Norėčiau pabrėžti nesuprantamumo dimensiją: poezijos poreikį ir gebėjimą priartėti prie nesupratimo, netgi jį išreikšti – išreikšti tai, ko negalime suvokti, faktą, kad negalime suvokti visko, netgi to, kas yra nesuprantamumas [...]. 

Leevi Lehto

 

Kai aš ko nors nesuprantu, man būna labai negerai. Nesupratimas virsta fiziniu potyriu, labai nemaloniu, imu jausti, kaip mano smegenų neuronai įkaista iki raudonumo, tas karštis persiduoda iš galvos į pečius, į rankas, į visą kūną, kurį viduje sukte susuka nelyg paralyžius, tarsi ima zvimbti ausyse ir apima panika. To nesupratimo bijau ir todėl visaip stengiuosi jo išvengti tarsi kokios ligos. Bet yra dalykų, kuriuos suprantu taip skaidriai, lengvai ir esmiškai, tarsi nuostabi auksinė ietis ar šviesos spindulys vienu ypu pervertų begalę prasminių sluoksnių. Ir yra dalykų, kurie man regisi tokie neabejotinai akivaizdūs, kad suprasti tiesiog nėra ko, – tada mano neuronai vėl ima kaisti.

 

„Mano knygos „Bedalis ir labdarys“ veikėjai nesusikalba dėl to, kad aš jiems neleidžiu susikalbėti. Kodėl neleidžiu? Todėl, kad nesusikalbėjimas man yra įdomus. Jis nuolatos vyksta aplink mus, bet dažnai gal net nėra įsisąmonintas. Nesusikalbėjimas (ne gyvenime, o mene) sukuria nesupratimą, arba – dar įdomiau – neteisingą supratimą, o kartu ir dviprasmybę, ir naują prasmę. Taigi, prasmė, išsprūdusi iš kalbos, išsilaisvina, gal net įgyja sparnus. Apie nesupratimo ar nevisiško supratimo svarbą poezijoje kalbėjo JAV poetas Markas Strandas. O rašytojas J. L. Borgesas dvi(daugia)prasmybę laikė teksto turtingumu. Taigi, tą tarpusavio nesupratimą siekiu paversti poetine priemone. Galbūt kaip tik tuo mano nepoetiniai tekstai yra poetiški, reikalaujantys iš skaitytojo tam tikros pastangos, jei šis nori šiek tiek daugiau nei vien istorijos pasakojimo?“ (2014)

 

„Kalbinė migla“ arba „kalbos migla“ – tai reiškinys, kai žmonės gyvena aplinkoje, kurios kalbą (vadinasi, ir tą aplinką) supranta tik iš dalies, o tai, ką jie mėgina pasakyti, kiti supranta irgi tik iš dalies arba apskritai klaidingai, bet nei viena, nei kita pusė to nežino. Toks gyvenimas – pavojingas. Savo ankstesnėje knygoje „Netikras zuikis“ irgi kalbėjau apie pavojingumą – stereotipinio mąstymo, kuris ne tik išreiškiamas per kalbą, bet ir formuojasi (ar yra formuojamas) per kalbą. Ko reikėtų, kad mano aprašyti žmonės išsilaisvintų iš savo (ir savo aplinkos) kalbos pančių? Nežinau, ar tai įmanoma. Juk čia užburtas ratas. Kartos keičiasi ir keičiasi, kartų konfliktas vyksta nuo neatmenamų laikų, o vaikai vis tiek galiausiai perima tėvų mąstymą, kalba jų klišėmis, kartoja jų klaidas. Būtent taip – per kalbos štampus, perduodamus iš kartos į kartą, išgyvena ir klesti mizoginija, antisemitizmas, rasizmas, kurie vargu ar galėtų kilti vien tik iš mus supančios objektyvios dabarties. Galbūt ta visai kita aplinka, tai yra emigracija, šia prasme yra teigiamas reiškinys, kuris galėtų juos išlaisvinti? Tačiau kas iš to, jei išvažiuoji gyventi į kitokią kultūrą ir iškart šliejiesi prie ten jau esančių saviškių ir toliau gyveni pagal sau jau įprastas taisykles?“ (2014)

 

Anton Lukoszevieze, iš serijos „Pamesta opera“

 

„Troškimas susigrąžinti prarastą kalbą kartais atsiranda antroje ar trečioje ją praradusiųjų kartoje. „Apendicite“ ir norėjau parodyti tokį (nesėkmingą) mėginimą ją atgauti. Bet vėlgi – tai nėra žaidimas dėl žaidimo, nes taip [netobulo automatinio vertėjo] sudarkyta kalba irgi sukuria naujų, netikėtų prasmių, dažnai apverčia viską aukštyn kojomis, pavyzdžiui, kai pasikeičia giminė (Jonas pasidaro „ji“), nebedera linksniai (vadinasi, pasikeičia tarpusavio santykis ar priklausomybė) ir taip toliau. Be to, šitaip liaudiškas, kaimiškas, tradicinis „pasakų“ turinys pakrypsta šiandieniniu rakursu.“ (2014)

 

„Žanrai, kontekstai, įvairios kultūrinės nuorodos turi savo prasmes, kurias aš panaudoju, jei galima taip pasakyti, šiek tiek ne pagal paskirtį. „Bedalio ir labdario“ dalių, skyrių ir jų žanrų pavadinimai dažniausiai nėra tuo, kuo dedasi. Pjesėje „Žuvies akys“ šį principą naudoju dar plačiau, o veikėjai (žinomi rašytojai ir mąstytojai) tarpusavyje bendrauja tik (savomis) citatomis.“ (2014)

 

„Tai tam tikras literatūrinis eksperimentas. Ši knyga yra sudaryta iš dialogų ir monologų – nėra jokio pasakojimo, jokio aprašinėjimo, tik kalbėjimas, kalbėjimas, kalbėjimas. Ironiška, bet visas tas kalbėjimas yra būtent apie nesusikalbėjimą, apie tarpusavio nesupratimą. Žodžiai liejasi, liejasi, bet nieko nekeičia. Ar jums taip būna kartais sapnuojant, – norite kažką labai svarbaus pasakyti, išrėkti, o negalite, nes žodžiai – begarsiai arba kažkokie ne tokie, jų niekas negirdi arba nesupranta? „Bedaliu ir labdariu“ norėjau papasakoti būtent apie tokią žmogaus situaciją.“ (2015)

 

„Tiek žodinėje, tiek vaizdinėje savo kūryboje naudoju tai, kas jau yra, kas egzistuoja gyvenime. Galima į tai žiūrėti kaip į ekologišką vaizdų ir tekstų perdirbimą, tačiau man įdomiausia rasti juose slaptus dalykus, užkoduotas prasmes, kurios išryškėja tik sugretinus jokio ryšio neturinčias frazes ar žodžius. Mane žavi netyčiniai sutapimai, atsitiktinumai, neatitikimai – jų ieškau ir juos panaudoju.“ (2019)

 

„Gana svarbu ir kaip tie tekstai atrodo ant popieriaus, kaip jie jungiasi vienas su kitu, pereina vienas į kitą.“ (2021)

 

„Apie auditoriją galvoju ir visad tikiuosi iš skaitytojo geriausio, tai yra kad jis ar ji mane supras, o ne kad man reikia taikytis prie jų. Mano knygas galima suprasti keliais skirtingais prasmių lygmenimis, nuo paprastesnio iki sudėtingesnio. Galima skaityti paprasčiau, bet galima eiti giliau ir atsikasti tas kultūrines nuorodas ir įvairias jungtis.“ (2021)

 

„Informacijos perteklius (vaizdų perteklius ir tekstų perteklius) – įdomi tema, ją nagrinėju savo kūryboje jau senokai. Turiu omenyje tą begalinį plepėjimą raštu, vykstantį internete ir socialiniuose tinkluose; dabar visi turi nuomonę, kurią būtinai turi išsakyti viešai ir raštu, ir visų nuomonės yra laikomos praktiškai vienodai vertingomis. Ir bet koks internete „pasakytas“ trivialiausias, banaliausias dalykas niekur neišnyksta, lieka egzistuoti. Be to, ten kabo ir gausybė klaidingos ar tyčia klaidinančios informacijos, visokių feikų ir melagienų. Mes šiukšliname ne tik fizinį pasaulį, bet ir virtualų, todėl internetinėje erdvėje vis sunkiau surasti ką nors, ko tau reikia, nepatenkant į tą belenko srautą. Šia situacija, šiuo srautu aš ir naudojuosi savo kūryboje kaip medžiaga perdirbimui, kartu ją kritikuodama.“ (2021)

 

