Šviesią vidurvasario dieną ilga ir pilna jaunimo traukinio vagonų virtinė iš Maskvos pajudėjo į Bulgarijos sostinę Sofiją. Mūsų laukė IX Jaunimo ir studentų festivalis (1968). Daugelis dalyvių iš įvairių sąjunginių respublikų jau buvome pažįstami, keletą savaičių praleidę pasiruošimo stovykloje. Nors kelionė truko kone dvi paras, bet neprailgo, besipasakojant, kur studijuojame arba jau baigėme studijas, kokiame konkurse ar kokiuose koncertuose rengiamės Sofijoje dalyvauti.

Leidomės į kelionę apimti pakilaus šventės laukimo, juk pasauliniai jaunimo ir studentų festivaliai, po Antrojo pasaulinio karo ėmę keliauti per Europos sostines su tradicine emblema – stilizuotas gėlės žiedas su Žemės rutuliu centre ir penkių spalvų žiedlapiais, simbolizuojančiais penkis žemynus, šūkis „Už taiką ir draugystę“, – kvietė kalbėtis, draugauti, mokė šypsotis, tikėti žmonių kilniais siekiais visame pasaulyje. Daugelio mūsų atmintyje tebebuvo gyvi paauglystėje per televiziją stebėti 1957-ųjų Maskvos festivalio vaizdai, kai į dangų kilo tūkstančiai baltų balandžių, o žodis „Taika“ (MIR) buvo išrašytas visomis svarbiausiomis pasaulio kalbomis; kai žmonės gatvėse su daugybe festivalio svečių kalbėjosi be vertėjų ir be prižiūrėtojų, geriausiose miesto salėse vyko tarptautiniai meno konkursai, parodos, koncertai, cirko spektakliai, sporto varžybos, eitynės, o įspūdingi fejerverkai sušvito pasigėrėti, bet ne karo pergalei priminti. Visa tai buvome matę savo akimis tiesioginėse transliacijose! Maskvos festivalis buvo įsiminęs kaip vienas ryškiausių Nikitos Chruščiovo eros įvykių. Tą laikotarpį, prasidėjusį po Stalino mirties ir jo kulto pasmerkimo, kai papūtė permainų vėjas ir iš įkalinimo įstaigų bei lagerių buvo paleista tūkstančiai kalinių, kai nebegrėsė vežimai, vėliau populiariai vadinsime „Atšilimu“.

Vos praėjus metams po įspūdingojo festivalio Maskvą ištiko kitas tarptautinės euforijos pliūpsnis – pirmasis P. Čaikovskio konkursas, kurio žvaigžde ir pasaulio kultūros herojumi ilgiems dešimtmečiams tapo charizmatiškas amerikiečių pianistas Vanas Cliburnas. Kas prisimena jo triumfą ir ilgų ovacijų įkarštį Didžiojoje konservatorijos salėje Maskvoje, kaip ir bisui jo paskambintą improvizaciją populiarios dainos „Pamaskvio vakarai“ tema, tas gali patikėti, jog būna absoliutaus gėrio ir laimės akimirkų, kai subtilioji dvasios jėga paliečia visus dalyvaujančius, nepaisant jų įsitikinimų. Televizijos kamera tuomet parodė ir ložėje entuziastingai plojantį Chruščiovą, tarsi toji pianisto sėkmė būtų vos ne jo paties nuopelnas. Atrodė, tasai žmogus nuoširdžiai pasiryžęs pakeisti pasaulį. Netrukus jis paskelbs konkrečią komunizmo pergalės datą, užtikrins, kad „pavysim ir pralenksim Ameriką“, o visuomenė leips juokais, pasakodama anekdotus apie kiauras tarybinių lenktynininkų kelnes. Tiesa, Jurijaus Gagarino skrydis į kosmosą kuriam laikui tarsi patvirtino Chruščiovo lenktynių ambicijas – „mūsiškis pirmas“. Geru žodžiu minėjo liaudis ir Chruščiovo rūpestį vaduoti šeimas iš „komunalkų“ ir suteikti joms atskirus butus.

