× Povilas Girdenis

 

Balandžio 25-ąją minime antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, rašytojo, publicisto, technikos mokslų daktaro Liudo Dambrausko 100-ąsias gimimo metines.

Nuo gimnazijos suolo iki paskutinio atodūsio kovojęs už laisvą, nepriklausomą Lietuvą, du kartus teistas sovietinio saugumo, keletą mėnesių praleidęs mirtininkų kameroje, išgyvenęs kalėjimų ir lagerių mėsmalę, visuomet drąsiai, sąžiningai ir atvirai reiškęs savo nuomonę, nepripažinęs kompromisų, net ir pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis išlikęs savimi. Toks buvo ir liks pastaruoju metu kiek primirštas L. Dambrauskas.

 

Kazachijos SSR Karagandos srityje veikusio pataisos darbų lagerio kaliniai. Nuotrauka iš e-history.kz

 

Nepatenkintieji gimnazistai

1940-ųjų rugsėjis. Sovietiniai okupantai Lietuvoje įnirtingai įvedinėja naują tvarką: visur kabinami didžiojo tautų vado portretai, baltomis raidėmis ryškiai raudoname fone švytintys bolševikiniai lozungai, senosios, įprastos tradicijos keičiamos naujomis, „pažangiomis“.

Kėdainių apskrities NKVD skyrių 1940-ųjų vasaros pabaigoje pasiekė jau pradėjusių veikti slaptų informatorių pranešimai apie nepasitenkinimą naująja tvarka reiškusius gimnazistus: platino antisovietinius atsišaukimus, išniekino J. Stalino portretą, per oficialų renginį išdrįso giedoti „Tautišką giesmę“. NKVD neramiems jaunuoliams užvedė agentūrinę bylą „Nepatenkintieji“¹. Tarp nepatenkintųjų ne kartą minėtas septintos klasės gimnazistas, Ateitininkų federacijos narys Liudvikas (vardas Liudas jo asmens dokumentuose pradėtas rašyti pokario metais) Dambrauskas.

 

Šėtos valstybinės progimnazijos moksleivis Liudvikas Dambrauskas (apie 1938 m.). Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1581, ap. 6, b. 247, l. 2.

 

Lietuvos išlaisvinimo taryba

1946 m. pradžioje Vilniuje veikusi, Jono Noreikos-Generolo Vėtros vadovaujama Lietuvių tautinė taryba žinoma ne vienam besidominčiam istorija. Gerokai mažiau girdėta labai panaši, lygiai prieš metus Kaune veikusi Lietuvos išlaisvinimo taryba (LIT).

Pirmomis vokiečių okupacijos dienomis L. Dambrauskas – kaip ir daug kitų brutaliomis sovietinėmis represijomis pasipiktinusių Lietuvos gyventojų – dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto veikloje, vėliau įsitraukė į antinacistinį pasipriešinimą, platino pogrindžio spaudą. 1944 m. lapkričio pabaigoje drauge su Mindaugu Blozneliu, Pranu Sasnausku, Juozu Rainiu, Leonu Tvarijonavičiumi ir kitais bendraminčiais įkūrė pogrindinę organizaciją Lietuvos išlaisvinimo taryba. Jos pagrindiniai tikslai – antisovietinio pogrindžio suvienijimas, nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas bei, paties L. Dambrausko teigimu, lietuvių tautos intelektualinio, fizinio ir genetinio potencialo išsaugojimas. Organizacija išleido du laikraščio „Lietuvos žodis“², kurio redaktoriumi ir daugelio straipsnių autoriumi buvo L. Dambrauskas, numerius. Dėl bendrų veiksmų LIT nariai tarėsi su Lietuvos laisvės armijos (LLA) vadu Adolfu Eidimtu-Žybartu. Planuota, kad LLA vadovaus karinei pasipriešinimo sovietiniam režimui linijai, o LIT – politinei.

 

NKVD slapto bendradarbio 1940 m. rugsėjo 19 d. pranešimas apie Lietuvos Respublikos himną giedojusius Kėdainių valstybinės gimnazijos mokinius. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 1060, l. 51.

