MIESTAS

(Marija, Lvivas)

– Miestas – tai evakuacijos vieta. Čia sutinku tavo buvusias žmonas. Per dvi dienas sutikau dvi. Be to, su antrąja susipažinau. Labai keistas pojūtis. Ieškau joms būsto.

– Ir ką? Ar jos panašios į tave?

– Abidvi atsiauginusios plaukus.

MALDA

(Halyna, Melitopolis)

Mums vykstant iš okupacijos, šalia manęs sėdėjo musulmonė su vaiku. Važiavome naktį, visiškoje tamsoje, už langų – anei žibinto, ir buvo dar baisiau. Žinojom, kad reikia pervažiuoti kelis svetimus patikros punktus ir kiekviename iš jų gali nutikti bet kas. Kažkas pasakė: „Gerai, kad tamsu, nes ten laukuose ir pakelėse visko pasitaiko. Sapnuosis paskui.“ Nors man jau niekas nebesisapnuoja. Važiavome, aš tiesiog būgštavau, o ta moteris visą valandą meldėsi. Ir aš paprašiau: „Galima, aš su jumis? Nes nežinau jokios maldos.“ Ir ji mane išmokė: „A’udhu Billahi Minash Shaitanir Rajeem.“

Tai malda nuo nelabojo.

Dabar dažnai ją kartoju. Man užtektinai šios vienos. Nes aš taip nieko neprašyčiau Dievo, kaip tiktai: „Apsaugok mane nuo velnio.“

 

Nuotraukų autorė - Daiva Kairevičiūtė

 

DANGUS

(Valerija, Sumų sritis–Varšuva)

Ir dar. Pas mus sakoma „po atviru dangum“, o čia, Lenkijoje, – „po nuogu dangum“. Man atrodo, dabar, kai į Ukrainą lekia raketos, tai labiau tinka mūsų dangui. Jis toks nuogas kaip kūnas. Beginklis. Jį norisi uždengti. Dabar, kai girdžiu apie „atvirą dangų“, galvoju apie savo tėvų namus Achtyrkoje, kur įgriuvo lubos. Ten išliko įvairių daiktų: sofa, kažkokios smulkmenos. O lubų nėra. Dangus atviras, ir tu po juo guli – atvira.

NUMERIAI

(Saško, Kyjivas)

Jūs regite nuotraukose sušaudytų Bučoje automobilių kapines. O aš mačiau dar kai ką: žmonių-automobilių kapines. Kaip? O taip. Kai iš rašistų sunaikintų automobilių nešė kūnus, daugeliu atveju buvo nebeįmanoma nustatyti, kas jie. Dokumentų arba tiesiog nebuvo, arba jie sudegė. Todėl juos palaidojusieji vietoj lentelių su vardais pritvirtindavo jų automobilių numerius, kad bent taip būtų galima identifikuoti. Žmonės-numeriai. Žmonės-automobiliai.

URVAS

(Romanas, Černihivas)

Aš visą gyvenimą užsiėmiau speleologija. Vos ištaikydavau kokią išeiginę, susirinkdavau įrangą ir važiuodavau kur nors į urvus. Mūsų rajone po mokykla yra didelė slėptuvė nuo bombų, pirmomis dienomis ten nebuvo šviesos. Ir štai aš įeinu tenai su žibintuvėliu ant kaktos, viduje tylu, tarsi nieko nebūtų. Ir staiga matau: visur palei sienas žmonės, vaikai. Grįžtu į kitą koridorių – tas pats. Žmonės – kaip stalagmitai ir stalaktitai. Tarsi jie čia jau tūkstančius metų. Štai ką karas daro su laiku.

RŪSYS

(Natalja, Kyjivo sritis)

Okupantai mus išvarė iš namų gyventi į rūsį. Sėdim tarp bulvių, anūkas iš plastikinės lėkštės rankomis grikius graibo. Prašosi laukan, nes juk pavasaris, vaikui žaisti norisi. Ir staiga klausia:

– Bobute, o kaip bus jų kalba „nežudyk manęs“?

PRAHA

(paauglė, kurios vardo nepaklausiau, Charkivas)

Aš tokia, kad visada viską atidedu. Netgi vaikystėje visokius skanumynus atidėdavau, kad paskui gražiomis aplinkybėmis suvalgyčiau, na taip, prie žvakių šviesos ar žiūrint gerą filmą. Ir dažnai nebūdavo laiko, jie guli guli, ir tada imi juos tiesiog valgyti, o jie jau ir nebeskanūs. O dar aš visada į Prahą norėjau, ten mūsų giminės. Ir niekad nebūdavo laiko nuvažiuoti. O dabar pagaliau važiuoju, ir jokio džiaugsmo.

ATSISVEIKINIMAS

(Oksana, Lvivas)

Žmonės, paliekantys vietą, kurioje apgyvendinome, atsisveikindami su mumis apsikabina ir keliauja toliau. Mes beveik nepažįstame vieni kitų, tik vardais, keletu žvilgsnių teapsikeičiame. Jie mane taip ilgai ir stipriai laiko apkabinę, jog man ima atrodyti, kad mes vieni kitiems artimiausi žmonės.

RADIJAS

(Sametas, Baku–Kyjivas):

Ne, aš suprantu ukrainietiškai, tiesiog laikinai apkurtau. Sūnus taip sako. Pokštininkas jis.