Tikras anų dienų stebuklas – „La Scalos“ teatro gastrolės Maskvoje. Per televiziją tiesiogiai transliuojamuose koncertuose išgirdome iki tol tik iš plokštelių ir spaudos žinomus dainininkus – ir žvaigždes, ir tik pradedančius. Baigiamajame koncerte visos moterys solistės dainavo apsigaubusios įspūdingomis kailių pelerinomis: sklido kalbos, kad tai Chruščiovo išrūpintos dovanos, „nurašius“ jas iš kailių fabrikų. Ilgainiui Nikita imsis plėšinių idėjos, kukurūzų auginimo ir vis smarkiau mojuos kumščiais iš tribūnų, vis garsiau šūkaus, žadėdamas parodyti „kuzkina matj“, kol būtent patys artimiausi jo bendražygiai surengs sąmokslą ir jį nuims.

Televizija transliavo tą 1964-ųjų plenumą, kuriame Chruščiovas neteko visų postų, o kitą rytą – man pati pirmoji paskaita ir kaip tyčia – estetika. Kai į auditoriją įžengė Marksizmo katedros dėstytojas Genadijus Nežnovas, jį pasitiko įtempta tyla ir mūsų klausiami žvilgsniai. Tučtuojau iš kažkurio suolo ir nuskambėjo balsas: „Dėstytojau, kokia jūsų nuomonė apie tai, kas vakar įvyko...“ Vienu ypu Nežnovas išelektrino įtampą, netikėtai pareiškęs, kad tokio įvykio jis seniai laukė ir tikėjosi ir kad labai džiaugiasi, nes jau seniai piktinosi Chruščiovo veikla. Nežnovą jautėme esant emocionalų žmogų, intuityviai laikėme jį saviškiu, ne itin „raudonu“, ir dabar jis kalbėjo neapsimetinėdamas – muzikantų ausies neapgausi. Užsimezgė ilga, draugiška šneka iš gyvenimo. Tąsyk jis, tarsi laukęs panašios progos, išpasakojo mums savo gyvenimą: kad mokėsi muzikos mokykloje violončelės, paskui baigė Kinematografijos institutą, turi aktoriaus diplomą, o vėliau baigė ir filosofijos studijas. Atvykęs į Vilnių, kurį laiką vaidino Rusų dramos teatre, paskui buvo pakviestas į Konservatoriją. Na, o kad jis – meilės emigrantas, atsekęs į Vilnių paskui vieną išvaizdžią mūsų pedagogę, ir patys žinojome...

 

Džilda Mažeikaitė filme „Vyrų vasara“ (rež. M. Giedrys, 1970)

 

Chruščiovo erai pasibaigus, prasidėjęs atlydys dar užsitęsė. Imta atstatyti Trakų pilį, universiteto rektorius Juozas Bulavas neperatestavo rusakalbių pedagogų, tad keli tūkstančiai jų iš Lietuvos išvyko, nuskambėjo pirmieji džiazo koncertai, įsikūrė Lietuvos kamerinis orkestras, Vilniaus ir Čiurlionio kvartetai, Jaunimo teatras, vien lietuvių autorių buvo nufilmuoti pirmieji pilnametražiai kino filmai, pelnę tarptautinius prizus, vyko įstaigų lietuvinimas, steigėsi kūrybinės sąjungos, į Panevėžio teatrą grąžintas Juozas Miltinis, valdžia palaikė žemės ūkio mokslininkų priešinimąsi kukurūzų vajui, tęsiama dainų švenčių tradicija, įsikūrė Povilo Mataičio vadovaujamas Etnografinis ansamblis, Klaipėdoje Muzikos fakultetas, nuaidėjo Kazio Sajos „Mamutų medžioklės“ iššūkis, palengva atsinaujino ryšis su išeivija, į „Lietuvos“ ansamblio koncertus veržėsi žiūrovai... Laisvėjimo apraiškos, kad ir kontroliuojamos, buvo suvokiamos kaip atsargus tautiškumo palaikymas ir net kaip savotiška pasipriešinimo forma.

