Tęsinys. Pradžia 44 numeryje

III. NAMAI

Namai, kaip ir žmonės, turi savo veidus, ant kaktos užrašytą jų amžių ir charakterį, niekas gal tuo jau neabejoja. Jeigu kas iš Vilniaus namų norėtų spręsti apie Vilniaus gyventojus, palaikytų juos (bent didesnę dalį) žmonėmis be skonio, tinginiais. Nes pusė miesto užstatyta senais ir tokiais varganais namais, kad reikia stebėtis jų savininkais, kodėl jie jų neperdaro, nors matosi, kad jie ir nepatogūs, ir nedailūs pasižiūrėti, ir, kas blogiausia, nešvarūs. Kad bent ant jų būtų likęs koks senos statybos ženklas, kas nors primenančio senovę, bet dažnai tik stori nešvaros sluoksniai kelia mintis apie tai, kas yra labai sena –­ apsileidimą.
Iš naujesnių namų yra keli visai gražūs, bet beveik joks ypatingiau neišsiskiria, ir visi jie taip suspausti, suklijuoti, taip jiems ankšta, kad jeigu jie net ir būtų dailūs, sunku būtų tai įžiūrėti nepertraukiamoje mūrų grandinėje. Prie gražesnių priskiriami Vankovičių, Puslovskių (buvę Chodkevičių rūmai), Vitinghofovos, Miulerio, Zavadskių namai. Prie garsėjančių įvykiais priklauso Kardinalija, Iždo namai, buvę evangelikų maldos namai prie Šv. Mykolo bažnyčios, Puslovskių namai, namas, kuriame buvo Piacionka, Sluškų rūmai ir t. t.
Seni namai, kurių dar daug Didžiojoje, Pilies, Dominikonų gatvėse, paprastai su skliautuotais apatiniais butais, yra su įgilintais langais, daugybe tamsių laiptų, priemenių, ankštų kambarėlių. Viduryje paprastai nešvarus kiemas su pompa, aplink kurį tiesiasi galerijos su jose kabančiais nutekamaisiais vamzdžiais, padžiautais skalbiniais ir panašiais papuošalais. Dar viduryje būna krūva šiukšlių, kurią tyrinėja smalsus šuo. Nieko nėra nešvaresnio už apatinius butus, kuriuose paprastai susispaudę žydai, kambarėliai, ypač užpakalinėje namų dalyje, tamsūs, nešvarūs, dvokiantys. Taip pat apačioje yra smuklės ir kromeliai, pabirę beveik visose gatvėse.
Didele prabanga čia laikomi durų skambučiai, kurie sutinkami tik geresniuose butuose, apie šveicorių kalbama kaip apie pasakišką būtybę, kad egzistuoja kur ne kur, bet žmogus, kuris eina tas pareigas, paprastai tūno kur nors skylėje, kitame kiemo gale, kuo toliau nuo vartų.
Nuo apačios iki viršaus pažanga tokia, kaip ir visur: žemai skurdžiai, viduryje turtingesni, paskui decrescendo, net iki palėpės. Tas pats dedasi užpakalinės dalies butuose, paliktuose vargingesniems, kur oras tvankus ir sunkus, šiukšlini laiptai, užstotas vaizdas ir amžinas karas su kaimynais. Ten daugiausia glaudžiasi amatininkai; seniau ten ne kartą aptikdavai ir studentišką pandemoniumą, triukšmingą, pilną pypkių dūmų ir iš tolo griaudėjantį linksmu dvidešimtmečių laimingųjų juoku.
Skurdžiausi buteliai yra pusrūsiuose, drėgnuose, tamsiuose, retai kuo kitu apšviestuose, negu langeliu duryse. Tai prieglobstis paskutinio skurdo, skurdžių prekeivių, kurie savo skardinius, pieno pilnus indus ir stalus su vaisiais pardavimui išstato tų urvų kakluose.
