Jonas Grigas. Nuo Frankenšteino iki Lorenco

Mokslas visada turėjo įtakos kultūrai, taip pat ir mokslinei fantastikai, nes jis pats yra kultūros medžio šaka. Mokslinis pasaulėvaizdis atsispindėjo mene, literatūroje ir net teologijoje. Tai prasidėjo nuo viduramžių, kai dar vyravo graikų astronomo Klaudijaus Ptolemėjaus pasaulėvaizdis, kuriame nejudanti Žemė buvo nupiešta Saulės sistemos centre, o Mėnulis ir kitos planetos bei Saulė sukosi aplink ją apskritiminėmis orbitomis. Buvo manoma, kad toks sferinių planetų judėjimas kuria dangiškąją muziką –­ dangaus sferų muziką – negirdimą nuodėmingų Žemės žmonių ausiai. Šis pasaulėvaizdis atsispindėjo Miltono, Shakespeare'o ir daugelio kitų kūryboje, bet kai seras Johnas Davisas 1596 metais apie dangiškąją muziką sukūrė poemą „Orkestras", Ptolemėjaus sistema jau braškėjo, nes Mikalojus Kopernikas 1543 metais paskelbė savo knygą, kurioje rašė, kad Žemė sukasi apie savo ašį ir kartu su kitomis planetomis – aplink Saulę.

Mokslinė fantastika gimė XIX a., kai 1818 m. Mary Shelley Londone anonimiškai išleido „Frankenšteiną". Jaunas mokslininkas Frankenšteinas įmena gyvybės paslaptį ir iš lavonų dalių sutveria gyvą padarą. Baisus antžmogis, nekenčiamas žmonių dėl išvaizdos, ima persekioti savo kūrėją, žudyti jo artimuosius. Palaužęs savo kūrėją, monstras nužudo ir jį.

Kadras iš filmo „Žmogus iš ateities“ (2011)

Toliau sekė Jules'io Verne'o romanas „Paryžius XX amžiuje" (1863), kuriame genialus rašytojas numatė ateinantį šimtmetį teigdamas, kad Paryžiuje 1960 metais bus stiklo dangoraižių, oro kondicionavimas, televizija, liftai, greitieji traukiniai, benzinu varomi automobiliai, fakso aparatai ir net internetas... Su antgamtiniu tikslumu jis nupiešė gyvenimą XX a. Paryžiuje. Kitoje knygoje „Nuo Žemės į Mėnulį" (1865) Verne'as aprašė detales kelionės į Mėnulį daugiau nei po 100 metų. Jis kelių procentų tikslumu numatė kosminės kapsulės dydį; iš kurios vietos Floridoje ji bus paleista; kiek astronautų dalyvaus šioje misijoje; kiek laiko truks jų kelionė; aprašė nesvarumo būseną, kurią astronautai patirs ir kaip jie nusileis vandenyne. Kaip Verne'as sugebėjo taip tiksliai numatyti ateitį? Jis bendravo su mokslininkais ir geriau už kitus suprato, kad mokslas yra variklis, drebinantis civilizacijos pamatus, varantis ją į stebuklų kupiną ateitį.

Stebina taip pat H. G. Wellso knyga „Pirmasis žmogus Mėnulyje" ir kiti mokslinės fantastikos kūriniai. Mokslinė fantastika tapo literatūros žanru, įkvėpusiu daugeliui jaunuolių svajones apie keliones į kosmosą ir kitus pasaulius (įskaitant raketų pradininkus Robertą Goddardą ir Wernherį von Brauną, kuris Amerikai padėjo sukurti XX a. kosminę programą).

Per praėjusį šimtmetį mokslas padarė milžinišką šuolį, bet literatūra −­­ ne. Neatsiranda nė vieno rašytojo, kuris pabandytų aprašyti pasaulį šio, XXI šimtmečio pabaigoje.

Ne tik mokslas skverbėsi į kultūros šakas. Kultūra taip pat įkvėpė mokslininkus. Jie sukūrė kiną ir televiziją. Jules'io Verne'o „Nuo Žemės į Mėnulį" buvo pirmasis nebylus mokslinės fantastikos filmas. Praeito amžiaus penktasis dešimtmetis buvo prastos techninės kokybės mokslinės fantastikos filmų aukso amžius.

Šiandien pasaulyje mokslas yra visur – filmuose, televizijoje, knygose, muzikoje, teatruose ir mene. Reikia tik norėti paieškoti mokslo kultūroje ir jį rasi. Keliaudamas po pasaulį ir aš pats paieškodavau ir rasdavau. Manau, kad Minesotos universiteto profesoriaus James'o Kakalioso knyga „The Physics of Superheroes" („Superherojų fizika") bene geriausia mokslinė fantastinė ir drauge humoristinė knyga.

Mokslinėje fantastikoje populiariai ir meniškai atskleidžiama, kaip veikia pilnas konfliktų pasaulis, nes pasaulyje be suvaržymų ir prievartos nėra konfliktų, o tuo pačiu nėra ir siužeto, nėra istorijos. Vienoje knygų rašoma apie magijos termodinamiką ir teigiama, kad magija veikia per fiziką. Tačiau nereikia manyti, kad mokslinės fantastikos filmai ar knygos padės geriau suprasti mokslą. Mokslinė fantastika tik sukuria iškreiptą įspūdį apie pasaulio reiškinius, pavyzdžiui, apie žvaigždžių sprogimų skambesį Visatoje (jie neskamba), apie skrydžius didesniu už šviesos greičiu (mūsų visatoje jie negalimi), apie angliškai kalbančius žmogiškus ateivius iš kitų planetų (iš tikrųjų jų niekas nematė), apie keliones į ateitį ir praeitį (tai tik fantazija).

Gera mokslinė fantastika turi sužadinti vaizduotę ir leisti pažvelgti už galimybių ribų. Ji negali įklampinti skaitytojo ar žiūrovo į ilgus techninius aiškinimus, joje negali būti klaidingų tvirtinimų, kurie išmeta skaitytoją ar žiūrovą iš istorijos. Kaip pavyzdį galima paminėti filmą „Third Rock from the Sun" („Trečias luitas už Saulės"), kurioje yra toks herojų pokalbis: „Naudodamasis Kulono trečiuoju dėsniu aš įrodžiau, kad jis sukasi aplink Saulę, nors jis to ir nežino. Nuostabus dalykas yra fizika, kurios niekas nemoka. – Tai jūs naudojatės savo žiniomis siekdamas bauginimais priversti žmones nusileisti? – Kol Amerikos mokymo sistema yra tokia apgailėtina, aš valdysiu!"

Rašytojas sumaišė Kulono dėsnį su Niutono gravitacijos dėsniu. Abu yra panašūs – ar kalbėtume apie elektronus, besisukančius aplink atomo branduolį, ar apie planetas, besisukančias aplink Saulę, turime galvoje panašius sferinius objektus. Bet Niutono dėsnis tinka labai masyviems objektams, o Kulono dėsnis tinka labai mažos masės kūnams – elektronams. Gravitacija yra tik trauka, o Kulono dėsnyje veikia kūnų trauka ir stūma. Moksliniu požiūriu maišyti šiuos dėsnius yra nusižengimas tiesai.

Nuostabu, kai rašytojas sukuria nepaprastą istoriją neprasilenkdamas su mokslo nustatytais faktais. Panašių istorijų pavyzdžiai galėtų būti svetur matyti filmai „Kontaktas", „Apollo 13", „Storulis ir mažas berniukas" –­ pastarasis pasakoja apie ypač pavojingus eksperimentus su pražūtinga radiacija Manhatano projekte. Vienas labiausiai žiūrimų filmų yra „Didžiojo sprogimo teorija", JAV susilaukęs 19 milijonų žiūrovų, kuriuos pavergė patraukliai papasakotų lygčių ant lentos istorija. Gaila, kad mūsų kino teatrų ar festivalių vadovai neperka šių filmų ir nelavina jaunimo.

Mokslinės fantastikos filmuose ir knygose yra tradicija išjuokti mokslininkus, parodyti juos keistuoliais. Dar 1676 metais Thomas Shadwellas parašė pjesę „Virtuozas" apie viską painiojantį pedantišką fiziką Robertą Huką. Tačiau dažnai nuo žiūrovo požiūrio priklauso priimti ar ne mokslines filmo prielaidas. Sunku įskiepyti originalią idėją kitų galvose taip, kad jos patikėtų, jog tai yra jų pačių idėjos.

Seniai atmestos mokslinės idėjos kartais gali vėl grįžti ir rasti vietą mokslinėje fantastikoje. Prisiminkime dangiškąją muziką. Mes jau seniai nesilaikome Ptolemėjaus kosmologijos, bet jo pažiūros iki šiol įkvepia mokslinę fantastiką, kaip kad atsitiko filme „Doctor Who" („Daktaras Kas"). Daktaro aiškinimas yra labai artimas realybei: iš tikrųjų yra savotiška „muzika" kosmose, kurią galima „girdėti" šiuolaikinėmis technologijomis – panašiai kaip galima klausytis Saturno žiedų garso, remiantis Cassini erdvėlaivio surinktais duomenimis. Nobelio premijos laureatas Frankas Wilczekas pastebėjo: „Nuostabi sferų muzikos vizija faktiškai realizuojasi fiziniame pasaulyje. Nors šios sferos nėra planetos, elektronai ir atomų branduoliai skleidžia ne garso, bet šviesos muziką (...) Jeigu mūsų akys būtų tobulesnės, matytume dainuojančius atomus."

Lietuvos rašytojai nelepina mūsų moksline fantastika. Žurnalistas Vytautas Leščinskas mokslinės fantastikos romanuose „Daktaras Lorencas" (2009) ir „Paskutinis eksperimentas" (2012) aprašo Lietuvoje gyvenančio ir kuriančio daktaro Lorenco sukonstruotą laiko mašiną. Deja, aprašo nerealiai ir tai negali būti patrauklu. Neseniai Lietuvoje mokslų akademijos pastangomis mokslo populiarinimui buvo nupirktas ir demonstruotas brazilų mokslinės fantastikos filmas „Žmogus iš ateities" („O Homem do Futuro") apie laiko mašiną sukūrusį jaunuolį ir keliones į praeitį. Ar tokios idėjos realios, ar jos neprieštarauja mokslui, neprieštarauja fundamentaliems fizikos dėsniams? Ar jos kada nors galėtų įvykti ir nunešti mus į kitas galaktikas arba į praeitį? Deja. Moksline fantastika galima laikyti tik tas idėjas, kurios neprieštarauja fizikos dėsniams. Priešingu atveju tos idėjos – knygose ar filmuose – yra tik žmonių mulkinimas. Man pasirodė, kad minėtas filmas yra greičiau antimokslinis – jis pasako ne daugiau nei daktaras Lorencas V. Leščinsko romane. Be to, mokslą kuria, mokslo atradimus daro iš tiesų visai normalūs, giliai ir švariai mąstantys žmonės, o ne keistuoliai. Todėl vargu ar panašūs filmai su herojais atsiskyrėliais gali patraukti protingą jaunuolį žengti į mokslą.

Tačiau mokslinės fantastikos idėjos žadina žmonių vaizduotę. Niujorko „Times" aikštėje atsiveria didelė kosminio tunelio anga, į kurią žengus vos porą žingsnių gali patekti jei ne į kitus pasaulius, tai bent jau į Sacharą. Norėtųsi palinkėti Lietuvos rašytojams, kad ši kultūros sritis – mokslinė fantastika – nebūtų terra incognita, kad ugdytų Lietuvos jaunimo mokslinį pasaulėvaizdį ir žadintų vaizduotę.

Juk dabar rašyti mokslinės fantastikos kūrinius yra nepalyginamai lengviau nei praeityje. Mokslo raida aiškiai rodo, koks bus ateities pasaulis, kur technologinės naujovės atves mūsų civilizaciją. Fiziko Michio Kaku knyga „Ateities fizika" (2013) atskleidžia, kaip mokslas 2100 metais pakeis žmonių likimą ir kasdienį gyvenimą. Mitologiniai dievai gyveno nuostabioje dangaus platybėje, toli nuo nereikšmingų mirtingųjų reikalų. Iki šio šimtmečio pabaigos patys tapsime dievais, gamtos valdovais, mintimis judinančiais daiktus, valdančiais gyvenimą ir mirtį, gal net pasiekiančiais žvaigždes. Sukursime planetinę civilizaciją, visatoje naudosime žvaigždžių energiją, o žemėje mašinos ir traukiniai, pasitelkus superlaidininkus, skraidys ant magnetinių pagalvių beveik nenaudodami energijos. Šis perėjimas bus bene didžiausias žmonijos istorijoje. Mūsų visuomenėje rasti išminties dar sunku, nes mokslas įgyja naujų žinių greičiau, nei visuomenė įgyja išminties. Tačiau tikėkimės, kad ateitį valdys išmintis. Tapdami dievais turime saugoti gamtą, nes jei neribosime entropijos didėjimo, mūsų ateitį pražudys termodinamikos dėsniai.