Povilas Girdenis. Metai, mėnuo ir dvi savaitės lygiagrečioje realybėje, arba Kareiviški etiudai (II)

Šmotai

Puskarininkius atitinkančių ypatingos veislės padarų – praporščikų – institutas sovietų armijoje įkurtas 1971 m., beveik išstumiant iki tol aktyviai tarnavusius liktinius kareivius ir seržantus bei faktiškai panaikinant galimybę sumaniems, fiziškai tvirtiems šauktiniams užsitarnauti garbingą viršilos laipsnį. Kareivinių žargonu praporščikai buvo vadinami paniekinamu trumpiniu „prapor“ arba rusišku žodžiu „kusok“ („gabalas“). Teatleidžia man kalbininkai, bet esu įsitikinęs, kad šių individų esmei apibūdinti daug geriau tinka nevartotina svetimybė „šmotas“. Populiarus kareiviškas anekdotas bylojo, kad per gėdingą ir tragišką SSRS invaziją į Afganistaną mudžahedų snaiperiai už nušautus sovietų kariškius būdavo apdovanojami piniginėmis premijomis, priklausomai nuo žvaigždžių skaičiaus ir dydžio ant nukautųjų antpečių. Per klaidą nudėjus dviejų arba trijų mažų žvaigždučių savininką – šmotą – snaiperių laukė mirties bausmė. „Kas dabar mums nebrangiai tieks ginklus, šaudmenis bei konservus?!“

Jefreitorius Povilas Girdenis. Užkarpatė,  Mukačevas, 1989 m. gegužė

Anekdotas anekdotu, bet materialinio aprūpinimo srityje darbavęsi šmotai iš tiesų buvo godūs ir kenkėjiški veikėjai. Maisto sandėlio viršininkas vidury dienos tempdavo sviestą, grikius, ryžius ar įspūdingus kumpio gabalus, ramiai praeidamas pro išrikiuotus kareivius, kurių laukė mažiau kaloringas, dietinis davinys. Autotechnikas kniaukė benziną, mainydavo jį į vietos gyventojų naminį vyną ir retai išsipagirio­davo. Niekas to girtuoklio per daug nebausdavo, nes viskas buvo „suprantama“. Viršilos pareigas ėjęs šmotas akiplėšiškai savinosi muilą ir aprūpindavo juo deficito kankinamus vietos gyventojus. „O ką, – teisinosi pričiuptas, – kareiviai dabar išpaikinti, perka krautuvėje kvapnų, o kur šitą dėti?!“ Nedidelė dalis pinigines perlaidas gaudavusių „aristokratų“ pirkdavosi net ir brangų suomišką muilą, tačiau daugelis arba gailiai prašinėdavo, arba sukandę dantis prausdavosi neregėto šlykštumo skalbiamuoju. Viršilos dėka Cholmeco gyventojai gindavosi nuo lietaus patikimais priešcheminės gynybos apsiaustais.

Vienintelis pagarbos vertas praporščikas buvo apie pusmetį sovietinių karinių specialistų grupėje už Muammaro al Gaddafi’o režimą Libijoje kovojęs auksinių rankų mechanikas, vietos gyventojas pavarde Kurta. Už įvairias lengvatas bei paslaugas jis taisydavo kelių ratuotų karininkų „Moskvičius“, be to, naudodamasis Vengrijoje giminių turėjusių sovietinių piliečių teise kartais kirsti šios, nors ir socialistinės, bet daug geriau gyvenusios šalies sieną, veždavo vengrišką ar net kapitalistų pagamintą kosmetiką, kitokias malonias smulkmenas ir perpardavinėdavo tarnybą baigiantiems aplinkinių dalinių kariams. „Pasaulinio lygio lauktuvės veroms, nadioms, liuboms ir net kai kurioms zulfijoms“, – įtaigiai reklamuodavo spalvingas prekes. Važinėjo Kurta naujausios laidos „Volga“, niekuomet nesikabinėjo prie kareivių, mokėjo neįmantriai, bet smagiai pajuokauti, pagal paskutinį to meto mados klyksmą pasipuošęs civiliais rūbais, su gausiomis, žvilgančiomis dovanėlėmis dažnai lankė, kaip pats sakydavo, „nelaimingas našlytes“.

Keista, tačiau karininkai ir šmotai į Kurtos, žvelgiant šiuolaikinėmis akimis, visiškai normalų verslą žiūrėjo neslėpdami paniekos. „Savi žmonės – mūsiškiai! – sakydavo diviziono vadas apie vagišius sandėlininką, autotechniką ir viršilą. – O šitas Kurtpalaikis – tikras nepribaigtas buržujus!“

 

Nežiopsok – apvogs!

Nors jausdavome, kad artėjant komisijoms baltos duonos riekės pastorėdavo, sviesto rutuliai padidėdavo, plove, troškinyje ar sriuboje pagausėdavo mėsos, maisto visuomet užtekdavo visiems ir tikrai neblogo. Šmotų vagiliavimas buvo šlykštus, bet pakenčiamas, ypač žinant, kad aukštesnio rango užnugario tarnybos kariškiai vogė cisternomis, vagonais ir net ištisais ešelonais.

Didžiausia blogybė, bjauriausias būties ir buities apsunkinimas buvo nuolatinės smulkios vagystės. Dar Baltarusijos „chemikų“ mokykloje pagyvenęs, patyręs praporščikas-viršila, nevyniodamas į vatą, išdėstė svarbiausią tiesą: „Armijoje nėra žodžio „pavogė“, armijoje yra žodis „pražiopsojai“.“ Už pražiopsotą diržą ar kepurę kareivėlis galėjo sulaukti bausmės, dėl to šie daiktai iš karto būdavo pažymimi, vidinėje pusėje ryškiai užrašant pavardes. Asmeniniai daiktai buvo lyg ir asmeninis reikalas, tačiau kiekvieno spintelėje griežtai privalėjo būti skutimosi įrankiai, muilas, dantų pasta ir šepetukas. Dantų šepetukus gvelbdavo visus iš eilės, kadangi pagal unikalią technologiją išleistuvių albumus gaminusiems seniams jų reikėdavo devynių galybių. Viršilai įsismaginus prekiauti muilu, pradėjo dingti paprastas, bekvapis pirties muilas. Bet kokį kitą vertingesnį daiktą visuomet reikėjo gerai paslėpti. Darbavosi tikri virtuozai, kadangi nė vienas vagišius neįkliuvo ir nebuvo išaiškintas.

Devynioliktojo gimtadienio proga gavau buteliuką odekolono „Konsul“, pasidėjau į spintelę, o grįžęs po vakarienės neberadau. Po poros dienų išvydau savo vargšą „Konsul“ pakampėje ištuštintą. Ilgapirščiai nuolat savindavosi dantų pastą, batų tepalą, skustuvus, jau nekalbant apie pinigus, kuriuos ištraukdavo kartu su dokumentais. Pastarieji paprastai netrukus atsirasdavo, taigi ačiū vagims bent už juos. Sunkus būtų buvęs man gyvenimas, jei ne patikėti raketų saugyklos ir nedidelio sandėliuko raktai. Ten ir savo geresnius daiktus, ir pinigus paslėpęs laikydavau, ir kai kuriems bičiuliams teikiau saugojimo paslaugas. Štabo viršininkas kelis kartus darė mano sandėliuke kratą, bet prikibo tik prie neoficialių nuotraukų. Matyt, Senelis tikėdavosi aptikti ką nors svaiginančio, o neradęs „ginkluotąsias pajėgas šmeižiančias“ ar net „karines paslaptis viešinančias“ nuotraukas draskydavo apimtas laukinio įniršio.
Grįžus po karinės tarnybos, mane džiugino populiarus lipdukas „Nežiopsok – apvogs!“ Vietoj SSRS valstybinės sienos gynėjus šlovinusių šūkių, vietoj begalinių, bet niekieno nepaisomų instrukcijų, vietoj sovietinių vadovų portretų ant kiekvienos kareivinių sienos turėjo kabėti šis iš tiesų aktualus, skatinantis nė sekundei neprarasti budrumo įspėjimas.

