Šiemet laikinajai sostinei atiteko Europos kultūros sostinės titulas. Įvykiui ruoštasi 5-erius metus. Kaunas turi naują idėją – nori keisti savo gyvenimą per naują mitą tapdamas šiuolaikine sostine, kurioje gyvena laimingi žmonės, vieta, kurioje kuriama. Idėja ambicinga. Spausdinamos ištraukos iš Žaliakalnio gyventojų istorijų ir liudijimų nuo tarpukario iki pokario netiesiogiai kalba apie šiandienį Kauną ir jo idėjas.

Liudijimai surinkti per pokalbius su Žaliakalnio senbuviais ruošiant „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ finansuojamą patyriminį šokio spektaklį-ekskursiją „Pakopa po pakopos“, įtrauksiantį ULNA šokio trupės šokėjus ir visą rajono bendruomenę. Spektaklis-ekskursija bus rodomas šią vasarą. Idėjos autorė ir režisierė – Indrė Puišytė-Šidlauskienė.

„Žaliakalnis yra Kauno idėja, miesto-sodo idėja, miestelis mieste. Čia gyventojai buvo linkę vieni kitiems padėti, visi vieni kitus pažinojo, nebijojo bendrauti. Buvo funkcionuojanti infrastruktūra, žinojai, kur perki bulves, kur taisai batus. Tarpukariu į Žaliakalnį turėjo susikelti visa vyriausybės struktūra, miesto cent­ras. Vėliau čia telkėsi ir sukilėliai.“

/ / /

„Prieš karą Kauno savivaldybė buvo išleidusi įsakymus, reglamentavusius rajonų vaizdą, tarkim, tvorų aukštį, spalvą, kad stogai, lipant į kalną, būtų raudoni ir primintų Italiją. Todėl viskas buvo permatoma, jokių barikadų, o tai padėjo kurtis bendruomeniniams ryšiams. Miestas atrodė lengvesnis, atviresnis.“

/ / /

„Rajonėlį aplink Kauko laiptus pavadinčiau carinės tvirtovės integracija į tarpukarines idėjas. Nesispjaudė tuometiniai architektai, kad čia carinis paveldas, pasielgė labai pragmatiškai.“

/ / /

„1924 m., beveik prieš šimtą metų, Vileišio aikštėje vyko pirmoji dainų šventė. Labai ruošėsi Kaunas. Pastatė Gedimino bokštus. Yra nuotrauka, kur J. Naujalis diriguoja tarp iškastų duobių. Aikštės neišgrindė, kilo dulkių debesys.“

 

 

/ / /

„Mano tėvas gimė 1891 m. Nuo 9-erių našlaitis. Buvo labai išsilavinęs, visų galų meistras, šaltas kaip Štirlicas ir taupus. Gavo gerą algą, Minties rate nusipirko žemės ir pasistatė didelį namą su keturiais butais. Ten aš gimiau ir gyvenu šiandien.“

/ / /

„F. Vizbaras gyveno baltoje pilaitėje, o savo karštai mylimai Olimpijai pastatė raudoną. Sunku įsivaizduoti, kaip jie ten gyveno.“

/ / /

„Iki karo gyvenome labai gerai. Per karą nebuvo ko valgyti, mane išvežė į kaimą pas tetą, kuri turėjo karvę. Prisimenu, sėdžiu bunkeryje ir pro langelį matau: prabėga rusų kareivis, prabėga vokiečių kareivis ir vėl rusas, vėl vokietis. „Katiušos“ šaudo. Mums ant galvų byra smėlis, stovi kibiras vandens, maišas cukraus ir juodos duonos džiūvėsiai. Tetos rankoje – rožančius. Vieną dieną į langelį pabeldžia kareivis: „Mamaša, pabieda.“ Teta baisiai apsiverkė – rusai atėjo. Išlindom visi purvini, alkani ir pėsti ėjom namo pro nenurinktus lavonus. Man buvo 9-eri. Teta draudė žiūrėti. Gražūs, jauni vyrai.“

/ / /

„Vaikystėje baisiai daug laiko praleisdavau viena su kate. (Kaip ir šiandien, beje.) Labai mylėjau lėles, žaidžiau su jomis iki gėdingai vėlyvo amžiaus. Buvau įtikėjusi, kad jeigu lėlei suleisi vištos kraujo, ji atgis. Prisimenu, stoviu verandoje ir žiūriu į viščiukus, kuriuos augino močiutė. Jie labai greitai užaugdavo, per savaitę.“

 

 

/ / /

„Mūsų name gyveno daug šeimų, visur vaikai. Žaislų patys pasidarydavom: mergaitės skudurinių onučių pasisiūdavo, o berniukai lankų pasidirbdavo. Kartais užsukdavo toks lėlių gydytojas, neįgalus buvo, nesulenkdavo kojos per sąnarį, pasipuošęs skrybėle, ant pečių maišai su lėlių rankomis, kojomis, galvomis, taisydavo lėles, uždarbiaudavo.“

/ / /

„Močiutė dažnai būdavo pas seserį Lenkijoje, Vilniuje – pas tetą, o mama daug dirbo, buvo gydytoja ne iš pašaukimo. Mane augino tarnaitės. Zina ir Stefanija. Atmintin įstrigę du epizodai: Zina, atsisėdusi ant sofos ir visa apsisnarglėjusi, verkia, nelaiminga meilės istorija, o aš ją guodžiu; ir dar jos mane mėgdavo smarkiai aprengti, stipriai aptūloti, man tas nepatikdavo. Prisimenu, guliu prie vartelių visa išsirengusi, o jos mane su keliais prispaudusios prie žemės bando užveržti ten viską.

