1953 m. jaunuolis iš Šveicarijos leidosi į ilgą kelionę, per kurią išgyventas patirtis sudėjo į knygą „Patirti pasaulį“ („L’Usage du monde“), tapusią pačiu tikriausiu kelionių literatūros etalonu. Vėlesnės plačiai išskleidusių sparnus rašytojų kartos ir toliau tapatinasi su jo literatūriniu palikimu.

Monmartras, paskutinis penktas paryžietiško daugiabučio aukštas. François-Henri Désérable’is kuičiasi prie dėžės, pripildytos jo naujausios knygos „Pasaulio nusidėvėjimas“ („L’Usure d’un monde“) egzempliorių, kuriuos 2023 m. gegužę išleido leidykla „Gallimard“. Svetainėje kiekvienas daiktas, rodos, turi savo vietą: šalia tvarkingai sudėliotų knygų lentynos puikuojasi ilga ledo ritulio lazda – suvenyras iš tų laikų, kai buvo profesionalus ledo ritulininkas, senas XIX a. revolveris, visai kaip tas, kuriuo Paulis Verlaine’as šovė į Arthurą Rimbaud, ir keli įkvepiančių literatūros meistrų portretai.

Tarp jų – dvi šveicarų rašytojo Nicolas Bouvier jaunystės nuotraukos. F.-H. Désérable’is išleido knygą „Pasaulio nusidėvėjimas“ – pasakojimą apie keturiasdešimt dienų trukusią viešnagę Irane 2022 m. pabaigoje, kuriuo siekė atiduoti pagarbą tiek knygos „Patirti pasaulį“ autoriui, tiek moterims, kurios, nepaisydamos mulų režimo, šiandien išdrįsta nusimesti hidžabus.

„Nicolas Bouvier padarė didžiausią įtaka mano gyvenimui“, – atsidūsta 36 metų prancūzas. Tai įrodo iš Ženevos kilusiam rašytojui skirta visa knygų lentyna. Greta puikuojasi Pierre’o Michono, P. Verlaine’o ir Jeano Echenozo kūriniai. Įvairiausi romanai, poezijos rinkiniai, tarp jų tik nedidelė dalis kelionių literatūros knygų. „Būdamas aštuoniolikos perskaičiau Albert’o Coheno „Viešpaties gražuolę“ („Belle du Seigneur“), kuri sužadino norą rašyti, o prieš kelerius metus perskaičius „Patirti pasaulį“ kilo beprotiškas troškimas išvykti, plačiai išskleisti sparnus ir išskristi.“

Pasakoti apie pasaulį iš namų

F.-H. Désérable’is gurkšnoja arbatą ir kone pamaldžiai iš atminties cituoja antrąjį N. Bouvier knygos puslapį: „Būtent ta akimirka, kai gulėdamas ant kilimo, rankomis pasirėmęs galvą atidžiai tyrinėji atlasą, ir pažadina tą nenumaldomą norą viską palikti...“ N. Bouvier kūriniai F.-H. Désérable’iui yra tarsi brevijorius. „Knyga „Patirti pasaulį“ tapo mano biblija. Kelio evangelija pagal Nicolas“, – rašo jis „Pasaulio nusidėvėjime“.

Ne vienas rašytojas vis dar remiasi šiuo šveicarų autoriumi, nors nuo jo mirties praėjo dvidešimt penkeri metai. Dievinamas skaitytojų, kurie nesiliauja platinę jo knygas, bet menkai pažįstamas plačiajai auditorijai, N. Bouvier (1929–1998) yra mažai žinomas ir vis dėlto plačiai pripažintas rašytojas. Į daugiau nei penkiolika kalbų išverstoje jo pirmoje knygoje „Patirti pasaulį“, kurią 1963 m. išleido leidykla „Librairie Droz“, yra aprašoma pusantrų metų trukusi rašytojo kelionė automobiliu „Fiat Topolino“ iš Ženevos į Chaibero perėją. Vėliau jis arkliu jojo iš Pakistano į Afganistaną, į šią kelionę leidosi kartu su draugu tapytoju Thierry Vernet. Tada N. Bouvier buvo dvidešimt ketverių. Prisiminimus jis parašė praėjus beveik dešimčiai metų nuo grįžimo – ši paties rašytojo lėšomis išleista knyga bėgant laikui tapo neatsiejama kelionių literatūros dalimi.

