Giedrė Kaukaitė. Iš užrašų: Antanas Rekašius, 2003

Saulėtą spalio vidurdienį sėdėjau savo kavinėje Plungėj. Taip vadinu „Kaukės“ kavinę su freska ant sienos: Arlekinas auksinių rombų marškiniais, nusiėmęs besišypsančią kaukę, laiko ją dešinėj rankoj, juodą domino – kairėj.

Kava. „Lietuvos ryto“ laikraštis. Tuomet dar pirkdavau tokį.

Kol kava karšta, žvelgiu pro langą į gimtojo miesto centrinę aikštę. Naujoviškas fontanas, europietiškos gėlės. Kairiajame pakrašty seni medžiai tyliai barsto lapus. Suoliukus nusėdę jauni plungiškiai rūko, garsiai kalba ir garsiai juokias. Gražu, kad kalba švariai žemaitiškai.

Ko čia akiai trūksta? A... Rekašiaus... Taip, dabartinio fontano vietoj stovėjo Vlado Rekašiaus pamink­linis biustas. Esu klausus Vilniuje Antano Rekašiaus, kompozitoriaus, ar ne giminės jiedu? Juokdamasis užtikrino, kad nė į tą pusę, anas – poetas, vertėjas, pogrindininkas, Plungėje jaunas nušautas, iš Aukštaitijos buvo atklydęs, o jis gi – žemaitis esąs, nuo Varnių. Kažin, kur tasai paminklas dabar?

Vlado Rekašiaus pirmtakas – sidabru dažytas Stalinas. Greta – ir pasižymėjusių plungiškių garbės lenta. Žvelgdamas bažnyčios pusėn Stalinas pasveikindavo mudvi su Mama į turgų einančias. Toks pat, tik daug didesnis vadas, buvo „išėjęs pasivaikščioti“ Vilniuj, priešais geležinkelio stotį. Vienas Stalinas iš Plungės išlydėdavo, kitas Vilniuj pasitikdavo. Nuvertė juos, pasmerkus kultą.

O iki Stalinui atsirandant Plungės centrinėj aikštėj dūlėjo kunigaikščio Mykolo Oginskio statytų, po karo sudegusių žydų kromų griuvėsiai.

Kožnam laikui savi ženklai.

O Leninas? Nejau Plungėje Lenino nebuvo, gal neprisimenu?

Žvilgt į padavėją: jaunutė, nežinos... Taip, ji nežino. Ir Stalino neprisimena. Vladą Rekašių tai į Grūtą išvežę.

Siurbteliu kavos ir atsiverčiu laikraštį.

Pirmajame puslapyje – didelė besišypsančio kompozitoriaus Antano Rekašiaus nuotrauka ir... antraštė: „Garsus kompozitorius surežisavo savo mirtį.“

„Alio, Bukaiti, klausyk, turiu pistoletą, bet neturiu šovinių... Būk žmogus, sukombinuok ir atvežk, noriu iššauti, įdomu, koks garsas...“ – perpasakos vėliau Rekašiaus prašymą jo baletų statytojas Elegijus Bukaitis. Jiedu su bičiuliu šovinių atvežę ir svetainės tarpdury padavę. Įžengti vidun nespėję. Rekašius įsidėjo šovinį ir iššovė sau į smilkinį.

Matyte matau tą Rekašiaus svetainę užtemdytais langais, su šviestuvu kairiajame kampe, lėtai plazdėjusiu plonyčiais neono šviesos siūlais. Rekašius iš įrašo man demonstravo instrumentinio akompanimento muziką. Užrašytoji solo partija – ne natos penklinėse, o įvairių ilgių ir krypčių strėlės su puslankių ir zigzagų grafika, apytikriai nužyminčia aukščius ir trajektoriją. „Tai kaip gi dainuoti tuos ženklus?“ – „Ot, kaip tik nori!“ – nuramino juokdamasis autorius. Būčiau turėjus improvizuotai ūbauti, stūgauti, klykti, dejuoti, spygauti, gal kukuoti, kvatoti ar raudoti, gal čiulbėti ar ilgesingus garsus traukti... Rekašius vaišino kokteiliu. Aklinoj svetainės tamsoj ties paslaptingai siūruojančiu šviestuvu jaučiaus lyg po vandeniu, lyg nesvarumo būsenos. Įrašų klausėmės ilgai. „Klausyk, ar netrukdom, juk vėlu?“ – „Nebijok, mano sienos specialiai izoliuotos, ir gyvenu vienas... matai, savo baleriną jau atidaviau kitam...“ – nesupratau, ar pasiguodė, ar pasipuikavo. Kitą dieną manęs laukė sunki repeticija teatre, o grįžusi namo neužmigau iki pat ryto. Skambinau jam perpykus: „Klausyk, Antanai, ką ten man vakar įpylei, kad nesumerkiau akių?“ – „O, kokteilis buvo su „Abu Symbel“ iš Egipto“, – atsakė vėl juokdamasis...