 

1945 m. kovą L. Dambrauskas ir P. Sasnauskas keletą kartų susitiko su rašytoju Juozu Keliuočiu, aptarė pogrindinės spaudos leidybos, straipsnių redagavimo klausimus, svarstė galimybę įtraukti į LIT veiklą daugiau visuomenei žinomų inteligentijos atstovų.

 

„Liaudies priešų“ tardymo metodai

Kauno MGB skyrius pogrindžio organizaciją susekė ir pirmomis 1945 m. balandžio dienomis suėmė daugelį jos narių. L. Dambrauskas areštuotas balandžio 7-ąją.

Lietuvos ypatingojo archyvo saugomose pokario antisovietinio pasipriešinimo dalyvių baudžiamosiose bylose esantys kaltinamųjų tardymo protokolai surašyti sklandžiai ir tvarkingai. Juos skaitančiajam gali pasirodyti, kad padorūs, inteligentiški tardytojai visuomet mandagiai, santūriai ir net delikačiai bendraudavo su šiek tiek pagudraudavusiais, tačiau greitai ir nesunkiai savo gausias kaltes pripažindavusiais „liaudies priešais“. Tam tikrų įtarimų gali sukelti nebent tardymų laikas. Keista, kai protokolas neilgas, o tardymas užtrunka kone visą naktį.

 

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studento Liudviko Dambrausko studijų knygelės titulinis lapas. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-15709, t. 2, l. 145-1 atv.

 

„Buvau partrenktas ant tapčano, – rašė apie vieną tokį tardymą L. Dambrauskas atsiminimuose, – kur jie pradėjo kumščiais man šonkaulius laužyti. Šitoks metodas tardytojui nepatiko. Jis su savo pagalbininkais, o jų buvo keletas vyrų, mane išrengė, partrenkė ant pilvo ir pradėjo kirsti iš vielų susuktu bizūnu. Pradžioje šitokia „operacija“ skaudėjo, bet po 5 min. aš jau nebejaučiau jokio skausmo, tačiau graudingu balsu stenėjau.“³

Nuolatinis tokių aktyvių priemonių dalyvis – tuo metu prastai rusų kalbą mokėjusio L. Dambrausko apklausose dalyvaudavęs vertėjas, MGB tardytojas Julijus Slavinas.

 

Lietuvos laisvės armijos vadas Adolfas Eidimtas-Žybartas (1915–1945) KGB vidaus kalėjime. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-15742, t. 1, l. 4.

 

Mirties nuosprendis

NKVD karo tribunolo posėdžio salė buvo paprasta kalėjimo kamera, kurioje stovėjo keletas suolų ir du taburetėmis apstatyti stalai. Priklausymu nacionalistinei organizacijai, antivalstybine veikla, tėvynės išdavimu kaltinti L. Dambrauskas ir jo bendrabyliai teisme elgėsi pakankamai ramiai, nes buvo įsitikinę, kad jiems bus skirtas anuolaik įprastas10 metų laisvės atėmimas. Prie organizacijos veiklos prisidėję mažiau, tarp jų ir rašytojas J. Keliuotis, tikėjosi išteisinimo.

1945 m. rugsėjo 26-osios karo tribunolo nuosprendis buvo negailestingas. Nacionalistinės organizacijos įkūrėjas, į antisovietinę veiklą įtraukęs nemažai žmonių, turėjęs radijo imtuvą, nuolat klausydavęsis užsienio radijo laidų, išgirstos informacijos pagrindu gaminęs antisovietinius lapelius, namuose įrengęs pogrindinę spaustuvę, susitikinėjęs su vienu LLA vadų bei derėjęsis dėl organizacijų susijungimo, L. Dambrauskas buvo nuteistas mirties bausme. Daugiau kaip tris mėnesius Kaune ir Vilniuje jis kalėjo mirtininkų kamerose, kur kiekvienas naktinis raktų žvangtelėjimas, kiekvienas netikėtas durų atidarymas ar prižiūrėtojo žingsnis koridoriumi sukeldavo tokį stresą, kad pasmerktieji nebegalėdavo užmigti. Mirtininkai tyčia būdavo išvedami taip, kad galvotų, jog yra vedami sušaudyti. Ypač būdavo klaikūs enkavėdistų šitaip surežisuoti vedimai į pirtį.

