Rugpjūčio 11 d.

Didžiulės plastikinės vazos požeminių perėjų gėlių krautuvėlėse stovi tuščios. Sukryžiavusios rankas pardavėjos pašnibždomis kalbasi tarpusavyje vis įtariai nužvelgdamos praeivius. Dar tik pusiaudienis, bet dauguma šviežių gėlių jau parduotos. Vitrinose liko tik keletas puokščių – prašmatniai suvyniotų ir tinkamų tik kičinėms vestuvėms ir gimtadieniams.

Sukiojamės po „Puškino“ metro stoties požemius, kol pagaliau vienoje krautuvėlėje pamatome likusias keletą chrizantemų. Pardavėja ištraukia keturias ilgastiebes geltonas gėles, vanduo varva nuo jų aštrių stiebų ant betoninių grindų. Jos kiek per brangios, neapdairiai užsimenu pardavėjai. Ši suirzta, sako, kad nesinaudoja situacija, parduoda jas pigiau nei kiti. Tada susigėstu, seniai nepirkau gėlių, mums dabar tai prabanga. Išraudusiais skruostais nuseku paskui tave ten, kur dar vakar džiaugsmingai šaukėme ir skandavome, kur milicija gumine kulka nušovė žmogų.

Čia nėra jokio ypatingo memorialo. Žmonės tiesiog įkiša gėles į metalinių virbų tvorą, stovi rodydami pergalės ženklą, signalizuoja automobiliai. Kai kurios moterys nesulaiko ašarų. Mes taip pat tyliai stovime su kitais. Visose keturiose sankryžos pusėse padėta šimtai gėlių, didžiulė jų puokštė guli pačiame sankryžos viduryje. Matau, kaip iš automobilio keleivis iškiša ranką pro langą ir numeta ant kelio baltų ir raudonų rožių puokštę.

 

/ / /

Spiginant saulei einame per tiltą pramoninio rajono Kazlovo gatvėje link. Galbūt streikuoja Minsko elektrotechnikos gamyklos darbininkai, norime patikrinti, ar tai tiesa, galbūt galėtume jiems kaip nors padėti. Tiesą sakant, streikų Baltarusijoje nebuvo nuo 1990 metų. Tada darbininkai turėjo ekonominių reikalavimų, dabar jie protestuoja prieš suklastotus rinkimus, milicijos žvėriškumą, sulaikymus ir išjungtą internetą. Neįtikėtina!

Dar viena pribloškianti ryto naujiena – Sviatlana Cichanouskaja Lietuvoje. Naktį ją privertė išvykti iš šalies. „Aš priėmiau labai sunkų sprendimą, – sako ji Baltrusijos žmonėms skirtame vaizdo įraše. – Žinau, kad daug kas mane supras, daug kas kritikuos ir daug kas manęs nekęs. Bet, apsaugok Viešpatie, jei jums tektų rinkis taip, kaip man.“

Aš jos nesmerkiu, ji ir taip labai daug padarė. Padėjo baltarusiams patikėti savimi, pasipriešinti daugybei melo, paniekos ir represijų metų. Atvirai kalbant, niekas ir nesitikėjo, kad ji bus pirmose protestuojančių eilėse, stovės prieš ginkluotas specialiąsias pajėgas. Dabar mes žinome, kad prezidentės, už kurią balsavome, čia nėra, su mumis...

Prie įėjimo į Elektrotechnikos gamyklą stoviniuoja ir vaikštinėja gal dešimt žmonių, dauguma jų – jaunuoliai su šortais ir trumparankoviais marškinėliais, jie kalbasi, juokiasi. Jie atrodo kaip nerūpestingi atostogaujantys studentai, o ne darbo klasės žmonės. Juos fotografuoja du fotografai mėlynais švarkais su užrašu PRESS ant nugaros. Prie gamyklos privažiuoja prašmatnus baltas automobilis, iš jo išlipa dar trys jaunuoliai ir prisijungia prie politiškai sąmoningų savo draugų. Tačiau nė vienas darbininkas neišėjo iš gamyklos susitikti su palaikytojais. Kokia prasmė čia stovėti?

 

/ / /

„Sako, bus įvesta karo padėtis. Bus uždarytos parduotuvės, uždrausta išeiti iš namų. Taip jie ketina numalšinti protestus. Be to, šiandien šeštą jie išjungs internetą ir mobilųjį ryšį.“ Su visas šias baisybes pasakojančia L. ir jos vyru susitinkame prie garsiosios „Okeano“ parduotuvės. Man truputį gėda, kad džiaugiuosi gražia diena ir žiniomis apie darbininkų streikus. Mano kvailoka šypsena išblėsta, stebima rimtų L. akių.

„Kažką reikia daryti, – sako ji. – Turėtume prigaminti skrajučių ir sumėtyti jas į mūsų daugiaaukščių pašto dėžutes.“ Tame name, kur dabar gyvename, tėra tik viena pašto dėžutė, didelė, balta, pažymėta skaičiumi 61, su dvigalviu ereliu ir užrašu RUSSIA. Kitų gyventojų paštas tiesiog paliekamas ant pirmojo aukšto palangės arba ant dulkino radiatoriaus prie įėjimo. Tad ši mintis mums netinka.

Ima skambėti mano telefonas, skambina Ania. Prie Elektrotechnikos gamyklos milicija grūda žmones į konvojavimo automobilius. Mums pasisekė, kad išėjome iš ten anksčiau, įsivaizduoju, kaip tuos darbo klasės atėjusius palaikyti jaunuolius dabar muša milicija...

