stovi, keliavo ir klajojo po visą Lietuvą, pasikeitę pavardę slapstėsi, glaudėsi pas svetimus ir tik taip išvengė išvežimo į Rusiją.

Buvau dešimtokė, tebelankiau Radijo chorą, kai mokykloje įsikūrė ir dainavimo būrelis. Jo vadovas, mokytojas Juozas Knystautas, patikrinęs balsus, rinkdamas dalyvius, man liepė pasilikti ir pasakė, kad norėtų nuvesti pas savo mokytoją. Pagyvenusi, ori, lyg iš senovinio paveikslo nužengusi ponia Nina Karnavičienė, Mokytojų namų auditorijoje išklausiusi kažkokios mano dainos, paklausė, kiek man metų. Ėjau penkioliktuosius. Tuomet pasakė, kad mokytis per anksti, ir, nors turiu gražų balsą, reikėtų sulaukti aštuoniolikos. Galiu lankytis jos pamokose ir klausytis, kaip ji ruošia dainininkus J. Karnavičiaus operai „Gražina“. Choro man patarė atsisakyti. Visa tai sužinojusi Mamytės draugė Aniceta nusivedė „dar vienos nuomonės“ pas teatro solistę Vladą Mikštaitę, tuomet jau garsėjančią po lietuviško filmo „Adomas nori būti žmogumi“ premjeros, – ten ji vaidino baro dainininkę ir dainavo Balsio „Habanerą“. Mikštaitę atpažindavome gatvėje – buvo ryški, ekstravagantiška, languotu paltu, plačiu diržu susiveržus liekną liemenį, kone ugnies spalva dažytais plaukais.

Aplankėme Vladą jos nedideliame kambarėlyje Žvėryne. Sėdėdama prie pianino, ji manęs išklausė ir gūžtelėjo pečiais: „Na, turi ji balsą, bet gi pusbalsiu dainuoja, nes neturi žalio supratimo apie kvėpavimą, tegul pasimoko pas mano studentą. Bus aiškiau, o ir jam praktika.“

Po pusmečio tikrai tapo aiškiau, jau galiu labai garsiai padainuoti, galiu stoti, tik muzikinio pasiruošimo neturiu ir brandos trūksta – man vos šešiolika. Mamytė visomis išgalėmis atkalbinėja, girdi, būk žmogus, stok į rimtą mokslą, kokie čia dainavimai. O aš jau girdėt nenoriu, nebūsiu žmogus, esu burtų paliesta, noriu tik muzikos, ir tiek. Geroji Mamytės bičiulė Aniceta paprašo pažįstamų pianistų Grybauskų, kad ruoštų mane į neseniai atsidariusį Pedagoginio instituto muzikos fakultetą, ten priima ir muzikos mokyklos nebaigusius. Vaikštau pas juos į namus, o pamokoms ruošiuos ponios Anicetos bičiulių Kairių namuose. Jie gyvena kitoj Lenino aikštės pusėj – Kairys pučia fagotą teatro orkestre, Kairienė dainuoja teatro chore, kai jie abu spektaklyje, jų namuose vakarais galiu skambinti pianinu tiek, kiek tik noriu. Liudmilai Grybauskienei skambinu gamas ir akordus, ji draugiškai priekaištauja: „Kur anksčiau buvai su tokiomis rankomis?!“ Mano rankos didelės, ilgais pirštais, o svarbiausia – man sekasi! Kūrinius išmokstu greit, praktikuotis galiu ilgiausias valandas – nenuobodu. Jaučiuos lyg ant sparnų ir pagaliau savo vietoj.

Draugai