Nika Benetas. Ti amo Rebecca

Iš ciklo „Atgal į mokyklą“


Kai prieiname vietą, kurioje turėtų būti mokykla, mokiniai žvalgosi į aptrupėjusį pastatą už aukštos tvoros ir atrodo truputį sutrikę.

– Direktoriau, ar čia ta mokykla?

Pastatas atrodė panašus į bet ką, tik ne į mokyklą. Jį supo aukšta tvora, ant didelių langų užtrauktos sunkios metalinės žaliuzės, daugelyje vietų byrėjo tinkas.

Direktorius pažiūri į pastatą, į telefoną, vėl į pastatą, vėl į telefoną ir delsia atsakyti.

– Atrodo kaip kalėjimas, – sako Agnius.

– Pažė, ar jie ten rūko mokyklos kieme? – beda pirštu Samanta.

Visi sekam Samantos pirštu, ir tikrai – už tvoros, pastato teritorijoje, stovi keli jaunuoliai ir rūko. Ir mano, ir direktoriaus, ir mūsų mokinių akyse – sutrikimas ir pasibaisėjimas. Tik Gytis atrodo nenustebęs.

– Čia tai bent, – sako jis, – tokioj mokykloj ir aš norėčiau mokytis.

 

Kadras iš Alessio Rigo de Righi’o ir Matteo Zoppiso filmo „Legenda apie karališkąjį krabą“ (2021). Europos šalių kino forumo „Scanorama“ nuotrauka
Kadras iš Alessio Rigo de Righi’o ir Matteo Zoppiso filmo „Legenda apie karališkąjį krabą“ (2021). Europos šalių kino forumo „Scanorama“ nuotrauka

 


/ / /

Į šį mokinių mainų programos projektą sutikau vykti su direktoriumi vien todėl, kad norėjau pabėgti nuo savo gyvenimo. Jis paskambino man tik pasibaigus paskutinei mokslo metų dienai ir paklausė, ar turiu planų liepos pradžioje. Kadangi po išsiskyrimo su Ramune neturėjau nei gyvenamosios vietos, nei įsipareigojimų, iškart sutikau dalyvauti projekte. Net nepasidomėjau, kur tiksliai vyksime, – svarbiausia ištrūkti iš savo rutinos.

– Vyksime į Italiją, nedidelį miestą Sicilijoje. Ar esi buvęs Italijoje? – paklausė direktorius.

– Nesu, – atsakiau, o mintis apie kelionę trumpam subjuro.

Italija buvo Ramunės svajonių šalis. Niekada nesupratau jos žavėjimosi Italija. Ji ten net nėra buvusi, neturėjo jokių giminystės ryšių, neturėjo ir draugų, nesidomėjo nei italų filmais, nei literatūra, nei itališku futbolu, ir visgi jautė keistą meilę Italijai. Man jos susižavėjimas atrodė tarsi poza, o ne logiškai paaiškinamas pasirinkimas.

– Įsivaizduoju, kaip vaikštau po alyvų lauką, lauke karšta, tuoj bus pietų metas, pasislėpusi namelyje užversiu visas langines, įsipilsiu stiklinę šaltų apelsinų sulčių ir ištiesiu kojas ant sofos... – kalbėdavo Ramunė.

– Tave domina Italijos kaimas, ne didmiesčiai?

– Aha, noriu patirti tą ramų gyvenimą prie Viduržemio jūros. Mieste gyventi visai nenorėčiau, ten daug šiukšlių ir smarvės, – atsakė Ramunė. – Nuvykim kartu į Siciliją, ką?

Mudu su Ramune taip ir nenuvykom į Siciliją, nors pirmą kartą apie šią savo svajonę užsiminė gal prieš 7 metus. Bet aš niekada rimtai apie tai nesvarsčiau. Gal visgi vertėjo?

Išsiskyrus su Ramune aplanko daug minčių. Visokie „o kas būtų, jei būtų“. Kas būtų, jei būčiau neturėjęs iliuzijų tapti rašytoju ir dirbęs normalų darbą, pvz., vadybininku kokioje nors logistikos įmonėje? Kas būtų, jei būčiau daugiau uždirbęs? Jei turėčiau automobilį? Jei Ramunė geriau sutartų su savo tėvu, o aš – su savo mama? Kas būtų, jei nebūčiau Ramunei prieš dvejus metus padovanojęs to pliušinio meškino? Jį pamačiusi, Ramunė pašnairavo į mane ir pasakė:

– Geriau jau pasakytum, kad užmiršai mano gimtadienį, o ne pirktum tokią nesąmonę paskutinę minutę. Ką man dabar daryti su tuo meškinu?