Priemiesčių ir akligatvių namai visiškai skiriasi nuo statinių pagrindinėse gatvėse. Akligatviuose dideli, kvadrato formos žydų pilni mūriniai namai yra neapsakomos nešvaros kloaka. Mažų priemiesčių nameliai, bet tik dalyje jų gyvenama žydų. Visur, kur tik pavyko prikabinti žydų kromelį su viltimi ką nors parduoti, kad ir puodus, galimybės tuo pasinaudoti nepraleistos.

IV. VEŽĖJAI

Miesčionys ir žydai, turintys mažus, vienkinkius, nedengtus vežimus žmonėms vežioti, yra su numeriais ant nugarų ir turi jiems skirtas stovėjimo vietas turgelyje prie Didžiosios gatvės, prie Rotušės, ant Dominikonų ir Vilniaus gatvių kampo ir keliose kitose vietose. Jie puikiai sugeba pažinti, kas su jais važiuos, o kas praeis pro šalį, pasikliaudamas savo kojomis. Sėdėdami pusę dienos ant pasosčių ir žiovaudami, jie keršija laidydami sąmojį tų, kurie jų nesamdo, adresu.
Pamatę ateinantį jie pradeda šūkauti:
– Aš su ponu važiuosiu!
– Važiuojame, pone!
– Prašau sėstis!
O jeigu praeivis bent gestu parodys ketinimą važiuoti, atsigręš, linktelės, visi puola jam skersai kelio bardamiesi, stumdydami vieni kitus, mušdamiesi, peikdami vieni kitus:
– Ką, pone, nematote? Tai kuinas! Mano arklys geresnis! Tas iki Rotušės nenuveš!
Jau važiuoji, o iš paskos dar girdisi:
– Na, na! Pramankštink šyvį! Netoli nuvažiuosi, pusę mylios per dvi dienas.
– Nuo, nuo! Kaip su mėšlo vežimu!
Vyresni ir turtingesni yra kantresni, jie važiuoja lėtai, atsargiai, nesisiūlo praeiviams. Jaunesni, jeigu jiems liepsi, lekia perkūnu. Ne visi gerai pažįsta miestą. Yra vienas, kuris labai neseniai pasirodė su samdoma karieta ir ištisą dieną miegojo ant pasostės, senas, jau daug matęs, daug nuvažiavęs vežėjas. Jo žila galva, seni, apdegintos odos batai, galionuota liberija, sena ir aptrinta, liūdna ir niekinanti mina rodo, kad tik iš bėdos jam teko pulti į savo amato gatvės prostituciją. Vargšui seniui reikia gyventi, o gyvenimui, nors ir žila galva, tenka dirbti.
Priversti stebėti praeivius vežėjai juos puikiai pažįsta ir moka greitai pajusti, ką veža, kam ir kur. Iš veido išraiškos išskaito kelionės tikslą ir ketinimus, o jų pokalbiai, kai laukia ir seka, ką galėtų pavežti, labai įdomūs.
– Nu, – sako vienas kiek žydų akcentu, – šitas važiuos.
– Kuris? Tas su kailiniais? O, ne! Jis avi kaliošus, eis pėsčias. Šykštuolis! Ar nematai, su kokia jis ant pakaušio nuo plaukų pasiriebalavusia kepure, o kelnės paraitotos, kad neišpurvintų?
– Teisybė.
– Panele! Aš su panele važiuosiu. Sunkūs laikai, nėra kariuomenės, nuėjo pėsčia. O gal dabar, po galais, išpuiko, kad ir vežimu nenori važiuoti, nes, matau, ji su nauja skrybėle ir apsiaustu. Ei! Ar ne iš sovietniko sūnaus gavo! Seniau vaikščiojo su sena skarele ant galvos ir numintais batukais. Dažnai ją vakarais po miestą vežiodavau. Tarnavo traktieriuje, kas žino, gal galiausiai išeis į ponias. Jau dabar paskui ją pradeda vaikščioti berniukas, paskui gaus liokajų, kuris ją saugos, o galop ir arklius. Va, kaip jai lengvai gavosi! Ir kuo labiau sensta, blykšta, tuo darosi turtingesnė. Stebuklas!