 

„Per amžius žydintis“ vyresnysis praporščikas Bilakas

Ypatingos rūšies krienas buvo pusamžis dyzelinės elektros stoties viršininkas, vyresnysis praporščikas Bilakas. Pliktelėjęs, sukumpęs, nuo neįmantrių malonumų pamėlusia, prinokusios slyvos spalvos nosimi slampinėdavo dairydamasis į visas puses ir savindavosi viską, kas negerai padėta. „Vogti iš Bilako – ne nuodėmė, o teisingumo vykdymas!“ – šmaikštaudavome visiems žinomoje jo slaptavietėje ieškodami dažų, teptukų ar iš pakampių surinktų dalgių, kirvių, pjūklų ir kastuvų. Nekentė Bilakas „mokytų“, buvo šventai įsitikinęs, kad didžiosios pasaulio negerovės kyla iš to, kad visi aplinkui „per gudrūs pasidarė“, kad nebėra kam „arti, stenėti ir nugarą lenkti“.

Jo pavaldiniai – dyzelistai – iš tiesų arė, stenėjo, lenkė nugaras ir dieną naktį darbavosi kaip nešuliniai mulai. Nepaisant sunkaus darbo, elektros stoties darbininkai buvo pašiepiami dėl nekariškos laikysenos ir tepaluotų drabužių. Žiūrėdamas į juos dirbančius, sukūriau raketų leidimo įrenginių užtaisymą vykdžiusios starto baterijos karius šlovinančios dainos parodiją, pompastiškai apdainuotus startininkus pakeisdamas tepaluotais dyzelistais, o pabaigoje paminėdamas ir patį jų vadą. Sovietų armijos dienai skirtame žiburėlyje mano atlikta dainelė sulaukė milžiniškos sėkmės, publikai prašant ją pakartojau kelis kartus, o neoficialioje dalyje iš karininkų miestelio dar ilgai sklido girtas „ir per amžius žydės vyresnysis praporščikas Bilakas“.

Po poros dienų nelyriniam herojui budint kareivinėse, nė kiek nenustebau sužinojęs, kad esu jo kviečiamas. Paprastai Bilakas nevengė naudotis savo proletariška fizine jėga, turėjo sunkią ranką, tad prisiminęs pasakojimus, kad jis pataisė veido bruožus ne vienam kareiviui, ėjau linkstančiomis kojomis, tarsi į odontologo kabinetą sudėtingų procedūrų be nuskausminimo. Įžengęs į kanceliariją supratau, kad padėtis beviltiška. Pavandenijęs žvilgsnis ir pasklidęs specifinis surūgusių vaisių kvapas bylojo, kad Bilakas pavartojęs dopingo. Vienintelė mintis sukosi apie tai, kad po vieno kito smūgio nenugriūčiau, pasprukčiau per daug nenukentėjęs, o jeigu netyčia liks kokia mėlynė, ryte įtikinamai papasakočiau, kaip paslydau prausykloje.

„Sėskis, Paša, – išgirdau netikėtai malonų balsą, – neįsitempk.“ Niekaip kitaip, kaip „suknistu ilgšiu“, „sumautu studentu“ ar „baltarankiu inteligentu“, šio šmoto nevadintas, visiškai sutrikau. „Štai lapas popieriaus, štai rašiklis, būk geras, parašyk man tos dainos žodžius, o aš arbata pasirūpinsiu! Su sausainiais! Neatsisakysi?“ Virpančia ranka suraičiau tekstą, o gurkšnodamas arbatą, paklausiau, kam jam to teksto reikia. „Ech, Paša, – kalbėjo šmotas, šliurpdamas ir kramsnodamas, – ne kiekvienas generolas gali pasigirti, kad kareiviai apie jį dainas dainuoja!“

Man atrodo, kad tokio sukirpimo žmonės gyvena ilgai. Tikriausiai ir dabar sėdi mėlynanosis senelis Bilakas Karpatų kalnų papėdėje ir cituoja sugėrovams įkyrėjusius dainos parodijos žodžius.

