Toma Zarankaitė. Žaidimai kaip ruošimasis medžioklei ir karui LDK XVI a.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Individuali žmogaus istorija prasideda nuo gimtosios aplinkos pažinimo, o suformuoti įgūdžiai lemia tolesnę gyvenimo kokybę. Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais medžioklės teisė tapo neatsiejama nuo kilmingųjų kasdienio gyvenimo. Iš pažiūros lengvabūdiška pramoga ir laisvalaikio forma leido ruoštis ateities kovoms. Nuo mažų dienų medžioklei ir karui rengiamas vaikas įgydavo specifinių žinių, anot to meto visuomenės, gyvybiškai būtinų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingajam.

Vaikystė yra vienas sudėtingiausių ir kartu svarbiausių žmogaus asmenybės vystymosi etapų. Šiuo laikotarpiu suformuoti įgūdžiai ir patirtys lemia tolesnę žmogaus raidą. Viduramžiais ir naujaisiais laikais luominėje visuomenėje gimęs kūdikis, vos įkvėpęs pirmą gurkšnį oro, jau turėjo (jei tai buvo kilmingasis) arba priešingai – neturėjo (jei tai buvo nekilmingasis) iš anksto determinuotas teises ir privilegijas, o jo auklėjimą lėmė šeimos socialinė padėtis. Viena tokių kilmingųjų prerogatyvų – karinės karjeros galimybė ir medžioklės teisės regalija. Mentalinėje plotmėje pastaroji glaudžiai siejasi su teise pralieti kraują, t. y. dalyvauti kare ir turėti ginklą1.

Nuo mažų dienų medžioklėse lavinami kovos ir karybos įgūdžiai ateityje dvaro jaunuomenei leisdavo pasižymėti valdovo aplinkoje ir tapdavo reikšmingu karinės karjeros sandu. Medžioklėse demonstruojamas ištvermingumas, jaunatviškumas artikuliavo kario gebėjimus2, garantuojančius nuolatinį produkto (medžioklės atveju – laimikio) nusavinimą3.

Glaudus sąryšis tarp medžioklės meno ir pasiruošimo karui kasdienybės istoriką verčia gilintis į lietuvių istoriografijoje iki šiol netyrinėtą te­mą ir kelti klausimus, kaip kilmingoje šeimoje gimęs kūdikis išaugdavo į karį, pasirengusį ginti savo valdovą ir valstybę, neabejingą medžioklės teikiamiems malonumams. Nuo mažų dienų vaikai per žaidimus buvo įvesdinami į suaugusiųjų pasaulį ir pratinami prie būsimų atsakomybių. Ilgalaikėse medžioklėse buvo išmokstama naudotis ginklais, ugdomas šaltakraujiškumas, vikrumas, mokomasi sudėtingose situacijose suvaldyti žirgą, taip pat įprantama prie didelių fizinių krūvių, sunkumų, nepriteklių ir gyvenimo lauko sąlygomis4. Taip buvo išmokstama ir taktinių karinių manevrų, kurie, esant reikalui, galėjo būti pritaikomi ir mūšio lauke.

Miniatiūra iš XV a. rankraščio (iš P. Blaževičiaus knygos „Seniausieji Lietuvos žaislai“)

Dvaro jaunuomenės pratybų realijos5 atsiskleidžia Mikalojaus Husoviano „Giesmėje apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę", kurioje daugeliui vyrų pražūtingos medžioklės nauda grindžiama karinių gebėjimų ugdymu: „Stiprino dvasią karių, savo tėvynės jėgas."

Vienu iš pagrindinių jaunuomenės žaidimų, lavinusių koordinaciją, taiklumą ir vikrumą, galime laikyti dvikovas ir varžymąsi. Pastarieji buvo neatsiejami nuo viduramžių ir naujųjų laikų berniukų žaidimų. Antai giesmėje apie stumbrą rašoma, kad nuolatinis noras nenusileisti draugams buvo dalis kilmingojo garbės sampratos, o baimė patirti pralaimėjimo gėdą buvo itin didelė. Negarbinga mirtis to meto visuomenėje traktuota kaip pelnyta bausmė už silpnadvasiškumą. Husovianas aprašo įvykį, kai jaunas valdovo dvariškis vos išvydęs žvėrį nestojo su juo į kovą vienas prieš vieną, kaip reikalavo to meto medžioklės papročiai, o mirė staigia mirtimi iš baimės. Šis įvykis, turėjęs nuliūdinti pramogaujančiuosius, sukėlė visai priešingą reakciją: „Jaunimas skaniai juokės iš jojo mirties."