Karo padėtis. Reikėtų prieš tai rimtai apsipirkti. Šaldyti vištų sparneliai ir šlaunelės, kilogramas grikių, ryžių, makaronai, bulvės, truputį saldumynų, pieno ir sviesto. Kas dar turėtų būti sąraše? Alus ir vynas? Prisipirkome visko.

Kai grįžome namo, keliuose „Telegram“ kanaluose perskaičiau, kad vakare gali išjungti mobilųjį ryšį. Paskambiname tėvams perspėti ir atsisveikinti. Bet ryšio niekas neišjungia.

 

Julijos Cimafejevos nuotrauka

 

Rugpjūčio 12 d.

Pagaliau turime internetą ir ryte, 10:12, rašau „Facebook“ žinutę draugams užsienyje: „Mieli bičiuliai, mes su Alhierdu Bacharevičiumi esame sveiki ir saugūs. Nuėjome į keletą taikių protestų, bet išėjome anksčiau, nei milicija griebėsi smurto. Internetas buvo išjungtas beveik trejetą dienų. Su pasauliu galėjome susisiekti ir naujienas sužinoti tik per tarpinius „Telegram“ serverius. VPN neveikė. Dėkojame jums už paramą ir už tai, kad skleidžiate informaciją apie įvykius Baltarusijoje!“

Taip, viskas mums gerai, tik slegia toks sunkiai apibūdinamas jausmas. Tai nėra neviltis ar siaubas, o tarsi kažkokia migla, pojūtis, kad viskas, kas buvo „prieš rinkimus“, nebesvarbu... Kad riba peržengta ir tiek Baltarusija, tiek jos žmonės jau nebus tokie, kokie buvo. Vakar, kaip ir kitomis dienomis, sekėme „Telegram“ naujienas. Ir niekaip negaliu suvokti to, kaip žiauriai gestapininkai mušė žmones, mėtė granatas jiems po kojų, šaudė guminėmis kulkomis į beginklius protestuotojus ir į butų langus, iš kurių juos keikė. Mano menkas protelis niekaip to nesupranta.

Ir visi tie mieli mokytojai, tie rimti bet ko vadovai ir valdytojai, tie užsispyrę ideologijos skyrių vadai, kurie klastojo ir melavo, melavo, melavo, jie juk taip pat kalti dėl neregėto smurto Baltarusijoje. Tegul šis pralietas kraujas sutepa kiekvieną jų išdrikusia rašysena pasirašomą popierių, tegul mušamų žmonių riksmai niekada nesiliauja skambėję jų ausyse.

 

/ / /

Šiandien Baltarusijoje įjungė internetą. Ir skaitydama „Facebook“ įrašus draugų, kurie pagaliau turėjo galimybę pasidalinti tuo, ką patyrė, jaučiuosi taip, tarsi skaityčiau Alesiaus Adamovičiaus ar Sviatlanos Aleksijevič knygas. Tai toks pats polifoninis choras, jo balsus skaitydama knygoje „Esu iš sudeginto kaimo“ verkiau paauglystėje (verkiau ir skaitydama „Černobylio dienoraštį“, o skaitydama „Laiką iš antrų rankų“ taip kūkčiojau, kad knygos nebaigiau). Galbūt vėliau koks nors autorius sudės visus šiuos skausmingus įrašus bei komentarus į knygą ir tai bus dokumentas, atskleisiantis, kaip jautėmės šiomis dienomis.

 

/ / /

Negaliu statyti barikadų, nemoku greitai bėgioti ir muštis su milicija, todėl perskaičiusi apie moterų akciją prie Kamaroukos turgaus nusprendžiau, kad šis protestas kaip tik man. Įkalbėjau tave, susidėjau mažą lauknešėlį į kuprinę (jei mane sulaikytų), ir mes išėjome. Netoli turgaus pamačiau porą merginų su gėlėmis rankose, jos ėjo Kuibyševo gatve. Nuskubėjau prie jų paklausinėti. (Kai internetas išjungtas, tuos baltus kaspinus, simbolius, slaptus ženklus suvokiu kaip „gyvą“ belaidį ryšį, padedantį tučtuojau pastebėti „mūsų“ žmones.) Merginos pasakė, kad milicija išvaikė protestavusiuosius, bet galbūt jie sugrįš.

Mes nuėjome prie CUM’o^*, kur žmonės stovėjo išsirikiavę solidarumo grandine. O tada mus įtraukė nuostabi, gėlėmis mojuojanti, automobilių signalais aidinti ir pergalės ženklus rodanti demonstracija ir nusinešė Čeliuskiniečių parko link.

Pasitraukėme iš demonstracijos prie „Akademkniha“ knygyno, bet Surhanavo gatvėje vėl prisijungėme prie kitos didelės moterų eisenos, visiškai naujos. Šios moterys taip pat pasuko į Nepriklausomybės prospektą. Mergina pasidalijo su manimi savo gėlėmis. Nuostabi, įkvepianti eisena! O kai moterys sužinojo, kad priekyje, Jakubo Kolaso aikštėje, laukia autozakai, kai jos ėmė tartis, ar verta eiti pirmyn, dauguma vis dėlto pajudėjo pirmyn. Milicija mūsų visų neuždarys, sakė jos. Todėl demonstracija nepakeitė savo tiesaus maršruto. Prie CUM’o demonstracija susitiko su solidarumo grandine, jaunuoliai siūlė vandenį, pačių suteptus sumuštinius...

Bet naktį viskas atrodo visai kitaip. L

 

^* CUM – Centrinė universalinė parduotuvė.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas