Laima Bialopetravičienė. Vilniuje – Luvro muziejaus paroda

Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) surengta pasaulio muziejų lyderio –­ Luvro muziejaus – paroda „Antoine Watteau ir prancūzų graviūros menas", kurioje pristatomas prancūzų tapytojo, graverio ir piešinio meistro Jeano-Antoi­ne'o Watteau (1684–1721) kūrybos palikimas. Anksti miręs dailininkas, rokoko stiliaus tapyboje pradininkas, paliko Europos mene didelį pėdsaką. Watteau buvo novatorius, sukūręs labai savitą tapybos žanrą, tradiciškai vadinamą fêtes galantes –­ galantiškomis šventėmis. Tačiau dailininkas neapsiribojo svajonių pasaulio scenomis, jį domino ir paprastų žmonių būtis. Kaip tikras XVIII a. visuomenės metraštininkas, jis vaizdavo ne tik elegantiškos publikos pokylius bei pramogas nuostabios gamtos apsuptyje, bet ir žanrines scenas su realiais tipažais – elgetomis, klajojančiais muzikantais, teatro artistais, amatininkais, kareiviais, valstiečiais. To meto prancūzų dailėje Watteau garsėjo ir kaip neprilygstamas kolorito meistras, tęsiantis Venecijos mokyklos tapytojų Tiziano ir Veronese's bei didžiojo flamando Rubenso koloristines tradicijas.