„Viena pagrindinių mano knygų temų yra nesusikalbėjimas, keistos situacijos, gyvenimo absurdiškumas. Manau, kad rašytojai yra žmonės, turintys būdus ir priemones išsakyti neišsakomus dalykus, juos įvardinti, išreikšti ir nušviesti, papasakoti juos tokia forma, kuri veiktų skaitytojo protą ir jausmus taip, kad jis ar ji galėtų tapatintis su tuo, ką skaito, atpažinti situacijas. Tačiau rašytojo tikslas yra pasakyti daug daugiau, nei skaitytojas ir taip jau žino, atskleisti gilesnius prasminius ryšius, išsakyti savo poziciją. Antraip kokia prasmė būtų skaityti knygą?“ (2021)

 

„O juk nėra malonu manyti, kad kažko nesupranti, neperskaitai, daug lengviau (ir maloniau) tiesiog pavadinti tą nesuprantamą dalyką nesąmone. Jei net ir šiandien vis dar kalbama apie tai, koks „nesuprantamas“ yra modernus menas, tai ką kalbėti apie postmodernųjį, kuris irgi jau toli gražu nebe naujiena.“ (2021)

 

„Rašymas man visų pirma yra žaidimas su kalba, net su atskirais žodžiais, su tų žodžių skambesiu ir jų prasme, kuri gali labai įdomiai keistis priklausomai nuo to, kokio kito žodžio arba frazės kaimynystėje atsiduria. Man svarbu ne tik tai, ką noriu pasakyti, bet ir kaip, o dažnai tas „kaip“ padiktuoja ir „ką“.“ (2021)

 

 „Ištraukti žodžius ir frazes iš jau įprasto, daug kartų girdėto konteksto ir tokiu būdu atskleisti, dekonstruoti mūsų mąstymo stereotipus. Mane domina paradoksalūs, neaiškūs, galutinių atsakymų neturintys dalykai, o toks metodas leidžia prisikasti ir prisiliesti būtent prie jų.“ (2021)

 

„Mano tekstų radimo metodai yra įvairūs – įvairios strategijos, įvairūs šaltiniai. Mano manymu, kūryba – tai rastos medžiagos (viso to, kas aplink mus) panaudojimas tam tikru būdu. Galima žiūrėti ir taip – viskas jau yra pasakyta ir padaryta. Naujumas ir originalumas kūryboje nebūtinai yra vertybės. Man įdomu pernaudoti tai, kas jau yra, kas atsineša savas prasmes, „suvesti skirtingas epochas, reiškinius ar personalijas“ ir iš viso to padaryti visai kitus, naujus dalykus.“ (2021)

 

„Savo „žodžių skulptūras“ gludinu iki begalybės. Tas gludinimas daugiausia yra visko, kas nereikalinga, išmetimas. Man labai svarbus ir teksto ritmas.“ (2021)

 

 „Tai nėra tiesiog atskirų tekstų rinkinys, mano knygos turi apgalvotą struktūrą, visi tie tekstai jungiasi į pasakojimą, kuris keliauja tam tikra kryptimi – šiuo atveju kalbos ir civilizacijos byrėjimo kryptimi“. (2021)

 

„Prasmę paaukoti galėčiau, bet neaukoju. Arba dar taip: paaukoju, bet paskui iškart susigrąžinu. Mano žodžių žaidimai ne panaikina prasmę, o ją sukuria kitokiu būdu – ne sugalvojant, o surandant.“ (2022)

 

„Literatūra yra būdas pasakyti svarbius dalykus, bet ne juos deklaruojant, o sukuriant kitą pasaulį ar pasaulio dalelę, ar pasaulio pjūvį, kur skaitytojas pats galėtų atrasti sau tuos dalykus, pažįstamus ir nepažįstamus, artimus ir tolimus, patirtus ir nepatirtus, įprastus ir keistus, suprantamus ir nesuprantamus.“ (2022)

 

„Visi rašytojai juk rašo kažką apie mūsų gyvenimą – vienaip ar kitaip. Galbūt skirtumas čia tas, kad aš gyvenimą ne aprašinėju, ne papasakoju, o cituoju.“ (2022)

 

„Teksto forma man labai svarbi. Kartais svarbesnė už turinį.“ (2022)

 

„Pradedu arba nuo kitų tekstų nuotrupų kaip konstravimo medžiagos, arba nuo tam tikros strategijos, ką ir kaip daryti su rastais žodžiais.“ (2022)

 