„Atneštą šovinį Rekašius įsidėjo... ir po sekundės sukniubo.“

Kavą pamiršau. „Kaip jam tiko!.. Kaip jam pašėlusiai tiko būtent šitaip išeiti!“ – lyg varpas aidėjo mintis. Ir įkandin netikėtai – kita: „Kažin... ką Bašinskas...“

 

A. Rekašius. Valerijaus Koreškovo nuotrauka iš MIC archyvo
A. Rekašius. Valerijaus Koreškovo nuotrauka iš MIC archyvo

 

Kas paaiškins, kodėl iš pasąmonės pakraščių ataidėjo būtent Justino Bašinsko vardas? Ar kad buvau dainavus jo ciklą „Apuoko valanda“? Bašinskas sakė, kad tas paukštis mirties pranašas esąs. Klausėmės drauge apuoko balso įrašų – kraupiai skambėjo tasai ūbavimas, kaskart mefistofelišku juoku virstantis, tarsi iš kito pasaulio. Bašinskas kalbėdavo ramiu, jaukiu balsu, nesigąsdindamas, nesistebėdamas, tarsi daug kartų apie tai galvojęs, tarsi apuokas jo paukštis būtų. „Apuoko valanda“ – lyg iš sustingusių, sueižėjusių erdvių be šviesos, persmelkta mirties dvelksmo ir nebūties traukos, kaip ir Algimanto Mikutos eilės: „Virš mūsų pasaulio, virš didelio miško... žvaigždės ištiško... viena po kitos... apuokas sulaukė savos valandos...“ Ciklo finale turėjau kvatoti apuoko balsu. „O Bašinskas ir pats į apuoką panašus...“ – dingtelėjo ne kartą.

Įkandin Rekašiaus po šešių dienų Bašinskas tyliai užgeso ir iškeliavo lyg pasišauktas. Nesistebėjau.

Prieš keliolika metų, kai Bašinskas Kompozitorių sąjungoje pristatė „Apuoko valandą“, savo naują kūrinį rodė ir Rekašius – ar tik ne kvartetą kokį. Keistas tai kūrinys, mįslingas, kaip ir visa jo kūryba. Sakoma, muzika prasideda tuomet, kai baigiasi žodžiai. Rekašius, kaktomuša susidūręs su tuo, kas neišreiškiama, sieną šturmuoja, atakuoja, griauna, stulbinamais būdais kvočia, geisdamas žūtbūtinio atsakymo iš to „anapus“. Ir čia pat pasišaipo iš savo pastangų, tarsi liežuvį kyšteltų klausytojams, kolegoms, sau ir visam pasauliui. Jo muzika – kaip akibrokštas, kaip klounada. Nepanaši į jokią kitą. Paskubėjęs pasmerktum už akiplėšiškumą, tačiau toje dramaturgijoje šmėsteli ir švelnaus jaudulio užuominų, ir liūdnų citatų, po kauke slepiamų. Rekašius daug rašė baleto scenai, ir visa jo muzika „atsiduoda“ teatru. Vieno jo koncerto pabaigoj Filharmonijos didžiojoje salėje choras nusišypsojo „auksinėmis“ šypsenomis. Pasirodo, Rekašius išdalino choristams „auksinių“ saldainių popieriukų ir reikiamu momentu liepė užsispausti juos ant dantų – linksmas vaikystės triukas ir nevienaprasmis.

Tąsyk, po perklausos išėjusi, užtikau Rekašių prieangyje traukiantį pypkę ir provokuojamai pasiteiravau: „Maestro, tai ką gi tamstos kvartetas šiandien griežė?“ Kompozitorius tik ir belaukiąs šio klausimo: akimirksniu žaižaruojančios ugnelės įsižiebė akyse, regis, kažkas jose užvirė. Pypkę ant palangės atidėjęs, jis atmetė švarko bortus į šonus, susibruko rankas į kelnių kišenes ir stojęs paminklo pozon paskelbė: „Ogi morčių po Laurušo langais! Chi chi chi chi!“ – plačią klouno grimasą tęsė prisigaužęs, begarsiu juoku springdamas. Povyza skelbia linksmybę, tačiau šėtoniški akių žiburiukai kelia įtarimą: „O kam ši bravūra?.. Gal kad pats jis... trapus ir pažeidžiamas?.. Kažin, jei nuimtum tuos užtamsintus akinius, ką rastum?“

Be kaukės Rekašius pasirodo jo dukterėčios Eglės Monikos Juozapavičiūtės dokumentiniame filme „Eime pasivaikščioti su Antanu Rekašiumi“ (1998). Dešimtmetis po Atgimimo, Rekašiui per 70, iki šūvio dar penketas metų. Pradžia – stambus planas: specifinis žvilgsnis be akinių nukreiptas į savo vidų, rankos nervingai maunasi juodas pirštines, akyse azarto užmačia... Klasikinis detektyvo kadras? Žudikas... Bet lygia dalimi jauti, kad tai tik pokštas, nes azartas komiškai perspaustas. Ir iš tiesų netrukus Rekašius oro akrobato glėbyje jau sklendžia aukštybėse po dangaus skliautu. Šuolis su parašiutu – tarsi filmo leitmotyvas, kaskart primenantis, kad herojus į situacijas ners stačia galva, pasekmių nepaisydamas. Viešumoje jis – artistiškas, ekstravagantiškas, triukšmingas, įkvepiantis ir žavingas frantas, kavalierius, pasak choreografės Tatjanos Sedunovos, „originalus“ ir „tiesiog neįmanomas“. O vienumoje neatpažįstamai kitoks, į savo vidaus užkaborius atsitraukęs: juodu kostiumu pasipuošęs, basas marširuoja pajūrio smėlynais, pusnuogis ropščiasi kopos viršun, vėlei kostiumuotas skuba stačiu skardžiu žemyn; jis tarsi tyčiojasi iš „kūrybos kančių“, kai, atsitempęs į kadrą neaiškaus baldo nuolaužą, ant jos prisėda ir observuodamas „vaizdą į ežerą“, „kuria“, paskui „rašo“ pakrantės smėlyje, kur „banga negailestinga“ rašmenis nuplauna... Tai tyčinės banalybės, jas retsykiais girdime ir Rekašiaus muzikoje. Skausmingąsias kūrėjo kortas atidengia patsai Rekašius, intymiai už kadro ištardamas: „Gyvenimas – tai nesusipratimas. Negaliu atleisti kuriančiai jėgai, kodėl ji taip verčia žmogų kentėti, kai jis jau atliko savo funkciją... Nejau kančia yra kūrybos dalis?“ (Rekašius nemini Dievo vardo, nevadina savęs kūrėju, o tik žmogumi, ir apie kūrybą sako – funkcija! Bet kančią įvardina. Todėl patiki jo žodžiu, kad pats jis – niekas, tik didžiausias kritikas sau.) Ilgametis bičiulis, choreografas Bukaitis filme apibendrina: „Rekašius atėjo į muziką, kaip lietus iš dangaus. Tai Dievo dovana. Jis tik nusiduoda komiku, iš tiesų tai sudėtinga ir labai liūdna figūra...“

Iš skrydžio aukštybių žnektelėjęs žolėn filmo herojus įtartinai ilgai guli nejudėdamas, tarsi pašarvotas, jo paties gedulingai muzikai skambant. Su sarkastišku malonumu jis lėtai atsigręžia į kamerą, parodo naiviam žiūrovui liežuvį ir taip pat lėtai, nuobodžiaudamas nusigręžia, atodūsį su žiovuliu talentingai supainiodamas...

Tikrojo finalo prognozė ir generalinė repeticija?

Iki išprašytojo šovinio teliko penketas metų.

O po tikrojo finalo bus daug prielaidų ir spėlionių, daug kalbų ir svarstymų, kaip galėjo būti taip sunku, kad nebūtis taptų išsigelbėjimu. Nepriklausomybė drauge su laisve atnešė ir naujų inercijų, virsmu išbandė visus Lietuvos žmones be išimties, o menininkus, kaip jautriausius, – labiausiai. Ne vienas, susidūręs akis į akį su vertybių perkainojimu, išgyvens socialinę ir egzistencinę griūtį, ne vienas atsitrauks, pasitrauks, užsisklęs, pasijutęs atstumtas, nereikalingas, neįtaikęs į naujus ritmus ir tempus. Artimieji ir aplinkiniai graušis, sakys, pastebėję, kad Rekašius sutriko, kurti nebemokėjo, paskutiniaisiais metais nieko nebeparašė, kentėjo, o kalbėdamas apie kūrybą apsiverkdavo kaip vaikas ir vis labiau užsidarė, dvasiškai ir fiziškai geso, jo vitališkoji energija nyko. Atšventęs septyniasdešimtmetį, pasijuto pamirštas. Ateitis rodėsi beprasmiška, gyventi jis nebenorėjo, ramiu seneliu virsti – ne jam, tad kūrėjo dramaturginis instinktas ir pasirašė tą negrįžtamą, grandiozinę satisfakciją.

Režisierės Juozapavičiūtės filmas apie kompozitorių Rekašių – išskirtinė sėkmė, unikalaus menininko charakteris jame atskleistas ypač talentingai. Tokios pat nuomonės, matyt, buvo ir Arūnas Žebriūnas. Kai paskutiniaisiais gyvenimo metais atsirado norinčių jį nufilmuoti, Arūnas panoro susitikti tik su Egle: „Gerą filmą ji apie savo dėdę padarė“, – sakė. Eglė atėjo, tačiau buvo matyti, kad jiedu nesusikalbės. Ambicijos Arūnui neleido pamiršti, kad jis ir pats režisierius, tad vis reikalavo scenarijaus, norėjo kontroliuoti. O Eglė scenarijaus nerašė, ji – spontaniška, negalėjo „patikimai“ planuoti medžiagos ir, nesugebėjusi Žebriūno „pastatyti į vietą“, išskrido Indijon... Filmus padarė kiti. Nė vieno jų Arūnas nežiūrėjo. Paskutiniojo nebepamatė, nebesuspėjo, o ankstesnių dviejų sąmoningai nežiūrėjo: „Geri filmai, nes aš jų nemačiau. Man taip paprasčiau“, – sakė.

Laikas bėga. Kavinėje Plungėje auksamarškinio Arlekino nebėra, ant sienų dabar ten išrašyta daugybė Murphey’o sentencijų angliškai. Ir kavinės pavadinimas nebe „Kaukė“, o „Kultūra“, taigi nebe mano. Ir padavėja kita. Klausiu, ar ji supranta, ko čia angliškai prilinkėta. Lyg įsižeidusi kažko, ji abuojai žvilgteli užrašų pusėn ir sako jų neskaitanti, nes tai ne jos darbas. Ką darysi, ir Plungėje nauji laikai. Padavėja dar moka žemaitiškai ir tvirtina žinanti, kad Lenino Plungėj tikrai nebuvo ir kad Vladas Rekašius tikrai Grūte. Centrinės aikštės naujovė – sunkaus metalo suolas, meistro nukaldintas, iš tolo identiškas mediniams. Ant jo – metalinė gitara, o greta plokštė su užrašu „Jie garsina Plungę“ (kone garbės lenta?) ir ilgas tų pasižymėjusiųjų sąrašas – jame ir mano pavardė.

Kožnam laikui savi ženklai.

2008-aisiais, praėjus penkeriems metams po atsisveikinimo su A. Rekašiumi ir J. Bašinsku, Vilniuje, Filharmonijoje, surengtas koncertas jų atminimui. Koncertą papildė dviejų amžininkų – Povilo Tamuliūno ir Vytauto Montvilos – muzika. Iš šių dienų atsigręžus, akivaizdu, ekscentriškasis Antanas Rekašius savąja kūryba pralenkė laiką toli toli, likdamas absoliučiu Lietuvos muzikos unikumu.


Antano Rekašiaus muzika čia

Draugai