Kas būtų, jei būčiau neužmiršęs jos gimtadienio tais metais? Nors dažniausiai pastaruoju metu mane kamuoja vienas vienintelis klausimas: kaip atrodytų mano gyvenimas, jei nebūčiau įsimylėjęs Ramunės pirmoje klasėje?


/ / /

Italai mus priima – pirmame mokyklos aukšte paruoštos kėdės, ilgas stalas, už kurio sėdi mokyklos direktorė, kelios mokytojos, renkasi kitos projekte dalyvaujančios komandos – iš Turkijos, Rumunijos, Lenkijos. Visose komandose po 2 mokytojus ir 5 mokinius. Mokinių amžius panašus – 15–18 metų.

Mes pamažu supažindinami, spaudžiame vieni kitiems rankas, šypsomės. Kaskart, kai pažiūriu pro mokyklos langus į lauką, matau rūkančius italų mokinius – jie stebi mus ir pamojuoja, kai tik pagauna žvilgsnį.

Duodamas oficialus startas. Mokyklos direktorė kalba ir kalba itališkai, tada trumpam sustoja, kad kita italų mokytoja išverstų direktorės pasakytos kalbos esmę. Direktorė kalbėdama mini štai ką: Antika, Barokas, Dante Alighieri, inferno, inferno, Italija, Italija, Italija. Kitas projekto nares mini rečiau – du kartus pamini Romania, po kartą Tacchino, Polonia. Lituania išvis nemini, užtat sako Lettonia.

Kam nepasitaiko.

Kai direktorės kalbą verčia kita mokytoja, ji mini visai kitus dalykus: opportunity, equality, possibility, indifference, neighbours, neighbours, neighbours. O kai mini valstybes, vietoj Latvijos atsiranda Lietuva – pagaliau.

Nors projekto tema yra imigrantų vaikų integracija į vietos bendruomenes, sveikinimo kalboje neišgirstu nieko nei apie migraciją, nei apie karus, nei apie klimato atšilimo įtaką migracijai, nei apie pačius užsieniečius. Jei kas manęs paklaustų, apie ką yra šis projektas, atsakyčiau, kad greičiausiai apie kažkokią mistinę opportunity.

Vėliau visi fotografuojamės, geriame kavą, vandenį, o tada mums surengia ekskursiją po mokyklą. Aprodo tris gamybines patalpas, kuriose mokiniai mokosi kulinarijos. Pasakoja, kad tai ne šiaip mokyk­la – čia galima ir baigti vidurinę mokyklą, ir įgyti profesiją. Kokias profesijas gali rinktis mokiniai – padavėjo, barmeno, virėjo, kepėjo, konditerio. Visus juos gamybinėse patalpose prižiūri ir apmoko specialūs mokytojai ir kiti padėjėjai.

Kol vaikštome po tas gamybines patalpas, mokyk­los direktorė pasakoja kažką itališkai, kita mokytoja viską verčia į anglų kalbą, o trečia italų mokytoja nuolat viską palydi tokia pačia fraze:

– Beautiful, beautiful.


/ / /

Po ekskursijos mus išlydi į mokyklos vidinį kiemą, į didelę baltą palapinę, joje pastatyti dideli apvalūs stalai, kėdės, o viduje apstu barmenų, padavėjų. Visi jie stovi už stalų, nukrautų mokyklos mokinių kepiniais ir paruoštais pilstyti gėrimais.

Prisėdu šalia mūsų mokinių, bet ateina viena italų mokytoja ir sako, kad turiu persėsti prie kito stalo. Ten vos prisėdu, su manimi pakyla fotografuotis kitos, anksčiau nematytos italės mokytojos.

– Atsipalaiduokit, tai užtruks, – sako direktorius, šypsodamasis iš kitos stalo pusės.

Kai vėliau tos italės prieina fotografuotis su juo, aš irgi jam atsilyginu šypsena.

