Nika Benetas. Niekada nenorėjau dirbti mokytoju

Iš ciklo „Atgal į mokyklą“


Niekada nenorėjau tapti mokytoju, bet būtent taip vieną dieną ir nutiko. Nuo to laiko fiksuoju patirtis mokykloje – kad geriau suprasčiau kitus ir save. Ir kad neišprotėčiau.

 

„Paskutinis skambutis“. Vaclovo Strauko nuotrauka iš LM archyvo
„Paskutinis skambutis“. Vaclovo Strauko nuotrauka iš LM archyvo


/ / /

– Ar turite pedagoginės patirties? – klausia manęs mokyklos direktorius.

– Ne.

– Ar išmanote kurį nors mokomąjį dalyką?

– Ne.

– O kuo jūs šiaip užsiimate gyvenime?

– Rašau, – sakau. – Dabar rašau romaną. O vienas romanas jau yra išleistas.

– Tai gal galėtumėte mokyti lietuvių kalbos? Mums kaip tik trūksta lietuvių kalbos mokytojo.

– Ne, – sakau.

– Kodėl ne? Juk esate rašytojas.

– Aš lietuvių kalbos niekada gerai nemokėjau, nesupratau skyrybos, tos visokios sakinio, žodžio dalys... Ir interpretacijas blogai rašiau.

Direktorius tyli ir žiūri į mane, rankose sukioja rašiklį.

– Gal tada galite vesti pilietiškumo pagrindų pamokas? – sako jis.

– Pilietiškumo pagrindų?

– Taip. Ar žinote, kas tai yra?

– Turbūt kažkas apie valstybę, – sakau.

– Būtent! Užsukite į biblioteką, ten pasiimsite vadovėlį, pasiskaitysite. O rytoj užeikite pas mane, pasirašysime sutartį.


/ / /

Prieš pradėdamas dirbti mokykloje maniau, kad viešo kalbėjimo patirties turiu užtektinai. Universitete – atsiskaitymai, baigiamųjų darbų gynimai. Po universiteto – kūrybos skaitymai dešimčiai, dvidešimčiai, šimtui žmonių. Kalbėjau baruose, galerijose, festivaliuose. Ėmiau interviu iš kitų ir daviau interviu pats. Vaikščiojau į pasimatymus su merginomis – vykusius ir nevykusius, linksmus ir varginančius, ilgam įsimenančius ar tokius, kuriuos kuo greičiau nori užmiršti, – jie irgi lavino gebėjimą kalbėti. O pastaruosius pusantrų metų, kai dirbau kolegijos administracijoje, su kolegomis reguliariai važinėjau į įvairias Lietuvos mokyklas, dažniausiai gimnazijas, kuriose mokinių akademiniai pasiekimai aukšti. Ten pristatinėjau įvairias studijų programas, dėsčiau trumpas paskaitas, nors pats dėstytoju kolegijoje ir nedirbau.

Nepaisant to, į kurią mokyklą nuvykdavome, viskas klostydavosi taip pat. Tave pasitinka administracijos atstovai, susipažįstate, jie palydi tave į klasę ir patys pasišalina. Lieki vienas prieš dešimt, dvidešimt, rečiau – trisdešimt mokinių. Stovi prieš mokinius, o jie jau pavargę, susidomėję, apsnūdę, nuobodžiaujantys, sulindę į telefonus, atidžiai klausantys ar keliantys triukšmą ir vis stebintys, ką tu dabar darysi. Atsistojus priešais pirmą kartą matomus mokinius kojos man niekada nedrebėjo.

Tačiau dabar, kai per klaidą pradėjau dirbti mokytoju mokykloje, matau dešimtokus, besirenkančius į mano pirmąją pamoką ir nesuprantu, kodėl taip dreba dešinė koja. Dar blogiau po antrojo skambučio, kuris praneša, kad pamoka jau prasideda, – vos pasisveikinu ir imu prisistatyti, pajuntu, kad dreba ne tik ta prakeikta koja, bet ir balsas. Žinau, kad stengiantis suvaldyti jaudulį naudinga atsigerti vandens. Pasirodo, rijimas yra labai sudėtingas procesas. Kai žmogus ryja, jo organizmas susikoncentruoja būtent į šį procesą – taip laikinai užmirštamas jaudulys. Kad ir kiek gerčiau vandenį iš savo gertuvės, tai nepadeda – mokiniai mato, kad man nesiseka.

Po dešimties minučių, kai jau pasakoju, ką mokysimės pilietiškumo pagrindų pamokose, matau, kaip vienas vyrukas padeda galvą ant stalo.

Aš nuobodus, o dar net nepradėjom mokytis iš vadovėlio.