Paaugusi žaisdavau fontane – tupėdavome ten su kitais vaikais, vartydavomės, supdavomės ant gluosnių šakų ir gelbėdavome kačiukus, įmestus į vandenį kokių nors alkoholikų. Mus palikdavo baseine, o policija rasdavo Neryje ant ledo. Atsimenu, kartą, kai jau mokiausi Salomėjos Neries mokykloje, mus sugavo ir anglų kalbos mokytoja pasakė: „Kaip tau ne gėda, jau krūtinė auga, o tu ant lyčių plaukioji.“

 

Vaido Petrulio nuotraukos iš Žaliakalnio

 

/ / /

„Po karo grįžau į Žaliakalnį. Ruošiausi eiti į mokyk­lą. Mama praskleidė mano plaukus, o ten blizga – vienos glindos. Trynė actu, nepadėjo. Tėtis neištvėręs ištraukė mašinėlę ir plikai nuvarė. O mama nupirko beretę, žalią tokią. Ėjau į Salomėjos Neries mergaičių gimnaziją, kurioje mokė mokytojai, studijas baigę Freiburge, Paryžiuje, Sankt Peterburge.“

/ / /

„Po karo, kaip žinia, pradėjo visus vežti. Mano tėvai irgi buvo lietuviai, ne komunistai. Pas mus rinkdavosi kaimynai ir klausdavo mano tėvo, ar jau atvyksta amerikonai, kadangi jis klausydavosi „Amerikos balso“. Susirinkdavom kambaryje, šalta, malkų mažai, susėsdavom prie stalo ir svarstydavom, kada tie amerikonai ateis... (Juokiasi.)“

/ / /

„Pokario laikais buvo kepurės teisė. Vokiečiai išėjo, rusai atėjo. Tau paskambindavo į duris rusų karininkas su savo žmona, abu su naktiniais marškiniais iš Berlyno ir sakydavo: „Aš čia gyvensiu.“ Ir jeigu pakabindavo savo kepurę ant vinies, vsio, komunalka. Tad kokius trejus metus kauniečiai durų neatidarinėdavo.“

/ / /

„Mano močiutė rengdavosi siuvėjų siūtais vienspalviais drabužiais, palėpėje gulėdavo sudėti šilkai iš Pa­ryžiaus, skrybėlaitės, lakuodavo nagus ir labai daug bendraudavo – buvo toks įprotis nuo Smetonos laikų. Pas mus lankydavosi visokios ponios su pyragėliais. Kavutės ir pyragėliai. Ir kalbėdavosi apie valstybę, grožį, kitus kilnius dalykus.“

/ / /

„Mano močiutė kalbėdavo keistu žargonu – lenkiškai, rusiškai, lietuviškai. Božanki, božanki... Kai susirinkdavo tetulės, nesuprasdavai, ką jos ten šnekėdavo. Taip pat ji man įdiegė, kad negalima dėvėti jokio gėlėto rūbo. Net nedrįsk – neskoninga. Sakydavo: „Karvė pamanys, kad žolė, ir suvalgys.“ O man taip gražu. Nusipirkdavau suknelę ir nedėvėdavau.“

/ / /

„Mėgdavome pasišaipyti iš merginų, kurios, atvažiavusios iš kaimo, ištekėdavo už gydytojo ar karininko.“

/ / /

„Mano karta dar paragavo prieškarinio raugo. Tarkim, čiuožykloje pričiuožia berniukas ir paklausia: „Ar galėtume kartu pačiuožinėti?“ Ir nuvalsuojam. Tokia tradicija buvo.“

/ / /

„Tikras inteligentas padės tau du ar tris saldainius, bet į tokią vazelę. Ir niekada neatsiprašinės, kad kažko neturi. Dvasios aristokratija, orumas.“

/ / /

„Leidiesi Kauko laiptais ir girdi: „Pssst, pssst.“ Atsisuki, o ten vyras su paltu it koks poetas stovi ir švaistosi savo grožybėmis. Gražus vyras, net nepagalvotum. Labai dėkinga vieta ten buvo jiems: krūmokšniai, takeliai, policijos nepagausi, apšvietimas prastas.“

/ / /

„Kartą viena žaliakalnietė, smetoniška inteligentė, ėjo į teatrą, apsirengė gražiai, užsidėjo lapę, nuėjo į teatrą. O po teatro reikėjo grįžti namo, autobusų nebuvo, reikėjo lipti Kauko laiptais, prietema, lipa ji tais laiptais ir staiga nuo kaklo nuskrenda lapė, nebėra. „Juodieji katinai“ pasidarbavo. Jie slėpdavosi krūmuose ir laukdavo savo grobio.“

/ / /

„Dar visai neseniai Žaliakalnis buvo juoda skylė. Aplūžę Kauko laiptai, nutriušę mediniai namai, vagystės, užpuolimai, alkoholizmas. Mes augindavome žemuoges, prisimenu, išeinu ryte į lauką, ant žolės dar rasa, o jos jau nuskintos. Ir pomidorai nuskinti. Arba padedu kokį geležies gabalą – nebėra.“

/ / /

„Kai močiutės namą nugriovė, mums davė naują butą Dainavos rajone. Močiutė nepriprato, vis grįždavo pažiūrėti tos vietos, kur stovėjo namas.“

Parengė Lina Laura Švedaitė