Mūsų traukinys artėjo link Sofijos. Kupė kaimynės – Didžiojo teatro solistės Tamara Siniavskaja ir Makvala Kasrašvili bei ekscentriškoji lietuvaitė, lengvosios muzikos dainininkė Džilda Mažeikaitė, jau pagarsėjusi, populiari, koncertavusi su lietuviškais estrados ansambliais, jau kelių sąjunginių kolektyvų solistė, gyvenanti Maskvoje. Ji, egzotiško gymio, aukšta, ilgais tamsiais plaukais, tamsių akių, panaši į Sophią Loren ir dar gražesnė, štai dabar sėdi vienais naktiniais marškiniais savojo gulto sienos atsirėmusi ir vis tyli, nes neprašneka, aukšta temperatūra, ji tik geria gal dešimtą karštos arbatos stiklinę. Prie mūsų durų kaskart sustoja tai vienas, tai kitas vagono kaimynas, užjaučia Džildą, toji šypsodamasi nebyliai dėkoja, o tenoras iš Kijevo net visą Jesenino „Laišką Motinai“ jai sudainuoja.

Iki savojo Patriotinių dainų konkurso Džilda suspėjo pasveikti, dalyvavo, dainavo dainą „Ruki proč ot Vietnama“ („Šalin rankas nuo Vietnamo“), bet Didįjį prizą laimėjo ne ji, o kažkas svarbesnis iš Maskvos. Perpykusi Džilda tą vakarą ilgai uliojo ir grįžo į festivalio bendrabutį tik paryčiais. Aušo, kai ji žengė maršo žingsniu pačiu gatvės viduriu, triaukščiais keiksmažodžiais prikeldama festivalio miestelį. Kažkieno sustabdyta, liepė laikytis atokiau, mat, ji esanti „na polovinu tatarka, na polovinu litovka“ (pusiau totorė, pusiau lietuvė) ir tuoj jiems parodysianti.

Džilda ilgai sėdėjo mūsų kambary, guodėsi, pyko, gėrė kavą ir traukė cigaretę po cigaretės, kol lūpos įsirėmino rudu tabako ir kavos rėmeliu – žadėjo „jiems dar parodyti, jie dar pamatys“. Džilda jau buvo filmavusis kine, o jos balsas – labai žemas, kaip ji pati sakė, – kontraltas, juokais pridėdama, – baritonas. Dainavo labai išraiškingai ir kažkaip iškart girdėjai, kad ji ne rusė, bet ir į lietuvę nebuvo panaši. Gal į savo motiną – Lietuvos totorę? Vėliau gretinsiu ją su Aldona Dvarionaite – abi buvo iš tos pat „respublikos“, abi ryškaus grožio, talentingos, romantikės, į rėmus neįspraudžiamos... Ir dramatiškos...

Džilda tesėjo žodį ir parodė, kas esanti. Ji išsireikalavo dainuoti baigiamajame koncerte ir taip prigąsdino koncerto vedėją, kad šioji įvykdė reikalavimą, paskelbdama: „Džyylda Mažaikaite! Litva!“ Išgirdę netekome žado – kokia Litva?

Apie savo tėvus Džilda sakė: „Jie nekreipia dėmesio į jokią valdžią, sėdi foteliuose viens priešais kitą abipus žurnalinio staliuko ir pliekia kortomis. Katras pralošia, tas eina šnapso parnešti.“ Džildos tėvas – Juozas Mažeika, užburiančio tembro baritonas, tarpukario Lietuvos operoje dainavęs visus pagrindinius baritono vaidmenis, Austrijos konkurse laimėjo sidabro medalį, iki šiol yra absoliučiai nepralenktas lietuvių Rigoletas... Simboliška, kad ir savo dukrą pavadino Džilda – kaip operoje. Raskite internete ir pasiklausykite jo dainuojamos Juozo Gruodžio „Ulijonos“. Nepamiršite to balso niekuomet...

/ / /

Festivalyje susipažinau ir su Sofija Rotaru. Tuomet jaunutė, drovi, trapi, taip pat kažkokia „ne tarybinė“, tautiniais raštais išmargintu, baltu stilizuotu drabužiu vilkėdama, ji dainavo užkrečiamai skambias moldavų dainas. Dainuodama labai pasikeisdavo, užsidegdavo. Tembre girdėjosi stiprus prigimties užtaisas. Tasai neapdorotas, tarsi „laukinis“ jos balsas klausytojus iškart paliesdavo. Ir šiaip, gali sakyti, nepaaiškinamai traukė žvilgsnį, ilgai negalėjai akių atitraukti. Liaudies muzikos konkurse laimėjo pirmąją premiją. Kalbėta, kad labai įsimylėjusi savojo ansamblio muzikantą, regis, netrukus už jo ir ištekėjo.

Sofija stulbinamai greitai išgarsėjo, tapo populiari šou žvaigždė, lygiavertė tarybinės estrados garsenybėms. Anoji įvairialypė žvaigždžių kompanija – lenkų kilmės Edita Pjecha, gruzinė Nani Bregvadzė, estas Jaakas Joala, azerbaidžanietis Muslimas Magomajevas, latvė Laima Vaikulė – intrigavo tuo, kad buvo ne rusai. Dainuodami su nežymiu tarties akcentu, jie žadino smalsumą ir klausytojo saviapgaulę, neva klausosi kone užsieniečių, ir tai savaime buvo anų dienų egzotika. Prieš jų savitesnę laikyseną rusų estrados žvaigždės blanko. Tik unikalioji Ala Pugačiova likdavo neįveikta.

Po daugelio metų magiškasis interneto jutubo mygtukas padovanos galimybę lyg stebuklingais žiūronais pasižvalgyti po pasaulį, akimirksniu įveikiant atstumą ir laiką... Štai ekrane didžiulė koncertų salė – kokia nors didelio miesto arena – ir koncerto vedėjo balsas pompastiškai paskelbia: „Sofija Rotaru!“ Link rampos guviu žingsniu artėja grakštus, liaunas silue­tas. Filmavimo kamera meta žvilgsnį į sausakimšą salę – ten sujudimas, emocijų apykaitos šurmulys ir gal ne vienas pusgarsis šūksnis – keli tūkstančiai porų akių susminga į artėjančią solistę, į jos gražų veidą. Žiūrovės, nužvelgusios dainininkę, suokalbiškai su ja tapatinasi. Gi vyrai, akimoju kvėptelėję oro, nejučia pasitempia, akivaizdžiai pažvalėja ir mintyse kiekvienas savaip dainininkę savinasi, o visų veiduose parašyta: „Ak, kodėl ji ne mano!“ Prabėgę metai tarsi nepalietė Rotaru, tik subrandino ir dar labiau išgražino – buvusi drovi mergaitė tapo žavia, rafinuota dama, tiesa, šiek tiek profesinio nuobodulio jau pažymėta. Įsisegusi į plaukus baltą gėlės žiedą, dešinėj rankoj ji grakščiai laiko mikrofoną ir klausosi įžangos, lėtai siūbuodama liemeniu. Atlaikiusi tūkstančių porų akių godumą dainininkė ištobulintu žvilgsniu klajoja po salę, dovanodama abstrakčiai kerinčią šypseną visiems. Tuoj nuskambės rumuniškai jos atliekama daina „Magnolija“ – tam ir baltasis žiedas plaukuose. Dar nepradėjusi dainuoti, lyg pašaukta, ji žvilgsniu krypteli link kažkurio žiūrovo pirmojoje eilėje ir keletui sekundžių ties juo įdėmiai stabteli. Veide nežymiai šmėsteli pasidygėjimas, kone balsiai girdžiu jos mintį, o nusigręžusi ton pusėn jau nebepažvelgs nė karto. Ar nebus kuris nors „herojus“ iš parterio pasiuntęs aiškų flirto ženklą solistei? Kai žmonės pavargsta ir perdega, ima bodėtis tais, su kuriais labiausiai susiję: mokytojai bodisi mokiniais, gydytojai – pacientais, režisieriai – aktoriais, dirigentai – orkestrantais ir solistais, pastarieji neretai bodėsis ir pačia muzika, o ir visuomenė ilgainiui ima spjaudyti savo išsirinktųjų vadų pusėn, ir atvirkščiai... Amžini mūšiai. Kaip čia neprisiminsi F. Fellini’o „Orkestro repeticijos“? Keista ir kone absurdiška, kad tasai abipusis priešiškumas nenumaldo abipusio poreikio: pasikumščiavę, apsižodžiavę, netrukus ir vėl vieni į kitus gręžiamės, vildamiesi kada nors pagaliau kovas laimėti...

 

Sofija Rotaru dokumentiniame filme „Lakštingala iš Maršincių kaimo“ (rež. R. Sinko, 1966)

 

Į prisiminimus nuklydus, prieš akis su visomis smulkmenomis iškyla ir linksmesnių epizodų. Sofijoje susipažinau ir su gruzinų tenoru Zurabu Sotkilava. Jis ką tik buvo grįžęs iš stažuotės Milane, tad užkalbinau jį smalsaudama, kokie gi Genaro Barros vokalo mokyklos principai, juk tą patį rudenį stažuotėn turėjau išvykti ir aš. Zurabas, matyt, ankstesnių klausinėtojų nukamuotas, atsakymą atidėliojo, žadėdamas papasakoti vėliau. Pagaliau neapsikentęs dviem žodžiais nusakė, kurion vieton Barra mokina balsą nukreipti. Nenorėčiau antrąsyk to išgirsti...

Pasirodo, studijas Tbilisio konservatorijoje pradėjęs baritonu, jis, savo pedagogo Davido Anguladzės patariamas, ėmė dainuoti tenoru. Nelengvai jam sekėsi. Barra Milane taip pat turėjęs su juo daug vargo. Kai kildavo profesinių klaustukų, Barra siųsdavęs mokinį ilgametei kolegei, garsiai dainininkei ir pedagogei Mercedes Loppart. Šioji garbaus amžiaus dama konsultuodavusi namie: keldavosi ir sėsdavo pasiremdama lazda, o greta fortepijono snausdavęs jos mylimas buldogas. Šuo ramiai drybsodavo prie šeimininkės kojų, kol dainininkas priartėdavo prie pereinamųjų natų... Kaip ir jo šeimininkė, jis negalėjo pakęsti atvirai dainuojamų šių garsų, o tenoro fa diezo virpesiai jį ypač erzindavę. Mercedes, išgirdusi atvirą fa diezą, griebdavosi lazdos, norėdama iš krėslo greičiau pakilti ir pademonstruoti teisingą dainavimo būdą. Tasai staigus judesys buldogą išgąsdindavęs ir jį kaskart užklupdavęs ilgas dusulio priepuolis – šuo imdavo seilėtis, snarglėtis ir springti. Šeimininkė puldavo gelbėti augintinį, tuo pamoka ir baigdavosi...