 

Nicolas Bouvier, rašantis Teherano viešbučio balkone, 1954 m. Autorius nežinomas. Straipsnyje matomos nuotraukos, išskyrus šią vienintelę, buvo padarytos paties keliautojo per jo ilgą kelionę iš Ženevos į Japoniją 1953–1956 m. Visos nuotraukos priklauso rašytojo palikimą saugančiam Lozanos muziejui „Photo Elysée“ (Nicolas Bouvier fotografijų kolekcija).

 

Vis dėlto sėkmė jį aplankė tik po kurio laiko. N. Bou­vier tapo svarbia kelionių literatūros figūra tik XX a. dešimto dešimtmečio pradžioje, Sen Malo mieste surengus „Nepaprastųjų keliautojų“ („Étonnants voyageurs“) festivalį. Sėslusis N. Bouvier, galima sakyti, pats to nė nesiekdamas, buvo pripažintas „kelionių rašytoju“.

1956 m. grįžęs į Ženevą, jis kelias savaites kiekvieną rytą eidavo į stotį stebėti, kaip išvyksta traukiniai. Rašytojas tada dar nesuvokė, kad jis jau turi medžiagos žymiausioms būsimoms knygoms: „Patirti pasaulį“, „Japonų kronika“ („Chronique japonaise“, 1975, leid. „Payot“), „Skorpenžuvė“ („Poisson-scorpion“, 1982, leid. „Gallimard“) ir puikiam eilėraščių rinkiniui „Išorė ir vidus“ („Le Dehors et le Dedans“, 1982, leid. „Carouge“). Keturi svarbiausi tekstai, susiję su jo didžiąja jaunystės kelione, ir visas gyvenimas, praleistas namuose Kolonji vietovėje, vos už kelių kilometrų nuo Ženevos, bandant rasti tinkamus žodžius išgyventai patirčiai aprašyti. N. Bouvier vardas vis dar nesiliauja žavėjęs tų, kurie šiandien mums pasakoja apie pasaulį.

Vienas iš pakerėtųjų – Sylvainas Tessonas. Sėkmės sulaukusios knygos „Nepramintais takais“ („Sur les chemins noirs“, 2016, leid. „Gallimard“) autorius knygą „Patirti pasaulį“ atrado sulaukęs pilnametystės. Jis perskaitė daugybę jos leidimų: „Kai ją atsiverčiu, iki šiol žaviuosi sakinių tobulumu.“

Su 51 metų rašytoju susitikome Paryžiuje įsikūrusios leidyklos „Gallimard“ sode. Jis atsinešė kelias N. Bouvier knygas, o ant A4 formato lapo buvo atsispausdinęs keletą citatų, kurias jau moka mintinai: „Paklausykite šios: „Keliaujame ne tam, kad prisižiūrėtume egzotikos ir prisirinktume linksmų istorijų kaip kokių dekoracijų ant kalėdinės eglutės, o tam, kad kelionė mus apvalytų, išskalbtų, išgręžtų, padarytų panašius į tuos nuskalbtus, nuo muilo žvilgančius viešnamio rankšluosčius.“ Kaip norėčiau, kad šį sakinį iš „Skorpenžuvės“ būčiau parašęs aš.“

 

 

Iranas, 1954 m.

Karstų pardavėjas Prilepe, Jugoslavijoje (dabar Šiaurės Makedonija), 1953 m. rugpjūtis

 

Užrašai, piešiniai, nuotraukos

Tačiau N. Bouvier yra, galima sakyti, S. Tessono priešingybė, kaip teigia pats rašytojas: „Bouvier visų pirma yra humanistas, gebantis suprasti kitą ir greitai randantis bendrą kalbą. O kai pats sutinku kokį svarbų žmogų, pažintis mane taip išmuša iš vėžių, kad paskui nebenoriu nieko sutikti mažiausiai dvi savaites ar net mėnesį. Turiu pripažinti, kad daug geriau jaučiuosi, kai einu taku ar kylu šlaitu, ten, kur niekas nepraeis pro šalį.“