– O kam mokslas? – tarė kitas. – Anksčiau ją suvedžiojo, dabar ji suvedžioja.
– Kaip atėjo, taip išeis.
– Ponaiti! Prašau, ponaiti!
Jis įsėdo. Vežėjas neklausia, kur jį vežti. Kaimiškos kavos prie užkardo? Į Tivolę, Pohulianką? Neseniai buvo pirmoji diena, ponaitis turi pinigų, įsėda dviese ir važiuoja.
Atbėga berniukas vežimo ponui. Visi vežėjai gerinasi, jis pasirenka arklį, atsisėda ir atsilošia.
– O kur tavo ponas važiuos? – klausia vežėjas. – Ar pas Titiusą? Ar pas poną Ad...? Ar į teatrą?
– Dievai jį žino! Jau kažkur išveš pinigus, nes jų pasiėmė kišenėn, ir negrįš gal anksčiau negu po vidurnakčio.
– Geras ponas, moka nesiderėdamas ir dar degtinei primeta.
– Moka, kad tik turėtų kuo. Stok! Vežk jį greitai, jis tai mėgsta.
Tikra rugiapjūtė vežėjams pasivažinėjimai į Kalvarijas, Verkius, o ypač į Trakus, į Švenčiausiosios Mergelės atlaidus, kur visi samdo ir veržiasi ir kurie taip puikiai aprašyti kunigo Bakos dedikacijoje burmistrui Dubinskiui. Neblogai jiems moka ir laidotuvėse, per purvynus ir lietus, kurių jiems tenka karštai maldauti Viešpaties Dievo. Gerą laimikį jiems teikia ir teatrai, kaukių baliai. Jų žmonių ir miesto pažinimas kartais stebina. Pakanka kiek pagyventi Vilniuje, kad puikiai žinotų tavo pavardę, darbovietę ir kišenę.

V. FAKTORIUS

Yra Vilniuje viena būtybė, kokios panašios nėra visame civilizuotame pasaulyje (išskyrus Lietuvos miestus). Tokia būtybė yra faktorius, originalus, charakteringas, vienintelis tokios rūšies asmuo. Kai atvažiuoji į vieną kurį Europos miestą, išlipi, pavyzdžiui, iš diližanso, tenka samdyti žmogų nešti ryšulį, jei nepažįsti, klausti apie viešbutį, jeigu tavęs iki jo nenuveš pašto karieta, klausti viešbučio tarnautojų apie siuvėją, batsiuvį, siųsti į policiją, kad sužinotų pažįstamųjų adresą, ieškoti visa, ko tau reikia.
Čia visiškai kitaip; vos iškeli koją prie užvažiuojamųjų namų, tave apspinta būrys jaunų žydelių, siūlydami savo paslaugas, ir nepaliks ramybėje, kol vieno iš jų nepasirinksi sau į totumfackius. Tas tavo naujas tarnas, kuriam moki tiek, kiek malonėsi, kuris nedrįs su tavimi derėtis dėl užmokesčio, yra faktorius. Plačiausia žodžių fac totum reikšme. Tai yra tarnas viskam, jis atves tau siuvėją, batsiuvį, išnuomos butą, suras pažįstamus ar pažįstamąją, išvalys tavo batus, iškeis dukatus, atliks tau viską, kas tik gali būti atlikta. Ir pirmiausia iš tavęs nuplėš savo naudai, nes tai svarbiausia faktoriaus prievolė, prievolė, kurią jis atliks labai uoliai. Jis egoistas, bet jo egoizmas toks nusižeminęs, pataikaujantis, jis taip lenkiasi pusiau, kad jo beveik nesimato, tik pasišventimo kupinas egoizmas. Jam nėra nakties, purvo, darganos, užtvaro, kliūties, negalimumo, už pinigus jis gaus viską.