Zurabas įtikinamai nušvietė, kas dar įdomaus manęs Milane laukia. Vėliau mano kolegoms stažuotojams bus gardaus juoko, kai po ilgesnio laiko pasiteirausiu jų, kada gi pagaliau apsilankysime „tame“ restorane, kur lankytojai nuogi maudosi čia pat esančiame baseine. Zurabas nuramino, kad jei drovėsiuos, galėsiu rankšluosčiu prisidengti. Padavėjos restorane aptarnaujančios nuogais biustais ir pieno į kavą įtrėkšiančios iš savo krūtų. Toji kava vadinasi „cappuccino“. Norint, kad pieno įtrėkštų, turėsiu pasakyti: „Cappuccino per bambino.“ Viską įsidėmėjau, tik šiek tiek nusistebėjusi pasiteiravau – nejau padavėjos nuolat turi žindomų kūdikių? Zurabas kiek patylėjo, bet nėmaž nesutrikęs paaiškino, kad to restorano padavėjos – juodaodės, o juodaodės pieno turinčios nuolat. Ką gali žinot, pamaniau tuomet... Stažuotės kolegos, išklausę sufantazuotą pasakojimą apie nuogalių restoraną, ilgai kvatojo ir parodė riebų plaštakos antspaudą ant sienos: „Štai Zurabo restoranas!“ Tai Zurabas pernai atsirėmė gindamasis nuo jį atakavusio Vaclovo Daunoro – karštakošiai stažuotojai gruzinas ir lietuvis smarkiai susiginčydavo dėl Stalino įvaizdžio...

Sofijos klasikinio dainavimo konkurse tąsyk gavau bronzos medalį, maskvietė Tamara Siniavskaja – aukso, jos kolegė Makvala Kasrašvili – sidabro. Mūsų dainavimo pedagogė Natalija Roždestvenskaja tikėjosi iš manęs daugiau ir kaip visuomet, iškraipydama mano vardą, pakomentavo: „Gerda, golos zolotoj, a masterstvo bronzovoje.“ („Gerda, balsas auksinis, o meistriškumas bronzinis.“) Ogi, graži spalva, ir šiandien pagalvoju, – nestandartinė. Medalis laikui bėgant patamsėjo, dabar dar gražesnis. Bronza džiaugiaus, juk tebebuvau ką tik nuo Konservatorijos suolo, viskas prieš akis.

Sotkilava gavo pagrindinį festivalio prizą – „Aukso Orfėjų“ ir... pradingo Sofijos restoranuose „be žinios“. Baigiamajame koncerte nedalyvavo, pranešta, susirgo... Jis iš tikrųjų nuolat bijojo susirgti. Buvo karštas vidurvasaris, jo trumparankoviai marškinėliai aiškiai išdavė, kad plaunamos yra tik plaštakos, o aukščiau riešų – net įjuodę. Sakė, ir veido tik nosį tesušlapinąs, vis bijo peršalti. Kol buvo profesionaliu futbolininku, nieko nebijojęs, o pradėjęs dainuoti tapo neatsparus peršalimams.

 

Sofia Rotaru „Tender Melody“ (1985)

/ / /

Apie 1972-uosius Sotkilava gastroliavo Vilniuje, senajame operos ir baleto teatre, J. Basanavičiaus gatvėje. Dainavo Kavaradosį ir don Chose. Jis nebuvo nei išvaizdus, nei, kaip įprasta sakyti, sceniškas – ganėtinai apkūnus, grubokų veido bruožų, bet jau išgarsėjęs. O garsiam dramatiniam tenorui daug kas atleistina.

