Iš ciklo „Atgal į mokyklą“

/ / /

Pradėdamas dirbti mokykloje labiausiai bijojau, kad mokiniai manęs neklausys, atsikalbinės, iššoks per langą, susimuš. Arba kad tyčiosis, o aš nežinosiu, kaip sustabdyti patyčias.

Bet pasibaigus antrai savaitei, kai nė vienas iš šių dalykų neįvyko, pagalvojau, kad visai geri ir gražūs tie vaikai. Aišku, būna, pasikalba tarpusavyje, būna, ateina pavargę arba – atvirkščiai – prisiriję cukraus sunkiai nusėdi vietoje. Vienas trepsi koja, kita trepsi koja, gale berniukai maigo telefonus po suolu, o pirmoje eilėje mergaitės beveik jau miega.

Juos visus suprantu – kai ketvirtadieniais vedu penkias pamokas iš eilės, per paskutinę man ir pačiam jau norisi valgyti, miegoti. Automatiškai kartoju tas pačias frazes apie bendruomenę, demokratiją, pilietiškumą. Bet kas, pamatęs mane iš šalies, galėtų užtikrintai pasakyti – šitas mokytojas visai nemotyvuoja. Viskas, apie ką galvoju paskutinėje pamokoje, yra tyla, ramybė ir dušas.

– Mokytojau, ar jūs kada nors atsisėdat? – klausia mokiniai.

Kai pasakoju jiems, kai ką nors aiškinu, judu klasės priekyje. Jei jie daro ką nors savarankiškai ar grupėmis, tyliai vaikštau tarp suolų eilių ir stebiu juos dirbančius. Kviečiu papasakoti, kaip spręstų pateiktą situaciją, jei reikia, siūlau savo pagalbą. Noriu būti tikras, kad niekas nesimuliuoja, niekas neužsiima, kuo nereikia. Noriu būti tikras, kad viską kontroliuoju.

/ / /

Trečią savaitę vienoje dešimtoje klasėje pasirodė nematytas veidas. Vyrukas į pamoką atėjo pavėlavęs 20 minučių. Atidarė duris, įžengė į klasę ir sustojęs gale visus nužvelgė. Visi atsisuko į jį. Mokinių veiduose pasimatė nerimas. Aš irgi sunerimau – jis buvo maždaug 1,90 m, tvirto sudėjimo, priminė kultūristą.

– Tai jūs mūsų naujas pilietiškumo mokytojas? – paklausė jis.

– Taip, – atsakiau.

– Tikėkimės, kad jums nebus kaip ankstesniam pilietiškumo mokytojui, – pasakė ir numetęs kuprinę ant suolo pagaliau atsisėdo.

Paėmiau klasės sąrašą, bet nežinojau, kuo jis vardu.

– Kuo jūs vardu? – paklausiau.

– O kam jums reikia? – atkirto.

– Turiu pažymėti, kad pavėlavote į pamoką.

– Pfff.

Tylėjau ir žiūrėjau tiesiai į jį. Mačiau, kad vengia mano žvilgsnio, vis dairosi į kelis klasiokus, matyt, draugelius. Klasiokai nuleidę galvas, bet, matau, krizena.

– Kuo jūs vardu? – pakartojau.

Jis pasimuistė.

Stovėjau kaip įbestas ir žiūrėjau į jį. Iš streso jaučiau, kaip dreba veido raumenys. Buvau piktas ir išsigandęs, norėjau išvaryti jį iš klasės ir tuo pačiu bijojau jo.

– Vadinkit mane Džerke, – pasakė ir metė žvilgsnį į draugelius, tie susižvengė.

Klasės sąraše neradau jokio Džerkės, taigi pasibaigus pamokai suradau klasės auklėtoją, kad sužinočiau to mokinio tikrą vardą.

– Džeraldas, – atsakė auklėtoja. – Bet visi jį vadina Džerke.

– O kas nutiko buvusiam pilietiškumo pagrindų mokytojui? – paklausiau.

Auklėtoja nutilo, susimąstė.

– Gal jūs nueikit geriau pas direktorių, aš nežinau, ar galiu apie tai pasakoti.

/ / /

Kitą savaitę Džerkė pamokoje maigė telefoną. Keliskart paraginau telefoną padėti į šalį, bet mano pastabos suveikdavo vos kelioms minutėms.

– Džeraldai, jei nepadėsit telefono, parašysiu jums pastabą, – pasakiau praradęs kantrybę.

Mano žodžius palydėjo Džerkės ir jo draugelių juokas.

– Rašykit, kas tas pastabas skaito? – atsakė jis ir toliau žaidė telefonu.