 

Liudo Dambrausko arešto orderis. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-15709, t. 1, l. 4.

 

Nors 1945 m. lapkričio 17 d. mirties nuosprendis buvo pakeistas 10 metų laisvės atėmimo, L. Dambrauskas visiškoje nežinioje tarp mirtininkų praleido dar beveik mėnesį.

 

Dviejų „demokratijų“ palyginimas

L. Dambrausko atsiminimuose Gulago lageriai aprašyti vaizdingai, ironiškai, negailint sarkazmo ir juodojo humoro, šiek tiek mėgdžiojant Balį Sruogą ir Aleksandrą Solženicyną.

„Remiantis neklystamu marksizmo teiginiu, kad žmonių sąmonę nulemia buitis, – samprotavo L. Dambrauskas, – aišku, kad kapitalistinėje visuomenėje socialinė nelygybė, turtiniai žmonių prieštaravimai ir kova dėl būvio veisia kriminalinius nusikaltėlius. Tačiau man neteko sutikti vyresnio amžiaus žmonių, kurie būtų nusikaltę keletu nužudymų, išprievartavimų, stambių apiplėšimų. Už kriminalinius nusikaltimus sėdėjo beveik vien jaunimas, gimęs ir augęs socializmo epochoje. Beveik visi jie buvo gavę spaliukų, pionierių ir komjaunuolių auklėjimą. Žodžiu, nebuvo paliesti kapitalistinės visuomenės nuodų ir religinių „prietarų“. Vadinasi, tik socialistinė būtis nulėmė tų jaunuolių sąmonę.“⁴

 

Rašytojas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Juozas Keliuotis (apie 1926‒1930 m.). Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 610, ap. 1, b. 168, l. 1.

 

Itin įdomi L. Dambrausko atsiminimų vieta, kur išdėstytos drauge Čeliabinsko pataisos darbų lageryje kalėjusio Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Petro Klimo mintys apie dviejų totalitarinių režimų įkalinimo įstaigas, arba lyginamoji nacių ir sovietų lagerių analizė: „Čia su mumis buvo Petras Klimas, buv. Lietuvos atstovas Paryžiuje, kuriam kelis metus teko praleisti fašistinės Vokietijos konclageryje. Kaip tik jis turėjo progos sulyginti šių dviejų „demokratijų“ pagimdytus lagerius bei kalėjimus. Jo pasakojimais, pas mus maistas geresnis, negu pas vokiečius: daugiau duonos, nors sriubos beveik tokios pačios. Tačiau tvarka ir drausmė labai skyrėsi. Vokiečių lageriuose nebuvo jokių banditizmų, nes dėl to šaudydavo. Smulkios vagystės pasitaikydavo, tačiau retai. Vokiečių bausmės buvo žiauresnės. Neskaitant karcerio, galėjo sumušti ar nušauti, o švara daug geresnė negu tarybiniame. Anot Klimo, vokiečių lagery lengviau išbūti du metus, kaip čia vienus. Gestapininkai tardant naudodavo mažesnį kankinimo metodų arsenalą negu tarybinis saugumas.“⁵

 

Liudo Dambrausko tardymo protokolas. (Arešto orderyje, asmens kratos protokole ir daugelyje kitų dokumentų nurodyta L. Dambrausko arešto data – 1945 m. balandžio 7 d. Tikėtina, kad tarymo protokolo data – 1945 m. balandžio 7 d. – nurodyta klaidingai.) Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-15709, t. 1, l. 11.

