Albertas Speeras Niurnberge kadaise pastatė Zeppelino tribūną. Iš jos per Nacionalsocialistų partijos suvažiavimus į minias kreipdavosi Adolfas Hitleris. Dabar ši teritorija restauruojama už 88 mln. eurų. Ar verta tai daryti?

 

Aptverta Zeppelino tribūna Niurnberge 2023 m. „Wikimedia“ nuotr.

 

„Kai nebelieka amžininkų, turi byloti akmenys“; „Už užtvarų palikti griuvėsiai tik skatintų šios vietos mistifikavimą“; „Irimas veda į užmarštį, o užmarštis – į bejėgystę“: Niurnbergo meras Marcus Königas, už kultūrą atsakinga vicemerė Julia Lehner ir Bavarijos ministras pirmininkas Markus Söderis mikliai dar kartą išvardija priežastis, kodėl verta išsaugoti už jų esantį statinį. Matyti, kad argumentus jie moka mintinai, tačiau aišku ir tai, kad jiems jau senokai nieko nebereikia įtikinti. Konferencija baigiasi net nepraėjus dvidešimčiai minučių, klausimų niekas neužduoda, M. Söderis pasidaro keletą asmenukių su turistais ir skubiai išvyksta į kitą susitikimą.

Ar reikėtų neleisti sunykti nacių režimo reprezentacinei architektūrai? Taip būtų galima apibrėžti pagrindinį klausimą, keltą per atminties politikos diskusijas, kurių rezultatai apibendrinami šią pilką spalio dieną. Pastatas, dėl kurio tokios diskusijos įsižiebė ir prieš kurį stovi trys minėtieji politikai, yra Zeppelino tribūna Nacionalsocialistų partijos suvažiavimų aikštėje Niurnberge, pradėta statyti 1934 m. pagal Alberto Speero projektą.

To meto fotografijos ir Leni Riefenstahl filmai rodo, kokį esminį vaidmenį 360 m ilgio tribūna ir priešais ją plytinti aikštė atliko kasmetinių nacių partijos suvažiavimų inscenizacijose. Čia vykdavo milžiniški Reicho darbo tarnybos dienos paradai ir kariniai parodomieji manevrai per Vermachto dieną. Čia A. Speeras 152-iem į dangų nukreiptais priešlėktuviniais prožektoriais sukūrė savo „šviesos katedrą“. Čia, iš specialiai tribūnos viduryje įrengtos pakylos, į tvarkingomis gretomis išsirikiavusias minias kreipdavosi Adolfas Hitleris. Visame komplekse, įskaitant pylimus kituose trijuose aikštės šonuose, galėjo tilpti iki 320 tūkst. žmonių.

Nepaisant praeities, požiūris į šią per karą beveik nenukentėjusią teritoriją po 1945 m. ilgą laiką buvo pragmatiškas. Amerikiečių okupacinės pajėgos susprogdino ant „garbės tribūnos“ viršaus buvusią svastiką, o lauką pavertė sporto aikštynu; netrukus čia pradėtos rengti automobilių lenktynės ir koncertai; prie galinės tribūnos sienos niurnbergiečiai žaisdavo skvošą. Tačiau bėgant dešimtmečiams į mūrą vis labiau skverbėsi drėgmė, tad neatidėliotinas tapo esminis klausimas: arba investuojami milijonai į statinio išsaugojimą, arba anksčiau ar vėliau saugumo sumetimais visą teritoriją teks aptverti ir uždaryti.

 

Įspėjimas neužsiimti „infotainmentu“

 

Niurnbergo miesto taryba už šio nuo 1973 m. kultūros paveldo objektu laikomo pastato išsaugojimą pasisakė dar 2004-aisiais. 2013 m. iš CDU ir CSU partijų aljanso bei SPD sudaryta federalinė vyriausybė koalicijos sutartyje numatė skirti lėšų jam restauruoti. Tada visoje Vokietijoje kilo diskusijos. Vienas žymiausių šio plano kritikų – Jėnos istorikas Norbertas Frei, kuris savaitraštyje „Zeit“ pasirodžiusiame straipsnyje įspėjo neužsiimti „infotainmentu“ tamsios istorijos paženklintoje vietoje. Jis teigė, kad nusikaltėlių valdžios ir reprezentaciniams statiniams, kitaip nei aukų atminimo vietoms, reikėtų leisti sunykti, šį procesą kontroliuojant.

Miesto savivaldybės atstovai tiek pačiame Niurnberge, tiek už jo ribų su skeptiškai nusiteikusiaisiais stengėsi užmegzti dialogą, buvo rengiami simpoziumai, daromos lankytojų apklausos. Galiausiai nugalėjo sprendimas šią vienintelę išlikusią nacių užbaigtą ir naudotą partijos suvažiavimų vietą paversti muziejumi ir padaryti prieinamą ateities kartoms.

2016 m. miesto taryba vienbalsiai patvirtino restauravimo koncepciją, 2018 m. jai pritarė Bundestagas, o 2019 m. ir Bavarijos žemės parlamentas. Iš numatomų išleisti 88 mln. eurų 25 proc. padengs miestas, 25 proc. – Bavarijos žemė, o 50 proc. bus skiriami iš federalinio biudžeto, kuriame tam numatytos atskiros lėšos. Nebus naudojami įprastiniai finansavimo šaltiniai, kad būtų išvengta kraupios konkurencijos, pavyzdžiui, tarp šio projekto ir koncentracijos stovyklų memorialų.