Paprastai faktorius yra jaunas, jo akys spindi, o žandenos garbanojasi, jis dėvi trumpus drabužius, mūvi aptemptas kelnes, kojines, avi batelius, net ir žiemą su skrybėle, lazdele rankoje. Faktorius pažįsta miestą kaip savo kišenę, gauna kreditą pas visus pirklius, traktieriuose, visur. Tik tiek, kad kai jam nemoki grynaisiais, jis iš pasilenkusio ir nusižeminusio vis labiau atsitiesia ir darosi vis svarbesnis, reikšmingesnis, netgi familiarus. Net išdrįs tau pasipriešinti, jeigu neturi pinigų.    
Faktorius žino viso miesto istoriją, visus nešvarius jaunimo darbelius, pažįsta visus švaistūnus ir tiems, kurie dar turi pinigų, gana žemai lankstosi. Bet pastums juos jau rytoj, kai iščiulps paskutinį rublį. Visas to Merkurijaus už du zlotus per dieną privalumas yra tai, kad jis žino viską, atliks viską, ką liepsi, pasitarnaus visur. Bet pridurkime, kad ir visur apgaus.
Jau pirmą dieną vakare jis pradės pramogai pasakoti visą savo istoriją, pateiks visas savo gyvenimo iliustracijas, tarsi atsitiktinai vis paminėdamas įvairių asmenų pavardes, pasakos jų istorijas. Tos iš jo lūpų skambančios istorijos yra labai įdomios, su grynos tiesos požymiais, tokios tikroviškos, kad net ir jų išgalvotos dalys beveik apčiuopiamos, ir leidžia pažinti žmones iš kitos pusės, iš tos, apie kurią nė nepagalvotum. Juk kiek tokių, kuriuos mes laikome dideliais, gerbiamais, viską matančio faktoriaus akyse atrodo visai ne tokie. Faktorius pirmiausia sužinos iš tarnų tavo pavardę, paskui pradės pats sumaniai tirti, kol jam pasakysi, kas esi, iš kur ir ko atvažiavai. Jeigu pats nepanorėsi to atskleisti, nugirdys tavo tarną, vaikščios, uostinės, seks, kol sužinos. Tai pasiekęs taps ramesnis, nes jau turi savo raktą ir tave beveik pažįsta. Tie žydai yra dideli žmonių žinovai, ir tas žmonių ir jų širdžių pažinimas didžiąja dalimi yra jų naudos pagrindas. Pažįsta tave kiaurai, pagal kalbą, balsą, aprangą, karietą, piniginę, manau, kad ir pagal tai, kaip šluostai nosį. Perkrims tave, tavo silpnybes, norus, mintis ir vedžios tave, čiulps iki paskutinio skatiko.
Miesto gyventojai faktorius niekina. Moterys jų, bent prie žmonių, šalinasi, bet kartais ir miesto gyventojai be jų neišsiverčia. Sunkiomis pardavimo ar pirkimo kreditu aplinkybėmis į juos visada kreipiamasi patarimo. Jie nuplėš, bet padarys viską, suras pirkėją ar net sunkiausiai pasiekiamą daiktą.
Kam tik žmogus nepasiaukos dėl pelno ir gyvenimo! O dar toks žmogus, kaip žydas? Faktoriaus gyvenimas yra varganas, skurdus, sunkus. Uždirba kelis zlotus, retai daugiau per dieną. Nors jiems būna ir pjūties, bet ir sausros metas. Laimingiausi tie, kurie nepaiso prietarų ir lieka nevedę, bet jie yra didžiausi tinginiai. Žydai ir patys juos niekina žinodami, kad bendravimas su gojais verčia juos dažnai laužyti tikėjimo priesakus ir gyvenimo taisykles. Laiko jų klasę nešvaria, naudojasi jais, moka už pirkėjo suradimą, bet su jais beveik neturi reikalų.