N. Bouvier rašo apie žmones, apie tai, kas juos vienija, apie jų santykį su pasauliu. O S. Tessonas aprašo vietoves, kraštovaizdžius. Jis ieško tokių vietų, kuriose galėtų pasiklysti ir, pasak jo, „galbūt pažinti save iš naujo“. Atsiskyręs, kartais nepatiklus ir konservatyvumu kaltinamas knygos „Baltuma“ („Blanc“, 2022, leid. „Gallimard“) autorius vis dėlto pasirodo ne toks santūrus, kai kalba pasisuka apie N. Bouvier: „Jo pasakojimai apie keliones įkūnija tobulumą. Tas jo idealiai išdailintas stilius yra tikra rašymo mokykla, o kur dar gebėjimas iš menkučio pasakojimo išrutulioti kokią nors globalią, universalią mintį. Bouvier pavyko rasti stebuklingą formulę.“

Kaip ir daugelis kitų, S. Tessonas jau seniai suprato, kad kelionė šveicarų rašytojui buvo tik pretekstas. Kelyje N. Bouvier užsirašinėjo, knygelėse fiksuodavo susitikimus ir savo mintis. Piešė ir darė galybę nuotraukų. Gerdavo į save viską, bet rišlaus pasakojimo keliaudamas niekada nerašydavo. „Kelionė jam tėra kuras, pirminė kibirkštis. Nieko daugiau, – teigia taip pat iš Šveicarijos kilęs rašytojas Blaise’as Hofmannas. – Manau, kad Bouvier pati kelionė niekada nebuvo tikslas, jam tai buvo galimybė išgyventi literatūrinę patirtį.“

B. Hofmannas kalba ramiai, kaip žmogus, gimęs kalnų apsupty. 2002 m. važiuojant Transmongolijos geležinkeliu, kai ilgiau stabtelėjo prie Rusijos ir Mongolijos sienos, vienas keliautojas jam padovanojo ką tik baigtą skaityti knygą „Patirti pasaulį“. Tarsi perduotų estafetę. Šią knygą B. Hofmannas skaitė eidamas per neaprėpiamas stepes, kuriose ganėsi avys ir Prževalskio arkliai. N. Bouvier kūrinys sukrėtė anuomet dar jauną rašytoją ir įrodė, kad knyga gali prilygti kelionei.

Pats B. Hofmannas keliauja ir rašo nuo pat jaunystės. Pirmoji jo knyga – „Bilietas į vieną pusę“ („Billet aller simple“, 2006, leid. „Editions de l’Aire“). Antroji – „Vasaros ganykla kalnuose“ („Estive“, 2007, leid. „Zoé“), galima sakyti, nutolsta nuo kelionių literatūros žanro – joje pasakojama, kaip rašytojas įsidarbino piemeniu Alpėse. 2008 m. už šią knygą Sen Malo „Nepaprastųjų keliautojų“ festivalyje jam buvo įteiktas prieš metus įsteigtas N. Bouvier apdovanojimas. B. Hofmannas dėstė literatūrą licėjuje, kuriame, savaime suprantama, mokė ir N. Bouvier. O tada vėl iškeliavo.

„Mėgstamiausia N. Bouvier knyga yra „Skorpenžuvė“, – atskleidžia 45 metų rašytojas. – Mano nuomone, ši knyga yra brandžiausias jo kūrinys. Ji taip pat geriausiai perteikia rašytojo, o ne keliautojo balsą.“ 1981 m. išleista „Skorpenžuvė“ – tai lėta kelionė po vidinį pasaulį, sudužimas, neišvengiamas grimzdimas į vienatvę ir ligą, ją parašė pasakotojas, tujinantis beprotybę.

„Knygoje atsiskleidžia Bouvier pažeidžiamumas, jo tamsioji pusė, – aiškina B. Hofmannas. – Mano nuomone, būtent tame Šri Lankoje esančio Galės miesto kambaryje keliautojas ir tapo rašytoju. Šioje knygoje yra kažkas mistiško, kas gerokai peržengia kelionių literatūros ribas. Atrodo, kad kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys jam labai brangiai kainavo. Galbūt jis tam neturėjo energijos, pristigo jėgų pasiūlyti ko nors daugiau. Juk, šiaip ar taip, Bouvier parašė nedaug kūrinių...“

 

Kaljano rūkaliai čaichanoje (persų kalba – „arbatos namuose“) Tebrizo (Iranas) turguje, apie 1953–1954 m.

