Senelis nebuvo nacis? Išsklaidyti šią iliuziją padės Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos narių kartoteka. Bet ar dėl to imsime kitaip prisiminti praeitį? Svarstymai žmogaus, ieškančio praeities pėdsakų.

 

„Gana.“ Tai žodis, kuris toptelėja man kaskart, kai prisimenu nacių kartoteką. Jį ištarė viena moteris. Visai neseniai, per mano knygos skaitymus. Tąkart keliavau po šiaurinę Vestfalijos dalį: platūs laukai, daugybė arklių ir maži miesteliai, kuriuose vis dar skamba bažnyčių varpai ir rengiamos vietinės šventės, o viešbučių reta. Tą moters ištartą žodį iki šiol lyg akmenį nešiojuosi savyje. Ir tik pamažu imu suprasti, kodėl.

Esu praeities pėdsakų ieškotojas. Mano senelis buvo nacis, per Antrąjį pasaulinį karą prisidėjęs prie dešimčių tūkstančių žmonių žudynių. Mano tėvas dėl to kentėjo ir mirė. Ėmiausi tai tirti ir parašiau knygą. Kai prieš kelis mėnesius JAV nacionalinis archyvas paviešino išlikusią Nacionalsocialistų partijos narių kartotekos dalį, iš pradžių mane apėmė euforija: internete staiga atsirado daugiau kaip dvylika milijonų nacių partijos centrinės būstinės ir jos vietinių skyrių kortelių – viešai prieinamų, su paieškos funkcija. Tiesa, tokiam vartotojų antplūdžiui amerikiečių serveriai nebuvo pasiruošę. O paieškos milžiniškuose dokumentų fonduose, kuriuose gausu ranka rašytų pastabų, vis dar buvo Sizifo darbas. Tačiau kolegų iš savaitraščio „Zeit“ ir žurnalo „Spiegel“ dėka Vokietijoje šiuos dokumentus jau galima gana patogiai peržiūrėti.

Tad atsakyti į klausimą, ar tavo giminės priklausė nacių partijai, dabar jau dažniausiai lengva. Dažniausiai, nes išliko ne visos partijos narių kortelės, dalis jų buvo susmulkintos ir perdirbtos – tą padaryti prieš pat karo pabaigą naciai buvo suplanavę su visa kartoteka. Bet ją po kalnu makulatūros paslėpė vienos Miuncheno gamyklos direktorius Hannsas Huberis. Paskui korteles konfiskavo amerikiečiai. Jie jas išgabeno į Vakarų Berlyną, kur kartoteka buvo saugoma archyve. Po Vokietijos susivienijimo fondai perduoti Vokietijos federaliniam archyvui, o amerikiečiai Vašingtone pasiliko tik mikrofilmus. Būtent šie dokumentai pagaliau paviešinti.

 

Painiava: šioje NSDAP partijos kortelėje nurodytos dvi stojimo datos

 

Du spustelėjimai, ir partijos narys rastas. Arba ne

 

Remiantis šiais dokumentais galima atsekti, kaip milijonai Vokietijos nacių po karo patys save perdirbo ir prikėlė antram gyvenimui. Du spustelėjimai, ir partijos narys rastas. Arba ne. Greito atsakymo pagunda. Močiutei, proseneliui ar net kaimynų giminėms, jei jie apskritai dar gyvi, dabar bus kur kas sunkiau išsisukinėti – taip man atrodė iš pradžių. Lyg aptrupėjęs fasadas pagaliau pradės byrėti tas dažnai nepalaužiamas palikuonių tikėjimas jiems porintomis istorijomis, kurios užliūliuodavo milijonus šeimų. Senelis nebuvo nacis? Melas. Mus, savo anūkus, glėbyje laikydavę, dovanas nešdavę, miegoti guldydavę žmonės – jie buvo naciai. Galimai ir nusikaltėliai. Tokie patys žmonės kaip mes. Juk būtent čia ir glūdi pavojus.

