Ugnės Žilytės piešinys

 

Gegužės 28 d.

Darbas bibliotekoje; apie vidurdienį važiuoju pas Lemą. Randu jį antrame aukšte, tarp lentynų, perpildytų jo paties knygomis – rusiškai, angliškai, vokiškai, ispaniškai, japoniškai... Deja, visa toji gerovė apmokėta sveikata. Atrodo vyresnis už Milašių ir labiau – gerokai labiau – susmukęs. Bet akys vis dar gudrios ir skvarbios.

Kalba jis beveik nesustodamas ir kas akimirką keisdamas temą. „Rząd teraz mamy najporządniejszy z możliwych – chyba już nigdy takiego nie będziemy mieli. Ale jednocześnie mamy ciężkiego kaca po tym wspaniałym winie wolności. Są partie, ale niech pan w to nie wierzy: partii nie ma, istnieją tylko ludzie, którzy się wzajemnie nienawidzą. Wałęsa stracił doradców, bo zostali normalnymi politykami. Jest teraz otoczony przez głupców i karierowiczów.“

„Głupstwo w ustroju komunistycznym płynęło w jednym kierunku; teraz się bardzo rozgałęziło. Uważam, że rozpad ZSRR i powstanie Czwartej Rzeszy może łatwo doprowadzić do nowej wojny światowej, która z kolei jest niemożliwa. Nawet wojna konwencjonalna doprowadziłaby do setki Czarnobylów, bo elektrownie atomowe są już wszędzie, oczywiście oprócz Polski. Z drugiej strony, świat dzisiejszy składa się z samych niemożliwości.“

„W lutym był tu Czepajtis – przyjechał z Londynu, wytworny jak młody lord, i bardzo nadrabiający miną. Zupełnie nie dopuszczał możliwości jakichkolwick sankcji ze strony Moskwy. Nie miał racji, chociaż ja osobiście uważam, że Litwa się uwolni. Wiem, że Sowieci już wywożą z krajów bałtyckich wyrzutnie raketowe – ze strachu, panie, ze strachu.“

„Nie lubię Brodskiego, bo to poeta doctus; oprócz tego, skłania się ku pamfletom politycznym. Miłosz tymczasem pisze lepiej niż kiedykolwiek, zupełnie fantastycznie, i on jeden by wystarczył, żeby uwierzyć w poezję.“

„Sytuacje teraz są zupełnie z science-fiction – na przykład, Krzyżacy podobno mają powrócić do Malborku.“¹

Lemas skaito galybę rusų spaudos.

Vakare paskaita apie Lietuvą. Po paskaitos dar interview.

Smagiai vis dėlto dirbu toje Lenkijoje.

 

Gegužės 29 d.

Vilniuje, atrodo, nebėra elektros.

 

Gegužės 30 d.

Biblioteka, tuojau po jos paskaita apie lietuvių literatūrą. Auditorija netgi didesnė negu užvakar. Iš vieno klausytojo gaunu įdomios informacijos apie Herbačiauską.

Taipogi apsilankau Wydawnictwo Literackie² ir tariuosi dėl lietuviškos antologijos bei kitokių dalykų.

Penktą valandą vakaro – pasimatymas su Pendereckiu³. Jis gabena mane į savo vilą Wola Justowska priemiestyje; gabena, reikia pasakyti, neaprašomu „dranduletu“.

Vila, priešingai, bene turtingiausia Lenkijoje (abejoju, ar iš viso esu ką nors panašaus matęs). Meno kolekcija (gobelenai, nyderlandų tapyba), ko gero, nenusileidžia Waweliui.

Geriame ispanišką konjaką „Lepanto“. Pokalbis irgi atitinkamas – daugiausia apie teroristų pavojų ir namų kainas. Mandagumo bent šimtas dvidešimt procentų. Pendereckis labai giria Kutavičių ir Bajorą, gražiai atsiliepia apie Čiurlionio muziką ir su pasididžiavimu sakosi vaišinęs savo rūmuose Landsbergį.

Beje, Pendereckio sūnus ką tik įsteigė privačią leidyklą „Sanacja“ (sanacija⁴ tai sanacija, bet su Solidarumo vėliavėle) ir pirmai pradžiai išleido Pilsudskio gyvenimo chronologinį aprašą.

 

Gegužės 31 d.

Atsisveikinu su Krokuva. Vienoje senamiesčio gatvelėje kontrastas – bronzos lenta, žyminti Lenino apsilankymą, o priešais ją popierius su nužudyto studento Stanisławo Pyjaso⁵ epitafija.

Vakare esu jau Varšuvoje. Šį kartą čia viskas dvelkia Trečiuoju pasauliu: neveikia telefonai, neįmanoma išsiskalbti etc., etc. Senamiestyje irgi Trečiojo pasaulio papročiai, bet vaikščioju po jį su malonumu.