 

Stulbinamas tikslumas

Ženevoje N. Bouvier daugiausia užsidirbo pragyvenimui kaip ikonografas, bendradarbiaudamas su įvairiais Šveicarijos žurnalais ir leidyklomis. Kartais koks laikraštis ar žurnalas užsakydavo vieną kitą straipsnį, bet N. Bouvier dažnai juos atiduodavo pavėluotai. Rašytojas laikėsi savo ritmo. Turėdamas aštrų žvilgsnį ir itin jautrią klausą, jis stulbinamai tiksliai užrašydavo išgyventą akimirką, net jei ši įvyko labai seniai. Jis rašė lėtai, vis trindamas, braukydamas, nuolat grįždamas prie savo „Remingtono“ rašomosios mašinėlės. Juk jis laukė daugiau nei dvidešimt penkerius metus, kol parašė „Skorpenžuvę“ apie kankinamai karštą viešnagę Ceilono saloje!

Geografinis judėjimas dažnai užleidžia vietą judėjimui atminties vingiais. Pasakojimas N. Bouvier yra ne kas kita, kaip dar kartą aplankyta praeities akimirka. „Ir visai nesvarbu, ar taip nutiko iš tiesų, ar ne, – juokiasi F.-H. Désérable’is. – Tiesą sakant, man pačiam geriausiai kelionių literatūrą apibrėžia Blaise’o Cendrarso atsakymas tuometiniam „France-Soir“ vyriausiajam redaktoriui Pierre’ui Lazareffui. Kai kadaise Lazareffas paklausė, ar jis iš tikrųjų važiavo Transsibiro magistrale, rašytojas atsakė: „Koks skirtumas, važiavau ar ne, juk jus visus priverčiau patikėti, kad važiavote kartu!“

N. Bouvier yra nukėlęs savo skaitytojus tiek į Teb­rizą, tiek į Kabulą, tiek į Hokaidą. Didesnę gyvenimo dalį jis rašė „Senuoju stogu“ pramintuose namuose Kolonji vietovėje prie Ženevos ežero. Kaip koks Rytų krikščionių stulpininkas, rašydavo užsidaręs kambarėlyje, kurį vadino „raudonuoju kambariu“. „Sėdėdamas prie nedidelio pušinio staliuko, nugarą atsukęs į pianiną, spausdinu senąja „Remingtono“ mašinėle, kuri mane lydėjo visus tuos ketverius metus, kai keliavau nuo Triesto iki Jokohamos. Žodžiai, kurių laukiu, ateina patys ir pasako kaip tik tai, ką noriu išgirsti, tarsi pavyzdiniai kandidatai neeilinę darbo pokalbio dieną. Galiu samdyti juos užsimerkęs“, – rašė jis knygoje „Raudonasis kambarys“ („La Chambre rouge“, 1998, leid. „Metropolis“).

Jis galėdavo atkurti ir aprašyti tolimus kraštus tiesiog sėdėdamas namuose. Penkiasdešimtmetė Mona Chollet, didelė šveicarų rašytojo gerbėja, ne kartą mini N. Bouvier savo esė „Namai. Namų erdvės odisėja“ („Chez soi. Une odyssée de l’espace domestique“, 2015, leid. „La Découverte“): „Jei jis nebūtų taip puikiai perteikęs namų burtų, ten veikiančios magijos, sužadinančios pojūčius ir jausmus, vargu ar būčiau jį taip karštai pamilusi.“

„Tiesą sakant, Bouvier labai mažai rašė apie geografinį judėjimą, – tvirtina rašytoja Ingrida Thobois. – Savo knygose jis labiau pabrėžė svyravimą ir abejones, baimę ir savęs nureikšminimą.“ Vienu žodžiu – pažeidžiamumą. Kaip ir kitos rašytojos vis labiau moteriškėjančiame kelionių pasaulyje, 43 metų I. Thobois nuėjo labai ilgą į Rytus vedantį kelią tik su drobiniu maišu.