Įvairius vaikų žaidimus, imituojančius dvikovas, iliustruoja ir to meto ikonografija. Toks vaizdinys ir miniatiūroje iš XV a. rankraščio, vaizduojančioje žaislų kambarį, kurioje du maži berniukai, apžergę žaislinius (medinius) arklius ir nukreipę vienas į kitą menamas ietis (kurias neretai galėjo pakeisti vėjo malūnėliai, pritvirtinti ant ilgų stiebų), greičiausiai imituoja riterių turnyruose ar medžioklėse matytus reginius.

Panašių vaizdinių esama ir XVI a. vid. flamandų dailininko Pieterio Bruegelio darbe „Vaikų žaidimai".

Tiesa, svarbu pažymėti, jog valdovo ar didikų organizuojamose medžioklėse kilmingų ir nekilmingų vaikų vaidmuo smarkiai skyrėsi. Pavyzdžiui, 1557 m. Valakų nuostatuose ir 1558 m. Instrukcijoje matininkams ir revizoriams buvo pabrėžta, kad vaikai ir senyvo amžiaus valstiečiai nebūtų verčiami atlikti medžioklės prievolės. Tai leidžia spręsti apie valdovo suinteresuotumą iš rengiamų medžioklių gauti kuo daugiau naudos, kadangi minėtosios žmonių grupės nebūtų pajėgios garantuoti sklandžios medžioklės.

Žinoma, šios nuostatos nebuvo taikomos didžiųjų kunigaikščių ar kilmingųjų vaikams. Iš sporadiškų paminėjimų šaltiniuose žinome, kad neretai Lietuvos didieji kunigaikščiai į medžiokles vykdavę su žmonomis ir vaikais. Pavyzdžiui, yra žinoma, jog 1473 m. Vilniuje siaučiant marui taip pasielgė Kazimieras, atvykęs pamedžioti į Birštoną.

Taip pat giesmėje apie stumbrą Husovianas, 1504 m. dalyvavęs didžiojo kunigaikščio Aleksandro organizuotoje stumbro medžioklėje6, mini specialią pakylą (savotišką regyklą), skirtą stebėti medžiokles. Autorius pažymi vieną įsimintiną atvejį, kai įsiutęs ir medžiotojų įerzintas stumbras vos nenuvertė pakylos, ant kurios stebėti medžioklės buvo įsitaisiusi Aleksand­ro žmona Elena su dvariškėmis.

Kilmingi vaikai medžioklės stovykloje. Morgano biblioteka ir muziejus

Itin tikėtina, kad kartu su kilmingomis damomis ir motinomis nuo tokių pakylų vykstančias medžiokles galėjo stebėti mažamečiai (iki 7 metų) ir nepilnamečiai vaikai, kurių amžius buvo nepakankamas tiesiogiai dalyvauti pramogoje (7–14 m.). Galima daryti prielaidą, jog tokiu būdu pirminė medžioklės ir karybos edukacija vyko vizualiniu lygmeniu, kuriame pamatyti vaizdai ir buvo atkartojami žaidžiant. Svarbu pažymėti, jog, remiantis XVI–XVII a. Vakarų Europos rankraščių informacija, vaikyste tradiciškai laikomas laikotarpis nuo 2 iki 14 metų7. Antai LDK III Lietuvos statutas (1588 m.) pilnametystės ribas vaikinams įteisina nuo 18, o merginoms nuo 13 metų. Visu laikotarpiu iki pilnametystės vaikai buvo lavinami ir rengiami suaugusiųjų pasauliui. Šaltiniai atskleidžia, jog kilmingųjų vaikų auklėjimo klausimai buvo itin detalizuojami, neretai išdėstomi raštu ir pateikiami vaikų mokytojams. Auklėjimo procese centrine figūra buvo vaiko tėvas (jei tai buvo berniukas ir giminės tęsėjas) ar motina (jei tai buvo mergaitė), kadangi aptariamu laikotarpiu visuomenė buvo suformavusi du lavinimo modelius pagal vaikų lytį8.