Faktoriai save vertina labai aukštai, mano esą visur tinkami, dėl to išpuiksta ir suformuoja įsitikinimą, kad nėra nieko, ko jie neapmulkintų, nes tai jiems yra aukščiausios praktinės išminties požymis. O ko tau ilgiausiai nedovanos faktorius, ko niekada nepamirš – jeigu sučiupsi jį už rankos apgaudinėjantį. O! Tada jis tau lankstysis, bet lauks, rengs pasalas, kol atsilygins tau dvigubai, padarys gėdos. Sakoma, kad daug jų turi ryšių su vagimis, gali apvogti ar padėti tai padaryti, bet apskritai pas juos daugiau negu vagystės paplitusios apgavystės. Negaliu suskaičiuoti, kiek tokių žmonių yra Vilniuje ar kokiame kitame mieste, bet neabejotina, kad jų netrūksta niekur, ir kiekvienas keliautojas turi iš ko pasirinkti. Kartais jie tarnauja iškart keliems ponams, tvarko tūkstantį siuntinių, reikalų, interesų. Tad jeigu talento požymiu laikome tai, kad žmogus iškart diktuoja kelis laiškus, privalome atiduoti jiems duoklę ir pripažinti bent tiek, kad jie yra stebinamai sumanūs.
Faktoriai nesunumeruoti kaip fiakrai ir nenešioja kokių nors ženklų ant drabužių, bet jų amatas matosi ant jų kaktos, akyse, šypsenoje, veido išraiškoje. Pažinsi faktorių pagal tai, kaip jis žiūri į tave, nes nežinau, kokiais darbais reikia apkrauti, kad žydas nesistengtų gauti jų, o su jais ir pajamų, dar daugiau, nesistengtų ir nesigerintų kiekvienam, ką tik sutiks.
Ta charakteringa būsena, tas originalus miesto personažas stebina mane savo ekscentriškumu, todėl tiek daug apie jį rašiau. Tai yra augalas, priklausantis vien šio krašto florai – nėra ko juo girtis, jis veikiau yra lyg dilgėlių rūšis.

VI. KAVINĖS, TRAKTIERIAI

Jeigu pagal ką, tai pagal kavines ir traktierius, pagal tų geradarių įmonių nuolatinius lankytojus galima pažinti kiekvieną miestą, miesto gyventojų charakterį. Be vedusiųjų (ir čia yra išimčių), kavines, traktierius ir cukraines lanko įvairių luomų žmonės.
Taip pat yra įvairių lygių kavinių, traktierių, cukrainių, pradedant nuo esančių didžiosiose gatvėse, kuriose lankosi tik turtingiausi žmonės, net iki skurdžių valgyklų, mažų smuklių ir menkų cukrainių atokiuose akligatviuose ir priemiesčiuose. Yra ir tokių, kur kartu traktierių, biliardą, kavinę ir mažą cukrainę surasi. Tokių daugiausia yra už miesto; atidus klasifikatorius prie jų priskirs Pohulianką, Malinovskio ir Tivolės užeigas; jos kartais tuščios, kartais perpildytos žmonių, kuriuos gražus metų laikas išgins pasivaikščioti.
Kiek linksmų pavakarių, pašnekesių prie stikliuko prabėga po senais Tivolės parko medžiais! Bet ir čia, ir kitose tos rūšies įmonėse galima išskirti dvi žmonių rūšis. Nečionykščius ir vietinius (žodžiai gal ne geriausi, bet nerandu kitų). Atsitiktinė, atvykusi minia užgriūva, reikalauja nesančių dalykų, ginčijasi dėl kokybės, kainos, praryja, sumoka ir išeina, kaip atėjusi, nė pėdsako nepalikusi. Šiandien vienas, rytoj kitas yra veidas tos svetimšalių minios, kurios niekada giliau nepažins nei tarnaitė Justysia, nei pats gerbiamasis šeimininkas.