 

Todėl prašau geriau mane nuteisti mirties bausme“

1955 m. pavasarį grįžęs iš lagerio L. Dambrauskas dirbo inžinieriumi Kauno „Inkaro“ gumos dirbinių fabrike, Vilniaus termoizoliacijos mokslo institute. Dirbdamas neakivaizdžiai studijavo Maskvos politechnikos institute. Platesnes ir nuožmesnes stalinines represijas patyrusioje Rusijoje į teistus už politinę veiklą asmenis žiūrėta liberaliau negu aktyvaus tų represijų vykdytojo A. Sniečkaus valdytoje sovietinėje Lietuvoje. L. Dambrauskas 1969 m. Maskvos M. Lomonosovo universitete apgynė technikos mokslų daktaro (pagal tuometę tvarką vadinto technikos mokslo kandidatu) disertaciją, paskelbė daugiau kaip 50 mokslinių straipsnių, buvo pripažintas 21 išradimo autoriumi. Dirbdamas ir studijuodamas nuolat rašė atsiminimus apie kalėjimuose ir lageriuose praleistą laiką, kelis jo tekstus išspausdino pogrindinis leidinys „Perspektyvos“.

 

Lageryje kalėjusio mokslininko Viktoro Grebennikovo 1948 m. piešinyje – mirusių Karabašo pataisos darbų lageryje (Rusija, Čeliabinsko sritis) kalinių išvežimas. Prieš laidojant kalinius dėl šventos ramybės plaktuku būdavo suskaldomos lavonų kaulokės arba kūnai perveriami iešmu. Liudas Dambrauskas Karabašo pataisos darbų lageryje kalėjo 1946‒1949 m. Nuotrauka iš vakin.livejournal.com

 

1984 m. pavasarį L. Dambrauskas sulaukė KGB dėmesio, jam vėl buvo iškelta baudžiamoji byla už parašytus ir išplatintus memuarus, kuriuose, anot saugumiečių, „tikslu susilpninti Tarybų valdžią skleidžiami šmeižikiški prasimanymai, žeminantys tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką“. Po pusmetį trukusių alinančių tardymų jis vėl buvo nuteistas. Šį kartą trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu su ištrėmimu dvejiems metams.

Tikru akibrokštu laikytinas L. Dambrausko paskutinis žodis Aukščiausiojo teismo 1984 m. spalio 3 d. posėdyje, kurį jis baigė pasakydamas: „Mano dienoraštis buvo mano gyvenimas, širdis. Pasmerkdami mane kalėjimui, pasmerkiate mane mirčiai. Lėta mirtis žiauresnė už staigią. Aš neturėjau tikslo apšmeižti tarybinę santvarką. Todėl prašau geriau mane nuteisti mirties bausme.“⁶

 

Liudo Dambrausko technikos mokslų kandidato diplomo kopija. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47786/3, t. 1, l. 77.

 

Nepalaužtas, nenugalėtas, išlikęs savimi

Mordovijos ASSR Baraševo griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje L. Dambrauskas kalėjo drauge su lietuvių disidentais Vytautu Skuodžiu, Vladu Lapieniu, Algimantu Andreika. Prasidėjus gorbačiovinei pertvarkai, keičiantis SSRS politiniam klimatui, 1987 m. vasarį paleistas. Nepaisydamas silpstančios sveikatos, nekreipdamas dėmesio į tai, kad 1987-aisiais nuolat buvo akylai stebimas KGB ir dar galėjo būti suimtas, dar kartą nuteistas ar bent kaip reikiant pakankintas tardytojų, L. Dambrauskas pasinėrė į visuomeninę veiklą: dalyvavo pogrindinės spaustuvės-leidyklos „ab“⁷ veikloje, platino tuo metu vis dar draudžiamą literatūrą ir spaudą, lankėsi 1987 rugpjūčio 23-iosios mitinge Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo.

 

Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1984 m. spalio 3 d. posėdyje Liudo Dambrausko pasakyto paskutinio žodžio ištrauka. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47786/3, t. 14, l. 255.

 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, aktyviai dalyvavo šalies politiniame ir visuomeniniame gyvenime. 1992 m. kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą su Lietuvos socialdemokratų partijos sąrašu, buvo vienas paveldo draugijos „Atmintis“, atnaujinto žurnalo „Naujoji Romuva“ steigėjų.

L. Dambrausko straipsniai aktualiomis temomis skelbti leidiniuose „Tremtinys“, „Kauno aidas“, „Santara“, „Diena“, „Naujoji Romuva“ ir kt.