Atidariau elektroninį dienyną ir prie jo vardo įrašiau: „Džeraldas visą pamoką naudojasi telefonu, kai to visai nereikia. Nereaguoja į pastabas padėti telefoną į šalį.“

Dar kitą savaitę pamokoje Džerkė vis nedavė ramybės klasiokėms. Atrodė, jos ir pyksta ant jo, ir džiaugiasi rodomu dėmesiu.

– Džeraldai, netrukdykit kolegėms mokytis, – pasakiau.

Jis pakėlė galvą, trumpai žvilgtelėjo į mane, tada nuleidęs galvą pasakė:

– Žinot, kas iš tiesų jums trukdo pamoką? Jūs pats.

Žiūrėjau į jį ir tylėjau. Sukandau dantis, kad nieko neleptelčiau. Atidariau elektroninį dienyną ir prie jo vardo įrašiau dar vieną pastabą.

Ir nors problemų su Džerke pabaigos dar nebuvo matyti, vienas geras pasikeitimas išryškėjo pus­antro mėnesio pradirbus mokykloje.

– Visgi darbas mokykloje – tau į naudą, – pasakė mano mergina Ramunė.

– Kodėl į naudą?

– Numetei svorio.

Ir iš tiesų, kai užlipau ant svarstyklių, pamačiau, kad netekau net penkių kilogramų. Įdomus darbo mokyk­loje šalutinis efektas.

 

„Paskutinis skambutis“. Vaclovo Strauko nuotrauka iš LM archyvo

 

/ / /

O dar kitą savaitę Džerkė su klasioku prieš pamoką žaidė kortomis. Nuskambėjus antram skambučiui jie ir toliau žaidė.

– Pasidėkite kortas, prasidėjo pamoka, – pasakiau.

Jokios reakcijos.

– Pasidėkite kortas, – pakartojau eidamas pro šalį įsipilti vandens iš čiaupo.

Jokios reakcijos.

Stovėjau jiems už nugaros ir gėriau vandenį, bandžiau nurimti, bet norėjosi kraujo.

Pasukau jų link ir praeidamas nušlaviau visas kortas ant grindų. Tada atsistojau prie savo stalo, pradėjau kalbėti stebėdamas, kas bus toliau.

Džerkė nepažvelgė į mane. Kiek pasėdėjęs atsistojo ir pradėjo rinkti kortas nuo žemės.

Tą akimirką jau žinojau, kad pralaimėjau šį karą. Ir kai po kelių dienų direktorius pasikvietė į savo kabinetą, pamaniau, kad galbūt mano, kaip mokytojo, dienos čia ir baigsis.

– Matau, rašot daug pastabų Džeraldui iš 2C, – pasakė direktorius.

– Taip, jis labai nedrausmingas, nuolatos užsiima ne tuo, kuo reikia, nereaguoja į pastabas, – pradėjau skųsti Džerkę direktoriui.

– Taip, taip, žinau, esu visa tai jau girdėjęs, – nukirto direktorius. – Ar galiu kuo nors padėti?

Gūžtelėjau pečiais.

– Gal verta pasikviesti jo tėvus į mokyklą ir pasikalbėti dėl jo elgesio?

– Jis neturi tėvų, o kiek esam bendravę su globėjais – jokios naudos. Greičiau atvirkštinė reakcija būna.

– Tai ką man su juo daryti?

– Nežinau, – atsakė direktorius. – Bet jei dirbate su mokiniais, turite ką nors sugalvoti. Jūs juk vyresnis už juos, ar ne? Negalite elgtis kaip jie, nusileisti iki jų lygio. Pabandykite priimti Džeraldą į savo širdį.

Tylėjau, bet iš tiesų galvojau: kokie čia krikščioniški paistalai?

/ / /

– Ko nemiegi? – paklausė Ramunė, kai buvom jau atsigulę.

– Ai...

– Nesiseka rašyti romano?

– Ne dėl to.

– Mokykloj kažkas negerai?

– Taip, – atsidusau. – Nesusitvarkau su tokiu vienu vaiku.

– Ką jis daro?

– Žaidžia telefonu, trukdo kitiems, nedaro to, ką užduodu. Piktybinis toks.

– Aha. Vedei pas direktorių?

– Dar ne, bet su direktoriumi jau kalbėjausi. Ir žinai, ką jis patarė? Priimti tą vaiką į savo širdį.

– Priimti į širdį? Kokia nesąmonė, – pasakė Ramunė.

– Jo, žinau.

– Aš visus tuos piktybinius pervesčiau į kokią nors specialiai jiems skirtą mokyklą. O ką tu darytum?

Nieko neatsakiau ir Ramunė greit užsnūdo. O aš vis galvojau: ar direktoriaus vietoje išmesčiau Džerkę iš mokyklos, ar ne? Jei išmesčiau, palengvinčiau ir visiems mokytojams, ir Džerkės klasei gyvenimą. Bet kokia nauda iš to būtų Džerkei?

/ / /

Šeštą savaitę 2C klasei vėl vedžiau pamoką, o jai baigiantis paprašiau, kad Džerkė su klasioku dar pasiliktų.

– Ką vėl padarėm? – paklausė nepatenkintas Džer­kė.

– Noriu atsiprašyti už tai, kad praėjusią savaitę tyčia numečiau jūsų kortas ant grindų. Mokytojas taip neturėtų elgtis. Man reikėjo surasti kitą būdą, kaip išspręsti tą situaciją.

Džerkė susižvalgė su klasioku, atrodė sutrikę.

– Taigi dar kartą atsiprašau dėl savo elgesio, – pasakiau ir ištiesiau Džerkei ranką.

Jis pakėlė galvą ir mūsų žvilgsniai susitiko. Laukiau, ar išties ranką, ar ne.

– Viskas gerai, mokytojau, – pasakė Džerkė. – Mes visi kartais negerai pasielgiam.

Tada ištiesė ranką ir mudu paspaudėm rankas. Tada paspaudėm rankas ir su Džerkės klasioku.

Jiems išėjus klasėje likau vienas. Žiūrėjau į savo dešinę plaštaką ir bandžiau suprasti, kas čia ką tik atsitiko.

/ / /

Nors po to įvykio Džerkė netapo šventuoju, jo elgesys visgi pasikeitė į gera. O gal pasikeitė mano požiūris į jį? Vaikinukas reaguodavo į mano pastabas, bet ir aš tas pastabas jau kitaip sakydavau – be užslėpto pykčio. Man nebesinorėjo jo vesti pas direktorių, socialinę pedagogę ar rašyti pastabų, kurių, kaip supratau, jo globėjai vis tiek neperskaitydavo. Nustojęs laikyti Džerkę savo priešu, be nerimo laukiau 2C klasės. Kai dingo išankstinis nusistatymas, pamokos su šia klase tapo visai kitokios, daug lengvesnės, o kartais net ir pats Džerkė įsitraukdavo į diskusiją, jei ši jam atrodydavo aktuali.

Pradėjęs ramiau reaguoti į tai, kas vyksta klasėje, supratau, ką Džerkė turėjo omeny sakydamas, kad pats sau trukdau pamokas. Jis buvo teisus – vaikai ne visada turi jėgų elgtis taip, kaip noriu, bet svarbu, kaip reaguoju į jų elgesį. Jei dėl savo stipraus noro viską kontroliuoti su mokiniais įsivelsiu į konfliktą, nieko iš to nelaimėsiu. O ar aš pats paauglystėje nebuvau panašus į Džerkę? Kai kuriose pamokose sunkiai išlaikydavau rimtį, vienus dalykus mokiausi labai gerai, kitus – labai blogai, kalbinau klasiokes, juokiausi su klasiokais iš visokių nesąmonių, ant lapelių slapta žaisdavome jūrų mūšius... Mokytojai ir mokiniai nėra tokie jau skirtingi.

O kas nutiko buvusiam pilietiškumo pagrindų mokytojui, papasakoti atsisakė ir direktorius, ir socialinė pedagogė, ir kelios kitos mokytojos, kurias bandžiau išklausinėti. Padėjo tas pats Džerkė, netikėtai prisiminęs istoriją su tuo mokytoju.

– Buvo taip, – pradėjo Džerkė. – Mes su draugeliu iš kažko juokėmės, o mokytojas supyko, kad juokiamės. Sėdi už savo stalo ir varo ant mūsų. Ne tik ant mūsų, bet ir ant mūsų tėvų pradėjo varyt. Ir kai pasakė, kad mane tik degradai galėjo užauginti, man toks pyktis sukilo. Atsistojau, nuėjau prie jo, o jis toks žemas, kūdas... Aš jį pakėliau su visa kėde, išnešiau į koridorių ir pasakiau: „Kad daugiau negražiai nekalbėtum apie mano mamą!“

– O kas buvo paskui? – paklausiau.

– Nežinau, daugiau mes jo nebematėm.

Nika Benetas – rašytojas, gimęs Šiauliuose, dabar gyvena Vilniuje ir dirba mokytoju, slapta žiūri televiziją, myli kates.