Svarbu atkreipti dėmesį, jog vienalaikiuose ikonografiniuose šaltiniuose vaikai neretai vaizduojami kaip maži suaugę arba kūdikiai (užsiimantys veikla, būdinga ir vyresniems vaikams). Taigi itin tikėtina, jog LDK 15 metų sulaukęs jaunuolis jau galėjo tapti tiesioginiu medžioklės dalyviu, tik, žinoma, eiti antraeiles „besimokančiojo" pareigas: „[Medžioklės metu] Tėvas nemato sūnaus nė vaikas –­ savojo tėvo" (Husovianas).

Medžioklių stebėjimui skirta pakyla XVI a. (iš knygos „On the art of Hunting. An exceptional set of seven tapestries, inspired by hunts of Maximilian“)

Fizinės pratybos, kuriomis valdovas treniravo dvaro jaunuomenę, išsamiai aprašytos Husoviano giesmėje apie stumbro medžioklę. Viena eilutė iš šio XVI a. veikalo atskleidžia autoriaus požiūrį į žaidimų, kaip pasirengimo medžioklei ir karui, svarbą: „Lavino jis jaunuolius, šiais žaidimais rengė juos karui."

Šaudymas į judantį ar nejudantį taikinį išliko aktualus daugelį amžių, tačiau šis žaidimo-kovos būdas aprašomas ir „Giesmėje": „Raiteliai lėkė ratu ir, išmetę aukštyn sviedinėlį, / Savo eikliosiom strėlėm taikliai kapodavo jį; / Ir į kepurę, padangėn aukšton ją išmetę, jie šaudė; / Ji, tos daugybės strėlių perverta, krito žemyn." Iš daugelio mėtymo ir taiklumo žaidimų, kurie vaizduojami Bruegelio paveiksle „Vaikų žaidimai" minėtai jaunuolių užduočiai aktualūs galėtų būti taiklumą, miklumą ir koordinaciją lavinantys vikrumo žaidimai: rutuliukai, taip pat įvairūs žaidimai kauliukais, kurie tuo laikotarpiu vadinti astragalais (arba šokikauliais). Husoviano aprašytas taiklumo pratybas labiausiai primintų žaidimai kamuoliais, kadangi pastarieji tiesiogiai minimi ir šaltinyje, be to, yra žinoma, kad iš odos pagaminti kamuoliai aptariamuoju laikotarpiu buvo plačiai paplitę visoje Europoje, jų liekanų Lietuvoje randama ir atliekant archeologinius kasinėjimus.

Kaip dar vienas pratybų-žaidimo elementas medžioklėse jaunuoliams lavinti buvo naudojamos įvairios imtynės, grumtynės ir gimnastikos triukai: „Ir nuostabiausiu būdu jaunuoliai su savo strėlinėm / Čia nuo vienų žirgų šoka tuojau ant kitų." Paveiksle „Vaikų žaidimai" ne vienas akrobatinis žaidimas, kurio metu spaudžiamas „sūris", vaikštoma ant kojūkų, jodinėjama ant draugo nugaros kaip ant žirgo ir varžomasi, kuris „raitelis" nuvers priešininką pirmas, balansuojama ant tvoros ar suolo, šokinėjama per draugo nugarą, vaikštoma ant rankų, žaidžiamos gaudynės su kliūtimis ir be jų, ritamas lankas etc.

Noras atkartoti matomus vaizdinius iš suaugusiųjų gyvenimo paaiškintų ir kitus viduramžių, naujųjų laikų vaikų žaidimus. Specialiai medžioklės ar karybos edukacijai skirti žaislai neretai išsiskyrė savo sudėtingumu, pagaminimo kruopštumu ir, žinoma, brangumu. Nenuostabu, kad tokio lygio žaislais galėjo džiaugtis tik elitinio sluoksnio atstovų atžalos. Tiksli tikro ginklo kopija vaiką supažindindavo su jo veikimo principais, detalėmis, lavindavo akies taiklumą, taip pat lėmė ir emocinį pasirengimą būsimoms medžiotojo ir kario pareigoms. Vienu iš brangių žaislų, skirtų medžioklės ir karo edukacijai, galima laikyti archeologinių kasinėjimų metu rastą XIV a. pab.−XV a. pr. medinį arbaletą9. Žinoma, archeologinių tyrimų metu rasta ir daugiau karybos žaislų iš įvairių laikotarpių: XIII–XIV a. žaislinės strėlės ar ieties plunksna, žaislinio kalavijo rankena, medinis peiliukas, XVII a. antrosios pusės špagos fragmentas – tai rodo tradicijos tęstinumą.