Visai kas kita su žmonėmis, kuriuos čia traukia jų žalingi pomėgiai. Matai tuos kelis apkūnius, rausvaskruosčius vyriškius, sėdinčius prie staliukų, prie kurių juos galėjai matyti vakar, prie kurių juos išvysi rytoj ir poryt, kol kada nors nuskambės jų laidotuvių varpas ir jų nebeliks. Tie ponai yra įmonės ramsčiai, jos ištikimi valdiniai. Šeimininkas žino, kada tarnybon ateis S...ius ir ko jis išgers, ką pasakys, kuo prajuokins, ar sumokės ir kiek sumokės; žino, kelintą šluostydamasis prakaituotą kaktą atslinks K..., kuo iš naujo pradės vėsintis po tūkstantųjų ir bevaisių bandymų vėsintis svaigiaisiais, kaitinančiais gėrimais. Justysia, Marysia, Frania jau moka kiekvienam iš tų ponų tinkamai šypsotis, žino, kaip jiems kališano ar punšo paruošti.
Šeimininkas, jeigu jie pristinga smulkiųjų ar net ir stambiųjų, nedvejodamas kredituoja; jis puikiai informuotas apie kiekvieno finansinę padėtį, jų pajamas, atlyginimų gavimo laiką, kai kurių net ir butus mieste lengvai surastų, jei lyja, paskolina jiems skėtį, drąsiai aptarinėja su jais mokesčių įstaigos valdininkas, nesibaimindamas, kad gali fatališkai susikompromituoti. Merginos, padavėjas, pati šeimininkė, vaikai (jeigu jų turi), visi pažįsta tuos patriarchus, gerbia juos, lankstosi, reiškia jiems simpatijas. Ir ne be priežasčių, priežastys pačios giliausios. Jie visiems kitiems rodo gerą ištikimybės vienai stiklinei, vienam staliukui pavyzdį. Kaip jų negerbsi? Vieni blaškosi po visą miestą, o jie laikrodžio tikslumu traukia į vieną vietą ir tuo pačiu neišvengiamai apmoka mokesčius. Jeigu kuris iš tų ponų įprastą valandą nepasirodo, žiūrėk, kaip dėl jų susirūpina ir šeimininkas, ir jo tarnai.
– Kažkodėl nesimato pono P., – sako padavėjas, – jau pusė valandos, kaip atnešiau jam alaus. Gal serga.
– Vakar jis smarkiai kosėjo ir buvo labai įraudęs, – atsiliepia šeimininkas.
– Ir jau nebejaunas, – priduria Justysia.
– Hm! Kaip tai nebejaunas, tau, vėjo padraika, nejaunas, kad tau nesimergina. Patyręs žmogus, bet visai nesenas, keturiasdešimt kelerių metų. Ir kaip tvarkingai gyvena.
– Teisingai, – sako tyliai padavėjas Justysiai, – tvarkingai išsausina po penkis butelius alaus, neskaičiuojant degtinės.
Kai po kelių dienų jis vėl pasirodo, pasitinka jį kaip brangiausią svečią.
– Kaip reikalai?
– O, tai jūs!
– Kaip laikotės, pone?
– Kas atsitiko? Sirgote, pone?
– Kas jums buvo?
– Jūsų kališanas gatavas.
– Uždarykite langą.
Ir uždaro langą, ir lepina, šokinėja aplinkui. Ar begalėtų būti malonesni artimiausi giminės, ištikimiausi bičiuliai?
Tas pats dedasi ir kavinėse, cukrainėse ir traktieriuose. Traktierius skaitytojų patogumui suskirstome į tris klases. Gerus traktierius, kurių buvo du, Titiuso ir Malinovskio, vidutinius, kurių buvo keli, ir pigius, kurių neįmanoma suskaičiuoti. Dviejuose pagrindiniuose rinkdavosi turtingesni arba išrankesni žmonės, ir čionykštė draugija niekuo ypatingu nepasižymėjo. Į vidutinius kartais užklysdavo ir juose susitikdavo pratę lankytis geriausiuose traktieriuose, kai ištuštėdavo jų kišenės ir pratę prie blogiausių, jeigu jiems netikėtai atplaukdavo pinigo. Vidutiniams traktieriams buvo būdinga pirmųjų puikybė ir paskutiniųjų nepatogumai. Vidutiniuose valgydavo valdininkai, tarnautojai, muzikai, studentai, profesoriai, čia skambėjo paprastesni, familiaresni pokalbiai, nešvankesnis sąmojis, garsesnis juokas.