 

Simpatiškas niekšas

Įdomiausias lygiagrečios realybės gyventojas buvo diviziono vado pavaduotojas politinio auklėjimo klausimais, arba zampolitas, – trisdešimtmetis kapitonas, kaip pats sakydavo, „buvęs baltarusis iš saulėtosios Bulbonijos“. Bent jau man atrodė, kad tvirtai tikėjęs paikais komunistiniais kliedesiais, nuosekliai idėjiškas, bet išprusęs, turėjęs savotišką, sovietiniams kariškiams nebūdingą humoro jausmą bei įgimtą psichologo talentą. Atvirai demonstruodavo panieką kareiviams iš Vidurinės Azijos ir Rusijos provincijos. „Uždengti užuolaidomis, užrakinti raktu, turintys blusos intelektą“, – sakydavo stovėdamas priešais rikiuotę, rankomis prieš veidą rodydamas neva krintančias užuolaidas, atlikdamas rakinimo judesį ir dviem pirštais demonstruodamas blusos intelekto menkumą.

„Šiandien kalbėsime apie Didįjį tėvynės karą, – anuomečio diktoriaus balsu pradėdavo politinę valandėlę, – nors čia ne kalbėti, o choru raudoti reikia!“ Atsikosėjęs apsidairydavo, susirasdavo auką – ja tapdavo kuris nors pagarsėjęs mažaraštis – ir tęsdavo žiūrėdamas tiesiai į nelaimėlio akis: „Pasakyk man, mielas Vitia, kokius filmus apie karą esi matęs?“ Skiemenimis skaityti temokantis Stavropolio krašto kolūkio sunkvežimio vairuotojas Vitia, žinoma, matė ne vieną filmą, bet prisimena vien šūvius, riksmus, sprogimus, degančius tankus, tik ne pavadinimą. Zampolitas nužvelgia sujudusią, laukiančią auditoriją ir tęsia: „Viskas aišku, mielas Vitia! Tu tikriausiai teiki pirmenybę tokiems filmams, kaip „Assa“, „Mažoji Vera“, „Legenda apie Narajamą“!“ Dalis kareivių pradeda prunkšti, o zampolitas, žiūrėdamas tiesiai į išpūstas, nieko nebesuvokiančias kolūkio vairuotojo akis, iškilmingai deda tašką: „Viskas, Vitia, su tavimi aišku! Tu – praktikas!“

Tai jis – zampolitas – liepė ant „kambarinių-kareivininių“ šlepečių aliejiniais dažais ryškiai užsirašyti pavardes. „Kad matyčiau, – aiškino sprendimą, – jog eina raktu užrakintas balvonas blusos intelektu. Pažiūriu į šlepetes – tvarka, šlepetės jo! Tada atidžiai pažiūriu į srėbtuvę, o srėbtuvė?! O štai srėbtuvė – ne jo!.. Aš griebiu šlepetę ir ta šlepete jam per srėbtuvę, per srėbtuvę!“ Trumpų pavardžių ir didesnių šlepečių savininkai užsirašė nesunkiai, o mažapėdžiai saibnazarovai, bagautdinovai ir tašmuchamedovai turėjo kaip reikiant pavargti.

