Praeitis persekioja žmogų. Arba žmogus persekioja praeitį. Grįžti į savo praeitį, į jaunystę kaip nusikaltėlis į nusikaltimo vietą. Arba praeitis susiranda tave ir apkaltina nusikaltimais, kuriems netaikomas senaties terminas. O gal pats grįžti į praeitį kaip detektyvas, bet visi įkalčiai klaidina, nes esi ir nusikaltėlis, ir auka. 

 

Sigito Parulskio nuotr., 2022

 

Vaikštau po miestą, kuriame gyvenu keturiasdešimt metų (norėčiau sakyti keturis šimtus, bet tuomet turėčiau prisipažinti esąs kunigaikštis Drakula), ir kartais apima jausmas, kuriam sunku rasti palyginimą, kad nebūtų banalus, kvailas, sentimentalus... Tarkime, drobulė (Penelopė, Turino Jėzus, Škėma). Mieste matau remontuojamus, restauruojamus pastatus, aptraukus medžiaga. Apima jausmas, kad viskas padengta kažkokia medžiaga, ne keliolika pastatų, o visa tikrovė, viskas, ką matau, visur, kur einu, ir nežinau, ar matau realų vaizdą, ar tai vidinė projekcija, susikurta ir naudojama kaip pakaitalas. Audinys, kuriuo padengta viskas, pastatai, gatvės, grindinys, net žmonės, – ta drobulė išblukusi, prakiurusi, ir neaišku, ar pro skyles kyšo šiuolaikinis miestas, ar atvirkščiai: pro tuos plyšius lenda praeities vaizdai, o ten, kur audinys sveikas... Dabarties skiautės ir praeities properšos, dabarties skylė praeities drobulėje.

Kai sutinki ką nors iš praeities, būtinai išgirsti kokią banalybę; galvoji, viešpatie, tuomet tiek visko būta, kodėl reikia atsiminti tokius niekus. Juk buvo kinas, teatras, knygos, pažintys, patirtys. O paskui supranti – visa tai, kas svarbu, buvo emocijos, išgyvenimai, svajonės, visi tie didingi dalykai buvo tik tavo galvoje, dabar net pats nieko jau neprisimeni ir nebegali atkurti.

Ko iš tiesų mes ieškome savo praeityje – sentimentų, mirusių emocijų, kurias galbūt galėtume prikelti ir pajusti energijos pulsavimą? O gal klaidos, lūžio, kurį anuomet patyrėme, kuris sugadino, suklaidino mus tapatybės ieškojimo kelyje, ir nuėjome ne tuo keliu, ne sąmoningumo, o tuščių iliuzijų keliu.

 

Sigito Parulskio nuotr., 2026

 

Universitetas, jo kiemai – kaip mnemotechnikos pastatas, į šiuos kiemus, į šiuos fasadus, į skliautus ir bokštų kontūrus, koridorius ir auditorijas įrašyta jaunystė, bent jau ryškiausi jos fragmentai. Deja, tas įrašas komplikuotas, jį nelengva paleisti... O jeigu ir pavyksta įdėti į kokį nors atminties grotuvą, kas kartą vis kiti vaizdai ir garsai, sunku atskirti, kur susikurti, o kur tikri, kur atminties skylės, o kur dabarties lopiniai, arba atvirkščiai. Kartais viskas būna be galo ryšku ir paprasta, tarsi žiūrėtum mėgėjišką kino juostą – mes jauni, mums dvidešimt dveji, treji, geriam kavą, rūkom cigaretes „Kastytis“...  Mūsų maršrutai paprasti, kartojasi, pinasi, trūkinėja ir yra kaip Penelopės audinys: jeigu laiko nedaug, skubame į ledainę Pilies gatvėje, jeigu ten eilė, o po pirmos paskaitos dažnai būdavo eilė, tuomet į „Vaivą“ kitoje gatvės pusėje, valgyti – į blyninę, į „Istorikus“ (taip vadinome studentų valgyklą Istorijos fakultete), jeigu ten eilė (ten visada būdavo eilė), einame iki „Vilijos“, kažkas nemalonaus buvo toje „Vilijoje“, galbūt raudonas interjeras, raudonos plastiko kėdės ar sienos. Ir maistas dažniausiai šlykštus, koks nors maltas mėšlas, aplietas skystu mėšlu. Jeigu turime pinigų, einame valgyti vadinamųjų kompleksinių pietų į „Palangos“ restoraną, į „Šešupę“, kartais net į „Nykštuką“. Blogiausiu atveju paėjėdavome iki „Naručio“ arba dar aukščiau – iki „Bačkos“, bet ten galėjai gauti tik pamėlusį, per pusę perpjautą kiaušinį su pageltusiu majonezu ir pieniškų, išpurtusių kaip skenduoliai dešrelių. Bet prisiminimas negali ilgai tęstis, jis per daug skylėtas, nuolat trūkinėja, primena sapną, tik sapno negali kontroliuoti, o prisiminimą perima vaizduotė, bet jeigu vaizduotė nekūrybinga, darosi neįdomu ir neįtikinama.