Skurdžiausiose valgyklose, į kurias buvo liūdna žiūrėti, daugiausia valgydavo nepasiturintys mokiniai, praūžę, ką turėjo iš namų atsivežę, paskui priversti gyventi už zlotą per dieną. Bet jaunas skrandis taip gerai virškina! Pažiūrėkite! Tamsus kambarys, į kurį patenkama sulūžusiais laiptais, kuo aukščiau pakyli, tuo smarkiau smogia tau į nosį seni prisvilę riebalai, pragariškas virtuvės ir pamazgų kvapas. Pirmame kambaryje aptukusi, savaitę nesipraususi šeimininkė su apzulintu didoku kyku, paraitotomis rankovėmis, juoda prijuoste, numintais suvarstomais batais, dvi garbanos krinta ant jos blizgančio, blyškaus veido. Ji rankas sau į šonus atrėmusi garsiai įsakinėja tarnaitei, nepalyginamai už ją nešvaresnei (juk reikia, kad ponia kuo nors skirtųsi nuo tarnaitės). Ant tos tarnaitės veido raudonos dėmės, lyg po šviežių, ką tik užgijusių žaizdų, jos viena akis pusiau užgesusi, plaukai paleisti ant pečių, ji su keptuve rankoje ir duonos kepalu po pažastimi. Urzgia šuo, niurzga katinas, šaukia šeimininkė, prasispraudi ir įeini į tą minėtą tamsų kambarį. Jo langai išeina į vaizdingą kiemą, kuris įkvėptų Rembrandtą originaliam kūriniui. Tą kiemą, iš visų pusių užstatytą kvadratą, juosia medinės galerijos, drapiruotos baltomis ir nebaltomis gyventojų marškomis, iškabintomis tapybiniam efektui ant galerijų turėklų. Šviesa į kiemą krinta iš viršaus ir formuoja keistų formų šešėlius. Pusė mūrų šešėlyje, pusė apšviesti. Bet laikas sugrįžti į kambarį.
Kambarys ilgas, jo sienos išklijuotos mėlynu popieriumi su geltonomis gėlėmis, per visą jo ilgį stovi stalas, užtiestas ne viena staltiese, bet įvairios spalvos ir raštų užtiesalais. Kai kur staltiesė siekia žemę, kai kur nedengia viso stalo, puikuojasi su daugybe riebių dėmių. Aplink jį kėdės iš įvairių pasaulio kraštų, įdomūs senovės paminklai ir naujos mokyklos gaminiai. Vienos išraitytos ir dailaus darbo, pintos iš nendrių, nudažytos aliejiniais dažais, kitos tiesiog naiviai pušinės, svečių nugarų nupoliruotos; dar kitos kiek aplūžusios, apmuštos oda, kimštos šiaudais, kurie jau žvalgosi pasiilgę pasaulio. Prieš kiekvieną kėdę fajansinė lėkštė, iš viršaus daugmaž švari (žiūrėti iš apačios – nereikalingas smalsumas), šakutės ir peiliai, viskas irgi įvairių formų. Vieni įrankiai aptaisyti medžiu, kiti ragu ar kaulu, dar kiti ištisai geležiniai. Stalo viduryje dvi druskinės ir krūva priraikytos juodos duonos. Iš to kambario mažos durelės veda į šoninį kambarėlį, šeimininkės rezidenciją, papuoštą komoda, uosine, pikuota sena antklode užtiesta lova, paslapčių pilna skrynia, veidrodžiu ir portretu amžinos atminties sutuoktinio, buvusio tribunolo kiemsargio, vėliau neva pirklio, kuris mirė nesulaukęs palikuonio. Gaila, kad nepalaukė kiek ilgiau, ir būtų turėjęs palikuonį, kuris gimė po metų ir šešių savaičių, bet motinos sielvartui mirė nepilnų penkerių metų.
