Giedrė Kaukaitė. Iš užrašų (XVII)

Juozas Miltinis, 1974


Pasklidus žiniai, kad į Vilnių atvyksta Panevėžio teat­ras, kilo ažiotažas ir bilietų žaibiškai neliko. Į spektaklį su Arūnu vos patekome. Akademinio dramos teatro rūbinėje žiūrovų paltai netilpo, juos klojome vieną ant kito tiesiog ant grindų, kol iškilo aukšta stirta. Tąsyk žiūrėjome kažkurio tarybinio lietuvių autoriaus pjesę, iš kurios prisimenu tik vieną detalę: iš dešinės kulisų pusės į sceną nematoma platforma įvažiuodavo elegantiškai vilkintis ir kėdės atlošo prisilaikantis Bronius Babkauskas. Jam tekstą atkalbėjus, kėdė su aktoriumi, atlošo tebesilaikančiu, išvažiuodavo atgal į užkulisį. Ir taip daug kartų. Išmonė atrodė dirbtina, iš piršto laužta. Kažkurį kartą kėdė tarsi „suklydo“, išdavikiškai įčiuožusi viena, skubiai išvažiavo ir vėlei grįžo jau su Babkausku. Buvome sutrikę, juk Miltinis – stebuklas, magas, legenda. Žinojome, kad į Panevėžį suvažiuoja žiūrovai ne tik iš Lietuvos miestų, bet ir iš Rygos, Peterburgo ir Mask­vos. Garsiausi ankstesnieji spektakliai – „Lauke už durų“, „Heda Gabler“, „Komivojažerio mirtis“ – daugybei metų prabėgus liks atminty. O tą vakarą, panašaus įspūdžio nesulaukę, skirstėmės klausiamais žvilgsniais vogčia apsikeisdami. Ne visi tarybiniai dramaturgai – šekspyrai, gal ir ne visomis režisieriaus išmonėmis verta tikėti? Panevėžio teatro tradiciją priminė tai, kad spektakliui pasibaigus, uždanga nė karto nepakilo.

Po spektaklio vakarojome dailininkų Uogintų dirbtuvėje, Kretingos gatvėje. Šeimininkus jau pažinojau, prieš metus jie tapė mano portretą – išėjo trys visiškai skirtingi darbai: vyresniojo Broniaus Uoginto – realistiškas, Bronės Mingilaitės-Uogintienės – romantiškai išgražintas, o jaunojo Broniaus, Pūkiu vadinamo, – dramatiškai rūstus. Įdomus tai buvo patyrimas – port­retų skirtingumas ir patsai pabuvimas dailininkų draugijoje, lyg ir kitokioj, ne tarybinėj Lietuvoj.

Kada nors paklaustas apie Uogintus Miltinis išskirs Mingilaitę, nesakys Uogintienė, o Mingilaitę ištars kelis kartus, tarsi gėrėdamasis, kaip toji pavardė skamba.

Į svečius pribuvo ir Miltinis su Blėdžiu, atsivežę rašytoją Vytautą Petkevičių. Pirmuosius abu pirmąsyk išvydau prieš dešimtmetį, kai po mudviejų su Arūnu vestuvių jiedu, pasikvietę kompanijon Bronių Babkauską ir Algimantą Masiulį, Naujųjų metų rytą atpylė iš Panevėžio į Vilnių įsitikinti, ar išvakarėse per Lietuvos TV parodyta „zagso“ ceremonija nebuvo pokštas. Pusryčių tą rytą gavome šampano.


/ / /


Keletui metų prabėgus, kai studijas baigusi pirmąsyk nuvažiavau į Panevėžį, salės gale, apšvietėjo lange, už stiklo, išvydau Miltinį, besiklausantį, žandą ar kaktą ranka parėmusį. Panašią jo fotografiją jau buvau mačius žurnale. Po koncerto administratorius Urbonavičius perdavė netikėtą kvietimą pas režisierių į kabinetą kavos. Ėjau bijodama, ar nepatrauks per dantį, juk ne kartą girdėjau apie aštrų jo būdą. Net kultūros ministrui yra pasakęs: „Eik...“ Paskui persigalvojęs ir atsiprašęs: „Tiek to, neik...“ Kavą serviravo Vaclovas Blėdis, pritariamai tarsi suokalbiškai žvilgčiodamas ir meiliai paturavodamas: „Oi, Dievuli.“ Tai atsidūsėjimas iš Felikso Bajoro dainos. Kitaip Blėdis niekad ir nebesisveikins, net ir Vilniuj sutiktas, kaip slaptažodį perduos.