Atvežtą į divizioną, mane iš karto įspėjo, kad zampolitas yra aukšto lygio kiaulė, kad su juo negalima atvirauti, ir tuo teko greitai įsitikinti. Kadangi į jo kompetenciją įėjo kolektyvo moralinis klimatas, kviesdavosi kareivius pokalbių, mokėjo įsiskverbti ne tik į žalių naujokų, bet ir į vėtytų ir mėtytų sielas, pasiimti iš jų viską, ko reikėdavo, o tada... atsistojęs prieš rikiuotę pasigardžiuodamas dėstydavo: „Ką, vyručiai, darysime su eiliniu Malikovu?! Vaikinas iki ausų įsimylėjo mielą mergaitę Ninočką, išėjo ginti tėvynės, o jo mieloji švelnioji... kad ją kur... plačiai išsižergė... ir... ne tik, kad... su keliais buvusiais draugužiais, bet net ir... kalė prakeikta!“ Eilinis Malikovas stovi nebe paraudęs, o ryškiai violetinis, kareiviai kaip eržilai žvengia, o oratorius atsisuka į tiesioginį Malikovo vadovą – nuvargintą besibaigiančios tarnybos seržantą – ir tęsia: „Tu, velnio kamana, man žiūrėk! Jeigu šitas nelaimingas raganosis ką nors sau pasidarys, aš tau garantuoju šlovingos tarnybos pratęsimą baudžiamajame batalione!“ Tada visiems garsiai ir piktai: „Aš privalau bet kokia... kaina, bet kokiomis... priemonėmis... užkirsti kelią kritiniams atvejams, nelaimingiems atsitikimams... ir saugoti... jūsų... pašvinkusias... trijų kapeikų nevertas... gyvybes!“

Daug teko su zampolitu bendrauti, diskutuoti ir ginčytis politiniais bei istoriniais klausimais. Siuto jis ant kapitalistams parsiduoti ir atsiduoti pasirengusio Pabaltijo, keikė banderinę Vakarų Ukrainą, tikėjo, kad kvailu demokratizacijos vardu vadinama netvarka greitai pasibaigs ir visi tie menkystos važiuos prekiniais vagonais kirsti medžių, tiesti kelių ir mokytis mylėti tėvynę.
Planavo šis raudonasis intelektualas, šis visų nekenčiamas, bet kartais visai įdomus ir simpatiškas niekšas stoti į karo akademiją, siekti aukštesnių karinių laipsnių ir pareigų, tačiau mėgo kilnoti taurelę, o ši rimtai kenkė jo ne itin tvirtai sveikatai. Man stumiant paskutines tarnybos dienas, taurelė trisdešimtmetį priešinfarktinės būklės kapitoną ilgam paguldė į ligoninę.

 

Kovos lapelis

Zampolitas buvo labai užsiėmęs. Jam patiko slampinėti po poziciją, landžioti po kabinas, stebėti karininkų specialistų darbą, dar labiau mėgo klausytis jų pokalbių, kasdien vis laisvesnių politinių diskusijų. Akivaizdu, kad laiko, turėjusio užtekti dar ir svaigiesiems gėrimams vartoti, išsipagirioti, bartis su skardžia­balse žmona, jis turėjo labai mažai. Dėl to man, nors ir „bekraštę tėvynę akivaizdžiai per silpnai mylėjusiai pabaltijietiškai padugnei, bet bent jau ne blusos intelekto savininkui“ ir, kas svarbiausia, „neblogam teoretikui“, teko garbė imtis jo deleguotų funkcijų.

Pirmiausia, turėjau tikrinti vadinamuosius politinių užsiėmimų konspektus. Tie politiniai užsiėmimai buvo paprasčiausi diktantai, per kuriuos kareiviai privalėjo rašyti į sąsiuvinius zampolito ir baterijų ar kuopų vadų skaitomus neregėto kvailumo tekstus apie teisingą komunistų partijos politiką, SSRS kovą už taiką, piktus klastingų imperialistų kėslus. Dalį konspektų tekdavo ištisai perrašyti, nes kai kurių karių raštingumo lygis balansavo ties nuliu. Darganoto rudens, pažliugusios žiemos, drėgno pavasario dienomis sėdėti šiltoje patalpoje ir darbuotis tušinuku buvo tikra prabanga. Teko mokyti mažaraščius žemėlapyje parodyti siaubingai grėsmingas NATO bloko šalis, SSRS respublikas, atsakyti į klausimus, kokia yra pertvarkos proceso esmė, ką reiškia „demokratizacija“, „nuomonių pliuralizmas“ ir t. t.

