Juozapas Girdzijauskas: „Galų gale tik tiek suvokiau, kad esminės žmogaus problemos pasilieka“

Liepos 10 d. profesoriui Juozapui Girdzijauskui būtų sukakę 80 metų

Gimtinėje su draugais. Nuotrauka iš Juozapo Girdzijausko asmeninio archyvo

„Mūsų Jūzaps – lietuvių kultūros tanks“, – įsišnekus apie profesorių Juozą Girdzijauską, pakeltu balsu pokalbį užviršuodavo Juozas Apu­tis.

O ką pasakyti daugiau, kokiais žodžiais prabilti apie artimiausią bičiulį? „Geniuk, juk aš visai ne toks, kokį tu nori mane pavaizduoti“, – pasakytum ramiu neužgaulingu balsu. Bet mudu juk, niekas nenuginčys, gimėme tais pat metais ūksmingų girių, pelkių ir giraičių apgaubtoj Paupio parapijoj, braidžiojom po Šlynos, Šaltuonos ir Bebirvos upių vandenis. Abiem kėlė širdies virpulį Petro ir Pauliaus vardais pavadinti parapijos varpai, kviesdami į Parcinkulės atlaidus, mišparus, gal net ta pati gegutė Velykų rytą žatamsiais einant pro Karališką girią, į Prisikėlimą, iškukavo likimą. Pagrioviuos tebetirpo pusnys, o mudu rausėmės kišenaitėse smulkiųjų atsidėkoti gegutei už iškukuotą laimę... Juk visa tai tebegyvena ne šalia mūsų, o manyje. Tą saulėtą vasaros dieną Tu parėdytas mamos siūtu baltu kostiumėliu. Tebestovim vaikų rate, apsupusiam medinę bažnytėlę, laukdami sakramentų sutvirtinimo. Už nugarų – tėvų kviesti globėjai. Prie šventoriaus, klevuko pavėsy šnekučiuojasi mudviejų mamos, o anapus tvoros dulkių debesis kelia nerimstantys eržilai ir trakėnai, pakamanoti žalvario apynasrėm, į kaseles supintais karčiais, sunkiai tramdomi balnuose įsitvirtinusių jaunų raitelių ąžuolų vainikais per petį. Visi kaip stebuklo laukiam nuo Eržvilko ar Viduklės pusės vieškely pasirodančios vyskupo karietos. Pasibaigus ceremonijom, mamos atsišnekėjusios pastebi nuobodžiaujančius vaikus ir liepia susipažinti. Tu panarinęs galvą atkiši ranką, ir tylim; svetimi – gimtines skiria Karališkoji – Barčinė. Tavo Kalupiai nuo mano slenksčio už trijų varstų –­ tolimas užsienis. Dar tolimesnis į Rytus nugurmėjęs frontas, kaip ir nejautėm jo dundėjimo, nors raudonoji okupacija jau beldėsi į Lietuvos prieangį.

Gal ir gerai, kad apie tai sužinota vėliau. Net atgurmėjęs karas atrodė nebaisus, net įdomus, kurstantis žingeidumą. Vaikystę stebino ir žavėjo pro mudviejų kaimus, reseinkliu švilpdami pralekiantys tie patys vermachto motociklistai, riaumojančios tankų kolonos. O paskui, frontui grįžus, ganyklose pasilipę ant kelmo nesunkiai matėme Raseinių mūrus, Kalnujų kalvas, kur du mėnesius dienąnakt grūmėsi didžiosios pasaulio galybės – rusai ir vokiečiai. Mums pasisekė, iš arti pažinom tikrus vokiečių kareivius, atvykusius atsipūsti į trečiąją fronto liniją, paženklintą mūsų sodybose. Jie buvo kitokie nei rusai. Tvarkingi, smagūs, vaišino iš katiliukų kareiviška sriuba, gardžių kepsnių nuoliekom. O kai vakare temstant atvykdavo mėlynos mašinos jų išgabenti atgal į ugnies liniją, net prieblandoje galėjai įžvelgti liūdnus, lyg pelenu apibertus jų veidus... Fronto pralaužimo dieną, po tėviškės dangum atsivėrė pragaras, jau buvom evakuoti – tu Dūdlauky, o aš Vadžgirio laukuos ganydamas karves, stebėjom tą patį užvirusį oro mūšį. Iš baimės parkritęs į vagą, kad jie nepamatytų ir nenušautų, viena akim stebėjau, kaip pliekiasi plieno paukščiai, ausis kurtina motorų gausmas, trata kulkosvaidžiai, kovėsi taip arti – tiesiai virš galvos. Po pusvalandžio pašautas sparnuotis degdamas smigo Tavo Kalupių pusėn... Kaip išsiveržęs Vezuvijus tamsiai rudais dūmais į dangų kilo mūsų pamėgti Raseiniai, virš medžių viršūnių sprogimų išmesti Kalnujai, skraidė ore mirusiųjų karstai.

Tik Vadžgirys mus suartino. Tebematau kiūtinantį per miestelį šviesaus geradėjo Galbogio mudviejų gimimo metais pastatyton mūrinėn mokyklon. Argi įmanoma užmiršti pėdinantį vaiką, panašų į kareivėlį – iš vokiečių šinieliaus siūtu švarkeliu ir tos pačios medžiagos kepure, kaukšint lentiniu šaligatviu, šalimais tyvuliuojant molio spalvos vandens kanalui. Mokykloj Tavęs kaip ir nebūta, nors drauge lankėme ketverius metus. Ramus, tylus, užsisklendęs, neįsitraukiantis į padaužų siautėjimus ar žaidimus. Po pamokų – nė kvapo. Tik vėliau sužinota, kad Juozukas išdumia kuo greičiau į Kalupius, tuščion žuvusio partizano Kisieliaus jaujon, kur laukia draugai dar kartą kartu išmėginti pakuroj paslėptus automatus ir kulklosvaidžius. To negana, reikia dar labiau pagąsdinti kaimynus... Kodėl neiškepus lauže vieno iš šalinėj it paršiukai suguldytų gaubicos sviedinių.

Nežinau, kas Tave įkvėpė, kai vieną dieną užsukai į mano senelių namus, kur glaudžiausi mokydamadsis Vadžgiry?.. Mane aptikai rašantį straipsnelį į mokyklos sienlaikraštį. Apsidžiaugiau svečiu. Įsikalbėjom, ar įmanoma žodžiu išreikšti jausmą, džiaugiantis žydinčiom vyšniom ar apšerkšnijusiais medžiais? Išeidamas, tarp kitko, pasakei, kas gali pagalvot, kad tokiam užkampy, troboj vaikinukas sėdi už stalo ir kažką kuria. Mokėjai džiaugtis ir pastebėti kitų niekučius, save tarsi užmiršdamas.

Tik įstojus konservatorijon (Muzikos ir teatro akdemija) į Teatro fakultetą tarsi susipažinom iš naujo, tapome artimi bendraminčiai, bičiuliai, knygiai, politikieriai. Domėjaisi ne tik savo studijom, bet ir mūsų teatralų išmėginimais scenoje, ne kartą patarinėjai skaityti Putiną, o ne Cvirką ar Montvilą... Buvau liudininkas, kai svečiuojantis pas klasiką L. pakeltu balsu, įraudęs kaistančiam dispute, gynei nuomonę, kad katalikų bažnyčia Lietuvoje buvo įgavusi nacionalinių bruožų, nebuvo kosmopolitinė. O kaip nutildei mane, kai, įsikalbėjus apie Dievą trijuose asmenyse, pradėjau išvedžioti savo teorijas, abejones... Tu rūsčiai nutraukei: „Užteks, nereikia knaisiotis po Dievo daržą.“

Tavo esatį manyje dabar persekioja augantis tuštumos šešėlis. Jis braunasi į mudviejų Paupį, Vadžgirį ir Kalupius. Turėjai daug tetų, pusbrolių ir pusseserių, kuriuos vadindavai broliukais ir sesutėm. Stebino jūsų sutarimas, meilė vienų kitiems ir vaišingumas. Pažinau jų tik keletą. Vadinotės švelnybiniais vardais: Dzidukas, Klevukas, Antaniukas, Gendrūčikė, Jonuks; jie tapo savi, kaip ir Tavo namai – mano namais.

Važiuojant Antakalnio gatve tebe­knieti, išlipus iš troleibuso, nuspausti keleto skaičių mygtukus į tavo „lizdą“... Juk nebuvo savaitės, kad neskimbteltume vienas kitam talefonu ar nesusitiktume. Ramybės uostas traukte traukė į tą vieno kambario butelį, labiau primenantį gandralizdį knygų storėjančiom sienom, grasinančiom užgriūti patį šeimininką. Sena sofa, stalas, knygos ir mamos kuparėlis – Tavo didžiausia meilė, užgyventas kraitis. Kitąsyk net sudvejoji, ar įmanoma buvo perskaityti šitiek knygų vienam žmogui. Paprašius ką nors paskaityti, permetęs lentynas mirguliuojančias viršeliais, parodai ranka išsitraukti trečioj eilėj, virš mamos kupariuko: „Skaityk, o prancūzų impresionistų, kurių prašei, jau neturiu, paskolinau parodai į „Baltąsias lankas“, taip ir negrąžino. Iki šiol. Neprisiprašau.“

„Stenkimės kuo geriau, kuo visapusiškiau pažinti savo kraštą, kad mūsų Tėvynės meilė būtų pastovi ir tvirta“, –­ tebeskamba atminty Tavo žodžiai pasakyti Žemaičių akademijos konferencijoj Plateliuose 1998 metais. Tikriausiai taip pasakytum ir šiandien. Liūdna ir kraupu buvo matyt, kaip ardomos numylėtų knygų lentynos, tuštinamas kupariukas su brangiom Kalupių relikvijom ir dokumentika... Nors tai buvo daroma kilniais tikslais – atverti duris viešumai, kad knygomis galėtų gėrėtis visi. Teisinomės iškilusia neišvengenybe ir viltimi, kad su tokia pat atida ir meile atėję po mūsų sugers akimis šimtus, tūkstančius puslapių, kaip ir Tu. Juk ant jų fundamento, išrankiojęs deimantus, savo ranka popieriuje išklojai lietuvių eilėdaros bokštus. Žiūrint į tuos pažįstamus viršelius išdėliojamus kraštiečio Marcelijaus Martinaičio bibliotekoj, dingtelėjo liūdna mintis, kad su knygomis į gimtuosius Raseinius iškeliauja ir Tavo namai. Kokie jie gali būti be Juozo? Bet Tu tada, jau glūdėdamas svetimuos namuos, prie Nemenčinės pušynų, apie tai sužinojęs net apsidžiaugei: „Puiku, vadinasi, viskas išliks, mano bičiulės nesimėtys šiukšklynuose.“

Tebeguodžia drauge išgyventos šviesiosios akimirkos, ne tik linksmieji juozapinių atlaidai, trukdavę tris dienas. Sunku net įsivaizduoti, kaip šitam gandralizdy sutilpdavom dešimtys Tavo gerbėjų. Už vienintelio apvalaus stalo, susėdę ant keleto kėdžių ir Mamutės kuparėlio. Nors Kalvarijos namely buvo kur kas jaukiau ir tikriau, nes jis buvo arčiau Tavęs, galėjom drebinti sienas dainomis ir disputais... Tavo ramybė, pasitikėjimas ir svetingumas kaip magnetas traukė daugelį, net iš tolimiausių kampelių. Pats niekada niekam nesiskundei.

Taip ir nepritapai prie miesto, Vilniuje tik buvai, o dvasia gyveno Kalupiuos („Paupys – mano šviesulys“). Ne kartą pasigėrėdamas minėjai, kad gimtoj trobelėj naktį gulėdamas lovoj, išgirdęs už lango drebulėlių ošimą, galėjai klausytis valandų valandas kaip gražiausios pasaulio muzikos.
Susitikę niekada nekalbėjom apie mirtį. Net ir tada, kai liga ėmė brautis į smegenų centrus, lazda pasiremdamas nuslinkdavai į Sapiegos parką ir akimis išlydėdavai į kalnelį iškeliaujančius plunksnos brolius. Prašydavai papasakoti apie gyvenimą, kas naujo anapus sienų. Atidžiai stengeisi suvokti kiekvieną ištartą žodį, palaikyti pokalbį. Vis sunkiau sekėsi vienam kitą suprasti. Po lemtingo smūgio, atsidūręs Santariškėse, prabilai svetimomis kalbomis. O pas­kutinį rudenį aplankius Nemenčinės pu­šynų prieglobsty ir paskaičius Donelaičio posmų, apkamšytas pagalvėmis nušvitai kaip kūdikis, akys pralinksmėjo – paskutinė suvokiama kalba.

O čia tavo paties žodžiai, sakyti 70-me­čio proga:

Aš nuo jaunų dienų galvoju apie mirtį. Ir dabar gyvenu ta artėjančia perspektyva – vis dažniau atsigręžiu į praeitį, vis dažniau duodu ataskaitą sau pačiam, kas esu, kas manęs laukia. Su kiekvienais metais vis labiau gaila, kad artėja saulėlydis, Didžioji paslaptis, kurios nenustoju mąstyti. Ir nesumąstysiu. Nors nesu poetas, nebent taip galėčiau pasakyti:

Laukiu tavęs mirtie, baugi paslaptie.

Ant dienos ir nakties slenksčio

Virpėdamas laukiu tavęs.

Ėjau mokslus, norėjau kažką sužinoti, ir galų gale tik tiek suvokiau, kad esminės žmogaus problemos pasilieka. Kaip sako Henrikas Radauskas: „užmerks nustebusias akis“. Šit, ką daro su žmogumi moks­las. Mokslas skatina ieškoti, ginčytis su Dievu, jį neigti. Bet galiausiai tenka grįžti prie to paties: tikėti ar netikėti, virš to nėra nieko pasirinkti. Ir aš dabar galvoju; gali būti išmintingiausias, gudriausias, didžiausia atrama lieka tikėjimas...

2015 05 31, Vilnius

Eugenijus Ignatavičius

Draugai