 

Birželio 1 d.

Česlovas parkrito Krokuvos stotyje, susižeidė koją ir gydosi brolio bute. Pavojingo lyg ir nieko nėra: rytoj jį aplankysiu.

Po pietų Varšuva. Barokiniai rūmai šalia pokarinių „degtukų dėžučių“, niūrūs nesaulėti sodai, beformės aikštės ir niekur nevedančios gatvės. Griuvėsių ir kapinyno pojūtis šioje Armios Krajowos šventvietėje neišsisklaidęs, neišnaikinamas. Priėjęs naują, dar nebaigtą sukilėlių paminklą, įmetu į aukų dėžę kiek pfenigų (būtent pfenigų). Paminklas, beje, baisus.

Su Arturu Międzyrzeckiu⁶ ir Julia Hartwig⁷ jų bute. Międzyrzeckis skundžiasi, kad naujoji situacija sunkiai atsiliepusi knygų leidybai – ypač poezijos ir eseistikos. Kita tema – Lenkijos dešinieji; jų esą nedaug, bet „šimtas žmonių pajėgia sukelti visai nemenką triukšmą“. Skambina Milašius; jis triumfuoja, nes Wałęsa ką tik pasiūlė pabaltiečius Nobelio premijai (Tumelio idėja bus jį pasiekusi per Česlovą ir Zdzisławą Najderį⁸).

 

Birželio 2 d.

Aplankau Milašių Noakowskio gatvėje – pas brolį (brolienė, Grażyna Strumiłło, kilusi iš Kulvos ir yra tolima Abraomo Kulviečio giminaitė). Česlovas jaučiasi pakenčiamai, bet apsilpęs dėl antibiotikų. Piktinasi Urbano⁹ straipsniu „Politykoje“, kuriame šnekama apie lenkų vyriausybės antirusišką liniją: „To po prostu donos, i musiałaby być z tego powodu interpelacja w Sejmie.“¹⁰ Ne per seniausiai Milašiai atsisakė dvarelio Krasnagrūdoje prie Seinų, į kurį pagal naują įstatymą turi teisių. Dvarelyje manoma įrengti lietuvių ir lenkų bendravimo centrą.

Jau visai nustojau vilties, kad pateksiu į Vilnių: todėl „Orbise“ perku bilietą Prahon (į abi puses – vos 11 dolerių!).

Pasivaikščiojimas po Varšuvą temstant virsta kone prievole. „Warszawa jest potwornie brzydka“¹¹, – sako Milašius ir sako teisybę. Bet pačios bjauriausios jos vietos turi unikalumo antspaudą; o senamiestis spėjo įgyti patinos, kurios prieš dvidešimtmetį dar nebuvo. Einu į Dzeržinskio aikštę; jai istorijos ironija grąžino senąjį pavadinimą – Plac Bankowy¹². Felikso [Dzeržinskio] paminklas jau pašalintas; ant netoliese esančio Nowotkos¹³ monumento kažkas lakoniškai užrašė „To chuj“¹⁴. Esama minties sukurti stalininių paminklų skanseną, ir gal tas projektas bus įvykdytas.

 

Birželio 3 d.

Kai anuomet lankiausi Varšuvoje, karalių pilies dar nebuvo; dabar ji čia pat anapus Zigmanto kolonos, negrabi, beveik be cokolio, dažyta beviltiškai rusvai. Tačiau vidus restauruotas skoningai ir su pietetu, idealiai sunaudojus visa, kas po šio karo išliko. Žinoma, visur nemažai Lietuvos: štai bendrųjų monarchų portretai, štai Skarga, Sarbievskis, Počobutas, o štai tiesiog vytis ir žemaičių meška.

Pokalbio į savo namus mane pasikvietė Leszekas Moczulskis¹⁵. Rinkimus jis pralaimėjo katastrofiškai, bet žurnalistai pas jį vis dėlto veržiasi. Ilgai kalbamės kukliame bute, ant kurio sienos kabo prieštvaninė buivolo kaukolė bene trijų metrų ragais. Pats Moczulskis irgi gerokai prieštvaninis. Sakosi kalėjime skaitęs daugiausia „Czerwony Sztandar“ ir sėmęsis iš jo žinių apie Lietuvą. „Litwa musi mieć Wilno, i nawet oddałbym jej Suwalki. Co do Polaków, to Litwini postąpiliby najmądrzej, gdyby dali im nie tylko wyższą uczelnię, ale w ogóle więcej, niż Polacy potrafiliby skonsumować.“¹⁶

Vakarieniauju pas Woroszylskius. Wiktoras Woroszylskis¹⁷: „Było tu dziesięciu przedstawicieli Sąjūdisa, z których dziewięciu mówiło po polsku. Ale mówiłi coś raczej antypolskiego, Czepajtis, co prawda, był bardzo powściągliwy, no ale Landsbergis – wyraźnie nieprzyjemny.“¹⁸

 

Birželio 4 d.