Panašiu laikotarpiu pildytas sovietų armijos karinio dalinio kovos lapelis. Mūsų diviziono vado pavaduotojas politiniais klausimais buvo griežtai nusistatęs prieš gorbačiovinį naujoviškumą ir reikalavo, kad kareivinių sienlaikraštis nebūtų perpučiamas pertvarkos vėjų.  Iliustracija iš www.kvoku.org

Įspūdingiausias ir įstabiausias mano bendradarbiavimo su zampolitu epizodas – karinio korespondento kovos lapeliu vadinto diviziono savaitinio sienlaikraščio pildytojo karjera. „Rašyti reikia taip, kad skaitant visiems ašaros trykštų, o tu jaunas, talentingas, tad pirmyn!“ Kapitono sprendimas manęs nenustebino, kadangi tikrindami konspektus, kalbėdavomės ne tik apie politiką, bet ir apie literatūrą, be to, mano braižas buvo dailus ir lengvai įskaitomas.
Džiaugiuosi, kad prieš karinę tarnybą neskaičiau Jaroslavo Hašeko kūrybos, nes tai darydamas po tarnybos patyriau ypač didelį malonumą. Ypač smagūs ir artimi „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių“ epizodai apie savanorio Mareko aprašytus būsimus karo žygius. Vykdydamas zampolito instrukcijas, panašiai rašiau ne apie būsimus, o apie buvusius „žygius“. Instrukcijos liepė žvelgti į reikalą neformaliai, nerašyti vien pompastiškų apibendrinimų, o dirbti jautriai, objektyviai, atsižvelgiant į aktualijas, negailint pagiriamųjų žodžių pasižymėjusiems ir mandagios, prasmingos kritikos atsiliekantiems. Pirmi blynai neprisvilo ir sulaukė teigiamo tiek karininkų, tiek kareivių įvertinimo. Kiekvienam buvo malonu skaityti apie tiksliai įvykdytas užduotis, nuoširdų pasiaukojimą, teisingus veiksmus per karines pratybas. Pastebėjęs, kad zampolitas nebeskaito mano rašliavų, bet iš karto jas kabina skelbimų lentoje, pradėjau atsargiai improvizuoti. Užsnūdusį katilinėje, prasideginusį žieminę kepurę ir šimtasiūlę vyruką aprašiau kaip pasižymėjusį aukštu sąmoningumu, o vieną įkyrų, bjauriai idėjišką maskviškį komjaunuolį sukritikavau kaip linkusį į savanaudiškumą, neleistinai pamirštantį apie darnaus kolektyvo svarbą. Vyrukui bandant ieškoti teisybės, aš ir keli kiti jo nedraugai bematant priminėme smulkius egoistiškus poelgius. Matydamas, kad kareiviai ir kai kurie karininkai prie sienlaikraščio prunkščia, kapitonas pradėjo kažką įtarti, tačiau nerado prie ko prikibti, kol pats nesusimoviau.

Įsismaginęs vis dažniau gyriau niekuo nepasižymėjusiuosius, švelniai kritikavau persistengėlius, vieną kartą net buvau papirktas limonadu ir meduoliais, kad apie vaišintoją parašyčiau ką nors gero. Kulminacija ir atomazga atėjo, kai apie eilinį Džurajevą parašiau, kad jis pademonstravo tikrą didvyriškumo pavyzdį, kuriuo privalo sekti visi kareiviai ir seržantai. Didvyriškumo demonstruotojas įsiutęs vos nepritrenkė manęs taburete, o į skutus sudraskęs lapelį zampolitas kimdamas staugė, kad už tokias rašliavas nusipelnau mažiausiai dešimties metų kalėjimo. Iš tiesų eilinis Džurajevas, vairuodamas mokomąją raketą gabenusį sunkvežimį, su visa priekaba įvirto į griovį. Įvykis plačiai nuskambėjo, o aš neįvertinau skambesio garso ir tembro.