Pieter Bruegel. „Vaikų žaidimai“, 1560. Vienos meno istorijos muziejus

Palankų požiūrį į medžioklės edukaciją atskleidžia reikalavimai pavyz­diniam XVI a. dvariškiui. Antai amžininkas Lukas Gurnickis teigia, esą kilmingajam būtina turėti gerus kariui deramus įgūdžius (t. y. mokėti naudotis artimos kovos ginklais, gerai šaudyti iš lanko, deramai jį laikyti, iki galo pritraukti templę ir mokėti taikliai paleisti strėlę)10. Pats autorius, toliau dėstydamas reikalavimus, akcentuoja šių įgūdžių naudingumą ir lavinimą pramogaujant (t. y. medžiojant), kadangi medžioklė turi panašumo į karą. Jis taip pat vaizdingai apibūdina medžioklės privalumus kilmingajam: „Tai tikrai aristokratiška ir pritinkanti dvaro žmogui pramoga; juk ir anie didieji senovės žmonės, kaip žinome iš istorijos, labai ją mėgo. Taigi visais šiais atžvilgiais dvariškis tegu nuo kitų neatsilieka." Nenuostabu, jog į šį teiginį atsižvelgta ir auklėjant berniukus. Antai „Giesmėje apie stumbro medžioklę" teigiama, jog medžioklės teikiama nauda yra duali, suteikianti ne tik dvasinį pasitenkinimą, bet ir „pamaitinanti" kūną mėsa. Taip pat atskleidžiama suabsoliutinta šios pramogos reikšmė valdovo ir jo dvariškių gyvenime: „Tik medžioklė žvėries visas jų penas tėra."

Tad galima teigti, kad medžioklės edukacija ir žaidimai, rengiantys kilmingųjų vaikus karybos pareigai ir elitinei pramogai, išliko aktualūs visu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpiu ir buvo ryškus to meto vaiko lavinimo ir vyriškumo sampratos segmentas.

Pranešimas skaitytas 2014 m. gruodžio 5 d. Vilniuje, Žaislų muziejaus organizuotoje mokslinėje konferencijoje „Vaikų ir vaikystės pėdsakai Lietuvoje: archeologija, antropologija, istorija ir etnografija".

 

1 Jean-Paul Roux. „Le Sang: Mythes, symboles et réalités". Fayrad, 1988.
2 P. W. Marvin. „Hunting Law and Ritual in Medieval English Literature". Cambridge, 2006.
3 E. Gudavičius. „Pora pastabų apie tautinės lietuvių savimonės atsiradimą". Kryžiaus karų epocha Baltijos regiono tautų istorinėje sąmonėje. Saulės delta, 2007.
4 „Iš medžioklės ir žūklės istorijos Lietuvoje". Parengė B. Kulnytė, E. Lazauskaitė. Lietuvos nacionalinis muziejus. Paroda 1998 10 01–1998 12 01.
5 E. Gudavičius. „Kas buvo XVI a. bajorija?". Lietuvos valstybė XII–XVIII a. Parengė
Z. Kiaupa, A. Mickevičius, J. Sarcevičienė. Vilnius, 1997.
6 G. Mickūnaitė. „Didžiojo kunigaikščio medžioklė: pasakojimas, vaizdas, alegorijos". Acta academiae artium Vilnensis, t. 55. Vilniaus dailės akademija, 2009.
7 P. Blaževičius. „Seniausieji Lietuvos žaislai". Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Vilnius, 2011.
8 J. Sarcevičienė. „Vaikas XVI–XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje: galimi auklėjimo ir socializacijos modeliai". Menotyra. Nr. 2(31), 2003.
9 P. Blaževičius. „Žaislinis XIV a. pab.–XV a. pr. arbaletas iš Vilniaus žemutinės pilies". Cronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, t. II. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Vilnius, 2011.
10 L. Gurnickis. „Lenkų dvariškis". Vertė
E. Patiejūnienė. Vilnius, 2009.