Povilas Girdenis. „Mano milicija saugo mane“* (1)

 Daugelio šalių tvarkos saugotojai vienaip ar kitaip papiktnaudžiaudavo tarnybine padėtimi, savivaliaudavo, viršydavo įgaliojimus, kai kada ir patys įvykdydavo nusikaltimų. Demokratinėje visuomenėje egzistuoja patikima tokio piktnaudžiavimo prevencijos priemonė – viešumas. Komunistinio režimo sąlygomis pareigūnų nusikaltimai, tarnybinės etikos pažeidimai nuo visuomenės buvo slepiami. Uždarumas, bloga žemesnės grandies vidaus reikalų sistemos darbuotojų materialinė padėtis, iškreiptos etikos normos bei ydingos tradicijos lėmė milicijos pikt­naudžiavimą, o savivalė sovietmečiu buvo įgavusi piktybiškas formas.

 

Pokario milicijos ir stribų siautėjimas

Pokariu vidaus reikalų organų darbuotojų ir liaudies gynėjais vadintų stribų nusikaltimus, tarnybinius nusižengimus, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, kyšininkavimo atvejus nagrinėjusios NKVD-MVD Ypatingosios inspekcijos bylose atsispindi kraupaus Lietuvos istorijos laikotarpio atmosfera. 

1945-ųjų žiemą Viduklės valsčiaus apylinkės įgaliotinis Šimkus, būdamas neblaivus, drauge su jam talkinusiu stribu Sakalausku, imituodami pasislėpusių partizanų paiešką, piliečio Balanionio namuose atliko neteisėtą kratą. Neradęs nieko vertingesnio, girto įniršio apimtas Šimkus nusprendė padegti niekuo dėto žmogaus namus. Stribas bandė sudrausminti įsismarkavusį milicininką, tačiau gal dėl to, kad, nepaisant girtumo, apylinkės įgaliotinis buvo fiziškai tvirtesnis ar kad „liaudies gynėjas“ kuklinosi, laikėsi subordinacijos ir per daug rimtai nesigrūmė, „Šimkus nuginklavo kovotoją Sakalauską ir šovė į jį du kartus, tačiau būdamas girtas, nepataikė, o tik peršovė jo viršutinius drabužius“. Incidentas buvo užglaistytas, tačiau neramaus ir ūmaus būdo apylinkės įgaliotinis Šimkus netrukus vėl pasižymėjo. Kovo 12 d., gavęs „dviejų centnerių kviečių, vienos žąsies ir keturių litrų degtinės“ kyšį, jis paleido sulaikytą partizaną ir jo bendrininką (ataskaitoje vadinamus ginkluotu banditu ir jo bendrininku).

Pasitaikydavo atvejų, kai sovietiniai pareigūnai nužudydavo žmones be jokių priežasčių. Raseinių apskrities milicininkas Juozas Kairys nei iš šio, nei iš to pradėjo šaudyti ir beprasmiais automato šūviais sužeidė garbaus amžiaus valstietį Dulskį. J. Kairio viršininkas, užuot suteikęs pagalbą sužeistajam ir sulaikęs neteisėtai ginklą naudojusį pareigūną, įsakė senolį pribaigti.

Liūdnai baigėsi per vadinamąsias Spalio šventes – 1944 m. lapkričio 7 d. – piliečiui, kuris ne laiku pasipainiojo Rokiškio apskrities Juodupės valsčiaus milicininkui Petrui Jasinevičiui. Prieš tai negavęs šventinių talonų degtinei, piktas, pusgirtis tvarkdarys pareikalavo parodyti pasą, bet principingas vyriškis tai padaryti atsisakė. Milicininkas įsakė pakelti rankas ir pistoleto šūviu nepaklusnų pilietį sunkiai sužeidė. Išgerti ir patriukšmauti mėgęs pareigūnas buvo suimtas ir teisiamas vėliau, kai girtaudamas su grupe stribų viename kaime sumušė vienuolikmetį berniuką, padegė jo tėvų namus, iššaudė laikytus naminius gyvulius ir pasisavino dviejų nušautų avių mėsą.

Utenos apskrities skyriaus milicijos įgaliotinis, jaunesnysis leitenantas Baniūnas drauge su grupe stribų Utenos miesto link varė šešis suimtus įtariamuosius. Vienam suimtajam pabėgus, jis įsakė sargybiniams kitus penkis sulaikytuosius sušaudyti.

Įsiveržę į valstiečio Pečkaus namus girti Viešintų stribai L. Doronda, G. Šalgunovas, T. Petraševas pradėjo šaudyti, sumušė Oną Pečkuvienę, atėmė iš jos vestuvinį žiedą. Bandžiusį priešintis šeimininką Juozą Pečkų ir jo sūnų Antaną išvedė iš namų ir nušovė, nuavė aulinius batus. Vėliau stribai teisinosi NKVD poskyrio viršininkui neva vykdę partizanų paiešką.