Žinai, ateina toks amžius, kai, atrodo, jau nieko nebebus pirmąkart. O man dabar šitiek visko pirmą kartą. Štai, tarkim, Lenkiją pamatysiu. Kad ir negirdėsiu. Nes kadaise viskas buvo atvirkščiai: girdėjau, bet nemačiau. Kaip taip? O labai paprastai: lenkų radijas. Rokas, džiazas. Pas mus tokio nebuvo. Tik pas mus kiek pritildydavo tą radiją ir tarpais būdavo didelių trukdžių. Todėl moku muziką įsivaizduoti, jei reikia. Gerai, kai gali įsivaizduoti tai, ko tau trūksta, tarsi atsiranda, ir viskas, tu laimingas.

Sakai, ką įsivaizduoti? Žinau ką.

ŽUVIS

(Halyna, Mariupolis)

Niekada svetimo neimdavau. O čia žmogus kamufliažinais drabužiais praeidamas pro šalį sako:

– Halyna Ivanovna, ten parduotuvę atidarė. Pasiimkite ko nors.

Ne iš karto ir atpažinau savo studentą.

Įeinu, o ten ant prekystalio guli kalnas sugedusios vištienos. Žmonės ima ją, mirkys ir mėgins kažkaip gaminti. O aš negaliu: pykina net nuo kvapo. Žvilgteliu į šaldiklį: tuščia. Dėl visa ko patikrinu, ar nėra dvigubo dugno. O ten – žuvis! Ir dar neprasta, kažkokia elitinė, jūrinė, maždaug metro ilgumo. Ir mane ištinka krizė. Imu traukti tą žuvį, rankos tirpsta nuo šalčio. Nešu ją priešais save it didelį rąstą. Ištisą valandą trankosi, apšaudymai nesiliauja.

Bute – šalta, elektros seniai nėra. Mes ir pūtėme į tą žuvį, o ji niekaip neatšyla. Išnešėme į lauką prie laužo, kur maistą gaminamės. Laikėme virš ugnies – taip uodegą sudeginom. Bet žuvis sunkiai atšilo, net kelias dienas ją gaminome. Taip ir išgyvenome.

LAISVĖ

(Vadimas, Konotopas)

Laisvė – tai toks dalykas, kurio tau niekas neparūpins. Niekas tau neduos laisvės, nepadovanos ir iš nieko jos negali laukti. Tiktai pats sau ir gali ją įgyvendinti. Taip, hand made (juokiasi). Nėra laisvės fabriko. Neserijinis produktas.

SANDĖLIS

(Kateryna, Vyšhorodas)

Vasario 24-ąją palaisčiau gėles ir išvažiavau. Jau daugiau kaip mėnesį jos be vandens buvo. Rusams traukiantis iš mano miesto, mama norėjo pasirūpinti gėlėmis. Buvo pasiryžusi tris valandas praleisti kelionėje. Žmonės laukė keleivinio traukinio, o gretimame kelyje stovėjo prekinis traukinys. Iš jo kažką krovė į sandėlį-angarą. Gerai žinau tą sandėlį: vaikystėje ten priduodavome makulatūrą ir keitėme ją į knygas. Staiga mamai ėmė svaigti galva, kojos nebeklausė, ji vos parėjo namo. Visą likusią dienos dalį ji negalavo ir vėmė.

Sandėlis, kuriame kadaise buvo knygos, tapo žmonių kūnų sandėliu.

ŠIUKŠLĖS

(Kateryna, Vyšhorodas)

Vasario 24-oji. Po langais ką tik praskrido rusų sraigtasparniai, krito bombos. Reikia iš čia važiuoti. Reikia išnešti šiukšles. Paėmiau paprastų šiukšlių paketą. Ar imti maišą su plastiku, stiklu, pakuotėmis? Ar nesumaišys jų visų karo chaose? Kruopščiai išplauti jogurto stiklainėliai, buteliai, vaikų spalvinimo knygelės... Ar netaps šiukšlynu mano namai, mano miestas, kai juos paliksiu? Ar turiu teisę apie tai galvoti?

SAPNAI

(Maryna, Charkivas)

Kažkada mėgau nusistatyti žadintuvą kiek anksčiau, nei reikia. Nubundi ir matai, kad dar pusvalandį gali pamiegot – toks kaifas. O dabar visai negaliu miegoti. Baisu ne užmigti, bet nubusti. Baisu, kad pažadins apšaudymai. Dabar nekenčiu sapnų, nes po jų viskas sugrįžta. Ypač jeigu sapnuoji namus. Toks slogus jausmas. Jeigu jau užmiegu, stengiuosi trumpai miegoti, kad neužtektų laiko nieko susapnuoti. Kadaise svajojau išmokti šokti, paskui – vairuoti mašiną. Taip ir nebuvo laiko nei vienam, nei kitam pomėgiui. O dabar teks išmokti miegoti (juokiasi).

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Jurgita Jasponytė

Ostapas Slyvynskis gimė 1978 m. Lvive. Poetas, vertėjas, literatūros kritikas, eseistas. Kelių poezijos rinkinių autorius. Kūriniai išversti į 16 kalbų. Verčia grožinę ir mokslinę literatūrą iš anglų, baltarusių, bulgarų, makedonų, lenkų kalbų. Dirba Lvivo nacionaliniame Ivano Franko universitete.