Alphonso Lingiui (1933–2025) atminti skirtas tekstas pirmąsyk pasirodė žurnale „Phenomenology & Practice“, Vol. 20, No. 1 (2025): Fall. Publikaciją iš anglų kalbos vertė ir „Literatūrai ir menui“ pritaikė teksto autorius.

 

Knygoje „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“¹ paskutinėje esė „Mirties bendrija“ filosofas Alphonso Lingis pasakoja, kaip sykį, būdamas atokioje Pietų Indijos vietovėje, smarkiai susirgo. Bėgo dienos, tačiau liga nė kiek neslopo, priešingai, tik ūmėjo. Galiausiai Alphonso pajuto, kad „rankas atėmęs paralyžius jau glemžiasi ir krūtinę“. Karštinės iškamuotas jis sutelkė paskutinės jėgas ir, šiaip ne taip išsisvirduliavęs iš savo gūžtos į „bežvaigždę slogios musoninės nakties tamsą“, nusigavo iki jūros pakrantės, kur jį, leisgyvį, kažkoks vietinis, tarytum išniręs iš niekur, paėmė už rankos, prilaikydamas nuvedė prie žvejo trobelės, prižadinęs įkalbėjo aną paskolinti savo kanoją, padėjo į ją įlipti sergančiajam, nuirklavo laivelį per jūrą į didesnį žvejų uostą, įsodino svetimšalį į rikšą, galop į autobusą, važiuojantį į Madrasą, kuriame buvo artimiausia ligoninė, ir... tiesiog pranyko. Nepasakęs nė vardo, nepaprašęs jokio atlygio, neatsisveikinęs nei žodžiu, nei žvilgsniu. Nepažįstamasis, kurio Alphonso daugiau niekada nebepamatys. Nepažįstamasis, kuriam atsidėkoti jis galės tik vienu būdu – prisimindamas visą gyvenimą, ką iš tiesų reiškia „būti susaistytam saitų, kurių niekados nebegalima nei pamiršti, nei nutraukti, – ką reiškia tapti broliu“. Netikėtu, bet tam tikra prasme neišvengiamu būdu aš irgi neužmiršiu šio nepažįstamojo iš Pietų Indijos – nesavanaudžiu ir pasiaukojamu poelgiu jis išgelbėjo gyvybę žmogaus, kurį sutiksiu po daugelio metų ir kuris išmokys mane vieno kitam skirtus laiškus baigti žodžiais Cordially² ir Love³.

 

 

                                        Asmeninio archyvo nuotr.

 

Alphonso pirmąsyk gyvai pamačiau 2013 metais. Vytauto Didžiojo universitetas rengė fenomenologijos konferenciją, skirtą filosofo Algio Mickūno 80 metų jubiliejui. Joje turėjo pasisakyti ir kitas lietuvių kilmės filosofas. Tiesą sakant, į Kauną su filosofais Brigita Gelžinyte ir Tomu Nemunu Mickevičiumi būtent todėl ir važiavau – norėjau gyvai išvysti ir susipažinti su Alphonso, kurio mintį, grakščiai suraizgiusią iš stebėjimosi pasauliu gimstančią filosofiją ir kelionių metu įvykstančius antropologinius atradimus, buvau visai neseniai atradęs skaitydamas į lietuvių kalbą išverstus jo veikalus „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“, „Pavojingos emocijos“, „Paskiri balsai, bendra kalba“. Jie nuo pirmųjų puslapių įkvėpė suvokimą, kaip gražiai yra išsireiškusi filosofė Donna Haraway, esą įmanu mąstyti kartu. 

Prisimenu kaip šiandien: Alphonso baigia skaityti savo kalbą (tiksliau reikėtų sakyti – performatyviai atlikti, nes filosofo pranešimai visada būdavo išskirtiniai: tarkime, jo žodžius lydėdavo temą atliepiantis muzikinis fonas, o jis pats galėjo dėvėti ritualinę kaukę ar visą kostiumą), prasideda pertrauka, bet jis vis dar apsuptas klausytojų. Ištaikome progą, kai pranešėjas pagaliau lieka vienas, ir, neleidę jam atsikvėpti, puolame pažindintis. Alphonso šypsosi girdėdamas mūsų pagyras, šiltai ir paprastai atsakinėja į klausimus, kurių turime galybę. Kaipmat suprantu, kad dabar pats geriausias laikas užduoti tai, kas man, neseniai baigusiam magistro studijas, labiausiai rūpi: ar turėčiau keliauti į Indiją taip, kaip deramai keliaujama į Indiją, t. y. be atgalinio bilieto, ar likti Lietuvoje ir tęsti akademinį kelią stojant į doktorantūros studijas. Alphonso reakcijos ilgai laukti nereikia, girdžiu tai, ką ir noriu išgirsti: „Važiuok į Indiją.“ Ir aš, aišku, važiuoju. 

 

                                     Asmeninio archyvo nuotr.

 

Nors tai skamba kaip klišė, anuometė kelionė po Indiją ir Nepalą žymi svarbaus etapo mano gyvenime pradžią – asmeninį patirties žodyną itin praturtinęs kraštas įkvėpė mane vėl imti rašyti, taigi sugrįžti į sodą išsišakojančiais takeliais ir nebijoti jame pasiklysti. Štai dabar stoviu viename iš tų takelių ir rašau „In memoriam“ žmogui, kuris įkvėpė, kad ir netiesiogiai, daryti tai, ką ir taip žinojau turįs daryti dar tada, kai perskaičiau savo pirmą didelį literatūros kūrinį. Žmogui, kurio dėka, vėlgi ne visai tiesiogiai, supratau, kad tam tikrus mums nutikusius dalykus, kad ir visai smulkius, mes prisiminsime visą gyvenimą, net jei šie nėra užfiksuoti kokioje nors išorinėje laikmenoje, pavyzdžiui, ant popieriaus. Pastarąją pamoką išmokau iškart po pirmosios savo viešnagės pas Alphonso. 

Prasidedant 2016-iesiems mano draugai, prieš kurį laiką persikėlę iš Vilniaus gyventi į Niujorką (vienas jų įstojo į Niujorko universiteto doktorantūrą), pakvietė juos pavasarį aplankyti. Kad vieną dieną norėčiau nuvykti į JAV, prieš dešimt metų dar ne taip išgverusią, be abejo, pasvarstydavau ir anksčiau, tačiau, nejausdamas žūtbūtinio reikalo, net ir pasitaikius progoms patraukdavau kita kryptimi. Šįsyk vis dėlto viskas vyko kitaip – aiškiai jaučiau, kad atėjo metas keltis į kitą Atlanto pusę. Intuicija neapgavo. Trys savaitės, per kurias stačia galva pasinėriau į Niujorko nirtulingą verpetą, prabėgo kaip viena ilga ir pilna diena. Na, iš tiesų kaip dvi dienos, nes vieną jų neplanuotai praleidau Baltimorėje kartu su Alphonso. 

 

                                    Asmeninio archyvo nuotr.

 

Vieną pirmųjų dienų Amerikoje, pasižiūrėjęs Antologijos filmų archyve trumpametražę juostą apie visatos kartografavimą, impulsyviai, taigi be jokios priežasties, nusprendžiau parašyti Alphonso elektroninį laišką ir paklausti, ar filosofas turėtų laiko su manimi susitikti, jei atvažiuočiau pas jį iki Baltimorės. Bet laiko tokiems susitikimams jis, matyt, neturėjo – mano paties laikas Niujorke sparčiai seko, o atsakymo (nei neigiamo, nei teigiamo) iš Alphonso kaip negavau, taip negavau. Galop, visiškai įsuktas Niujorko, apie laišką net pamiršau – jaučiausi tiek apsvaigęs nuo perteklingos šio miesto visumos, kad nebuvo kada galvoti nei apie vakar, nei apie rytoj, tiesiog bandžiau išsilaikyti ant dabarties lyno. 

Likus vos kelioms dienoms iki skrydžio, vis dėlto gavau iš Alphonso laišką, kuriame jis nurodė savo namų adresą ir lakoniškai parašė: „I deeply apologize for the delay in answering. I will be delighted to welcome you here.“⁴ (Vėliau, kai šnekučiuosimės sėdėdami malonioje prietemoje šalia milžiniško atogrąžų žuvų akvariumo jo darbo kambaryje, nedrąsiai prasitarsiu jau nesitikėjęs gauti atsakymo, nes mano prašymas buvo pernelyg įžūlus, kad sulauktų dėmesio, tačiau Alphonso pusiau juokais, pusiau rimtai pareikš, esą nemoka sakyti „ne“, kai yra ko nors prašomas, tad ir šįkart negalėjo pasielgti kitaip. Įdomu, kiek žmonių apie tai žino? – pamenu, tąsyk pagalvojau, tačiau minties neįgarsinau, nes ir pats buvau tas, kuris tai žino.)

Ir štai iš pat ankstaus ryto pėdinu iki Manhatano kinų kvartalo, susirandu „Megabus“ autobusą, tris valandas žiūriu pro langą į mažai besikeičiantį rytų pakrantės kraštovaizdį, tuomet išlipu Baltimorės pakrašty prie prekybcentrio amerikietiško mastelio automobilių aikštelėje ir imu šypsotis – link manęs žingsniuoja senyvo amžiaus, bet tvirtos eisenos vyras, dėvintis praplyšusius kelioninius marškinius, tas pats, kurį prieš trejus metus buvau sutikęs Kaune. Pasisveikinę netrukus sėdame į jo nisaną aplamdytu bamperiu (studijų metais, kaip pasakojo vairuodamas, dirbęs taksistu, o sugedus automobiliui ar pakliuvus į kokią avariją pats viską ir sutvarkydavęs plaktuku bei atsuktuvu, tačiau dabartiniai automobiliai nebe jo jėgoms), nepastebėję raudono šviesoforo signalo ir vos neatsitrenkę į kitą automobilį atriedame į Baltimorės centrą, pasisukinėję pustuštėmis gatvėmis nelyg literatūriniai piligrimai atvykstame į Edgaro Alano Poe namus, paskui važiuojame į Alphonso mėgstamiausią muziejų – „American Visionary Art“, kuruojantį savamoksles, intuityvias, neretai su psichine sveikata susijusias meno praktikas, praleidę čia valandą užsukame papietauti į vegetarišką indų restoraną ir galiausiai ekskursiją po Baltimorę baigiame pačioje įdomiausioje vietoje – filosofo namuose.

 

                                                  Asmeninio archyvo nuotr.

 

Alphonso buvo įsikūręs gana toli nuo miesto centro, viename iš tų atvirukiškų amerikietiškų priemiesčių. Įžengęs į jo namus (tas pastatas buvo paskutinis išsukus iš pagrindinio kelio į nedidelę gatvę), kaipmat pasijutau atsidūręs į nieką nepanašioje vietoje. Visur kur galėjai atrasti skirtingų kultūrų įnagių, ritualinių kaukių, erotinių totemų, religinių skulptūrėlių, senovinių ginklų – įdomių ir keistų etnografinių eksponatų, surinktų per gausybę kelionių po visą pasaulį; viename namo gale buvo įrengtas didžiulis paukščių voljeras, kuriame tuo metu, be kelių papūgų, gyveno keliolika retų, veik išnykusių veislių balandžių (filosofas yra parašęs knygelę apie šiuos paukščius, juokavo niekada neatleisiąs vienam niujorkiečiui kino režisieriui, juos pavadinusiam skraidančiomis žiurkėmis); galinį kiemą Alphonso, vaikystę praleidęs ūkyje atokiau nuo urbanizuotų vietovių (sakė pamenantis, kaip pas juos nusipirkti maisto produktų – sviesto, kiaušinių – atvažiuodavo net Čikagos lietuviai), išpuoselėjo iki idiliško sodo, kuriame augo įvairūs gėlynai, krūmai ir medžiai, iš gretimo miško ten užklysdavo laukiniai žvėrys. Tad nenuostabu, kad labai greitai, susipažinęs su vieta, ėmiau gailėtis negalįs pas Alphonso pasisvečiuoti ilgėliau. Visgi savigailą netrukus pakeitė dėkingumas – šis žmogus, kuriam viso labo esu kažkoks prieš kelerius metus sutiktas studentas iš Lietuvos, leidžia su manimi visą dieną; kitaip tariant, užuot ją skyręs kokiam turiningesniam užsiėmimui, skiria ją man. Ar galėjo pirmoji mano kelionė į Ameriką turėti geresnę kulminaciją nei ši?

Likus kelioms valandoms iki vidurnakčio, Alphonso nuvežė mane iki tarpmiestinių autobusų stoties, mudu atsisveikinome (be kita ko, pakvietė grįžti – po dvejų metų taip ir padariau, o 2024 m. grįžau dar kartą, tik jau, deja, paskutinį), ir aš išvykau naktiniu autobusu atgal į Niujorką. Važiuojant neėmė miegas, tad nusprendžiau aprašyti tos dienos patirtis, įspūdžius, aptartas temas, žodžiu, viską nuo pradžios iki pabaigos. Atsiverčiau nešiojamąjį kompiuterį ir ėmiau tarškinti klaviatūrą iki įsiskaudėjo rankos. Rašyti baigiau pačiu laiku – prieš įvažiuojant į Manhataną. Pamenu, dėdamas tašką pagalvojau, kad dabar tai jau tikrai viską prisiminsiu. Bet apsigavau... Mano užrašai – suvenyras iš Baltimorės – mįslingai prapuolė. Kad mano triūsas nuėjo velniop, supratau tik grįžęs į Lietuvą, kai pagautas nostalgijos sumaniau paskaityti, ką ten tokio buvau surašęs (iki šiol nenumanau, ar teksto tiesiog neišsaugojau, ar netyčia ištryniau, o gal iš tiesų jo nė nerašiau...). Tačiau pernelyg nenusiminiau – kažkodėl buvau įsitikinęs, kad taip ir turėjo atsitikti. Kad ir ne viską, bet tai, ką turiu prisiminti, aš prisiminsiu. Ir tikrai – prisimenu.

Tarp virtuvės ir darbo kambario Alphonso name yra nedidelė pusiau atvira erdvė, kurioje galima jaukiai pabūti vienam ar dviese, padūmoti apie gyvenimo prasmę mintyse ar balsu, pavartyti rankose tibetiečių vienuolių kaukoles, kurios kadaise, o gal ne taip ir seniai, buvo naudojamos aukoms rinkti, pamedituoti priešais virš židinio kabantį Budos biustą, kurį Alphonso atsivežė iš kažkurios Pietryčių Azijos šalies. Kai visiškai sutemo, likus kelioms valandoms iki man išvažiuojant, kaip tik čia ir persikraustėme: patogiai įsitaisę ant minkštasuolių ėmėme gurkšnoti jo gamintą midų ir tęsėme pokalbį apie tai, kas mums abiem rūpėjo – keliones mintimis ir kūnu. Mano pašnekovas prasitarė, kad visada žavėjosi antropologais, nes, kitaip nei filosofai, jie grįžta iš savo ekspedicijų su bent viena įdomia istorija, kuria gali pasidalinti su kitais. O kokia šito Budos istorija? – paklausiau. Alphonso papasakojo, kur jį rado, kaip įsigijo ir parsigabeno į JAV, sakė, buvo pakerėtas nežinomo skulptoriaus meistryste, ypač jo sprendimu pavaizduoti Budą putliomis, kone geidulingomis lūpomis, ir, mano nuostabai, prisipažino, kad norėtų vieną dieną mirti sėdėdamas būtent čia, priešais Budą, žiūrėdamas jam į akis, kurios pranoksta šviesą ir tamsą, laiką ir erdvę. Jam ištarus šiuos žodžius, išgirdau dar kai ką – murmesį iš ateities, neturinčios kitos ateities, tik save pačią.

Alphonso yra rašęs: „Per savo mirtingumą pažįstame save.“ Ne tik – perfrazuojant filosofą, kitus mes irgi pažįstame per jų mirtingumą. Tą akimirką, kai pašnekovas atskleidė, kaip įsivaizduoja savo paskutinę valandą, ne tik pajutau sunkiai nusakomą švelnumą šiam žmogui, su kuriuo iš tiesų tik dabar susipažinau, bet ir supratau, kad rasiu tinkamus žodžius, kai jiems ateis laikas. 

 

1 V.: „Baltos lankos“, 1997, iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė.

2 Širdingai.

3 Su meile.

4 Labai atsiprašau už vėlyvą atsakymą. Mielai priimčiau tave savo namuose.