Antoine Watteau. „Besimaudanti Diana“. Luvro muziejus, Tapybos skyrius © RMN-Grand Palais (Luvro muziejus) / fot. Jean-Gilles Berizzi / Lietuvos dailės muziejaus Ryšių su visuomene centras
Antoine'as Watteau gimė Prancūzijos šiaurėje, netoli sienos su Flandrija, stogdengio šeimoje. Šiek tiek pasimokęs pas vietinį tapytoją Jacques'ą-Albert'ą Gérin'ą, pradedantysis dailininkas iškeliavo į Paryžių. Patekęs pas Louisą Métayer'ą, dienų dienas kopijavo jo dirbtuvėje paveikslėlius, tapytus pagal žanrinę olandų ir flamandų tradiciją. Darbas nebuvo kūrybiškas ir Watteau, siekusiam profesionalumo, nieko gero nežadėjo. Vienintelė atgaiva – galimybė laisvalaikiu eskizuoti realaus gyvenimo scenas ir tipažus. Šis įprotis labai pravertė Watteau – visą gyvenimą jis buvo dailininkui motyvų ir temų šaltinis. Apie 1705 m. Watteau pradėjo dirbti pas teatro dekoratorių ir tapytoją Claude'ą Gillot (1673–1722), mėgusį vaizduoti commedia dell'arte siužetus ir tuo užkrėtusį savo mokinį. Gillot nejučiom įskiepijo Watteau ir domėjimąsi pačiu teatru, ypač jo nekaltomis apgaulėmis – apšvietimo efektais, pasakiškais scenovaizdžiais, dirbtinių brangenybių spindesiu, grimu išgražintais veidais. Taigi visu tuo, kas reiškia teatro iliuziją, dažnai patrauklesnę nei tikras gyvenimas. 1708 m. Watteau įstojo į žinomo interjerų dekoratoriaus ir tapytojo Claude'o Audrano III (1658–1734) studiją. Čia jis sėmėsi patirties studijuodamas ornamentus, kurdamas naujus jų pavyzdžius ir sieninių tapybos kompozicijų eskizus. Tačiau gilesnė patirtis jo laukė Liuksemburgo rūmuose, kuriuose Audranui buvo pavesta prižiūrėti rūmų meno vertybes, tarp jų – ir Marijos Mediči gyvenimui skirtų Rubenso tapytų paveikslų galeriją. Būtent čia Watteau pamatė monumentaliąsias garsiojo flamando kompozicijas, palikusias neišdildomą įspūdį. Ne mažiau paveiki buvo Renesanso menininkų, ypač Venecijos mokyklos, kūryba – jos pavyzdžius Watteau studijavo savo draugo kolekcininko ir bankininko Pierre'o Crozat (1661–1740) namuose. 1709 m. Watteau ryžosi dalyvauti konkurse dėl Romos prizo, kurį laimėjęs būtų galėjęs gyventi ir kurti Romoje keletą metų. Deja, Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija skyrė jam antrą vietą, ir nusivylęs dailininkas grįžo į gimtąjį Valansjeną. Čia jis nutapė keletą batalinių kompozicijų – liūdnų, keistų, be jokio karinio triumfo ženklo. Grįžęs į Paryžių 1712 m., vėl pabandė laimę – šį kartą siekė tapti Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos nariu. Penketą metų Watteau tapė drobę, pavadintą „Kelionė į Kityros salą", kurią įvertinti ir nuspręsti, ko ji verta, privalėjo Akademijos komisija. Šį kartą akademiko vardas Watteau buvo pripažintas, bet autorius, komisijai nesugebėjus paveikslo temos įsprausti į oficialią hierarchiją atitinkantį žanrą, buvo įvardytas galantiškų švenčių scenų meistru. Garsusis paveikslas, labai reikšmingas Watteau gyvenimui, šiandien kabo Luvre.
Tapęs akademiku, Watteau jau galėjo tapyti, kaip nori. Jo paveikslai įgijo paklausą, gyvenimas Crozat namuose buvo patogus ir aprūpintas, dažni pobūviai, vakaronės su rinktine draugija, įdomūs pokalbiai apie meną, literatūrą, muziką, teatrą teikė peno apmąstymams. Atrodytų, dailininkui nieko netrūko, jis galėjo atsiduoti tapybai, ramiai save tobulinti, dirbti. Tačiau Watteau buvo sudėtingo charakterio asmenybė. Ryškėjo nepatrauklios būdo savybės – uždarumas, pagieža, nepakantumas žmogiškoms silpnybėms. Įžvelgęs draugų ar globėjų elgesio trūkumus, kartais tikrus, neretai – tariamus, ilgiau nesisvečiuodavo, nuolat keitė gyvenamąją vietą, nors tai tik padidindavo jo moralines ir fizines kančias – juk buvo vienišas, drovus, silpnos sveikatos. Nepaisant to, Watteau gyvenime prasidėjo tikros brandos metas. Jis dirba intensyviai ir greitai, tapo vis naujas fêtes galantes, teatro siužetus, portretus, įsijautusius į vaidmenis aktorius. Vešlių parkų fone vykstančios puotos ir kitokios šventės, atsidūrusios Watteau paveiksluose, meistriškai komponuojamos. Veiksmas visada vyko subtilaus ir švytinčio kolorito miraže, virpančioje nuo šviesos atšvaitų atmosferoje.
Koloristiniai Watteau paveikslų privalumai žavėjo ne tik meno gerbėjus, kolegas amžininkus, bet ir vėlesnių epochų dailininkus profesionalus. Johnui Constable'iui, didžiam koloristui, vienas iš Watteau paveikslų atrodė „tartum medumi tapytas". Iš tiesų neįtikėtina atspalvių įvairovė Watteau drobėse tarsi susilydydavo į seno aukso spalvos miglą.
Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Watteau sukūrė keletą paveikslų, kuriuos apibūdintume kaip pagrindinių temų apoteozę arba savotiškus epilogus, vainikuojančius jo kūrybą. Taigi fêtes galantes apoteoze galima būtų vadinti paveikslus „Įnoringoji" (apie 1718, Ermitažas, Sankt Peterburgas), „Venecijietiška šventė" (apie 1718–1719, Škotijos nacionalinė galerija, Edinburgas), o teatro temos viršūnėmis –­ drobes „Italų aktoriai" (1720, Nacionalinė dailės galerija, Vašingtonas), „Žilis" (apie 1718–1719, Luvras, Paryžius), „Mecetenas" (apie 1718–1720, Metropoliteno muziejus, Niujorkas).
Paskutinį paveikslą „Žerseno iškaba" (1721, Šarlotenburgo rūmai, Berlynas) Watteau nutapė prieš pat mirtį, jau sunkiai sirgdamas tuberkulioze. Skyrė jį draugui ir paskutiniam globėjui Edme'ui François Gersaint'ui, meno kūrinių parduotuvės savininkui. Šis nepaprastas paveikslas, kuriame nepaisoma jokių žanro ribų, dažnai interpretuojamas ir kaip simbolinis nueinančios epochos atspindys, ir kaip aristokratinės kultūros pokyčio ženklas. Persmelktas rafinuoto dvasingumo, kartokos ironijos ir melancholiškos nuotaikos, paveikslas yra kažkas daugiau nei buitinio žanro kūrinys. Paskutinysis Watteau paveikslas – ne tik visos jo kūrybos kvintesencija, bet ir tapybos tendencijų, gimsiančių XVIII a. ar net vėliau, prologas.
Po Watteau mirties draugams kilo mintis įamžinti jo kūrybos palikimą graviūrų pavidalu. Tarp 1724 ir 1735 m. dailininko draugo bei globėjo Jeano de Julienno iniciatyva pagal Watteau tapybos darbus ir piešinius buvo sukurta šeši šimtai estampų. Reikšmingą sumanymą ėmėsi įgyvendinti visa plejada talentingų grafikų, tarp kurių buvo François Boucher, Laurent'as Carsas, Jeanas-Etienne'as Liotard'as, Benoît ir Jeanas Audranai, Jacques'as-Philippe'as Le Bas, Michelis-Guillome'as Aubert'as ir daugelis kitų. Šis projektas padėjo išplisti Europoje rokoko stiliui, kurio vienas pradininkų buvo Watteau.
Parodoje Vilniaus paveikslų galerijoje nuo rugsėjo 7 d. iki lapkričio 10 d. eksponuojama daugiau nei 90 graviūrų, sukurtų pagal Watteau piešinius ir tapytus paveikslus. Didžioji dalis graviūrų atrinkta iš beveik 40 000 grafikos kūrinių kolekcijos, 1935 m. barono Edmond'o de Rothschildo dovanotos Luvrui. Parodoje taip pat bus demonstruojami paties Watteau trois crayons (trijų kreidelių) technika meistriškai sukurti piešiniai ir viena tapyta drobė „Besimaudanti Diana" (apie 1715–1716). Tokio turinio paroda padės atskleisti Antoine'o Watteau, vieno garsiausių prancūzų dailininkų, kūrybos savitumą ir įtaką Europos meno raidai. Tai pirmoji Luvro muziejaus paroda Lietuvoje.

Draugai