Kelionėje po Turkiją, Iraną, Indiją ją lydėjo N. Bouvier žodžiai, įrašyti į kišeninį kompaktinį diską (prancūziškosios Šveicarijos radijo įrašyti interviu). Mėnesių mėnesius I. Thobois trynė knygos „Patirti pasaulį“ kampus, lenkė jos puslapius ir žymėjosi pastabas. Jaunystės metais ji aplankė Stambulą, Tebrizą, gyveno Kabule, kur mokė prancūzų kalbos. Pastaroji patirtis ir įkvėpė ją parašyti knygą „Afganistano karalius mūsų nesutuokė“ („Le roi d’Afghanistan ne nous a pas mariés“, 2007, leid. „Phébus“), kuri pelnė geriausio debiutinio romano premiją.

Nors I. Thobois niekada nėra sutikusi N. Bouvier, apie rašytoją ji žino viską. Knygoje „Kelionės pabaiga“ („La Fin du voyage“, 2022, leid. „Labor & Fides“) ji prisipažįsta: „Žmogų buvau pavertusi mitine figūra, ir kol neatsisakysiu šio įsivaizdavimo, tikrojo žmogaus taip ir nepažinsiu.“ Ji yra išleidusi N. Bouvier biografiją vaikams „Kojomis bėgioja skruzdės“ („Des fourmis dans les jambes“, 2015, leid. „Editions La Joie de lire“) ir parašiusi eilėraščių rinkinio „Išorė ir vidus“ paskutinio leidimo (2022, leid. „Zoé“) pabaigos žodį. I. Thobois jau daugelį metų vis grįžta į „Senąjį stogą“ pasibūti kartu su rašytojo našle Éliane.

 

Tokijo Araki-čo rajonas, 1956 m.

 

Sąmoninga ir lėta kelionė

Galima sakyti, kad N. Bouvier visai atsitiktinai tapo keliautojų susidomėjimo objektu. Šiuolaikiniai rašytojai keliauja jo pėdomis vaikydamiesi jo šmėklą. B. Hofmannas, pavyzdžiui, nuvyko į Ceiloną, bet prie rašytojo kambario nesiartino. Tikriausiai dėl prietaro. Pierre’as Ducrozet, pelnęs „Prix de Flore“ premiją už „Didįjį svaigulį“ („Le Grand Vertige“, 2020, leid. „Actes Sud“), elgėsi priešingai. Jis kaip tik stengėsi praverti garsiojo 117-ojo kambario, kuriame per savo viešnagę kaip atsiskyrėlis gyveno N. Bouvier, duris. „Vieną dieną „Hospital Street“ motelis sugrius, o kartu ir Bouvier kambarys bei jame tvyrantys kerai. Iš kambario teliks fikcija, ir taip bus geriausia. Pragaras užsivėrė amžiams“, – rašo jis savo knygoje „Keliauti lengvai“ („Partir léger“, 2020, leid. „Actes Sud“).

Sulaukęs beveik keturiasdešimties, prieš pat pasaulinei pandemijai priverčiant apsisukti, P. Ducrozet bandė sekti savo taip mėgstamo rašytojo pėdomis: „Visa širdimi troškau pasiduoti ne tik jo tekstų, bet ir tų vietų, per kurias jis ėjo, burtams...“

Kyla klausimas: ar šiandien galime keliauti kaip N. Bouvier? Visi mūsų sutikti rašytojai patvirtino, kad tai vis dar įmanoma. Jei tik vadovausimės žymiojo pirmtako mintimis, kad kelionių esmė yra ne tiesiog pasirinkti kryptį, o ją išgyventi sąmoningai ir lėtai. „Šiais laikais reikia turėti vaizduotę, kad rastum savo būdą, kaip patirti pasaulį“, – teigia S. Tessonas. Sienos keičiasi, atsiveria ir užsidaro vykstant konfliktams, tvyrant įtampoms. N. Bouvier laikais galėjai lengvai kirsti Iraną ir Afganistaną, bet, pavyzdžiui, laisvai keliauti po Kaliningradą ir Vladivostoką buvo neįmanoma.