Šią savaitę ne tik pranešta apie prieš metus pradėtus Zeppelino tribūnos restauravimo darbus, bet kartu surengtos ir netoliese esančios Ducentaicho geležinkelio stoties pastato vainiko iškėlimo iškilmės. Čia, kur kadaise atvykdavo šimtai tūkstančių partijos suvažiavimų dalyvių, iki 2027 m. bus įrengtas lankytojų centras, tapsiantis atspirties tašku norintiems apžiūrėti visą teritoriją. Centras skirtas ir tiems turistams, kuriems pritrūks noro ar laiko apsilankyti Dokumentacijos centre, įsikūrusiame Koliziejų primenančioje, taip ir neužbaigtoje nacių kongresų salėje, kurios nuolatinė ekspozicija bus atidaryta kitais metais po ilgai trukusios rekonstrukcijos.

 

Auksinėje salėje vis dar žvilga svastikų mozaikos

 

Taigi, kokį įspūdį tribūna galėtų palikti būsimiems lankytojams? Po spaudos konferencijos ir vainiko iškėlimo Matthias Klausas Braunas, buvusios Nacionalsocialistų partijos suvažiavimų vietos darbo grupei priklausantis mokslo darbuotojas, iš stoties veda atgal prie Zeppelino tribūnos. Iš išorės ji atrodo pompastiška, tačiau ne itin didinga: nebelikus 1967 m. susprogdintos kolonados, sudariusios viršutinį statinio aukštą, pastatui stinga aukščio; kriauklainio fasado apdaila daug kur patamsėjusi; be to, dėl aukštų tvorų priešais tribūnos eiles visas ansamblis labiau primena XX a. devintojo dešimtmečio futbolo stadionus nei antikinį Pergamo altorių, kurio provaizdžiu, kaip pats sakė, rėmėsi A. Speeras. M. K. Braunas pabrėžia, kad vaizdas toks ir liks: „Norime pastatą sutvarkyti taip, kad po jį būtų galima saugiai vaikščioti, bet nesiruošiame jo gražinti ar juo labiau rekonstruoti.“

Kokį įspūdį iš pradžių siekė sukurti naciai, galima geriau pajusti iš galinės pusės patekus į tribūnos vidų. Vadinamojoje Auksinėje salėje, savotiškame vestibiulyje už „garbės tribūnos“, kriauklainio apdaila vis dar atrodo lyg marmuras, lubose žvilga svastikų mozaikos; jau vien nišos sienose ir aukštyn vedantys platūs laiptai primena reprezentacinius senovės Romos statinius.

Tiesa, trisdešimt šešių metrų ilgio, devynių metrų pločio ir aštuonių metrų aukščio salė buvo baigta tik 1938 m. pabaigoje, tad per partijos suvažiavimus taip ir nebuvo panaudota. Vis dėlto ji istoriškai reikšminga kaip vienintelis išlikęs A. Speero sukurtas interjeras. Vaikščiodamas po Auksinę salę ir gretimas laiptines gali įsivaizduoti, kokia atmosfera tvyrojo tokiuose pastatuose kaip Reicho naujoji kanceliarija.

 

Dvilypis įspūdis kaip galimybė

 

Tačiau ar ypatingas šių erdvių poveikis, kuris, nelygu žiūros taškas, arba kelia baimę, arba pakylėja, nėra pavojingas? Taip argumentavo dalis tų, kurie mielai būtų palikę salę uždarytą arba, kaip pastaruosius 25 metus, leidę visuomenei į ją patekti tik per specialias ekskursijas. Neva lankytojai per lengvai pasiduosiantys architektūros poveikiui ir susižavėsiantys ja.

Iš tiesų apima kraupus jausmas, kai vieną akimirką svarstai apie šių erdvių panašumą į garbinamus antikos statinius, o kitą prisimeni, kokiems žmoniškumą niekinantiems tikslams tokia architektūra buvo pasiskolinta. Tačiau galbūt būtent šis prieštaringas Zeppelino tribūnos poveikis, kontrastas tarp išorinio sunykimo ir vidaus prabangos, kaip tik atveria naują galimybę.

Juk atminties kultūra negali apsiriboti blogio rodymu tik tose vietose, kur jis ypač akivaizdus, blogio pėdsakus reikia atskleisti ir ten, kur jis pasirodydavo prisidengęs gėriu. Tokios jau iš pirmo žvilgsnio siaubingos vietos kaip koncentracijos stovyklų memorialai aiškiai brėžia ribą tarp mūsų ir nacių, o iš pažiūros nepavojingos ar net įspūdingos, kaip Nacionalsocialistų partijos suvažiavimų aikštė, šį atstumą sumažina. Tad jose, turint pakankamai žinių ar pasitelkus pedagogus, galima bandyti suvokti, kaip nusikaltėliais galėjo tapti paprasti piliečiai, ir paklausti savęs, kuriose vietose pats esi paveikus.

Niurnberge šis klausimas skamba ypač reikšmingai. Gerai, kad ši vieta bus išsaugota.

 

Vertė Jūratė Žukauskaitė

Publikuota 2025 m. spalio 17 d.