Nuo 2017 m. iki 2025 m. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) kartu dėstėme kursą „Feminizmas: tekstai ir praktikos“. Kursas tebedėstomas, lengva širdimi perdavėme jį doktorantei Ievai Šakelaitei ir pagalvojome, kad tai gera proga pasikalbėti apie tai, kokio jo norėjome ir kodėl.

 

Natalija Arlauskaitė ir Dovilė Jakniūnaitė. Arno Balčiūno nuotr.

 

Dovilė Jakniūnaitė: Gerai pamenu, kaip kažkurią 2016 m. rudens dieną tu, Natalija, pasakei, kad TSPMI trūksta pasirenkamojo dalyko apie feminizmą ir kad mums jį reikia dėstyti. Kodėl atėjo ši mintis ir šis noras?

Natalija Arlauskaitė: Mano idealiame universitetiniame pasaulyje feministinė mintis turėtų būti bet kokio sritį žemėlapiuojančio dalyko dalis – filosofijos, socialinių teorijų, dailės istorijos, politikos, gyvybės, gamtos mokslų ar kalbotyros įvado. Tiesiog bazinio žinojimo apie teorines prieigas elementas. O tada jau galima gilintis į konkrečias problemas ar tradicijas. Bet pas mus juk yra kitaip, ir šis nesamas žemėlapio plotas ėmė labai matytis. Kartu atrodė, kad jau susikaupė kažkiek žinojimo, mūsų auditorijos interesų pajautimo, kad būtų galima susiorientuoti ir siūlyti svarstyti esminius teorinius tekstus, diskusijas su dabartinėmis aktyvistėmis, edukatorėmis, akademikėmis. Man atrodo, mes gana teisingai pagavome nervą ir poreikį – nemažai studenčių ir keli studentai susikūrė trajektoriją tarp mūsų kurso, praktikos žmogaus teisių ir lygių galimybių nevyriausybinėse organizacijose, savanorystės, tolesnių lyčių ir socialinio pažeidžiamumo studijų.

Kaip tau atrodo, į kokią kategoriją patenka feminizmo dėstymas universitete: įprasta pedagogika, aktyvizmas, jaunų žmonių akademinio akiračio plėtimas ar kažkas kita? Gal šis dalykas keičiasi ir migruoja iš stalčiuko į stalčiuką?

DJ: Aštuonerius metus dėstant šį kursą atsakymą mums, rodos, pasiūlė pačios studentės ir studentai (studenčių, žinoma, buvo absoliuti dauguma). Dauguma jų teigė, kad mūsų dalyką rinkosi dėl vienos iš dviejų priežasčių. Viena jų buvo susijusi su noru sužinoti šiek tiek daugiau, nei žinojo iki šiol, perskaityti garsiuosius tekstus, kurių šiaip neprisiverstų skaityti, suprasti, kas yra tas kartais keistais mitais apipintas feminizmas. Kita dalis atėjusiųjų paprastai jau galėdavo pasakyti esančios feministės ar tiesiog pritariančios lyčių lygybei, bet norinčios įgyti daugiau tvirtesnių argumentų pokalbiams, ginčams su draugais ir draugėmis arba (ne ką rečiau) su artimaisiais. Ir vienu, ir kitu atveju vedė labiau asmeninė nei akademinė paskata ar interesas. Tad neišvengiamai šis kursas tik iš dalies buvo įprastas universitetinis dalykas, supažindinantis su idėjų istorija ir esminėmis sąvokomis. Jis kartu, o gal pirmiausia, virto (savi)refleksijų erdve, kurioje dalintasi savo patirtimis bandant jas įdėti į kitą interpretacinį rėmą ir permąstyti naujomis sąvokomis. Šitaip tam tikra prasme, nebūtinai reflektuotai, įgyvendinome bellos hooks įtraukiančios (engaged) pedagogikos idėjas.

Kokių pasikeitimų pastebėjai per visą tą dėstymo apie feminizmą laiką tarp studijavusiųjų ar aplinkui?

NA: Man atrodo, per tą laiką įvyko šioks toks požiūrio į kursą pokytis. Visai neseniai mūsų pirmų ar antrų dėstymo metų studentė pasakojo, kad, kai pasirinko „Feminizmą“, iš dalies kursiok(i)ų jautė prislopintą ar atvirą nepritarimą ir nuostabą – kaip ji, tokia faina, nudreifavo tenai. O dabar tarsi kitaip – ateina ir smalsaujančių, ir besigilinančių, galų gale vis daugėja prisistatančių: „Laikau save feministe. Noriu daugiau – giliau, plačiau.“ Kita vertus, galimybės svarstyti „gylį“ auditorijoje nėra labai didelės. Gylio mūsų absolventės išvyksta į užsienio universitetus ir iš ten grįžta su „rafinuotais“ tyrimais. O čia mes vis vaikštome įvado lygiu, nors atrodo, kad poreikis kunkuliuoja. Bendrojo žinojimo trypčiojimą turbūt geriausiai iliustruoja pusiau anekdotinė istorija, kai, bendraudama su viena žurnaliste, atsisakiau atsakinėti į vikipedinius klausimus apie feminizmo abėcėlę, o ji paaiškino: „Vikipedijos pacituoti negaliu, o jus galiu.“ Būtų gerai bendromis jėgomis bristi iš „Viki“.

O kaip tu jautiesi kelerius metus būdama su tais pačiais ar lėtai keičiamais tekstais ir jų autorėmis? Ar randi, kaip iš naujo jais susidomėti? Be to, mūsų auditorijai viskas, kas įvyko ar parašyta ne vakar, yra „seniai“. Kaip dorojiesi susiedama visa tai su dabartimi? Tai, žinoma, nėra išskirtinai feministinių studijų reikalas, bet jose, regis, labai aštrus aktualumas, veiksmingumas dabartyje.

DJ: Taip, ilgai kalbant apie tuos pačius tekstus gali tapti nebeįdomu, automatizuotis pasakojimai ir mąstymas. Pati geriausia strategija nepatekti į šiuos spąstus – vis iš naujo perskaityti tekstą. Patikrinta – ir susidomėjimas atgimsta, ir naujų minčių atsiranda.

O „senų“ tekstų ir „klasikos“ skaitymo problemas su studentėmis ar studentais, man rodos, sprendžiame nuolat dėstydamos bet kurį teorinį kursą, siekiantį pristatyti idėjų raidą ir supažindinti su jau rastais atsakymais bei jų kritika. Tad kai kurios strategijos jau buvo išbandytos ir veiksmingos – tos, kurios leidžia tekstus susieti su dabartimi ir parodo skirtingų tekstų ryšį. Feministinės teorijos atveju padeda ir tai, kad daug klausimų, kuriuos praktikoje sprendė „anos“ kartos feministės, tiesiog nepaseno. Ar tai būtų Virginia Woolf, svarstanti apie erdves, kurios vis dar nepriima moterų, ar Simone de Beauvoir, atskleidžianti šeimos, švietimo ir visuomenės vaidmenį konstruojant moterį, ar Judith Butler, probleminanti tapatybių politiką, sex ir gender skirtį. Užtenka parodyti kryptį ir susieti. Didžiausias iššūkis yra įtikinti, net išsireikalauti tiesiog perskaityti, o paskui jau didesnę darbo dalį su skaitytojais atlieka pačios autorės.

Jau sutarėme, kad mūsų dėstytas kursas buvo ne tiesiog įprastas universitetinis akademinių žinių ir įgūdžių įgijimo kursas, jis labiau kalbėjo apie visų mūsų „gyvenamą gyvenimą“, tad šiuo požiūriu buvo itin praktinis. Bet vertinimus reikėjo atlikti pagal įprastas taisykles. Tad ką tau reiškė „išmokyti“ šiame kurse?

NA: Ką reiškia išmokyti feminizmo? Man atrodo, istorija galiausiai judėjo dviem takais: kas norėjo, mokėsi feminizmo – tvirtėjo jame arba lavino skepsį (nors yra daug sakiusių, kad „atmatyti nebeišeis“), bet vertinome gana įprastą akademinį dalyką: mūsų surikiuotų tradicijų logikos ir argumentų išmanymą, ryšių su patirties konkretika matymą ir mokėjimą dėlioti analizę. Nieko revoliucingo universitetinės pedagogikos prasme. Gal didžiausias lūkestis, kokį turėjau, – kad atsirastų supratimas apie feminizmų daugiskaitą ir jų neautomatinį suderinamumą. 

Mano vieni stipresnių įspūdžių iš šio kurso – pasakojimai apie skaitinius ir tėvus. Savotiška „Barbės“ filmo situacija, kai naujos kartos feministė suranda bendrą kalbą su mama, kurios feminizmas dukrai atrodė išblukęs. Viena studentė nuolat pasakodavo, kaip po kiekvieno teksto ginčijasi su tėvu, kita prisipažino, kad skaitydama Andreą Dworkin ir jos „Kinišką pėdų rišimą“ vis lakstydavo į mamos kambarį, skaitė jai ištraukas ir verkė, trečia aiškino mamai, kad jiedu su tėvu šitiek metų naudojasi jos nemokamu darbu, bet įtikinti pavyko sunkiai. Kokie tavo įspūdžiai?

DJ: Nuolat atsikartojanti ir įstrigusi mintis iš dėstymo metų yra nuostaba, kiek daug pokyčių yra įvykę ir kiek tarp jaunų žmonių atsirado sąmoningumo ir refleksyvumo, neregėto man pačiai, kai maždaug jų amžiaus ieškojau atsakymų. Bet kartu tą nuostabą nuolat lydėdavo suvokimas, kiek sutampančių, pasikartojančių neigiamų patirčių išliko požiūryje į moteris ir vyrus, vyriškumą ir moteriškumą, lyčių santykius. Kitas įspūdis ir prisiminimas yra konkretesnis. Tai komentaras, kurių prašome per paskutinę paskaitą, – apie tai, ką kiekviena(s) pasiima iš mūsų kurso. Viena studentė tiesiog pasakė: daugiau niekada gyvenime nebeištarsiu „grožis reikalauja aukų“.