/ / /

Sakau, kad pradėjau dirbti mokytoju per klaidą, nes niekada nenorėjau, neplanavau dirbti mokytoju ir, kiek save pamenu, net nepasižymėjau didele meile vaikams. Pastaruoju metu išėjęs iš universiteto atsidėjau kūrybai ir tik retsykiais imdavausi pavienių, trumpalaikių darbų. Galėjau sau leisti neturėti nuolatinio darbo, nes buvau neseniai gavęs stipendiją naujam romanui rašyti. Pinigai, nors ir nelabai dideli, leido pragyventi. Žinoma, reikėjo taupyti, apie atostogas užsienyje nebuvo kalbos, tačiau toks gyvenimas man visai patiko.

Užtat nepatiko Ramunei – greitai ji ėmė priekaištauti. Ramunės požiūriu, aš nieko neveikiu, tik dienų dienas leidžiu prie kompiuterio; nėra jokios garantijos, kad jei romaną ir parašysiu, jį kas nors išleis, ir šiaip niekas nemeta darbo dėl galimybės užsiimti tik kūryba. Deja, kiek save pamenu, visą laiką tik to ir norėjau – nedirbti ir užsiimti malonia veikla. Ramunės pastabos gyventi man labai netrukdė, tačiau po kelių mėnesių nieko neveikimo ji ištraukė naują kozirį – priaugau svorio.

Susigėdęs, pažemintas ir pripažinęs Ramunės tiesą sutikau su nebyliai pateiktu ultimatumu – man reikia susirasti normalų darbą. Bėda tik ta, kad sutikdamas su draugo pasiūlymu užsukti į vieną mokyklą, kurioje direktoriumi dirbo jo giminaitis, visai nenumaniau, jog mokytojo darbas yra visoks – bet tikrai ne toks, kokį galėtum pavadinti normaliu.


/ / /

Gavau keturias devintas ir keturias dešimtas klases. Kiekvienai iš jų turėsiu vesti po vieną savaitinę pamoką, iš viso aštuonios pamokos per savaitę. Dar pridėjo vieną valandą už konsultacijas – jei mokiniai netyčia norėtų ateiti pasikonsultuoti.

Pirmąją savaitę susipažindamas bandžiau išsiaiškinti tam tikras jų nuostatas. Žaidėme pasitikėjimo žaidimą. Ant lentos užrašau kokią nors profesiją arba instituciją, o jie kelia rankas, jei pasitiki tos profesijos atstovais arba ta institucija.

Pradedu visada nuo ugniagesių gelbėtojų – mokiniai jais pasitiki. Užrašau gydytojus – mokiniais jais pasitiki, vienas kitas prabyla, kad gydytojai ima kyšius. Tada rašau, kas šauna į galvą: bankai, parduotuvės (verslininkai), politikai, mokytojai, kariuomenė, žurnalistai, policininkai.

Mokiniai pasitiki ir bankais, ir verslininkais, ir kariuomene, ir net mokytojais, o tai labai džiugina, tačiau žurnalistais – nepasitiki.

– Žurnalistai tik gadina visiems gyvenimą, – sako mokinė.

– Kodėl jūs taip sakote? – klausiu.

– Jie rašo tik apie blogus dalykus, lenda ten, kur nereikia, knaisiojasi po žmonių gyvenimus.

– Bet jei žurnalistai tiria kokio nors politiko veiklą ir randa, kad jis, sakykim, slepia mokesčius, tai žurnalistai padaro gerą darbą ar ne?

– Nu tipo. Bet, pavyzdžiui, Paksas. Jį žmonės palaikė, jis visada buvo už paprastus žmones. O tada jį ėmė ir nušalino.

– Bet jį nušalino dėl to, kad jis šiurkščiai pažeidė Konstituciją.

– O mano tėvai sako, kad gerus politikus, tokius kaip Paksas, visada pašalina iš politikos. Nes dauguma politikų siekia naudos tik sau, o ne žmonėms.

Atsisuku į visą klasę:

– Prašau pakelkit rankas tie, kuriems atrodo, kad dauguma politikų yra blogi.

Stebiu, kaip kyla rankos. Iš dvidešimt keturių, esančių klasėje, tik trijų mokinių rankos nuleistos.

Taip pat mokiniai nepasitiki ir policija.

– Mentai be reikalo kabinėjasi prie žmonių, – sako mokinys.

– Ar turėjote nemalonios patirties su policija? – klausiu.

– Taip, sugavo mane vairuojantį be teisių.

Visa klasė nuščiuvusi.

– Kuo jūs vardu? – naudojuosi proga įsiminti bent vieną vardą.

Jis – Edgaras, Edgarui penkiolika ir jis vairuoja be teisių.


Bus daugiau


Nika Benetas – rašytojas, gimęs Šiauliuose, dabar gyvena Vilniuje ir dirba mokytoju, slapta žiūri