Mano euforija išblėso. Bet būtų neteisinga dėl to kaltinti moterį iš Šiaurės Vestfalijos. Jos argumentai man suprantami. Aš tik buvau juos nustūmęs į šalį, gal net išstūmęs iš sąmonės, juolab kad tai nebuvo sunku, nes per skaitymus juos girdžiu retai. Į renginius paprastai susirenka bendraminčiai, kuriems ši tema rūpi ir kurie nori žinoti tiesą. Toji moteris, gimusi karo metais ir vėliau tapusi mokytoja, o dabar jau pasiekusi tą gyvenimo tarpsnį, kai liftas mielesnis už laiptus, ne vieną dešimtmetį su mokiniais nagrinėjo nacionalsocializmo laikotarpį ir Holokaustą. Kaip galėjai suprasti iš jos žodžių, ji visiškai užtikrinta mokė jaunuolius, kad nacionalsocialistai buvo blogi žmonės. Taip manė dauguma jos kartos atstovų. Tačiau ji, matyt, negalėjo susitaikyti su tuo, kad mūsų dienomis, po karo praėjus daugiau nei 80 metų, tas blogis staiga pasirodė esąs visur aplink, taip arti. To jau per daug. Pavyzdžiui, jos tėvas. Jis irgi buvo įstojęs į partiją, tačiau į ją veikiau „pakliuvęs netyčia“ nei savo paties iniciatyva. Juk kada nors tam turi ateiti galas. Mes, vokiečiai, šiuo metu turime „visai kitų problemų“. Jomis ir turėtume užsiimti. Taip skamba mintys žmogaus, siekiančio pagaliau padėti tašką, net ir be jokių kraštutinės dešinės paskatų.

Panašių argumentų esu girdėjęs iš savo šeimos. Sužinojus, kad senelis buvo nacis ar net nusikaltėlis, anaiptol nebūtinai bus imtas ginčyti visas jo gyvenimas. Mano šeima sau to iki galo negalėjo pripažinti net tada, kai paaiškėjo, kad seneliui turėjo būti pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo žudynėse, kad jis suplanavo duobes, kuriose po kelių dienų buvo sušaudyta daugiau kaip 25 tūkst. Rygos geto žydų – daugiausia moterų, senų žmonių ir vaikų. Šeima ieškojo švelninančių aplinkybių. Kartojo senelio pasiteisinimus. Juk jis į visa tai „patekęs netyčia“, tai buvusi grynai darbinė užduotis, jis neturėjęs pasirinkimo, jeigu būtų atsisakęs, būtų buvęs sušaudytas kartu su žydais. Juk jis niekada prieš žydą nepakėlęs rankos. Šiandien, po daugelį metų trukusių tyrimų, žinau, kad viskas buvo melas. Jis taip ir liko nenuteistas. Per Sąjungininkų vykdytą denacifikacijos procesą jis priskirtas prie „prisitaikėlių“ (Mitläufer).

 

Sunkiai įvykdomi pažadai

 

Laikui bėgant kalbėjausi su daugybe kitų praeities pėdsakų ieškotojų, ir man susidarė įspūdis, kad dauguma žmonių, susidūrę su iš nacizmo laikotarpio kylančios kaltės klausimu, tiesiog pakeičia gynybos liniją. Žmogus stengiasi kiek įmanoma geriau susidėlioti tikrovę. Kad galėtų ją pakelti. Nacių partijos duomenų bazė šio pavojaus anaiptol nepašalina. Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos kartotekoje radus savo giminaičio registracijos numerį, lengva susigundyti šią paiešką palaikyti išsamiu tyrimu – ir tuo viską užbaigti. „Sužinokite, ką jūsų šeima veikė prie Hitlerio“, – šis pažadas, kurį savo paieškos funkcijos aprašymo antraštėje pateikia žurnalas „Spiegel“, vargu ar įvykdomas. Kiek žmonių iš tiesų perskaito tolesnio tyrimo nuorodas ir leidžiasi dažnai vos įžiūrimais jų giminaičių paliktais pėdsakais, kurie dažniausiai baigiasi aklavietėje?

Partijos nario kortelės radimas – pirmas žingsnis. Tačiau dažniausiai ta kortelė mažai ką pasako. Jei žmogus į Nacionalsocialistų partiją įstojo anksti (arba, kai kuriais atvejais, labai vėlai), tikimybė, kad jis tikėjo jos ideologija, didesnė. O daugelis tų, kurie į partiją priimti 1937-aisiais, prašymą buvo pateikę iš karto po Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią 1933 m. pavasarį. Šiuos tautiečius naciai pašaipiai vadino „kovo aukomis“ (Märzgefallene). Tuo metu norinčiųjų įstoti į partiją skaičius buvo septynženklis, ji nebesusitvarkė su tokiu antplūdžiu. Todėl naujų narių priėmimą keleriems metams teko sustabdyti, be kita ko, ir siekiant išsaugoti partijos kaip elitinės organizacijos įvaizdį. Vis dėlto ne visi tie, kuriuos 1937 m. vienu ypu priėmė į partiją, buvo oportunistai ar karjeristai. Tarp jų būta ir kurį laiką į partiją negalėjusių įstoti SS narių, norėjusių pagaliau tai padaryti.

