Miron Białoszewski. Amerikietiško dienoraščio frag­mentai

1982 m. spalį lenkų rašytojas Mironas Białoszewskis (1922–1983) nuvyko į JAV atsiimti Jurzykowskio premijos. Du mėnesius praleido Niujorke, Bafale ir Bostone. Pastarajame susitiko su poetu ir vertėju Stanisławu Barańczaku, parašiusiu knygą „Poetinė Mirono Białoszewskio kalba" („Język poetycki Mirona Białoszewskiego", 1974). Su Czesławu Miłoszu JAV nepasimatė, tik kalbėjosi telefonu. Prieš tai jiedu buvo susitikę, kai Cz. Miłoszas, apdovanotas Nobelio premija, aplankė M. Biało­szewskį Varšuvoje.

M. Białoszewskio poeziją spausdinome 2004-06-11 (www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3005&kas=straipsnis&st_id=4918).

Niujorkas (1987). Felikso Bajoro nuotrauka

[Niujorkas], penktadienis, [1982] spalio 15

Czesławo Miłoszo skambutis. Iš kito Amerikos kranto. Vos spėjau įsidėti dantis, iš pradžių turėjau dikcijos problemų, bet viens du ir įsivažiavau. Klausinėjo manęs, kaip iš viso jaučiuosi ir kaip per karinę padėtį, klausė, kaip jį vertina tėvynėje. Užtikrinau, kad neišsižada aso, nepaisant to, kad jis jiems kliudo (eilėraštis Wałęsai). Miłoszas važinėja su autoriniais vakarais, skaito savo eilėraščius, išverstus į anglų kalbą. Gerai dėl to jaučiasi, iš to uždirba, tai jam teikia džiaugsmo, be to, susipažįsta su Amerikos publika. Pasakiau jam, kad tikriausiai jį laiko amerikiečių rašytoju. Jis tai patvirtino. Prisiminiau Konwickio filmą neva pagal „Isos slėnį". Miłoszas pareiškė, kad filmas jam nepatinka, iškreipta, sentimentalu. Pasakė:
– Tai Weyssenhoffas, o ne „Isos slėnis".

sekmadienis

[...] Autorinis vakaras Lenkų moksl. t. inst. pavyko. Savas. Buvo abi Lilpopównos, trys ponios, kurios dar matė „Teatrą Tarčyno gatvėje". Kalbėdamas apie teatrą, prisiminiau suolus iš lyginimo lentų, turėjau pridurti, kad vienas sulūžo užsėstas svečių, bet pagalvojau, kad tai tik burnos aušinimas, tačiau viena ponia – savo iniciatyva – pasakė, kad viena lenta sulūžo, ir dar ta, ant kurios ji ir sėdėjo.

Staiga pamačiau Brandysową. Apsidžiaugiau. Paskui pastebėjau ir K. Brandysą. Vakaro šeimininkas, pasirodo, 1934–1935 m. buvo mano mokyklos draugas. Eilėraščiai įvertinti puikiai. Ovacijos. Nuotaika buvo ekstra. Aš gerai skaičiau. Eilėraščius, „Sukilimo dienoraščio" ištraukas ir parodžiau „Katytės Katutės kabaretą" („Kabaret Kici Koci"). Seną ir kelis atkurtus krizės laikų numerius plius du jau parašytus Niujorke. Bendravimas su publika l. paprastas, nepolitiškas (jų mandagumas), nes pabrėžiau, kad apie politiką man per sunku, ir tiek – ir to užteko. Kažkokia ponia paprašė paskaityti apsakymą „Raktas". Perskaičiau. Bet vienas vyrukas pasakė, kad „gėda klausytis tokių dalykų", ir išėjo įsižeidęs, bet jau po visko. Kai kas sakė, kad jiems toks jo elgesys pažįstamas. Kiti kalbėjo, jog jam sumokėjau, kad vakarą padaryčiau patrauklesnį.
Man šmėstelėjo mano gatvėje atidaryta pilna sinagoga.

[Bafalas] spalio 22

[...] Skaitau Miłoszo „Ulro žemę". Kai kurie pamąstymai įdomūs ir artimi. Ypač apie dirbtinumo slenkstį poezijoje. Pvz., Mickevičiaus – žemas dirbtinumo slenkstis, Slovackio – aukštas.

82 lapkr. 3, ketvirtadienis

Tik žiūrėk – neišlipk pakeliui. Leksingtonas prie Bostono. P. dr. Janos P. bute. Nuostabi moteris, nes tiesiog miela ir nuoširdi, ir turi humoro jausmą. Stanisławas Barańczakas atvežė mane iš oro uosto pas ją, prieš tai pavaišinęs pas save. Bet jo namuose vaikai, svečiai, jis nuolat užsiėmęs arba išvykęs. Universitete vakaras gali įvykti tik po lapkr. 9, o aš noriu anksčiau grįžti į Niujorką, nes ten įdomiausia. Manhatanas nepakeičiamas, gali pakeisti viską. Bafale stebėjau naminę, televizinę Ameriką. Man Bostonui jau neužteks nei smalsumo, nei jėgų. Vadinamasis aukštas lygis jau ne man. Nemoku kalbos. Viską painioju. Kembridžas, t. y. Harvardas, man neimponuoja, nes nepriklausau tai mokslo kategorijai.