 

Išeinančiojo mintys

Atviras, drąsiai reiškiantis nuomonę, nepripažįstantis jokių kompromisų L. Dambrauskas išliko iki paskutinio atodūsio. Aštrios, kandžios, negailestingos, kartais kiek subjektyvios, tačiau visada laisvos, nuo nieko nepriklausomos jo kritikos sulaukė ne vienas Lietuvos politikas.

„Beveik visi politikai yra demagogai, – rašė jis dienoraštyje 2000-aisiais. – Be demagogijos jie netaptų politikais. Už tai visuomenė per daug jų nesmerkia. Panašiai mes vertiname savo valdžios pareigūnus. Ypač aukšto rango. Kol jie truputį meluoja, truputį vagia, truputį vedžioja už nosies savo rinkėjus, pastarieji tik truputį jais nepatenkinti. Pripranta.“

 

Mordovijos ASSR Baraševo gyvenvietėje veikusios griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos kaliniai apie 1980‒1988 m. Nuotrauka iš www.relevantinfo.co.il

 

Įdomūs L. Dambrausko pamąstymai apie svarbius ir skaudžius istorinius įvykius. „Kai kurie dabartiniai patriotai Lietuvos ginkluotą priešinimąsi sovietinei okupacijai laiko tautos heroizmu, tam tikra prasme nuplovusiu gėdingą mūsų „narsios“ kariuomenės kapituliaciją 1940 m. Vis dėlto Lietuvos jaunimas parodė didelį patriotinį subrendimą ir pasiaukojimą, tačiau kokia kaina tai padaryta! Ir kas atsakingas už to meto patriotizmo sužadinimą, kuris nusinešė apie 25–30 tūkstančių pačių gabiausių, morališkai sveikiausių jaunuolių gyvybių?“

Kritiškai ir skeptiškai L. Dambrauskas vertino šalies integraciją į euroatlantines struktūras. „Vargu ar tautinis jausmas nebus nuslopintas, kai įsiliesime į Europos Sąjungą, nes ten prievartos nebus ir nereiks bijotis represijų, kai viešai išdidžiai demonstruosi, kad esi lietuvis, tik ar to išdidumo bent kiek išliks, jeigu tavo tauta Europos Sąjungos šeimoje jausis antraeilė, labiausiai nuskurdusi. Norinčiųjų save reklamuoti lietuviais mažės, o siekiančiųjų bet kokia kaina savo skurdžią kasdienybę pakeisti – daugės. Kaina, kurią mes mokėsime už savo gerovę, ar nebus mūsų tautos prapultis?“⁸

1996 m. L. Dambrauskas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2000 m. jam suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas. L. Dambrauskas mirė 2003 m. lapkričio 25 d., palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

 

Politinis kalinys Liudas Dambrauskas. Pogrindinio žurnalo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ Nr. 73 (1987 m. kovo 19 d.) leidinio anglų kalba viršelio nuotrauka.

 

1 LSSR NKVD Kėdainių aps. skyriaus vesta agentūrinė byla „Недовольные“ („Nepatenkintieji“). Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 1060.

2 L. Dambrausko prisiminimuose ir daugelyje kitų šaltinių laikraštis nežinia dėl kokių priežasčių vadinamas „Aušra“. Archyvuose išlikęs antras numeris pavadintas „Lietuvos žodžiu“.

3 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47786/3, t. 12, l. 15.

4 Liudas Dambrauskas. „Gyvenimo akimirkos“. – V., 1990, t. 1, p. 452.

5 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47786/3, t. 12, l. 124.

6 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47786/3, t. 14, l. 255.

7 Slapta spaustuvė-leidykla „ab“ 1981‒1990 m. veikė Vytauto Andziulio (1930‒2018) sodyboje Salių kaime prie Kauno. Leido antisovietinę religinę, politinę, istorinę ir grožinę literatūrą.

8 Liudas Dambrauskas. „Išeinančiojo mintys“. – V., 2005, p. 190–191, 196, 205.