Rašiau sienlaikraštį toliau, bet tik vieną kartą per mėnesį ir visiškai brežnevinės epochos stiliumi, nebeminėdamas pavardžių, apsiribodamas tuščiomis frazėmis apie organizuotumą, sąmoningumą, veiksmų sklandumą, kolektyvo darną ir kt. Prie lapelio nesibūriavo smalsuoliai, o zampolitui atsigulus gydytis neramios širdies, tas pats popiergalis gelto ant sienos porą mėnesių.

 

Skundikai

Bendraudamas su zampolitu nuolat prisibijojau, kad kartą jis, įpykęs ar pagiriotas, gali prieš rikiuotę paskelbti, kad kokią nors svarbią informaciją sužinojo iš manęs, tačiau, nors kartais ir įsiusdavo ant manęs iki raudonumo, to nepadarė. Pakliuvusių į jo pinkles ir netyčia išsiplepėjusių, per daug prisiatviravusių niekas mūsų divizione nesmerkė, nes visi žinojo, jog jis gali apšmeižti bet kurį neįtikusį kareivį. Labai nesmerkti ir kiti, išplepėję ką nors netyčia ar apie netinkamą kareivių elgesį karininkus pagal statutą informavę seržantai.

Tokiu sunkvežimiu ir priekaba į griovį įvirto eilinis Džurajevas.  Nuotrauka iš www.ausairpower.net

Visuotinio pasmerkimo sulaukdavo tik piktybiniai skundikai, o toks per mano tarnybos laiką pasitaikė tik vienas surusėjęs dagestanietis. Buvome to paties šaukimo, tačiau vyruką pirmą tarnybos pusmetį globojo keli autoritetingi kraštiečiai, o šiems baigus tarnybą, jis pateko į keblią situaciją, nes iki tol stipriai piktnaudžiaudavo išskirtine padėtimi. Nustebęs, kad seržantas jį veja kartu su kitais į mankštą, liepia šveisti grindis, o už atsikalbinėjimus siunčia be eilės budėti į virtuvę, pradėjo skųsti visus iš eilės, tikėdamasis karininkų paramos, o jos nesulaukęs – pabėgo.

Paieška truko neilgai, kadangi bėglys paprasčiausiai nuvažiavo autobusu į Mukačevą ir ten parašė pulko vadui skundą, kuriame išsamiai papasakojo apie diviziono negeroves, apjuodindamas ne tik didžiąją dalį kareivių, bet ir beveik visus karininkus.

Prasidėjo tikra velniava. Man teko net nebe zampolitui, o pačiam pulko politinio skyriaus viršininkui aiškintis, kad tas nelaimėlis nesuvokė mano diskusijų su keliais kareiviais konteksto, iš kurio dirbtinai ištraukė atsitiktinę frazę apie rusų kiauliškumą. Visiškai nemeluodamas sakiau, kad kalbėjau ne apie savo, o apie stalinines represijas patyrusių, vėliau Vokietijos okupuotų Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų, užsirišusių baltus raiščius ar nuėjusių tarnauti į nacistinę policiją, pažiūras. Protingas, inteligentiškas pulkininkas manimi patikėjo ir kvota netgi virto įdomiu pokalbiu.

Sutikau bėglį dagestanietį po gero pusmečio Mukačeve, pulko būstinėje. Tarnavo panašiems veikėjams specialiai įkurtame nedideliame „skundikų būryje“. Laikėsi šie tipai vieningai, su kitais kareiviais beveik nebendravo, nepaisant skirtingų ūgių, skirtingų sudėjimų, turėjo vieną bendrą bruožą – užguitą, atsargų, bet kupiną pykčio ir neapykantos žvilgsnį.

Bus daugiau