Miltinis daug ir garsiai kalbėjo, tarsi būtume ne keturiese, o minia. Mudvi su man akompanavusia Gražina Ručyte jautėme, kad atsakyti nebūtina, Miltiniui pakanka, jei mėgini suvokti, ką jis kalba. Negyrė, bet asistavo, kambaryje jautėsi nebylus prielankumas. Buvo minimi Aristotelis, Platonas, gal ir Rilke. Išvažiuojant įdavė Arūnui linkėjimų. Supratau tai kaip kodą, kad esu priimama.

 

J. Miltinis su aktoriais statant A. Strindbergo „Mirties šokį“.Nuotrauka iš LM archyvo
J. Miltinis su aktoriais statant A. Strindbergo „Mirties šokį“.Nuotrauka iš LM archyvo

 

Ir kitus kartus, kai būdavau Panevėžio scenoj, Miltinis iš aparatinės klausydavosi, o po koncerto kviesdavo kavos. Net raudono sauso vyno turėdavo. Kartą padarė pastabą, kad kasdienybėje esu per daug paprasta, turėčiau išmokti būti ypatinga, mistiška. Paprašiau parodyti – kaip. Parodė: lėtai pakėlė smak­rą, šiek tiek atsilošė ir, akis kiek primerkęs, žvilgsnį nukreipęs į tolį, kone sustingo. Ir ilgokai šitaip pasėdėjo. „O!“ – ištarė jis garsųjį savo šauktuką, tinkamą visais atvejais, kai reikia pabrėžti teisumą. Pamėginau tą „mistiką“ atkartoti, bet suėmė juokas ir bandymo nebetęsiau.

Esu jam sakius, kad jo teatre daugiau vyrų primarijų, ar nepakvietus kada Staliliūnaitės? Atsakė: „Taip, gera aktorė, pasikalbėjom gatvėje susitikę, jai patiko mano Arielis.“ – „Kas tasai Arielis?“ – „Mano šuo.“ – „O, prancūzišku vardu?“ Matyt, jau šiek tiek padauginau klausimų: „Arielis yra svarbus Šekspyro personažas...“ – pasigirdo taikus, bet pustoniu pažemintas Miltinio balsas, signalizuojantis perspėjimą. Režisierius atrodė draugiškas, tik jei primerkdavo kairę akį lyg šaudykloje, kaskart prisimindavau filmą „Adomas nori būti žmogumi“, kur jis, vaidindamas kapitoną, ištarė paties sugalvotą egzistencinę frazę: „Lyja... Jei visur būtų vanduo, kur varnos nutūptų?“

Cituodamas ką nors prancūziškai Miltinis išversdavo su vos girdimomis žemaitiškomis priegaidėmis, panevėžietiškai nukąsdamas galūnes. Prancūziškas vynas... Sartre’as, Camus, Paryžius – lyg rojaus aidai Miltinio Panevėžy. Net Donatas Banionis, kartą mūsų namuose Vilniuje viešėdamas, apyaušriu prisėdęs prie pianino ėmė skambinti ir šiokiu tokiu baritonu neva prancūziškai užtraukė: „Plaisir d’amour ne dure q’un moment, chagrin d’amour dure toute le vie...“

Kitąkart koncertas vyko teatro kamerinėje salėje. Pavyko padainuoti Normos kavatinos pirmąją dalį. Po to – stebuklas: šoniniais laipteliais į sceną pakilo Miltinis su didele rožių puokšte. Prisiminus atrodo lyg sapnas. Nemanau, kad būtų pirkęs ar siuntęs rožių atnešti, greičiau tai spontaniškai įteiktos kokios nors jau išvakarėse dovanotos gėlės, tačiau patsai gestas – kone perdėtai reikšmingas.

Paklausiau Urbonavičiaus, ar Miltinis neturi ką veikti, kad koncertus lanko. Paaiškino, kad ir pats lanko, ir savo mokiniams liepia, ir miesto valdžią įpratino, žmonės tai supranta kaip gerą toną, todėl teatro salė visuomet pilna.

Gavau nuo Miltinio ir ypatingą rožę. Vieną. Kai su pianistu Povilu Stravinsku surengėme Panevėžyje ispanų ir Lotynų Amerikos kompozitorių kūrinių rečitalį, staiga po koncerto – vėl kvietimas į kabinetą. Vėl kava, šokoladiniai saldainiai, kalbos, minima semiotika, kūrybinis procesas, kai kas pasakoma prancūziškai, kai kas itališkai, angliškai, vokiškai. Stravinskas – lyg užburtas, nuo Miltinio akių nenuleidžia, Blėdis retkarčiais įterpia savąjį: „Oi, Dievuli.“ Paskui pajuokavo: „Juozai, tai ko tu šiandien be rožių?“ Kiek patylėjęs Miltinis netikėtai paliepė: „Blėdi... atnešk žirklutes. Greitai!“ Gavęs žirklutes, jis ėmėsi kirpti raudoną rožę... nuo saldainių dėžutės viršelio. „Turėsite ypatingą, amžiną rožę, ji niekad nenuvys.“ Darbavosi ilgai, ypač vargo iškirpdamas ploną rožės kotelį. „Ar žinote, kuo rožė ypatinga?“ – paklausė. Tylėjau, nes nežinojau, argi sakysiu – graži. „Rožė – ne gėlė. Rožė – medelis. Me-de-lis! Jei tręšit, gražiai žydės. Ir nesvarbu, kuo tręšit. Bet tręškit...“ Baigęs kirpti, pareikalavo parkerio ir prirašė mėlynu rašalu visą antrąją rožės pusę, o vietos pritrūkęs ir aplinkui, palei kraštus. Neapgavo Miltinis, nenuvyto toji rožė ligi šiolei, tarp natų tebeklaidžioja.


/ / /


Dar vieną ano įsimintino Uogintų vakaro svečią, rašytoją Vytautą Petkevičių sutikau kartą po koncerto Dotnuvos žemdirbystės institute. Tuomet jis neprisistatė, gal buvo tikras, kad turiu pažinoti jį iš veido. „Kaip Arūnas laikosi?“ – pasiteiravo. Nežinodama, su kuo kalbu, padėkojau ir atsakiau, kad neblogai. „Aha... Nelengvas kino studijos gyvenimėlis, ir aš tame fabrikėlyje buvau... Linkėjimų Arūnui.“ Parvažiavusi namo, klausiu: „Kas tas rašytojas – aukštas, šviesiaplaukis, į traktoristą panašus, tave pažįsta, sakė, studijos fabrike dirbo?“ – „Petkevičius, scenariniam dirbo“, – iškart atspėjo Arūnas.

Tą vakarą pas Uogintus ir įvyko tikrasis Panevėžio gast­rolinis spektaklis. Miltinis kaip visuomet dėmesio cent­re, charakteringu tembru garsiai kalbėjo, gestikuliavo, iš temos į temą virtuoziškai moduliuodamas. Be žodžių buvo aišku, kad Akademinio scenoje suvaidintosios pjesės nepaminės. Kalbon retkarčiais trumpam jungėsi vyresnysis Bronius Uogintas, kiti atlikome publikos vaidmenis. Netrukus avanscenoje pasirodė antrasis solistas – Petkevičius. Mėgindamas reaguoti, atsakinėti, ginčytis su režisieriumi, jis raudo, kėlė balsą ir kone karščiavosi. Vyko žodžių dvikova. Temai pakrypus link dramaturgijos taisyklių, Miltinis paklausė, ar didvyris tas brolis, kuris šauna į brolį? Rašytojas įsitempė ir šiek tiek nubalo: „Yra atvejų, kada tai būtų žygdarbis“, – atsakė patylėjęs. „Tikras š... tokia tavo dramaturgija, Petkevičiau, neužsakysiu tau pjesės, neišmanai reikalo. O!“

Ir, atsakovui dar nespėjus atsitokėti, pasiteiravo: „Sakyk, ar tiesa, kad tu turi konjakų kolekciją?“ Rašytojas patvirtino turįs. „Tai namuos turi? Ir kas man iš to? Ot, jei atneštum dabar čia kokį kolekcinį, tai pasakyčiau tau, kas yra tikra dramaturgija!“ Petkevičius šokosi atnešti: „O man čia visai netoli, žybt ir atnešu!“ Užsimetęs lietpaltį, nudundėjo laiptais. Stebėtinai neilgai trukęs jau sugrįžo su kolekciniu konjaku. „Tai bėgai?“ – pasišaipė Miltinis, ėmęs studijuoti konjako metriką. Įpylęs visiems, apreiškė: „Ot, klausyk, tikra dramaturgija bus tada, kai kareivis turi šauti, o priešais jį – moteris su vaiku ant rankų... Šaus? Neee... Ot, tegul jis nusivilks milinę, prieis ir apgaubs tos moters pečius... O!“ Iš Miltinio esybės plūdo kažkas daugiau nei garsus balsas ir protingi žodžiai.

Tylėjome mintyse svarstydami, kas gi toliau būtų su tuo kareiviu: ar jį koks viršila nušautų, ar pats nusišautų. Mėgino Miltinis į žaidimą įtraukti ir Arūną: „O kaip tau, Arūnai, atrodo?“ Šis, lyg iš anksto pasiruošęs, atsakė: „Maest­ro, aš ginčijuosi tik su sau lygiais.“ Miltinis sutvardė šypsnį ir žaibiškai pakeitė temą. Namie paklausiu, kaip Arūnas drįsęs taip „užvažiuoti“ ? „Žinojau, kad nesupyks, nes tai jo paties pamėgtas posakis“, – atsakys ir pridurs, kad Miltinis dirbo kino studijoje dubliažo režisieriumi, kai ministras Gudaitis-Guzevičius jį atleido iš Panevėžio teatro, o tada kinošnikai Vilniuje gelbėjo jam darbo suorganizuodami; kad penkeri bendravimo metai su Miltiniu buvusi didelė vertybių mokykla ne tik jiems, bet ir daugeliui Vilniaus dailininkų, rašytojų ir aktorių, ir kad paskui jau ministras Banaitis Miltinį į Panevėžį grąžino.

Kol dabar Petkevičius mėgino vystyti kareivio ir moters su kūdikiu akistatą, fantazavo versijas, Miltinis kurį laiką jam neva pritarė paakindamas, net pakurstydamas: „Nu, neblogai, neblogai, varyk toliau. Dievu nebūsi, o dramaturgas gal ir išeis, nes tik šie du gali kurti...“ O paskui neištvėręs vėl žengė avascenon: „Tu čia ką sau galvoji? Manai, jei atnešei konjako, tai gali čia man makaronus kabinėti? Niekus kalbi. Ir išvis. Konjakas... Kas tas konjakas!.. Kolekcija, matai... O savinjako tai ir neturi!“ Petkevičius net pašoko iš vietos ir užginčijo kaip vaikas: „Turiu, turiu!“ – „Tikrai turi?.. Negali būti, nieks Lietuvoj neišmano apie savinjaką!“ Nebelaukęs ir neprašytas Petkevičius vėl stvėrė lietpaltį ir nugarmėjo laiptais. Sugrįžo uždusęs su buteliu. Pastudijavęs etiketę Miltinis pagyrė: „O, neblogas, išlaikytas, tuoj ir atidarom, kad neišsineštum atgal.“ Liepęs vyresniajam Uogintui aną konjaką užkimšti, Miltinis atkimšo savinjaką. Sėdėjo išlakia poza, koją ant kojos užmetęs, kėdės atlošo atsirėmęs. Žvelgdamas virš mūsų galvų į tolį, kalbėjo kažkam labai svarbiam, greičiausiai sau pačiam: „Petkevičiau, jeigu tu net savinjako turi, tai gal ir užsakysiu tau pjesę, tiek to, nebeprašysiu to Laurinčiuko... Paleisim kaip antį per Lietuvą, gal ir patikės kas? Jeigu recenzuos blogai, nesvarbu. Tegu tik rašo. Kai jau visai neberašys, tada blogai. Man reikia pjesės valdžiai apgauti, nes valdžiai reikia Maskvą apgauti, tuomet galėsiu pastatyti ir ką pats noriu...O!“

Panašus vėl buvo į aną mistinį kapitoną, legendinę frazę ištarusį: „Jei visur bus vanduo, kur varnos nutūps?“

Pjesę, regis, užsakė. Petkevičius parašė ir Miltinis, regis, pastatė. O paskui, matyt, pastatė, ką pats norėjo...

Ne taip seniai viena filologė Vilniuje netikėtai priminė man dar vieną koncertą Panevėžio teatro scenoje, dainuotą 1975-aisiais. Ji, tuomet dar paauglė ir Miltinio studijos mokinė, koncerto klausiusi, nes režisierius liepdavęs. Sutapo, kad vos prieš savaitę buvo išlydėtas su gyvenimu atsisveikinęs Bronius Babkauskas, vienas didžiausių ir mylimiausių Lietuvos aktorių. Su Arūnu jie buvo labai artimi, vertino vienas kitą, susikalbėdavo be žodžių, Arūnas juo tikėjo ir meiliai vadindavo Babkum. Ir aš jį labai mylėjau. Svarsčiau dvejodama, ar ne pagarbiau būtų išvis atsisakyti to koncerto. Bet kilo mintis skirti kurį nors kūrinį atminimui ir atrodė, kad šitaip dalyvavimas pasiteisins. Panevėžyje mus pasitikęs administratorius Urbonavičius braukė ašarą apie Babkauską paklaustas, lyg artimiausią žmogų būtų palaidojęs. Su pianistu Eugenijumi Giniu sutarėme skirti Babkauskui Felikso Bajoro dainą „Vai ąžuole“, palikę ją pačioje koncerto pabaigoje. Paskelbus paskyrimą ir dainai nuskambėjus, salėje nusitęsė bežodė pauzė, žmonės viens po kito palengva atsistojo, neplojo, mes pastovėjome vieni prieš kitus ir tyliai atsisveikinome, graudulį užspaudę. Panevėžiečiai – ypatinga publika, Miltinio auklėta.

Paties Miltinio už stiklo, prožektorinėje, tą vakarą nemačiau, ir kavos tada nepakvietė. Ir niekuomet daugiau nebepakvietė. Gal netiko jo taisyklėms manasis paskyrimas, gal būsiu įžengusi ne savo teritorijon...

 

Draugai