Girtas NKVD Svėdasų valsčiaus poskyrio viršininkas, jaunesnysis leitenantas Mamajevas įsiveržė į piliečio Bublio namus, pareikalavo degtinės, kurios negavęs atliko neteisėtą kratą, pasisavino vertingesnius daiktus, o patį šeimininką neteisėtai sulaikė ir laikė daboklėje dvi paras.

 

Povilas Girdenis. „Mano milicija saugo mane“* (1)
Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus stribai. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. B/n-1, b. 90, l. 17–19

 

Net gūdžiais pokario metais kai kurie nužmogėję sadistai už savo siautėjimą sulaukė atpildo. Už suimtųjų kankinimą karo tribunolas mirties bausme nuteisė Joniškio apskrities milicijos leitenantą Sulajevą ir jaunesnįjį leitenantą Isajevą. Šie suimtuosius tardydavo įkaušę reikalaudami pripažinti kaltę, mušdavo guminėmis lazdomis, daužydavo kumščiais, spardydavo. Vienas žmogus laikino sulaikymo kameroje mirė, du – tarp jų viena jauna mergina, kurią Sulajevas ir Isajevas mušė išrengę nuogai, – po sunkių sužalojimų ilgai gydėsi ligoninėje. Penkerių metų laisvės atėmimu buvo nubaustas Vilniaus apskrities NKVD apylinkės įgaliotinis Nikolajus Chomutovas. Drauge su kolegomis ne vieną butelį degtinės ištuštinęs pareigūnas per pamaldas įsiveržė į Rudaminos bažnyčią, išsitraukė ginklą ir vartodamas necenzūrinę leksiką staugė: „Tikintieji, rankas aukštyn! Šaudysiu!“ Siautėjusį tvarkos sergėtoją bandžiusiam sutramdyti kunigui buvo suplėšyta sutana, bažnyčioje meldęsi žmonės išsibėgiojo.

„Garliavos valsčiaus milicija ir liaudies gynėjai neteisėtai atiminėja iš valstiečių įvairias gėrybes (malkas, maisto produktus ir kita), vežamas į Kauną, – skundėsi 1945 m. gruodį Marijampolės apskrities partijos sekretorius Kauno apskrities partijos sekretoriui ir vidaus reikalų liaudies komisarui J. Bartašiūnui, – pavyzdžiui, š. m. gruodžio 22 d. liaudies gynėjai Naselskis ir Mokiša Tadariškės bažnytkaimyje apiplėšė pil. Barkauskienę Oną, gyv. Girininkų I kaime, iš jos atėmė Kaunan vežamus produktus, pieną ir kita. Gyventojai tokiais veiksmais labai pasipiktinę. Prašome imtis priemonių, kad panašūs visuomenę kiršinantieji veiksmai nepasikartotų.“

 

Girtieji šauliai

Skaitant pranešimus apie pokario ir vėlesnių laikų milicininkų laisvalaikį ir pramogas, norisi perfrazuoti Antono Čechovo posakį: jeigu, milicininkams pradėjus svaigintis alkoholiniais gėrimais ir atidarius pirmą degtinės butelį, ant stalo yra šaunamasis ginklas, tai geriant trečią butelį jis turi iššauti. Girtų šaudynių pokariu pasitaikydavo neretai.

Šunskų valsčiaus poskyrio apylinkės įgaliotinis, jaunesnysis leitenantas Jevstafjevas drauge su jaunesniuoju seržantu Banduraičiu parvažiavo iš komandiruotės Marijampolėje neblogai pasivaišinę. Vyrams prireikė pratęsti, todėl Šunskų valsčiaus poskyryje jie vėl sėdo prie butelio. „Būdamas stipraus alkoholinio apgirtimo būklėje“ Jevstafjevas pradėjo pyškinti „Nagan“ sistemos revolveriu ir gal netyčia, gal apimtas girto įsiūčio nušovė sugėrovą.

 

Povilas Girdenis. „Mano milicija saugo mane“* (1)
Druskininkų stribai. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. B/n-1, b. 90, l. 17–26

 

Iš Sverdlovsko (dabar – Jekaterinburgas) srities atsiųstas NKVD Vilniaus apskrities skyriaus įgaliotinis Zagajinas išgėręs susikivirčijo su lietuviu komjaunimo sekretoriumi. Konflikto priežastys nenurodytos. Gal atvykėlis milicininkas norėjo pademonstruoti, kad yra ne svečias, o šeimininkas. Karšto temperamento atvykėlis griebė ginklą, kelis kartus šovė ir lietuvį komjaunimo sekretorių sužeidė.    

Ne kartą tarnybinę drausmę pažeidęs Kalvarijos valsčiaus MVD poskyrio operatyvinis įgaliotinis Marcinkevičius, būdamas neblaivus, susimušė su sovietinės armijos kariškiais ir beprasmiškai šaudė. Vilniaus apskrities operatyvinis įgaliotinis Trebuchovas ėjo namo kaip reikiant prisivaišinęs, pažodžiui išvertus rusišką formuluotę напившись пьяным išeitų, kad „prisigėręs iki girtumo“. Pakeliui sutiko du kolegas milicininkus, pareikalavo, kad šie parodytų dokumentus, pradėjo šaudyti, sulaikomas priešinosi.

Siautėjimai su ginklais kartais tragiškai pasibaigdavo patiems kaltininkams. „Sistemingai girtuokliavimu užsiiminėdavęs“ apylinkės įgaliotinis Grigorijus Petrovas Raguvoje svečiuose pas pažįstamą moterį pasigėrė, pradėjo šaudyti, susižeidė ir po kelių valandų mirė.

Nenurodyta, kad lipdamas pro langą Kruopių valsčiaus MVD poskyrio viršininkas būtų vartojęs alkoholinių gėrimų, tačiau pats faktas, kad grįždamas namo lipo pro langą, skamba keistokai. Šokdamas nuo palangės į savo kambarį milicininkas suklupo, jo kišenėje buvęs pistoletas TT iššovė ir mirtinai sužeidė grįžti namo pro duris nepanorusį pareigūną.

 

Pokario apsukruoliai

Kai kuriuos pokario pareigūnų nusikaltimus ir pikt­naudžiavimus galima pavadinti išradingais ir kūrybiškais.

Patikimą plėšikavimo schemą sugalvojo Švenčionių apskrities pareigūnai. Operatyvinis įgaliotinis S. Durnovas drauge su stribais plėšė gyventojus apsimesdami banditais. Galbūt žodis „banditai“ reiškia paprastus kriminalinius nusikaltėlius ar tiesiog plėšikus, tačiau labiau tikėtina, jog apsimetinėdavo Lietuvos partizanais. Terminas „banditai“ pokario sovietiniuose dokumentuose dažniausiai taikomas būtent jiems. Plėšikai iš vieno Saldutiškio kaimo gyventojo pagrobė 7 kg lašinių, 10 kg miltų, 5 kg dešrų, iš kitos to paties kaimo gyventojos – vyrišką švarką, dvi vilnones suknias, du sijonus, du rankšluosčius. Pagrobtus daiktus bei maisto produktus apsimetėliai dalindavosi ir... tikriausiai niekas nenustebs, kad paprasčiausiai pragerdavo. Nusikaltėliai nespėjo rimčiau įsisiautėti, nes jų lyderis S. Durnovas buvo suimtas, kai be jokios priežasties areštavo, įkalino laikino sulaikymo kameroje, o vėliau sumušė ir išprievartavo jauną merginą.

Ne vienas pokario pareigūnas bandė šiek tiek pralobti atlikdamas nusikaltimais įtariamų žmonių namuose kratas ir neįtraukdamas vertingesnių daiktų į protokolus. Raseinių apskrities Raudonės valsčiaus milicijos viršininkas Michailas Averinas neįrašė į protokolą per kratą piliečio Grigo namuose aptiktų auksinio laikrodžio, apyrankės, žiedo ir karolių. Iš kito įtariamojo M. Averinas nusavino paltą, o atlikdamas kratą J. Deimedžio namuose iš viso nepildė jokių dokumentų, visus vertingesnius konfiskuotus daiktus pasiimdamas sau. Pagundai nesunkiai pasipelnyti neatsispyrė ir iš Maskvos atsiųstas milicijos leitenantas Ryžovas, per kelias kratas pasisavinęs lagaminą, 7 litrus degtinės, aulinius batus ir 135 vienetus kitų daiktų.

Tikrą nusikalstamą grupuotę organizavo Vilniaus Lukiškių kalėjimo karinio parengimo inspektorius Jevgenijus Dvornikovas su kalėjimo prižiūrėtojais Viktoru Ivanovu bei Surenu Jeganovu. Trijulė kelis mėnesius plėšė vilniečių butus. Pagrobtus daiktus pareigūnai parduodavo spekuliantams, o pinigus kaip dera... pragerdavo.

Apsukriausio ir kūrybiškiausio pokario pareigūno-plėšiko titulas turėtų atitekti Utenos apskrities Debeikių valsčiaus milicijos įgaliotiniui Badulinui. Jis, 1947 m. gegužės 1-osios išvakarėse pro šiaudinį stogą įsibrovęs į valstiečio Mykolo Banio namus, pavogė 30 kg rūkytų kumpių. Po poros dienų 35 kg rūkytų kumpių jis pagrobė iš pilietės Kalmanavičienės namų. Skirtingai nuo daugelio kolegų, grobio nepragėrė ir net nesuvalgė. Žinodamas, kad Sovietų Sąjungos sostinėje gardi prekė eis geriau, Badulinas susikrovė kumpius į lagaminą ir planavo vežti į Maskvą parduoti spekuliacinėmis kainomis, tačiau su įkalčiais buvo sulaikytas stotyje.