Fotosesijai pasibaigus pradedame pietauti. Nors maisto įvairovė atrodė labai didelė, valgydamas trečią skirtingą patiekalą suprantu, kad viskas, ką galiu čia gauti, yra vienokia ar kitokia bandelė. Bandelė su ryžiais ir sūriu, mini pica su sūriu ir pomidorų padažu, į kibiną panaši uždara bandelė su sūriu ir t. t.

Paėmęs mini mėsainį pamatau, kad jo įdaras – apkepta bulvė. Nusprendžiu, kad tų bandelių jau užteks, ir pasuku link barmenų gauti vandens. Ten sutinku Samantą su taure oranžinio gėrimo.

– Ar jūs geriat špricą?

– Taip, man įpylė.

– Prašau padėkite, esate nepilnametė, jums negalima vartoti alkoholinių gėrimų.

Kažkas priėjo man iš kairės.

– Viskas gerai, Samanta, galite išgerti vieną taurę, – pasako direktorius.

Atsisuku į jį nustebęs.

– Paskui paaiškinsiu, – pasako jis ir paprašo barmeno vandens.

Pasibaigus pietums išeinu į lauką. Pievelėje stoviniuoja mūsų mokiniai. Apžiūrinėja mokyklos vidinį kiemą.

– Mokytojau, ar į šitą mokyklą kas nors šaudė? – klausia Agnius.

Pakeliu galvą į laiptinės langus – jie tikrai atrodo tarsi suvarpyti kulkų.

– Atrodo dar blogiau nei iš priekinės pusės, – pasako Elena.

– O matot tą šiukšlyną? – pasako Miglė.

Visi atsisukam į Miglę. Dabar pamatom ir mes – stovi du konteineriai, o šalia jų numesti šeši maišai, pilni šiukšlių.

– Kai grįšiu į Lietuvą, visiems papasakosiu, kokia visgi mūsų mokykla gera, – sako Miglė.


/ / /

Antrą dieną mokiniai dirba suskirstyti į tarptautines komandas. Vieni kitiems pasakoja savo šalių legendas ir mitus. Vėliau kaip grupė turės pristatyti savo darbą apie skirtingų šalių mitų ir legendų panašumus bei skirtumus.

Kol mokiniai užsiėmę, lydintys mokytojai neturi veiklos. Rumunės mokytojos sulindusios į telefonus, turkai vis pakalbina savo mokinius, lenkės kažkur dingusios, o mes su direktoriumi apžiūrinėjame mokyk­los klases, kitas patalpas.

Tualetuose kabinų durys sulaužytos, užsirakinti nėra kaip. Klasės atrodo geriau, bet sienos aprašinėtos. Mokiniai pripiešę širdelių, palikę savo instagramo profilių nuorodas, kai kur užrašyti vardai, kitur – meilės prisipažinimai.

Ti amo Rebecca, – balsu perskaitau.

– Paauglystėj būna, kad nori visam pasauliui pranešti apie savo meilę kitam, – sako direktorius.

– Ar vėliau to nebesinori?

– Nežinau, – sako jis. – Man atrodo, su metais žmogus myli tyliau, santūriau, nenori niekam girtis apie savo meilę, galbūt nori labiau sau tą pasilikti. Nors kitais kartais galvoju, kad žmogus sendamas tiesiog praranda gebėjimą mylėti.

Nukreipiu žvilgsnį į mokytojo stalą klasėje. Jis turi vertikalią, iš permatomo plastiko padarytą uždangą. Ar tai veikia kaip skydas nuo mokinių?

– O jūs turit žmoną, draugę? – klausia direktorius.
– Jau nebe, – sakau. – O jūs?

– Turiu žmoną, bent jau kol kas, – sako jis.

– Kol kas?

– Kol kas.


/ / /

Trečią dieną, kai mokykloje užsiėmimai būna pasibaigę, su direktoriumi ir mokiniais leidžiamės į žygį. Mūsų tikslas – nueiti iki iškyšulio, esančio už 6 kilometrų, pasiekti jo kraštą. Spėjame kiek panaršyti internete: vieta graži – kalnuota, uolėta, gausu ir augmenijos.