„Kaip tik todėl, kad jie jau turi tą „bagažą“. Mes apie juos jau viską žinome, ar bent jau manome, kad žinome. Jie yra įstrigę tame savo mite, pasakojime apie juos, kaip musės gintare, o aš naudojuosi jais kaip metafora, norėdama pasakyti, kad žmogus nebūtinai turi būti įstrigęs savo praeityje arba tradicijų ar kažkieno kito apibrėžtame savo gyvenime, ar kito žmogaus žvilgsnyje, ir kad, jeigu nori, jis gali išsikapstyti iš tų sakų, kad ir kaip sunku tai būtų. (2022)

 

„Pjesė prasideda vieno Gogolio romano pradžios parafraze, o baigiasi Davido Lyncho filmo pabaigos parafraze. Nežinau, kiek žiūrovų tai atpažins, bet tai ir nebūtina. Taip, mano tekstas – žaidimas, bet tai – ne mechaninis žaidimas. Be abejo, skaitytojas man labai svarbus. Man svarbu, kad jis ar ji mane suprastų, bet nebūtinai tiesiogine prasme – supratimas, kalbant apie meną, neretai yra pervertinamas. Kita vertus, man labai svarbus ir tam tikras teksto abstraktumas, atsitraukimas, ta poetinė dimensija, kur tekstas gali būti pats savaime, nesistengdamas būti kažkam kažkuo.“ (2022)

 

„Tekstas konstruojamas iš mūsų kalbos „šiukšlyno“. Aplinkinių komentarai ir nuomonių lavina užgožia kuriančiąją jėgą ir poetinę raišką, grasina ją paskandinti, vulgarizuoti.“ (2022)

 

„Knygoje „Bedalis ir labdarys“ medžiaga surinkta iš kitų žmonių istorijų, kurias nugirdau ir užsirašydavau supratusi, kiek daug keistų dalykų nutinka žmonėms ir kaip keistai jie į juos reaguoja. Tada reikėjo sugalvoti formą, kaip tą medžiagą pateikti. Išėjo dialogai ir monologai, sąrašai, anketos, sms žinutės, mini pjesės. Savo literatūrinėje kūryboje nemėgstu aprašinėti, svarstyti, daugžodžiauti. Noriu kuo lakoniškiau papasakoti esmę. Net ne papasakoti, o parodyti, perteikti. Mano kūrybos principas – rinkimas ir atmetimas. Naujausia mano knyga „Lubinas ir seradėlė“ – dar abstraktesnė: jos tekstus komponavau iš užrašytų žodžių junginių ir frazių, rastų internete, knygose ir kitur. Rinkau ne informaciją, o pačius žodžius kaip medžiagą. Naudoju įvairias žodžių išgavimo ir teksto kūrimo strategijas, visas jas bendrai galėčiau apibrėžti kaip intuityvų atsitiktinumą.“ (2023)

 

„Norėčiau atskirti supratimą ir atpažinimą. Atpažinimas žiūrovui yra labai svarbus, bet aš nežinau, kiek žmonių atpažins, pavyzdžiui, mano pjesėje panaudotą konkretų monologą iš filmo „Bladerunner“. Bet net ir tie, kurie neatpažins, vis tiek kažką iš to gaus, galbūt tik atpažinimo nuojautą. Dėl supratimo: juk poezijoje irgi ne svarbiausia yra suprasti, jau nekalbant apie muziką. Dažnai žmonės sako „aš nesuprantu tos šiuolaikinės muzikos“, bet juk jos ir nereikia suprasti, ją reikia patirti, pajausti. Noriu pasakyti, kad supratimas (pažodinis supratimas) nėra svarbiausias dalykas patiriant meną.“ (2023)

 

„Bressono principu dėti [rastus] žodžius vieną šalia kito ir žiūrėti, kas gaunasi. Ir gaunasi įdomūs dalykai. Pirmieji mano eilėraščiai buvo parašyti iš (angliškų) knygų pavadinimų.“ (2023)

 

„Kalbą noriu naudoti taip, kad tekstas tarsi pats suvoktų esąs tekstas. Toks postmodernus požiūris į medžiagą nėra savitikslis dalykas, jis įgalina kritiškai žiūrėti į tą kalbos srautą, tyrinėti tą informacijos perteklių ir kaip jis mus veikia, o taip pat kalbos keitimąsi ir kalbos naudojimą apskritai. Tyčia sakau ne vartojimą, o būtent naudojimą.“ (2025)

 

„Tai koliažas iš labai įvairių šaltinių. Sujungiu kalbinius blokus, rastus tose skirtingose vietose ir ištrauktus iš konteksto, nes būtent tada, tų rastų žodžių tarpusavio sąveikoje atsiranda tai, ką noriu pasakyti.“ (2025)