Sunki diena. Vienuoliktą ryto kalbu Varšuvos universitete apie Lietuvos padėtį: yra keli lietuviai iš Punsko, šiaip jau geras šimtas klausytojų (kaip ir Krokuvoje). Važiuoju pas Michniką į „Gazetą Wyborcza“ (po kurio laiko ten ateina ir Janosas Kisas¹⁹). Redakcijoje viešpatauja dieviškas balaganas, į kurį liūdnokai žvelgia Lenino portretas su „Solidarumo“ ženkleliu.

 

Birželio 5 d.

Septintą vakaro baltų parodos atidarymas archeologijos muziejuje. Paroda įstabi – prūsų, galindų, jotvingių papuošalai, ginklai, keramika, netgi akmeninės bobos, atseit pagoniškos dievybės; iš karto krinta į akis, kažin kokia savarankiška, nepanaši į jokią kitą, vientisa kultūra. Lenkai mus reklamuoja kur kas geriau, negu patys įstengiame. Pagal kaukolę rekonst­ruotas jotvingių kunigaikščio biustas – na, amžinatilsį Boruta, ir tiek. O viso ko centre – aukų dėžė su trispalve „Pomóż Litwie“²⁰.

 

Birželio 6 d.

Iš Varšuvos lituanicos: viename kioske randu „Mini-rozmówki litewskie“²¹, o ne per toliausiai ant sienos užrašą: „Dość dyskryminacji Polaków na Litwie, precz z faszyzmem litewskim.“²²

 

Birželio 7 d.

Prahos stotyje pasitinka pats ambasadorius Jacekas Baluchas, Solidarumo vyras ir Barańczako bičiulis. Apsistoju jo rezidencijoje. Jaučiuosi, reikia pasakyti, kaip Casanova: prabangūs rūmai, diplomatiški pusryčiai su labai diplomatiškomis šnekomis apie Pabaltįjį ir Slovakiją, paskui vizitas ambasadoje, šalia kurios plyti įstabiai gražus ir ne kiekvienam prieinamas sodas. Iš ambasados einu klaidžioti po Prahą – tai trunka lygiai aštuonias valandas, nuo aštuntos ryto ligi ketvirtos. Miestas unikalus, gal įdomiausias iš Europos sostinių – jam nusileidžia ir monotoniškas Paryžius, ir ne visada jauki Roma.

 

Birželio 8 d.

Ambasadoje pasimatymas su čekų lituaniste Alena Vlč­kova. Su ja reikės koresponduoti (galvojama ir apie mano rinkinėlį, ir apie lietuvių poezijos antologiją). Dabar ji, beje, verčia Gustainį. Išeitų, kad lenkų ambasada šiuo metu atlieka „abiejų tautų ambasados“ vaidmenį.

Baluchas: „Sunku net įsivaizduoti, koks turtingas buvo šis kraštas prieš karą. Ekonomiškai jie ir dabar gyvena ne per blogiausiai, nes keturiasdešimt metų galėjo eikvoti tada sukauptas gėrybes.“

 

Birželio 9 d.

Rinkimai pačiame įkarštyje. Staroměstské náměsti groja orkestras – po transparantu „Pravda vitezi“²³. Ant Huso paminklo secesinių iškyšulių sėdi šimtai vaikų ir jaunimo. Kiek toliau lentoje rašomi preliminariniai rezultatai: Forumas Čekijoje laimėjo 60 %, komunistai vis dėlto 10 % balsų. Slovakijoje kiek blogiau, bet ne ypač.

 

Birželio 10 d.

Vėl gera, kiek mažiau įtempta, ne tokia perpildyta diena. Baluchas veža mane ir dvi studenčiokes bohemistes į Prahos apylinkes. Sustojame Konopište pilyje, kuri priklausė erchercogui Ferdinandui – tam pačiam, nužudytam Sarajeve. Yra čia visko, bet daugiausia ginklų ir medžioklės trofėjų. Ferdinandas, pasirodo, nudėjo 300 000 žvėrių – tai bene pasaulio rekordas; tiesa, už tokį gamtos naikinimą Dievas jį vis dėlto nubaudė.