„Kodėl mes keliaujame? – knygoje „Kelionių sezonai“ („Saisons du voyage“, 2018, leid. „Stock“) klausia Cédricas Grasas. – Tai visados būna pirmas klausimas, kurį išgirsta keliautojai. Ne visiems lemta išgirsti kelionių šauksmą. Šiandien galiu drąsiai teigti, kad keliauju, nes man nuobodu. Žemė – tai didelė geležinkelio stotis.“ C. Grasą traukia pasaulio pakraščiai ir užkampiai, atšiaurūs ir priešiški kraštovaizdžiai, ledo dykumos ir nepasiekiamos viršukalnės.

2020 m. Albert’o Londreso premiją už knygą „Stalino alpinistai“ („Alpinistes de Staline“, leid. „Stock“) pelniusio laureato C. Graso žaidimų aikštelė – Rytų Rusija, apimanti stepes ir taigą. 41 metų rašytojas sovietiniu ledlaužiu nukeliavo iki Antarktidos, kad pamatytų ir aprašytų Kosmonautų jūrą, apie kurią papasakojo knygoje. Jis aplankė S. Tessoną jo lūšnelėje Sibire, susispaudę abu riedėjo motociklu su priekaba Berezinos keliais, o paskui kelias dienas keliavo nepramintais takais. Kaip ir N. Bouvier su draugu tapytoju T. Vernet, taip ir šie vyrai kartu skaičiavo kilometrus ir alkoholio taures. Šiuo metu jų keliai yra išsiskyrę.

G. Graso knygų lentynoje greta „Patirti pasaulį“ stovi gražios kirilica išspausdintos knygos apie kalnus. Rašytojas gyvena mažame pastogės bute Pary­žiaus centre su atvirai matomomis sijomis, langai plačiai atverti. Nuo rašomojo stalo jis beveik galėtų pasiekti už kelių metrų augančio didžiulio kaštono viršūnę. O už kaštono horizonte mato Val de Graso bažnyčios kupolą. Ant kelis šimtus metų skaičiuojančių sijų kabo medžiaginiai kelioniniai krepšiai, užkelti stovi kieti lagaminai ir didelė skrynia, priklausiusi jo seneliui. Aistra kelionėms – paveldima.

Šiuolaikiniuose C. Graso ir F.-H. Désérable’io pasakojimuose, kitaip nei N. Bouvier knygose, svarstomi ir politiniai klausimai, rašytojai laikosi vienokios ar kitokios pozicijos. Jie aprašo ne tik kraštovaizdžius, bet ir visuomenę, joje vykstančius neramumus ar pokyčius. N. Bouvier istorijos buvo nepavaldžios laikui, o šių rašytojų pasakojimai kaip tik atspindi tam tikrą laikmetį.

G. Grasas romane „Antracitas“ („Anthracite“, 2016, leid. „Stock“) aprašo 2014-ųjų Donbasą. F.-H. Désé­rable’is keliauja po 2022 m. neramumų krečiamą Iraną. „Bouvier atsidūrė Irane tuo metu, kai vyko Mohammado Mossadegho [buvusio Irano ministro pirmininko] teismas, 1953 m. pabaigoje. Tai buvo itin didelės politinės įtampos šalyje metas, tačiau jis apie tai tik užsiminė, – sako F.-H. Désérable’is. – Svarsčiau, ar nereikėjo jam papasakoti daugiau... Greičiausiai nereikėjo, nes būtent dėl to, kad knyga „Patirti pasaulį“ yra nepavaldi laikui, šiandien ji skaitoma su tokiu pačiu susižavėjimu. Net praėjus šešiasdešimčiai metų nuo jos išleidimo! Kas gi skaitys Tessoną, Désérable’į ar Grasą po šešiasdešimties metų?“

Prieš išskrisdamas į Teheraną F.-H. Désérable’is aplankė šveicarų rašytojo kapą Kolonji vietovėje. Ant jo antkapio rado mažą skardinę „Topolino“ automobilio kopiją ir nugludintą akmenuką, ant kurio kažkas užrašė: „O dabar, Nicolas, parodyk mums, kaip reikia patirti dangų.“

 

„Le Monde“, 2023 m. liepos 9 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Deina Janeliūnaitė