Išlipau vidury Bostono, išėjau iš metro, iš karto mane užpuolė nuobodulys. Teatrai, šiek tiek žmonių, šiek tiek parduotuvių, šiek tiek tuščia. Sisiukas prie medžio. Kažkas ginasi nuo žiurkės. Patekau į pornogatvelę, bet čia nėra taip, kaip Niujorke. [...]

Kelionė į Kembridžą. Klaidžiojau po gatvelių raizgalynę ieškodamas St. Bar. namo. Kai po valandos suplukęs jį pasiekiau, nežinojau, kaip patekti vidun. Per pirmo aukšto langą pamačiau moterį. Pabeldžiau. Ji atidarė. Pasirodo, buvo skambutis. Ieškojau jo, bet neradau.

Šilta. Lietinga. Bobų vasara. Kažkokia ponia Anita, seniau dirbusi Valstybiniame leidybos institute, pavėžėjo mane iki žavaus p. Janos namo. Dar vedžiojome didelį geltoną šunį. Lapų kvapas, svirpliai. Peleninės voveraitės. Šuns vardas – Sedrikas. Vizgina gražią geltoną uodegą. Prisilakstęs grįžta ant pavadžio, už tai gauna du saldainius, kuriuos graužia greitai, bet kaip pridera pasigardžiuodamas.

[Niujorkas], lapkr. 15

Vaikščiojau po kinų kvartalą ir po kitus arčiau kyšulio. Žvarbu. Kuo arčiau kyšulio, tuo stipresni šuorai. Tarp kinų nejaučiu baimės, o tarp negrų – ne visada. Daug jų girtų. Negrų. Besikalbančių su gatve. Kinų parduotuvėse ir parduotuvėlėse dažnai yra pigiau nei kur kitur. Apsiperkančios senos kinės – tarsi paskutinio Budos įsikūnijimo žmonos, leisgyvės.

Skambino Miłoszas. Kalbėjau apie jo rašymą. Sakė, kad stengiasi neatriboti prozos nuo eilėraščių. Atsakiau, kad kai kurie jo eilėraščiai eseistiški. Pritarė, lyg abejodamas. Prisipažinau, kad šalia jo jaučiuosi žioplokas, intelektualiai nenuovokus. Atsakė, kad man truputį pavydi mano su Varšuvos gatve susieto rašymo. Jis taip nemokėjo, nes jo puslapiuose kalba mišri. Lenkai šnekėjo tarsi kronikų kalba, baltarusiai savaip. Pokalbis nukrypo apie Niujorką. Tik iš Miłoszo sužinojau, kas pasikeitė. Kai jis čia atvyko, po žeme buvo visas antras miestas. Paskui jis dingo. Metro tuščia ir nesaugu.

Truputį gaila buvo to gyvo požemio, bet turbūt dėl to dar gyviau yra viršuje. Šiandien nuėjau kilometrų kilometrus parduotuvių ir krautuvėlių gatvėmis. Nusipirkau laikrodį už 6 dolerius. Vienkartinį, jei suges, tai baigta. Už tiek, kiek kinas. Tinka dovanoti. Į kiną irgi nuvažiavau vakare. Į „Poltergeistą". Jei čia ilgiau gyvenčiau, turbūt nukvailėčiau. O gal ir ne. [...]

Miłoszas apie Niagarą – jau seniai nemadinga. Dabar madingas Didysis kanjonas.

Kelis kartus skirtingose vietose netikėtai mano ausis pagavo Mozartą. Jį supratau kaip kvietimą į Europą, į savo lovą. Mozartas kur kas artimesnis už Manhataną su savo stebuklais.

lapkr. 16

Skrydžio reikalai, nuovargis. Paskui geriau. Su Fela Lilpopówna dviejuose privačiuose muziejuose netoli namų. Vienas azijietiškų skulptūrų, kitas su rembrandtais, el grecais, van Eycku, Turneriu, Tiziano. Autobusu į Brodvėjų. Poilsinė vakarienė ir „Evita", miuziklas apie Argentinos prezidentienę, Perono žmoną. Kilusi iš liaudies, virtusi legenda, mylėjo liaudį, laikoma šventąja, mirė 1952 m. nuo vėžio. Miuziklas prasideda laidotuvėmis, baigiasi mirties patale, bet tarp jų – judrios, jungiamosios, sustingstančio judesio scenos. Muzika vientisa. Balsai geri, išraiškingi. Su p. Fela parašėme atviruką Józiui Czapskiui.

Šiandien, kai skubėjau užsimetęs rudeninį paltą, taigi sunkesnį, nusivariau, buvau piktas, trijose vietose kaukė mašina, pjaudama asfaltą. Amerikos man buvo gana.

„Zeszyty Literackie", 2009, Nr. 2 (106)

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Draugai