Vaikštau Universiteto kiemeliais, koridoriais, kažkur už uždarų durų aidi dėstytojų balsai, kieno tai balsai, kam jie skirti, gal mano dėstytojų balsai įsigėrė į šias sienas, jų siluetai vis dar šmėkščioja seno laiko šešėliuose. Viskas čia pažįstama, atpažįstama ir kartu viskas svetima, viskas nebe taip, per sterilu, nužydėjo dulkės, ištirpo šešėliai. Alma mater krūtys išdžiūvusios ir šiurpios kaip negyvo šikšnosparnio sparnai. 

Laimingieji, klykavo žilas ir niūriai įspūdingas fakulteto dekanas Balkevičius, kai mes, pirmakursiai, susispietę aplink fontaną svaiginomės įspūdžiais ir studentavimo pradžios palaima. Iš tiesų, buvome laimingieji. Bent jau keletą metų. Gal keletą mėnesių. O gal tik keletą dienų. Universitetas gal ir nieko neišmokė, nes sąmoningumo negalima išmokyti, suvokimo apie pasaulį ir žmogų neįmanoma iškalti, bet Universitetas buvo šis tas daugiau nei vien tik pasirinkimas, kuriuo keliu eiti, racionalumas, emocijos, žemieji instinktai... Jeigu norėjai išsiropšti iš Platono urvo, jeigu norėjai ieškoti išminties ir tiesos, Universitetas, ko gero, anuomet buvo geriausia vieta Lietuvoje, kitaip tariant, geriausias įrankių komplektas to siekti. Sukurti būsimo gyvenimo genetinį kodą, kuris nulems tavo elgesį ir likimą. Išminties ir tiesos kodą. Bet buvo dar kažkas, galbūt tradicijos galia, įvaizdžio, vaizdinio kerai: mokytis senuose, keturių šimtų metų senumo rūmuose... Tarsi būtų dalis to, kas aprašyta senose knygose, kas pavaizduota viduramžių paveiksluose, klasikinėje renesanso ar baroko muzikoje. Atėjęs į Universiteto rūmus jauteisi tarsi patekęs į kitą laiką ir erdvę, erdvę už Sovietų Sąjungos ribų, tarsi iš tiesų būtum prisijungęs prie Europos gyvenimo tradicijos. Profesoriai, dėstę klasikinę filologiją, senąją Lietuvos literatūrą, netgi istorinę gramatiką, dialektologiją, morfologiją, Vakarų Europos literatūrą ir panašiai, buvo (dažniausiai) keisti, tarsi ne iš šio laiko, be abejo, jaunam žmogui atrodė net gerokai trenkti, bet jie buvo savaime suprantami ir jaukūs, jie papildė Universiteto aurą, buvo lyg kitokie nei žmonės, vargę su sovietinėmis chimeromis (TSKP istorija, mokslinis komunizmas, karinis rengimas). Jų dėstomų dalykų absurdiškumas ir juos pačius paversdavo absurdiškais.

