II

Spalio 1 d.

Einu Nepriklausomybės prospektu Minske ir šaukiu kiek išgalėdama: „U-cha-di!“ („Pasitrauk!“) Tu, mano vyre, žengi greta, kaip ir tūkstančiai įvairaus amžiaus ir pačių įvairiausių profesijų vyrų ir moterų. Vėliavos ir šūkiai, iškeltos rankos, galingi ir audringi balsai. „Mes tikime, mes galime, mes nugalėsime!“ – šaukiame, ir: „Lukašenką į autozaką! Miestas – mūsų!“ Žengiame kartu vienas didžiulis, įvairiapusis kūnas, mojantis baltais, raudonais ir baltais sparnais, tekantis iš vienos gatvės į kitą, aplenkiantis kariuomenės užtvaras.

Minios kūne jaučiuosi saugi. Nesu girdėjusi, kad kam nors per demonstraciją būtų iškraustę kišenes ar kas smurtautų. Karštą dieną žmonės dalina butelius su vandeniu ir maistą. Pakeliui į maršą arba po jo, kai protestuotojų masė nedidelė, tave lengvai gali sučiupti milicija. Bet minios viduje kaukėti vyrai tavęs nelies.

Rugpjūtį, tik pasibaigus rinkimams, žmonės laisvai vaikščiojo gatvėmis aukštai iškėlę vėliavas ar nešini jomis ant pečių. Bet valdžia nusprendė užgniaužti tokį demokratijos perteklių.

Kiekvienas sekmadienis prasideda žiniomis apie dešimtis omonininkų pilnų sunkvežimių, apie vandens patrankas, apie vežamas į miestą specialias užtvaras. Sovietiniai paminklai ir pagrindinės aikštės saugomos kareivių ir užtvertos spygliuota viela. Pagrindiniai prekybos centrai ir metro stotys (praėjusį sekmadienį – 13 iš 29) uždaryti „dėl saugumo“, gatvės atitvertos, viešasis eismas sustabdytas. Mobilusis internetas išjungtas. Miesto centras paralyžiuotas.

 

Julijos Cimafejevos nuotraukos

 

Vienas jaunas užsienietis, išgirdęs apie tokią padėtį, paklausė: „O kaipgi ekonomika?“ Tiesą sakant, į ekonomiką valdžiai nusispjaut, atsakiau jam. Svarbiausia yra neleisti mums rinktis ir laisvai kalbėti.

Iš namų išeiname pasiruošę. Visų pirma, aš kruopščiai apsirengiu – jei tektų naktį ar dvi praleisti kameroje. Visų antra, gausiai palaistau daugybę gėlių namie. Visų trečia, paliekame katei maisto tiek, kad užtektų kelioms dienoms. (Vienas iš mano draugų sako, kad per tuos maršus jo katė nusipenėjo.) Ketvirta, pasiimame pasus ir vandens butelį. Dar labai svarbu yra išvalyti telefono atmintį, nes sulaikytųjų telefonus tikrina. Taip pasiruošęs mūsų mažas dalinys išeina į gatvę, į nežinomybę.

Kai 1994 metais Lukašenka atėjo į valdžią, man buvo 12, gyvenau su šeima pietryčių Baltarusijos kaime. Mano tėvai tada už jį balsavo, dauguma kaimo gyventojų tuomet už jį balsavo, jis atrodė vienas iš jų – kolūkio pirmininkas.

Turiu prisipažinti, vaikystėje mane žavėjo Lukašenkos charizma – kai jis televizoriuje kalbėdavosi su ministrais ir kitais valdininkais, atrodė toks pasitikintis, toks tvirtas ir griežtas. Mes su mažąja sese sėdėdavome prie televizoriaus ir galėdavome ištisas valandas klausytis, kaip jis priekaištauja valdininkams. Bet augdama ėmiau įtarti, kad mano šaliai kažkas negerai. Į pirmąjį opozicijos mitingą nuėjau 2000 metais, tada buvau ką tik pradėjusi studijuoti ir gyventi Minske.

Likus kelioms dienoms iki rugpjūčio rinkimų, ėmiau bijoti dėl nenuspėjamų būsimų įvykių. Norėjau parašyti eilėraštį, bet baltarusiškai negalėjau. Todėl parašiau pirmąjį savo eilėraštį angliškai – „My European Poem“. Bandžiau išsakyti savo baimę, rasti svetimoje kalboje tą viltį, kurios man trūko gimtojoje. Dalis šio eilėraščio skamba taip:

 

Taigi,

Ar turiu pratintis prie minties,

Kad mane gali pasodinti

Vyrai, vilkintys juodai,

Vyrai civiliais drabužiais,

Vyrai su keturiomis riebiomis raidėmis

Ant tuklių juodų nugarų?

Nes kitaip mano šalis

Niekad negaus laisvės.

O ir egzistuoti negalės taip,

Kaip visad.

Kai rašiau tą eilėraštį, labai bijojau, kad mane gali sulaikyti omonininkai. O dabar, kai kasdien suimami mano draugai – žurnalistai, poetai, fotografai, šokėjai, mokslininkai, mokytojai, gydytojai, istorikai, menininkai, daugybė man pažįstamų labai protingų žmonių, – jau pripratau prie tos minties.

Kartais man net gėda, kad niekada nebuvau pakliuvusi į autozaką. Mano vienintelė patirtis: esu bėgusi nuo kaukėtų milicininkų, kai per anksti atėjau į susirinkimo vietą. Tada abipus Nepriklausomybės prospekto buvo gal tūkstantis žmonių. Laukėme kitų, kai staiga atlėkė penki chaki spalvos autozakai, lydimi keleto mikroautobusų. Juodas kaukes užsimaukšlinusios figūros labai skyrėsi nuo protestuotojų, ypač nuo šviesiais drabužiais apsirengusių moterų. OMON’as ėmė po vieną traukti žmones iš minios, nugaromis prisispaudusios prie kazino sienos.

Mūsų gatvės pusėje protestuojantys šaukė: „Fašistai! Fašistai!“ Susėmę pakankamai žmonių autozakai atsisuko į mūsų pusę ir mes it vaikai puolėme bėgti vidiniais senų namų kiemais, kol įsiliejome į didžiulį žmonių srautą.

Kai jie atima tavo balsavimo teisę, naudokis savo balsu. Tai pagrindinis mūsų protesto įrankis. Tai ne tik demonstracijose skanduojami šūkiai. Garsiai perskaitytas eilėraštis ar viešai sudainuota daina tampa revoliucijos ginklu.

Mano bičiulis poetas ir muzikantas Vladzius buvo sulaikytas rugsėjį per protestus dėl opozicijos lyderės Marijos Kalesnikavos suėmimo. Yra garsi nuotrauka, padaryta prieš pat jį sulaikant: jį ir kitus vyrus apsupusios saugo kelios eilės moterų – išsigandusių, bet ryžtingų, o milicininkas jas stebi. Jie visi, protestuotojai, dainavo liūdną liaudies dainą „Kupalinka“.

Teisme, vykusiame po trijų dienų, Vladziaus paklausė, kodėl jis dainavo. Jis atsakė: „Kai dainuoji, tada nebijai.“ Jis buvo nuteistas šešiom parom arešto.

Netrukus po rinkimų ant Baltarusijos Valstybinės filharmonijos laiptų išėjo choras – vėliau pasivadinęs „Laisvu choru“ – ir reikšdamas nepritarimą valstybės smurtui dainavo liaudies ir senas patriotines dainas. Jų pasiklausyti ir jiems pritarti susirinko apie 100 žmonių.

Vieną iš tų dienų mane pakvietė priešais chorą paskaityti savo eilėraščio „Baimės akmuo“. Nebuvo jokių mikrofonų, žmonėms skambėjo tik mano balsas. Perskaičiau eilėraštį, bet kai po jo pasigirdo „Mogutny Bože / Visagali Dieve“ – o tai yra neoficialus Baltarusijos himnas, – milicija ėmė vaikyti žmones. Dainininkai lėtai nulipo nuo Filharmonijos laiptų, bet dainavo tol, kol baigė himną.

Kai rinktis prie Filharmonijos tapo nesaugu, choras pradėjo giedoti įvairiose viešosiose erdvėse: prekybos centruose, geležinkelio stotyje, metro. Būsima koncerto vieta nebūdavo skelbiama iš anksto. Jie sudainuodavo dvi dainas ir dingdavo. „Būkite kaip vanduo“ – tai dar vienas mūsų protestų šūkis, tokį naudojo ir Honkongo protestuotojai, o jų taktika pravertė ir mums.

Aktyviausiai protestuoja studentai, daina – ir jų ginklas. O valdžia atsako mušdama ir sulaikydama juos. Daina yra pavojingas ginklas prieš tuos, kurie nekenčia meno ir kultūros. Be kalbos ir minčių laisvės, meno ir kultūros nebūna.

Vos prieš šešetą mėnesių mano draugai buvo sukrėsti, kai pasakiau, kad neturiu nė menkiausios vilties dėl Baltarusijos. Stabilumas, kuriuo taip didžiavosi Aliaksandras Lukašenka buvo dusinantis, ten neliko vietos įdomiems, kūrybingiems dalykams.

O dabar aš esu tikra, kad mes žengiame teisingu keliu. Pokyčiai atrodo įmanomi. Valdžia stengiasi įbauginti mus karine technika ir žiaurumu.

Bet matome, kad labiausiai bijo jie. Jie bijo vėliavų butų languose, bijo baltų, raudonų, baltų kaspinų, bijo grafičių. Atsiųsti milicininkai viską nuplėšo ir uždažo. Jie bijo dainų, bijo šypsenų. Kai susirinkę kaimynai surengia vakarėlį, atvykę omonininkai juos išvaiko. Jie bijo teatro. Seniausias Baltarusijoje Jankos Kupalos teatras buvo uždarytas, o prieš valdžios smurtą pasisakęs direktorius atleistas. Dauguma aktorių kartu solidariai išėjo iš darbo. Kai kurie Gardino dramos teatro aktoriai buvo atleisti, o visi spektakliai atšaukti, nes sekmadienį aktoriai atsisakė vaidinti dėl proteste dalyvavusių jų kolegų suėmimo.

Susidūrę su smurtu, suėmimais, pagrobimais ir kankinimais, su demokratinėse šalyse neįsivaizduojamais dalykais, mes kartais pagalvojame, ar verta kovoti. Bet kai įsivaizduojame, kas mūsų laukia, jei pasiduosime, tampa aišku, kad kelio atgal nėra. Valstybės padarytų nusikaltimų negalima atleisti. Jei pasitrauksime, jų bus daugiau. Per šiuos kelis po rinkimų praėjusius mėnesius nugalėjome savo abejingumą, vėl ėmėme tikėti ateitimi ir savimi.

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas