Pranešimas, skaitytas gegužės 17 d. Druskininkuose vykusioje konferencijoje-jubilencijoje „Jaunos muzikos“ (dab. „Druskomanijos“) festivalio 30-mečiui paminėti

Noriu paprasčiausiai prisiminti laikus, kai buvome jauni ir mes, ir festivaliai, ir mūsų kuriamas menas. Randantis „Jaunai muzikai" gyvenau Druskininkuose, dirbau statybos inžinieriumi ir jau buvau išleidęs du šiokio tokio atgarsio susilaukusius eilėraščių rinkinius, tad aktyviai dalyvavau „Jaunos muzikos" renginiuose. Kadangi laisvos dvasios festivaliai ir apskritai viešos diskusijos buvo dar gana neįprastas reiškinys mūsų krašte, pirmieji muzikos ir poezijos vakarai vykdavo mano namuose Ratnyčioje ir baigdavosi naktiniais koncertais ant plokščio jų stogo, už kuriuos kaimynai kitą dieną nuoširdžiai dėkodavo.

Kokie tai buvo laikai? Poezija Lietuvoje tuo metu iš cenzūros jau buvo atkovojusi teisę vartoti metaforą, metonimiją bei Ezopo kalbą ir todėl tapusi kone pagrindiniu literatūros žanru. Prozai, ypač stambiajai, vis dar sunku buvo išvengti sovietinės ideologijos brukamo „tikrovės" vaizdinio, todėl jos mano kartos rašytojai imdavosi nenoriai. Poetai buvo labai reikšmingi bei svarbūs, dideliais tiražais leidžiamos jų knygos (tiesa, nebrangios) akimirksniu dingdavo iš knygynų lentynų. Man regis, prozininkai jiems truputį pavydėjo, nors jau rašė ir skelbė normalius apsakymus, o poe­tinė proza – deformuoto, užuominų susaistyto emocingo siužeto tekstai, kurių autoriai lengviau galėjo išvengti daugeliui alergiškos „tikrovės", jau buvo beišeinanti iš mados.

Be abejo, tokiomis aplinkybėmis literatūra ir kiti menai būna labai reikalingi visuomenei. Kultūra tampa tarsi visuotinio sąmokslo oazė bukos ideologijos keliamo triukšmo dykumoje. Kiekvienas viešai paskelbtas žodis sulaukdavo gyvo atgarsio. Tačiau tuo pat metu kai kurie žmonės už viešai išreikštus priešiškus sovietinei ideologijai įsitikinimus tebesėdėjo kalėjimuose ar buvo kitaip persekiojami. Mes kalbėjome užuominomis ir metaforomis, ir valdžia mums tai leido. Bet koks aprobuotas viešas kalbėjimas valstybėje, kurioje kas nors už savo žodžius persekiojamas, meta keistą šešėlį. Jis ne tik kuria oazės gyventojų susikalbėjimo iliuziją, bet ir „nuleidžia garą". Todėl negaliu pasakyti, ar mes „kovojome" už laisvą žodį, ar tik vykdėme valdžios planą. Greičiausiai –­ ir tai, ir tai. Kaip vėliau pasirodė, užuominomis grįstas kalbėjimas neugdė visuomenės įgūdžių kalbėti ir susikalbėti racionaliai. Tokių įgūdžių stoka ypač pasimatė mums staiga išlaisvėjus, kuomet prireikė kurti konstituciją ir įstatymus, vertinti valdžios siekiančių partijų programas. Viešųjų ryšių kompanijos iš karto pastebėjo, jog tokie viešo kalbėjimo įpročiai joms labai parankūs, ir ėmė juos eksploatuoti.

Manau, turėtume būti dėkingi likimui, leidusiam mums gyventi skirtingose santvarkose, patirti skirtingų socialinių kontekstų poveikius. Kaip socialinė aplinka veikia pačią kūrybą, turbūt galėtume diskutuoti kalbėdami tik apie konkrečius atvejus, bet kūrinių suvokimui ji turi įtakos neabejotinai. Todėl, kad santvarka neišvengiamai veikia jos skaitytojus ar klausytojus. Vokiečių poetas Hansas Magnusas Enzensbergeris yra pusiau juokais nustatęs, kad kiekviena kalba, nepaisant ją vartojančiųjų skaičiaus, rimtąją poeziją skaito vienodas skaičius žmonių: 1354 – Islandijoje ir Kinijoje, Lietuvoje ir JAV. Manau, jis turėjo omenyje laisvojo pasaulio poeziją. Vėliau važinėdamas po įvairius festivalius pastebėjau, jog į poezijos skaitymus, ypač Vakarų kultūros pasaulyje, apimančiame Europą, abi Amerikas, Australiją ir dar kai kurias šalis, daugiau žmonių susirenka ten, kur valdžia daugiau kišasi į jų gyvenimą, kur jie nesijaučia visiškai laisvi. Regis, jie labiau laukia socialiai angažuotos poezijos, nors eilėraščiai neturi tokio pobūdžio etikečių. Socialinis kontekstas bet kokiai poezijai suteikia tam tikrą specifinį skambesį ar net prasmę. Sovietiniais laikais Lietuvoje cenzūros prievarta palaikė autorių ir skaitytojų tikėjimą idealais ir viskuo, ką ji draudė, tad literatūra likdavo socialiai angažuota, net kai autoriai deklaruodavo priešingas nuostatas. Neprasmiškas menas buvo neįmanomas, nes prasmių jam nori nenori suteikdavo socialinis kontekstas. Net literatūriniams žaidimams jis pasiūlydavo tiesiogiai su tekstais nesusijusių interpretacijos galimybių. Tačiau nuo grynai socialiai angažuoto meno sovietinė kritika, reikalaudavusi meniškai „apipavidalinti" sovietinės ideologijos postulatus, mus buvo atgrasiusi fundamentaliai.

Regis, kompozitoriams „Jaunos muzikos" atsiradimo metu klojosi dar lengviau. Nerizikuosiu kalbėti apie tai, ko gerai neišmanau, ypač tokioje auditorijoje, bet pats faktas, kad „Jauna muzika" galėjo rastis 1985 metais, tai liudija. Į SSRS valdžią jau buvo atėjęs Michailas Gorbačiovas, o visų lygių vietinės valdžios jautėsi pasimetusios. Ideologinio fronto darbuotojai jau buvo pavargę kovoti su reiškiniu, kad muzika neturi kalbai būdingos semantikos, ir ją reikia kaip nors identifikuoti, idant būtų galima nustatyti muzikos „tarybiškumą", o kitokie būdai priversti kompozitorius deklaruoti pažiūras buvo jau praeityje. Ore vis stipriau jautėsi laisvės kvapas. Kiekvienais metais festivalio diskusijos darėsi vis atviresnės, nevengiančios platesnių, visuomenę jaudinančių temų, persmelktos artėjančio Sąjūdžio dvasios. Kitaip ir negalėjo būti, nes vienas jų dalyvių, prof. Vytautas Landsbergis, vėliau tapo Sąjūdžio ir Atkuriamojo Seimo pirmininku. Su kiekvienu festivaliu aiškiai jautėsi, kaip keičiasi aplinka, laisvėja mūsų visuomenė. Daugelis diskusijose jo išsakytų minčių vėliau persikėlė į Sąjūdžio mitingus. Todėl drįstu teigti, kad neprasmišką muzikos meną savo objektu pasirinkęs festivalis pasiūlė daug prasmių laisvėjančiai Lietuvos visuomenei.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, menų socialinė aplinka pasikeitė visiškai. Šalia išsvajotos žodžio ir išraiškos laisvės mums teko patirti ir ne tokių malonių dalykų. Didesnę visuomenės dalį nustojo dominti pro cenzūros muitines iš kultūros oazės kontrabanda gabenamos idėjos bei vaizdiniai. Tai, ko daugelis anksčiau ieškojo pai­niuose mūsų tekstuose, dabar jau tiesiogine kalba rašė laikraščiai. Knygų tiražai sumažėjo dešimteriopai, kultūros leidinių –­ dar daugiau. Paaiškėjo, kad poeziją ir tada, ir dabar skaito mažai žmonių, o dauguma muzikos norėtų klausyti irgi šiek tiek kitokios. Išnykus cenzūros prievartai, nebeliko bendrus mąstymo stereotipus formuojančio faktoriaus. Pasidarė nebeįmanoma tikrovės suvokti kaip kažkokio bendro, visų maždaug vienodai jaučiamo monolitinio konteksto. Literatūrai ir kitiems menams teko iš naujo ieškotis vietos po saule. Šis procesas tęsiasi iki šiol ir, ko gero, nesibaigs niekada.

Tokiomis aplinkybėmis 1990 metais radosi „Poetinis Druskininkų ruduo", kurį pradžioje rengė Lietuvių PEN centras, o nuo 2000-ųjų – specialiai tuo tikslu įsteigta visuomeninė organizacija. Žinoma, PDR galėjo prasidėti ir anksčiau, kokiais 1988 metais, tačiau būtų reikėję viską derinti su vietos valdžia, kuri neypatingai žavėjosi Druskininkų menininkais, pasinėrusiais į Sąjūdžio veiklą. Pamenu, pasiuntė miliciją, kad sukliudytų steigiamajam Sąjūdžio grupės susirinkimui, kurį turėjome perkelti į gretimą miškelį – labai simbolišką vietą tokio pobūdžio renginiams. Ir eik po to prašyti leidimo poezijos festivaliui. 1990 metais po savivaldos rinkimų jau patys buvome valdžioje ir su niekuo nebeturėjome derinti. Jau esu rašęs, kad rengdamas Poetinį rudenį nemažai įkvėpimo sėmiausi iš „Jaunos muzikos". Negalėjo nežavėti jos laisva dvasia, diskusijos, humoristiniai, bet konceptualūs meniniai veiksmai. Norėjosi panašaus renginio ir poetams.

Aplinka buvo jau pasikeitusi. Nesvarumo būsena, kai redakcijos bei leidyklos tebemokėjo sąlyginai padorius honorarus, o ką ir kaip rašyti, niekas nebenurodinėjo, ėjo į pabaigą, ir mes tuojau turėjome atsitrenkti į rinkos grindinį. Pirmojo PDR metu surengėme socrealistinės poe­zijos popietę „Nostalgija", kaip jungiantį abu festivalius elementą, ant dar neišardyto, bet ką tik į sandėlį iškeliavusio Lenino paminklo postamento. Renginį vedžiau pats, stengdamasis sėdėti buvusio jo savininko poza. Tais pačiais metais ant jo vyko „Jaunos muzikos" meninis veiksmas „Pietūs" – susėdę prie staliuko iškilmingai valgėme visokius žalumynus, paslaugiai siūlydami jų dubenis vienas kitam ir vis glaudesniu ratu mus supančiai publikai. Abu veiksmai siūlė daug interpretacijos galimybių ir bent jau mums atrodė labai juokingi.

Pirmųjų ketverių metų PDR konferencijos vyko savivaldybės tarybos, buvusio kompartijos komiteto, salėje ir buvo labiau panašios į nepraleidžiančių progos patylėti politikų diskusijas. Nors ten pat vykdavę triukšmingi savivaldybės tarybos posėdžiai atrodė visiškai priešingai. Poetams ir kritikams iš pradžių ne taip gerai sekėsi reikšti mintis kaip kompozitoriams. O gal ir neįprasta aplinka vertė jaustis nejaukiai. Tačiau diskutavimo įgūdžiai pamažu tobulėjo, ir tai galima laikyti vienu iš PDR nuopelnų. 1997 metais PDR persikėlė į Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo bei reabilitacijos centrą „Dainava", su kuriuo bendradarbiaujame iki šiol. Manau, tai viena priežasčių, kodėl festivalis tebėra gyvas: jis turi namus. Ne kaip kokią nors nuosavybę, o kaip direktoriaus Zenono Streikaus palankumą poetams ir kitiems menininkams. Kita priežastis ta, kad kol kas festivalį vis dar mėgsta jaunimas.

Dabar tiek PDR, tiek „Jaunos muzikos" įpėdinei „Druskomanijai" tenka spręsti kitokias užduotis nei anais laikais: gauti kur kas daugiau pinigų, sudominti publiką, užsiimti viešaisiais ryšiais bei edukacija ir neprarasti kokybės bei kūrybingumo. PDR, atsiradęs kaip festivalis-laboratorija poe­tams ir kritikams, į kurį maloniai kviečiama publika, dabar stengiasi prisivilioti kuo daugiau klausytojų, lankosi mokyklose, organizuoja edukacinius renginius. Puikiai suprantame, kad neugdydami savo auditorijos galų gale tapsime nebeįdomūs ir sau patiems. Kontekstas mums nebeteikia jokių lengvatų, jo kaip ir nebėra, jį turime kurti patys.