 

Sigito Parulskio nuotr., 2026

 

Daukanto kiemelyje prieina vaikinukas, jaunas kaip naujo derliaus vynas. Užkalbina. Šiuolaikiniai jauni žmonės drąsūs. Mano laikais prieiti prie žinomo (ši sąvoka dabar be galo reliatyvi) rašytojo neleido įvairios konvencijos, turėjai kažkokiu būdu įveikti tą milžinišką prarają. Jis skaito eiles, šiek tiek rašo. Jaučiuosi kaip Leopoldas Blumas, sutikęs Stiveną Dedalą, o gal kaip Senasis Testamentas – Naująjį... Simboline prasme – tarsi sutikęs save jauną, tarkim, dvidešimt vienų. Dvi sielos manyje gyvena, viena jaunuolio, kita senio, perfrazavus apkiautusį Faustą. Ak, vaikinai, buvau ten, kur dabar jūs, o jūs galbūt būsite ten, kur esu aš. Jeigu pasiseks. Jeigu ilgai gyventi yra sėkmė. Visos sąvokos ilgainiui virsta tuščiavidurėm retorinėm figūrom, lieka tik šešėliai, kaip tiems niūriems Platono olos adeptams, tikrojo pasaulio šešėliai. 

Tas, kuris buvai prieš keturiasdešimt metų, nuskendo tavyje kaip Atlantida. Laiko lede sustingęs vaiko veidas. Nešiojiesi tą vaiką ir negali su juo nei pasikalbėti, nei ištrinti visiems laikams. Negali jam atleisti už kvailystes, su kuriomis turėjai gyventi visą gyvenimą, negali jo apkaltinti. Įveikti istoriją ir laiką gali tik patekęs į mitą, virtęs mitu, amžinu pasikartojimu. Bet į mitą niekas gyvas nepatenka, į ten vienintelis bilietas, one way ticket, kaip dainuodavo blizgantys „Eruption“ žmonės. 

Ar amžino pasikartojimo imitavimas sumažina skausmingą praradimo jausmą? Kur ta Kirkė, kuri parodytų kelią, kaip patekti į „Hado tamsius ir dvokiančius rūmus“, kur galėčiau pasikalbėti su savimi mirusiu.

Nusikaltimas ir bausmė. Reikalinga korekcija – nusikaltimas ir yra bausmė.

O, mano draugai, kur jūs, mano draugai, o, – galėčiau imti mėgdžioti Jono Meko intonacijas, o, mano draugai, Daina, Solveiga, Kęstuti, Dainora, Vile, o, mano draugai, kur jūs dabar, kur jus nubloškė sumautas Poseidonas ir visi kiti klastingi dievai... Eik šikt, girdžiu atsiliepiančius draugus, kur pats buvai tiek metų, kad dabar riaumoji kaip gaištantis buivolas savo išdžiūvusioje egoizmo dykvietėje. Sumauta entropija.

Visą gyvenimą stypsai prie kažkokios Trojos vartų, pasitelkęs įvairiausias gudrybes mėgini patekti į vidų (vidinis pasaulis! – skanduoja karščiuojantis protas ir kiša tą lepūnėlį Rainerį Mariją su savo „tik vienas yra pasaulis, vidinis, mieloji“, kaip apmaudu, kad negali užvažiuoti per marmūzę mirusiems poetams ar visai jų draugijai), o kai pagaliau patenki, kai pagaliau griūva gynybinės miesto sienos, ką gi ten randi viduje, – seną savo kūną (norėtųsi sakyti kuiną), kuris rankoje laiko šūdmaišį su jaunystės prisiminimais ir nesiliaudamas dūsauja, kūkčioja ir gadina orą.

Mirtis per švelni bausmė už tokį bjaurų nusikaltimą, kurį daugelis mulkių pompastiškai vadina Mano gyvenimas. Net ne bausmė, o apdovanojimas. Amnestija.