Tolesni paieškos žingsniai sudėtingi. Vokietijos federalinis archyvas, kuriame, be originalių Nacionalsocialistų partijos narių kortelių, saugoma ir šimtai tūkstančių SA, SS bei kitų nacių organizacijų dokumentų, per metus gauna maždaug 75 tūkst. su nacizmo laikotarpiu susijusių užklausų. Anot archyvo atstovo, pastaraisiais mėnesiais susidomėjimas dar labiau išaugo. Tačiau jo nepalyginsi su tuo antplūdžiu, kokį patyrė Nacionalsocialistų partijos duomenų bazė atsiradus paieškos funkcijai. Apie užklausų laviną iki šiol negirdėti ir iš Vokietijos federalinių žemių archyvų, kuriuose saugoma dauguma denacifikacijos bylų dokumentų, ir iš miestų archyvų, kur galima rasti savivaldybių įstaigose dirbusių nacių gyvenimo aprašymus.

 

Lengvos paieškos keliamas profanizacijos pavojus

 

Turint galvoje, kad Vokietijoje gyvena 83 mln. žmonių, praeities pėdsakų ieškotojų skaičius nedidelis. Tai mažuma. Vokietijoje iki šiol beveik nematyti atsinaujinančios atminties kultūros ženklų, kurių taip reikėtų būtent dabar, kai vienas po kito mus palieka paskutinės aukos ir nusikaltėliai. Paieška Nacionalsocialistų partijos kartotekoje dargi kelia pavojų sumenkinti savo šeimos praeities pėdsakų nacių laikotarpiu paiešką, paverčiant ją lengvo pokalbio tema. Ją profanizuojant. Tai greito atsakymo pagunda. Blogiausiu atveju tuo gali pasinaudoti jėgos, siekiančios sugriauti mūsų demokratiją. Nesunku įsivaizduoti, kokie šūkiai galėtų pasklisti tiktoke: „Visi buvo naciai? So what! Patekę netyčia 2.0. Stop kaltės kultui.“

Bet juk manyti, kad praeities pėdsakų paieška susijusi su šeimos ar net paveldėta kalte, yra didelis nesusipratimas. Nemalonu, jei protėviai buvo naciai. O jei jie dar ir nusikaltėliai, artimuosius tai gali sukrėsti. Tačiau galiausiai tikslas juk yra pažinimas ir pamoka ateičiai. Sadistams ar fundamentalistams nepavyks sukurti teroro režimo tol, kol jie bus vieni. Jų tiesiog per mažai. Įvykdyti Holokaustą naciai galėjo tik todėl, kad dauguma visuomenės sutiko su jais prasidėti. Tai tie milijonai žmonių, kurie vylėsi, kad gal nebus taip jau blogai, kurie pritarė naciams tik kai kuriais klausimais arba tiesiog buvo įsitikinę, kad pirmiausia turi pasirūpinti savo šeima. Blogis dažnai būna banalus. Ir jis snaudžia kiekviename iš mūsų.

Galbūt tai supratęs atsiduri aklavietėje, bet kartu tai gali rodyti išeitį. Susidomėjimo nacistine praeitimi yra. Tai rodo ne tik paieškų duomenų bazėse gausa, bet ir filmų apie Trečiąjį reichą populiarumas, internete žaibiškai plintančios tinklalaidės, daug diskusijų keliantys tekstai. Be to, smalsumui amžiaus ribų nėra. Lankydamasis mokyklose matau, kaip prosenelių ar net proprosenelių gyvenimo pėdsakai Trečiojo reicho laikais iki šiol gali prikaustyti jaunų žmonių dėmesį. Galbūt dėl to, kad kraštutinės dešinės propagandos tiktoke jie mato daugiau nei jų tėvai.

Gal paieška Nacionalsocialistų partijos duomenų bazėje tėra pati pradžia. Ateinančiais metais galimybių greičiausiai atsiras gerokai daugiau. Apdairiai naudojamas dirbtinis intelektas asmeninėse paieškose irgi gali labai padėti. Ateityje istorikai ir samdomi tyrėjai įstengs lengviau pagelbėti žmonėms, kurie turi gerokai mažiau išteklių nei žurnalistai ir nori žengti tolesnius žingsnius. Nuo 2028 m. tam nebekliudys Vokietijos duomenų apsaugos įstatymai. Iki šiol archyvams tenka gerai apsvarstyti, ar turi teisę viešinti duomenis. Tačiau netrukus net patiems jauniausiems Nacionalsocialistų partijos nariams sueis šimtas metų. Tada Vokietijos archyvai Trečiojo reicho dokumentus galės padaryti viešai prieinamus ir peržiūrimus per paieškos funkciją – žinoma, jei tam turės pakankamai išteklių.

„Gana.“ Šis moters ištartas žodis lydės mane ir toliau. Jis gali tapti paskata išsiaiškinti, kokį vaidmenį protėviai atliko nacių laikais. Neapsiribojant keliais spustelėjimais. Ne dėl kaltės, o dėl atsakomybės jausmo.

 

Vertė Jūratė Žukauskaitė

Publikuota 2026 m. birželio 2 d.