Nors man iškart norisi suplanuoti maršrutą, direktorius tą užduotį duoda mokiniams. Užduotis labai paprasta – mokiniai turi sugalvoti, kaip mums apsirūpinti vandeniu, lengvais užkandžiais ir kokiu keliu eisime iki iškyšulio. Kadangi vaikai dega noru eiti, nusprendžia, kad vandeniu ir maistu pasirūpinsime pakeliui link iškyšulio, o iš pradžių eisime dešiniu jo šonu, palei pat Viduržemio jūrą.

Lauke šilta, bet ne per karšta, eiti smagu, visi gerai nusiteikę, bet po pirmų dešimties minučių jau yra aukų. Miglė rado kaktusą ir jį palietė, dabar jos delne susmigę daug mažų, vos įžiūrimų spyglių. Miglė sako, kad viskas gerai, nieko tokio, bet direktorius atidžiai apžiūri jos delną ir pradeda traukyti vieną spyglį po kito.

Kai Miglės delnas sutvarkytas, judame toliau, tačiau greitai pasiekiame uolą, kurios negalime apeiti. Tenka keisti maršrutą – palipame į kalną ir atsiduriame ant asfaltuoto kelio. Eiti patogu, bet nelabai saugu, nes nėra šaligatvio, o automobiliai ir mopedai čia laksto greitai.

Paėję dar valandą prisėdame atsipūsti. Išsirenkame pavėsį po aukštais medžiais šalia kažkokio apleisto pastato. Kadaise čia veikė kavinė ar restoranas, bet dabar pastatas aptriušęs, susmegęs, o šalia jo apstu šiukšlių. Šiukšlės čia visur: ant žemės, krūmuose, numestos ant skardžio šlaito.

– Direktoriau, kodėl italai tokie netvarkingi? – klausia Samanta.

– Nežinau, bet tai būdinga pietiečiams.

– Kai buvau Ispanijoj, ten tas pats, – sako Elena.

Pailsėję einame toliau, nuo kelio į vieną pusę driekiasi jūra, į kitą – aukštos uolos.

– Nesu matęs tokio žydro jūros vandens, – sako Gytis, o aš jam pritariu.

Agnius tuo metu diskutuoja su direktoriumi, ar būtų įmanoma be specialios įrangos užlipti tomis uolomis.

Dar po pusvalandžio sustojame pamatę spalvotus laiptus. Jie veda nuo kelio link jūros. Pradedame leistis tikėdamiesi apačioje rasti paplūdimį, o ne privačią teritoriją, ir mums pasiseka – po gerų penkių minučių išeiname į mažais akmenimis nuklotą paplūdimį.

Niekas neklausia, ar galima maudytis, – bernai jau vandenyje, direktorius irgi brenda su šortais į jūrą, o merginos nueina persirengti. Aš stoviu ant kranto ir galvoju, ar tikrai čia viskas gerai, – jūra lyg ir rami, bet mes nepažįstame kranto, nežinome gylio, o kas, jei vaikai paskęs?

– Mokytojau, ko jūs nesimaudot? – šaukia Agnius.

Kiek prisimenu mūsų mokyklos ekskursijas, tik kartą buvome prie ežero. Tada visi norėjome maudytis, bet mus lydėję du tėvai neleido, nes bijojo, kad galime paskęsti. Taip praleidome pusdienį prie vandens, bet negalėjome juo džiaugtis. Tai buvo viena nuobodžiausių išvykų su klase, kurią prisimenu.

Merginos grįžta persirengusios ir taip pat brenda į vandenį. Miglė paslysta ant dugno ir krenta į vandenį, aš išsigąstu, bet ji atsikelia, viskas gerai.

– Mokytojau, ar kada bridot tokiu slidžiu dug­nu? – klausia ji.

Po kelių minučių ir aš jau vandenyje. Dugnas tik­rai slidus – visur vien akmenys, vos pradedu bristi, iškart paslystu ir griūnu. Ir koks vanduo sūrus – graužia ir akis, ir šlykštu, kai patenka į burną. Bet po akimirkos tai pasimiršta – plūduriuoju ant nugaros ir galvoju, kad viskas gali būti ir kitaip nei mano laikais mokykloje.

Kai jau išlendame su direktoriumi ant kranto ir šluostomės rankšluosčiais, klausiu jo:

– Ar nebijot, kad vaikai paskęs?

– Aišku, kad galvoju apie tai. Bet su šiais vaikais keliauju jau trečią kartą, todėl jie pažįsta mane, o aš – juos. Per pirmą kelionę su nauja mokinių grupe visada susitariame dėl taisyklių. Kada turime grįžti į viešbutį, kada vėliausiai turime eiti miegoti. Arba jei jie yra kažkur be manęs, turi prižiūrėti vieni kitus, o svarbiausia – prižiūrėti jauniausius.

– Ir kaip jiems sekasi laikytis tų taisyklių?

– Neturiu nusiskundimų. Be to, ne aš tas taisykles jiems sukuriu. Aš jiems tik sakau: „Kad viskas vyktų tvarkingai, mums gali padėti kelios taisyklės.“ Ir tada leidžiu jiems pasitarti, priimti pagrindinius susitarimus, kurių visi turėsime laikytis.

– Tai jie patys sau sukuria taisykles, pagal kurias nurodo, kada reikia eiti miegoti ir panašiai?

– Taip, – sako direktorius. – Man atrodo, mes per daug vaikams viską aiškinam ir nurodinėjam. Nesakau, kad reikia atleisti vadeles ir leisti jiems daryti, ką tik nori. Bet jei ko nors tokie projektai ir kelionės gali išmokyti, tai dviejų dalykų. Pirmiausiai – pasitikėjimo vienas kitu. O antra – tai galimybė suteikti vaikams jausmą, kad jie gali spręsti patys, priimti sprendimus; trečia – galimybė prisiimti atsakomybę už tuos sprendimus.

Samanta įsitaisė ant uolos, kyšančios iš jūros, moja mums ranka, tik negirdim, ką ji šaukia. Nuo jos pusės atplaukia Miglė, priartėjusi prie mūsų praneša labai svarbią žinią:

– Samanta rado krabą, atplaukit ir jūs pažiūrėt!

Mes linktelim, kad tuoj aplauksim.

– Bet kodėl leidote Samantai gerti alkoholinį kokteilį? – klausiu.

– Todėl, kad per daug metų supratau: jei viską draudi, mokiniams kyla vis didesnis noras tuos draudimus laužyti. Turbūt prieš dešimt metų dalyvavome projekte, jame buvo lenkai, portugalai, danai ir mes. Tai po atsisveikinimo vakarienės mokiniai išėjo kažkur slampinėti po miestą ir išgėrė. Portugalai su danais atsigėrė alaus ir nuėjo namo, o lietuviai su lenkais prigėrė degtinės ir turėjom juos vimdyti visą naktį. Jei iškart pradedi planuoti kelionę sakydamas, kad jokiu būdu negalima gerti alkoholio, tai gali būti tikras, kad jau pirmą dieną bent vienas iš mokinių prisigers ir greičiausiai tiek, kad rimtai apsinuodys.

– Bet ar nėra taip, kad tada jūs savotiškai skatinate bandyti alkoholinius gėrimus?

– Jokiu būdu neskatinu. Manau, kai svečiuojamės kitur, galime išbandyti mums svetimą kultūrą. Jei italai pilsto lengvus kokteilius, vadinasi, čia taip priimtina. Jei mūsų mokiniai nepabandys kažko, taip ir liks nesupratę, ar jiems tai priimtina, ar ne. Bet kai jie žino, kad ant jų niekas nešauks, jei paragaus kažkokio gėrimo, tada ir dingsta noras priešintis draudimui nevartoti alkoholio. Man irgi anksčiau keistai atrodydavo portugalų, danų, tų pačių italų mokytojų elgesys su mokiniais. Jiems normalu, kad per bendras vakarienes jų mokiniai, nors ir nepilnamečiai, užsisakydavo taurę šampano ar vyno. Mums atrodo keista, bet kai geriau pagalvoji, tai ne jie keisti, o mes.

– Kodėl?

– Nes mokome vaikus nedaryti to, ką patys suaugę darome, – sako direktorius. – Na, eime pažiūrėti to krabo.


/ / /

Paskutinę projekto Italijoje dieną visų valstybių mokinių laukia grupinis darbas. Jie turi sukurti plakatą apie imigrantus, pasiaiškinti migracijos priežastis, papasakoti, kas laukia imigrantų jų šalyje, ir sukurti logotipą.

Pastaroji veikla – pirmoji ir jai nebuvo tinkamai pasiruošta. Mokykloje kompiuteriai italų kalba, „Photoshop“ programa taip pat italų kalba, be to, ne visi mokiniai moka naudotis ja, todėl užduotis iškart apsunksta. Italė mokytoja eina ieškoti mokyk­los IT specialisto, bet taip ir pati pradingsta. Po valandos nieko neveikimo turkų mokytojai puola ieškoti dingusios italės, bet dabar neranda ne tik jos, bet ir kelių kitų mus visur lydinčių italių mokytojų. Visame tame chaose projekto dalyviai sugebėjo prisitaikyti – italės mokinės tiesiog koridoriuje atidaro makiažo saloną ir kviečia kitas merginas pasidažyti, o vaikinai rodo vienkartines tatuiruotes ir imasi tatuiruoti kitus vaikinus. Žiūrint iš šono neatrodo, kad mokiniams trukdytų aiškios veiklos trūkumas.

Italės parsiranda tik po dviejų valandų ir nustemba, kad logotipai nesukurti. Kai rumunių mokytojos joms primena, kad kompiuteriuose tik italų kalba ir ne visi vaikai moka naudotis „Photoshopu“, italės kraipo galvas ir besijuokdamos sako, kad nieko tokio, padarysim kitą kartą, kai nuvyksim į Rumuniją. Rumunės nesijuokia, jų veidai akmeniniai.


/ / /

Kadangi prarasta daug laiko kuriant logotipą, kuris taip ir nesukuriamas, italės praleidžia užduotį apie migracijos priežastis ir imigrantų priėmimą projekte dalyvaujančiose šalyse ir kviečia mokinius paskutinei užduočiai – sukurti plakatą apie imigrantus. Mokiniai vėl padalinti į skirtingas tarptautines grupes ir ten tardamiesi planuoja ir piešia plakatus apie imig­rantus, jų kelią, bėgimą nuo karo, politinio ar religinio persekiojimo ir panašiai.

Pastebiu, kad mūsų mokiniai dažniausiai imasi lyderio vaidmens. Greičiausiai taip yra dėl gerų ang­lų kalbos žinių, nes lietuvių mokinių įgūdis kalbėti angliškai atrodo geriausiai išlavintas. Aišku, kokie lyderiai ir lyderės tose grupėse jie yra – kita tema. Pavyzdžiui, Agnius ir Gytis aiškina visai grupei, koks plakatas turi būti, kas turi ką piešti, patys jie – tik vadovai, ne darytojai. O Elena ir Samanta bando į darbą įtraukti visą komandą, kad neliktų nė vieno, kuris naršo telefone ir yra atsiribojęs. Miglė pasirenka dar kitokį lyderiavimo būdą – ji pirmiausiai kalbina visus komandos narius, o tada iš visų idėjų bando surasti tokią, kuri atlieptų kiekvieno mokinio išsakytas idėjas. Vėliau, kai komanda pradeda dirbti, Miglė daugiau giria kitų mokinių darbą – taip savotiškai kuria palaikančią atmosferą savo grupėje, bet pati likdama mažiausiai besireiškiančia lydere.

Stebėdamas mūsų mokinių darbą ir kaip jie tvarkosi su gauta užduotimi, galvoju apie save. Ar esu tas aiškinantis ir nurodinėjantis mokytojas, ar labiau stengiuosi suburti visus siekti vieno tikslo? O gal dirbu kaip Miglė – stengiuosi pastebėti kiekvieną, leisti pasijusti jiems svarbiems? Sunku pasakyti. Bet viena aišku – vaikai greičiausiai tokio vadovavimo modelio išmoksta mokykloje. Tik kodėl vieni renkasi vieną modelį, o kiti – kitą?


/ / /

Po visų paskutinės dienos veiklų mokykloje, kad ir kokios chaotiškos jos buvo, vakare buvome pakviesti į italų mokyklą, kurioje vyks atsisveikinimo vakarienė. Mūsų mokinės pasipuošė, vyrukai apsimovė ne šortus, bet kelnes, o mes su direktoriumi išsilyginome dar nedėvėtus marškinius.

– Dažniausiai tai būna pati nuobodžiausia projekto dalis, – perspėjo direktorius. – Mes valgom, kalbam, valgom, kalbam, visi būna pavargę, niekas niekam per daug jau nerūpi. Užsimiršta visokios problemos, jei tokių buvo iškilę per savaitę, visi daug šypsosi, net kai šypsotis pabosta. Jeigu kažkuriuo metu pajausit, kad nebegalite ten tverti, tai atsisveikinkit su visais prieš išeidamas: tokiuose projektuose ilgam įsimenami nemandagūs žmonės.

Gavęs tokį direktoriaus palaiminimą iškart nutariau, kad vos pasitaikys proga, iškart spruksiu iš vakarienės ir eisiu pasivaikščioti prie jūros, bet, mano paties nuostabai, viskas susiklostė kitaip.

Vos tik atėjome, mokyklos direktorė pradėjo sakyti baigiamąją kalbą, užtruko apie penkias minutes, po jos pasigirdo plojimai. Kita italė mokytoja trumpai išvertė į anglų kalbą ir mes vėl paplojom. Viskas kaip ir anksčiau: opportunity ir equality. Po įžanginės kalbos direktorė nuėjo už stalo, atsistojo prie pasipuošusių padavėjų, tada ilgai fotografavosi. Tada iššovė šampaną, o padavėjai pradėjo jį pilstyti.

Buvo duotas ženklas, kad galime eiti įsidėti maisto. Šįkart vietoje bandelių buvo visokių žuvies ir daržovių suktinukų, kelių rūšių salotų, vaisių, desertų.

Mums užkandus mokyklos direktorė atsistojo ir pasakė dar vieną kalbą, tik niekas jos šį kartą neišvertė, gal ir gerai. O po tos kalbos į palapinės centrą sugužėjo visi padavėjai, barmenai, virėjai, kepėjai, konditerės ir pradėjo žygiuoti po palapinę, mojuodami mums ir šypsodamiesi. Aš irgi mojavau jiems ir šypsojausi, o jie vis vaikščiojo ir vaikščiojo, tarsi ant podiumo, o kai galiausiai nuėjo, keli vyrai įnešė didelį didelį tortą. Direktorė atsistojo šalia to torto ir pasakė dar vieną kalbą, kurios vėl niekas neišvertė į anglų kalbą, ir tada visi ilgai plojom jai, o fotografai ją fotografavo. Kai jau užtektinai prifotografavo, direktorė uždegė šaltos liepsnos fejerverką ant torto ir vėl visi plojo, fotografavai fotografavo. O kai jau atrodė, kad viskas baigta, tada direktorė iškilmingai atpjovė torto gabalėlį ir vėl visi plojom, kai kurie italai jau net ir šaukė, taip smagu jiems buvo, o fotografai fotografavo. Ir kai jau tikrai atrodė, kad viskas bus baigta, kad liko tik torto paragauti ir galėsiu dumti iš čia, į palapinę pro šoninį įėjimą įėjo pasipuošęs senučiukas su akordeonu. Jis pradėjo groti ir visi jam plojo, o kuo greičiau jis grojo, tuo greičiau visi plojo, italų mokiniai pradėjo šokti ten, kur ką tik stovėjo, prie jų prisijungė rumunų mokiniai, turkai lingavo už stalo, mūsų mokiniai sėdėjo ir dairėsi truputį sutrikę, lenkai – irgi, ir aš pagalvojau, kad gal tie italai žino kažką daugiau už mus, kas padeda gyventi, tikrai gali būti, kad jie žino kažką geriau už mus apie gyvenimą, ir aš toliau plojau ir juokiausi, net ašaros ištryško, nes prisiminiau, kad lyg ir visi atvažiavome spręsti, kaip geriau integruoti imigrantų vaikus į vietos bendruomenes, bet ką mes gero dėl tų vaikų nuveikėme per visą šią savaitę – sunku pasakyti.

Po visko, kai jau visi skirstėsi namo, slapčia užėjau į vieną klasę ir ten, kur ant sienos buvo užrašyta „Ti amo Rebecca“, palikau savo žymę: „Ti amo Ramunė.“


Nika Benetas – rašytojas, gimęs Šiauliuose, dabar gyvena Vilniuje ir dirba mokytoju, slapta žiūri televiziją, myli kates.