Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Kultūros istorikai, manau, neleis sumeluoti: godotinos Vilniaus knygų mugės prototipas – Tarptautinė Varšuvos knygų mugė stalinistiniame torte (Pałac Kultury i Nauki), tarsi atbogintame tiesiai iš paties Maskvos centro. Deja, ne oro, o pavergimo ir pažeminimo paštu. Debesų šydą praduriančio špilio laikrodis seniai rodo nebe Maskvos laiką, o viduje įsikūrę muziejai, teatrai ir galerijos grandiozinį didžiojo stiliaus paveldą jeigu ne anuliuoja, tai bent palieka it įspėjimą naujoms kartoms: Stalino pirštas prigijęs kitai letenai, ir toji plastinė operacija neša pasauliui branduolinių dulkių ir pelenų grėsmę.

 

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

 

Štai tuose rūmuose 1998 m. Lietuva buvo pagrindinė 43-iosios Varšuvos knygų mugės viešnia – per Valdo Ozarinsko suprojektuotą kanarėlių geltonio paviljoną, mūsų pramintą Gintaro kambariu, norom nenorom turėdavo praeiti visi mugės lankytojai. Plastikinės sienos nežmoniškai įkaisdavo, tuoj po pusiaudienio imdavo stigti oro, o drauge ir dėmesio lietuviškoms knygoms bei jų autoriams. Tikruoju dėmesiu buvo apdovanoti vos du džentelmenai – Vytautas Landsbergis ir Tomas Venclova. Sigitas Geda ėjo trečiu numeriu, mano moderuotuose skaitymuose pareiškęs: „Manoji Europa yra ten, kur esu aš. Ir jokių nuovargio* ženklų ji nejaučia.“

Ričardui Gaveliui sekėsi prasčiau – į susitikimą su „Vilniaus pokerio“ autoriumi neatėjo... niekas. Tada mes drauge išsliūkinome į saulės nutviekstą stipriai pavargusį pusmegapolį, ilgai ieškojome padoresnės kavinės, pagaliau nutūpėme prie mažo ant šaligat­vio išstumto staliuko, užsisakėme, susidaužėme ir bendravome rašytojams būdinga atsidūsėjimų ir atsikrenkštimų morze. Ričardas „nesusitikimą“ greitai nuleido juokais pridurdamas, kad, užuot atsakinėjus į kvailus kausimus, sėdėti it katinui su taurele letenoje nepalyginamai maloniau. (Susidaužėme.) Kitąsyk pasimatėme jo leidykloje, Didžioji leidėja pasiūlė mums drauge vesti kūrybinio rašymo kursus – tų dalykų Lietuva tada, ačiūdie, dar nebuvo uosčiusi. „Ir ką – mums reikės VISA TAI skaityti?!“ – sunerimo Ričardas. „Na, kaip nors, manau, pasidalinsite“, – atsakė Didžioji leidėja.

Nepasidalinome. Niekada daugiau nebesusitikome. Mano praeities regėjimo lauke išliko ironiškai besišypsantis akiniuotas katinas su konjaku (burbonu? tekila?) rankoje. Murkiantis Varšuvos saulėje. Paskutinis akordas irgi liūdnas: grįžtant iš mugės Rytų stotyje (kur daugiau?) vagys nujojo krepšius su knygomis, naujais drabužiais, Didžiajam Getsbiui siūtais batais, dezodorantu „Mefisto“, odekolonu „Brutal“ ir keletą metų rašytu dienoraščiu. Naujo niekada nebepradėjau.

* Apie nuovargį žr. čia: www.lrt.lt/mediateka/irasas/5748/kurybos-metas-lietuva-varsuvos-knygu-mugeje

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.