Bet vieno egzamino tąkart Sotkilava Vilniuje neišlaikė. Spąstus jam paspendė garsioji mūsų biologė, „ragana“ Eugenija Šimkūnaitė. Atvykusi į teatrą su didžiule gėlių puokšte rankose, ji prie rūbinės manęs pasiteiravo: „Tai keitiesi kanopas?“ Reikėjo suprasti – persiaunu bateliais. Pati nužvelgusi savo nebe naujus, bet švariai nuvalytus, raišteliais suvarstomus aulinukus, pridūrė: „Man mačys ir taip.“ Šimkūnaitė mėgo apdovanoti dainininkus gėlėmis – turėjo savo mėgstamus solistus, teatre lankėsi vos ne kasdien, turėjo nuolatinę vietą parterio dešinėje, aštuntoje eilėje prie krašto. Vilkėjo visad tuo pačiu tamsiai pilku dideliu, plačiu švarku, baltais vyriškais marškiniais, segėjo gerokai poilgį sijoną. Vaikščiojo lėtai krypuodama, kalbėjo gana žemu balsu, šiek tiek užsikirsdama; trumpai kirptus žilstančius plaukus perbraukdavo specifiniu judesiu. Jos prisibijojau, nors pažinojau nuo mažų dienų. Mano Mama, taip pat biologė, ją vadino Giese, susitikusi visuomet sustodavo pasikalbėti, o aš kone slėpdavaus už jos nugaros. Šimkūnaitė ypač mylėjo Eleną Čiudakovą, žinau, kad pasiligojusi dainininkė ja pasitikėjo ir stropiai naudojo jos skiriamus žolių mišinius. Šimkūnaitės puokštes iš tolo galėjai atpažinti – buvo margos, didelės, sukomponuotos iš įvairiausių jos pačios sode auginamų gėlių. Žiemą perduodavo į sceną ką tik prasiskleidusių raudonų amarilių dideliuose moliniuose puoduose, nepašykštėdavo „ūkiškai“ įberti ir kiaušinių lukštų aplink stiebą.

Tąkart po spektaklio, artistams besilankstant, plojimams besitęsiant, kelios scenos darbuotojos įnešė gėlių puokštes. Ir toji didžioji Šimkūnaitės šluota atsidūrė Sotkilavos glėbyje. Plačiai šypsodamasis dainininkas priėjo prie rampos, apžvelgė salę, ištiesęs į šalis rankas pastovėjo ir stipriai užsimojęs sviedė Šimkūnaitės puokštę į orkestrinę. Puokštė skriejo toli, kone iki pat dirigento pulto. Futbolininkas, tvirta ranka! Pasiuntęs orkestrantams oro bučinį, gestais parodęs, kad jiems dėkoja, jis dar pasiuntė kelis oro bučkius publikai, nusilenkė ir oriai pranyko tarp kulisų. Prie rūbinės vėl sustojom su Šimkūnaite – piktinosi, kaip Sotkilava drįsęs taip paniekinti jos dovanotas gėles.

Į antrąjį gastrolių spektaklį melomanė žolininkė atvyko su dar didesne puokšte. Nusistebėjusi paklausiau, ar jau nebepykstanti? Paaiškino parašiusi ilgą pamokomą laišką pietiečiui solistui, kai perskaitysiąs, būsianti jam baisi gėda. Parodė rašomąja mašinėle atspausdintą laišką, mat jos rašysena esanti bjauri, lyg ji vištos koja rašytų. Laiškas prasidėjo pagarbiu kreipiniu, o toliau – ilgas aiškinimas apie tai, kad „Šiaurės Vakarų Europoje nepriimta... ir t. t.“ Man padarė didelį įspūdį, kad Lietuva pagerbta Šiaurės Vakarų titulu, – tokį išgirdau pirmąsyk. Šimkūnaitė pritvirtino laišką prie puokštės ir įdavė scenos darbuotojai.

Deja, visos pastangos perniek: puokštei atsidūrus Sotkilavos rankose, ją tučtuojau ištiko anos pirmosios likimas – smagiai įsiūbuota ir aukštai į orą išmesta, puokštė nutūpė orkestrinėje su visu išsamiuoju laišku kažkuriam smuikininkui į glėbį, jį dar gerokai pritvojusi.

Šimkūnaitė prie rūbinės vilkosi savo didelį paltą, buvo sutrikusi, nesumojo nė ką besakyti, gal net gailėjosi man tą laišką parodžiusi...

Dieve, o juk pusšimtis metų jau pralėkė kaip nebuvęs...

 

Eugenijai Šimkūnaitei atminti