Grįžtame į Prahą apie septintą. Rinkimai baigėsi gana netikėtai – komunistai gavo 13 % balsų, bene daugiau, negu gaudavo prieš karą. Tai reiškia, kad jie lieka autentiška jėga, kurios negalima (ir nedera) delegalizuoti. Jaunimas, tiesa, griežtai antikomunistinis (Slovakijoje – net ir jis ne visada), bet vyresnieji dažnai kitokie. Su tuo antikomunizmu būna absurdiškų situacijų. Šit, Konopište muziejaus direktorė – iš „buvusių“, todėl labai gerbia Karlą Marxą. Vienoje salėje – Marxo citata, banalių banaliausia, maždaug, kad dinastiniai karai nenaudingi liaudžiai. Jaunieji bendradarbiai norėjo ją pašalinti, bet direktorė užprotestavo; baigėsi tuo, kad liko pašalinta pavardė „Marx“, ir ant sienos puikuojasi tik vardas „Karl“.

 

¹ Lenk. „Dabar turime padoriausią iš įmanomų vyriausybę – gal jau niekad tokios neturėsime. O drauge patiriame sunkias pagirias po to nuostabaus laisvės vyno. Yra partijos, bet prašom tuo netikėti: partijų nėra, yra tik žmonės, nekenčiantys vienas kito. Wałęsa prarado patarėjus, nes šie virto normaliais politikais. Dabar jo aplinka – kvailiai ir karjeristai.“ „Kvailumas komunistinėje santvarkoje plaukė viena kryptimi; dabar labai išsišakojo. Manau, TSRS suirimas ir Ket­virtojo Reicho atsiradimas gali lengvai baigtis nauju pasauliniu karu, o šis savo ruožtu neįmanomas. Net tradicinio karo pasekmė būtų šimtas Černobylių, nes atominių elektrinių yra jau visur – žinoma, išskyrus Lenkiją. Antra vertus, dabartinis pasaulis susideda tik iš neįmanomų dalykų.“ „Vasarį čia buvo Čepaitis – atvažiavo iš Londono, elegantiškas kaip jaunas lordas ir apsimestinai savim pasitikįs. Visiškai negalvojo, kad įmanomos kokios nors maskvinės sankcijos. Klydo, nors aš asmeniškai manau, kad Lietuva išsivaduos. Žinau, sovietai jau išveža iš Baltijos šalių raketų paleidimo įtaisus – iš baimės, pone, iš baimės.“ „Nemėgstu Brodskio, nes tai mokytas poetas; be to, linksta prie politinių pamfletų. O Miło­szas rašo geriau negu bet kada, visai fantastiškai, ir jo vieno būtų gana, kad patikėtum poezija.“ „Situacijos dabar visai kaip iš mokslinės fantastikos – pavyzdžiui, kryžiuočiai lyg ir rengiasi grįžti į Malborką.“

² Literatūrinė leidykla.

³ Krzysztofas Pendereckis (1933–2020) – žinomas lenkų muzikas.

⁴ Taip vadinosi tarpukario Lenkijos autoritarinis režimas.

⁵ Stanisławas Pyjasas (1953–1977) – lenkų antikomunistas.

⁶ Arturas Międzyrzeckis (1922–1996) – lenkų poetas.

⁷ Julia Hartwig (1921–2017) – lenkų poetė, Arturo Międzyrzeckio žmona.

⁸ Zdzisławas Najderis (1930) – lenkų literatūrologas ir politikas.

⁹ Jerzy Urbanas (1933) – lenkų žurnalistas, „Solidarumo“ priešininkas.

¹⁰ Lenk. „Tai paprasčiausias įskundimas, ir dėl jo turėjo būti interpeliacija Seime.“

¹¹ Lenk. „Varšuva yra baisiai bjauri.“

¹² Banko aikštė.

¹³ Marcelis Nowotko (1893–1942) – lenkų komunistų veikėjas.

¹⁴ Lenk. „Tai bybis“.

¹⁵ Leszekas Moczulskis (1930) – lenkų politikas.

¹⁶ Lenk. „Lietuva turi turėti Vilnių, ir net atiduočiau jai Suvalkus. O dėl lenkų – lietuviai pasielgtų protingiausiai, jeigu duotų jiems ne tik aukštąją mokyklą, bet iš viso daugiau, negu lenkai pajėgia praryti.“

¹⁷ Wiktoras Worosyzlskis (1927–1996) – lenkų rašytojas, „Solidarumo“ veikėjas.

¹⁸ Lenk. „Čia buvo dešimt Sąjūdžio atstovų, iš jų devyni kalbėjo lenkiškai. Bet kalbėjo kažką gana antilenkiško. Čepaitis, tiesa, buvo labai santūrus, na bet Landsbergis – aiškiai nemalonus.“

¹⁹ Janosas Kisas (1943) – vengrų filosofas ir politikas.

²⁰ Lenk. „Padėk Lietuvai“.

²¹ Lietuviški minipašnekesiai.

²² Lenk. „Gana diskriminuoti lenkus Lietuvoje, šalin lietuvišką fašizmą.“

²³ Ček. „Tiesa nugalės“.