Išmušė valanda, ir jau šurmuliuoja išalkęs būrys, veržiasi laiptais; padvigubėja rėkavimas virtuvėje, virėjos skubėjimas, tarnaitės lakstymas, šeimininkės šūkavimai. Matai tuos rausvaveidžius, linksmus berniukus, skubančius susėsti už stalo ir greitai ryjančius varganą ponios Tuchanovičovos maistą, juokaujančius, pokštaujančius, užgeriančius vandeniu, pasūdančius kandžiais žodžiais, kas per mažai pasūdyta, apgraužiančius kaulus, braukiančius nuo lėkščių atsibodusius padažus? Tai jaunimas, kurį maitina ateities viltys, o ne skurdus maistas, kurį skatina įkarštis mokytis, kurį pasaulyje laiko jaunystė. Duok seniui tai, kuo jie gyvena, ir savaitės neištvers.
Štai atnešė barščių, kuriuose reikli kritika įžvelgia tik vandenį ir burokų rūgštį be mažiausio sultinio ženklo. Tiesa, juose yra kaulų, bet jų įmetė didžiausias klastotojas, nė šuo jų neėstų, bet jauni apgraužia. Paskui barščius seka gabaliukas mėsos, storai aplietas juodu padažu. Mėsos gabalas vakarykštis, užvakarykštis, bet jiems vis tiek skanus. Pietus užbaigia abejotinos kilmės riebalais, gal artimai susigiminiavusiais su lajumi, palaistytos daržovės. Viskas tinka, nieko neliko. Jau suvalgė, jau linksmi, įraudę išbėga. O, koks tai laimingas amžius, kai kiekviena Maritorna yra Venera, o kiekvieni penkiolikos grašių vertės pietūs yra Lukulo stalas; toks amžius vėliau jau niekados negrįžta. Kartais varguolis minta skurdžiu maistu bjaurėdamasis juo, bet ant jo veido jau nelikę rausvumo ir širdyje linksmumo. O, geriausias padažas yra viltis ir jaunystė!
Jaunimo mėgstamos kavinės irgi įvairios. Tiesa, jose lankytis draudžiama, bet buvo valandų ir slaptų kambarėlių, kuriuose studentai mėgavosi cikorijų nektaru nesibaimindami, kad užklups sargas. Kavinių šeimininkės, visada malonesnės jaunimui, priiminėjo juos su šypsena. Juk niekas negėrė tiek kavos, kiek studentai, nes kiek kartų kava jiems atstodavo pietus. Čia garsus poetas Kryštalevičius deklamavo klausytojams savo eiles, palydėdamas jas melodingu dainavimu ir mikliais šokčiojimais; čia jis pasakojo savo istorijas ir viliojo penkiagrašius.
Geriau įrengtos kavinės buvo kariškių, valdininkų, muzikų ir įvairaus plauko civilių žmonių susitikimų vieta. Retai tarp jų įsimaišydavo studentų, kuriems bastymasis po kavines buvo peiktinas ir gal iš to jie juto neapsakomą draudžiamo vaisiaus norą. Vienoje kavinėje buvo lošiama šachmatais, antroje buvo skaitomi dienoraščiai ir diskutuota apie literatūrą, dar kitoje senas fortepijonas kartais priviliodavo Renerį. Apie žemiausio lygio kavines nieko nesakysime.
Cukrainės ir vyninės, kuriose kažkokia gėda draudė lankytis jaunuoliams, bet į kurias jie rausdami užsukdavo valandėlei pro šonines duris, turėjo savo nuolatinių svečių, kaip ir tos priemiesčio įstaigos, apie kurias anksčiau rašėme. Jie pasižymėjo raudonomis nosimis ir degančiomis akimis. Į kai kurias viešąsias įstaigas suplaukdavo biliardo lošėjai, kokių visur pilna. Jie teigia, kad biliardas skatina judėti; be abejo, tai labai veiklus dykinėjimas.

Józef Ignacy Kraszewski, Obrazy z życia i podróży, Wilno, 1842.          

Vertė Kazys Uscila