 

Tragiškai pasibaigusi kompetencijos stoka

Ilgai sovietiniai milicininkai nebuvo mokomi malšinti riaušių, suvaldyti įsismarkavusios minios, tramdyti didesnės agresyviai nusiteikusių žmonių grupės. Ko gero, bet kuris aukštesnio rango vidaus reikalų sistemos pareigūnas galėjo netekti posto vien už eretiškas kalbas apie tokių mokymų būtinumą. Juk demonst­racijas, mitingus protesto manifestacijas rengia tik kapitalistinės eksploatacijos nustekentas supuvusių Vakarų proletariatas. Pažangioje darbininkiškoje šalyje žmonės būriuojasi tik per iškilmingas šventes ir tik tam, kad pasidžiaugtų gausiais laimėjimais.

 

Povilas Girdenis. „Mano milicija saugo mane“* (1)
Milicijos pareigūnai 1972 m. per Kauno įvykius. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47644/3, t. 1, l. 21

 

Savanorišku Lietuvos įstojimu į SSRS demagogiškai vadintos galutinės sovietinės okupacijos 20-mečio iškilmės buvo aptemdytos 1960 m. liepos 21 d. Kaune įvykusių riaušių. Lietuvos SSR „Spartako“ sporto draugijos bokso komandos draugiški susitikimai su Uzbekijos SSR boksininkų rinktine buvo tapę tam tikra tradicija. Varžybos vyko trečią kartą, jų stebėti Kauno stadione susirinko apie 4,5–5 tūkst. žmonių. Kovoms įsisiūbavus, žiūrovai pradėjo reikšti nepasitenkinimą Uzbekijos komandai palankius sprendimus priiminėjusiais teisėjais. Vieni apmaudą liejo šūksniais, kiti mėtė į teisėjus agurkus, akmenis ir kitus daiktus. Paskelbus eilinę uzbekų atleto pergalę, dalis įsiutusių žiūrovų pasileido bėgti ringo link, bet buvo sulaikyti budėjusių milicininkų. Pasibaigus varžyboms dalis įniršusių sirgalių apsupo teisėjų kolegiją, laidė agresyvias replikas, grasino susidoroti fiziškai. Prie išėjimo milicija sulaikė akmenį į teisėjus paleidusį jauną vyriškį. Minia jaunuolį išvadavo ir puolė mušti pareigūnų. Sutrikę, išsigandę, niekada su tokia situacija nesusidūrę milicininkai pradėjo šaudyti tarnybiniais pistoletais. Ne tik į orą, bet ir į žmones paleisti 36 šūviai, vienas žmogus nušautas, keturi sužeisti. Prasidėjus šaudymui, kilo dar didesnis sąmyšis, įsiutę žiūrovai apvertė ir padegė milicijos sunkvežimį. Tiriant įvykį nebuvo nustatyta „antisovietinių pasireiškimų“, publika neskandavo prieš komunistinį režimą nukreiptų šūkių, tačiau bokso sirgalių sukeltos riaušės turėjo nemenką rezonansą. Agentai ir informatoriai pateikė įdomios informacijos apie gyventojų nuotaikas. Dalis kauniečių džiaugėsi, kad buvo sumušti pareigūnai, nes milicijoje dirba daug girtuoklių ir chuliganų. Vienas šaltkalvis džiugiai pareiškė, kad kitą kartą ne tik miliciją, bet ir visus rusus plytomis užmėtys. Varžybas ir po jų kilusias riaušes stebėjęs turistas iš JAV tvirtino, kad jo šalyje panašių įvykių pasitaiko dažnai, tačiau policija niekada nenaudoja ginklų.

Kauno milicijos vadovybė teisinosi, kad neturėjo laiko tinkamai pasiruošti. Tiriant nustatyta, kad 1958–1960 m. vien Kauno mieste už kriminalinius nusikaltimus, savivaliavimą, įgaliojimų viršijimą, kyšininkavimą ir kt. buvo nuteista 14 milicininkų. Vienas milicininkas sulaukė atpildo už tai, kad būdamas girtas nušovė jokio nusikaltimo nepadariusį žmogų.

Netrukus Sovietų Sąjungos vadovybė susirūpino riaušių malšinimu ir milicija buvo apginkluota guminėmis lazdomis, kurias puikiai prisimena 1972 m. Kauno įvykių liudininkai.

 

* Ironišku posakiu virtusi Vladimiro Majakovskio poemos „Gerai“ eilutė.

 

Draugai