Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (XIII)

Birželio 18 d.

Dūdmaišis

Pirštinėmis ir respiratoriais maukšlini maisto tiekėjai skambtelėjo telefonu: užsakyti ryšuliai jau prie buto durų. Tą nykų pernykštį lapkritį visi sirgom kovidu, izoliuoti griežtai ir netikėtai. Maisto atsargos – negausios.

Besidžiaugiant produktais paskambino sūnus ir užkabino vasaros atostogų temą. Fantazavom, liežuviais malėm bet ką, ir nepamenu, kuris pirmas paminėjom dviračius, kuriam išsprūdo Santjago de Kompostela.

Tokius niekus tauzyti rūsčios epidemijos įkarštyje nei protinga, nei juokinga, tad mikliai pakeitėm temą.

O svajonė neapleido. Pašaipa dingo. Pasirinkom maršrutą. Užsisakėm skrydį. Grįžimo variantų nebuvo: Europoje karantinas. Grįšim kaip nors. Pasirūpinom dviračių nuoma. Sakau „mes“, bet viską organizavo sūnus, man beliko pritarti, nedejuoti ir neatsilikti...

Šiandien popiet jau regime Šv. Jokūbo katedrą ir, prieš finišą dar paklaidžioję siauromis Santjago gatvelėmis, leidžiamės į centrinę aikštę, iš tolo kviečiami dūd­maišio melodijos. 

Leidžiantis pro arką ir šalia jos patogiai įsitaisiusios dūdmaišininkės garsas taip rėžė ausį, išlepusią Ispanijos tyruose, kad ketinau stabtelėti ir paprašyti groti tyliau.

Kol aikštėje priešais katedrą fotografavomės, viską persmelkiantis šaižus garsas tiek ištampė nervus, kad jau rengiausi grįžti ir pradurti tą spigiai nemokšiškai kliurkinamą dūdmaišį. Ispanijoje verčiau teskamba gitara.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (XIII)
Aukštyn. Autoriaus nuotrauka.

 

Birželio 5 d.

Rūkas

Orlaivio kapitonė, kaip ir mes visi, skraidė padebesiais. Oro uoste – rūkas, virš rūko – dangus giedras.

 

Birželio 6 d.

Tinklai

Kaukės privalomos visur, išskyrus valgant, miegant ir važiuojant dviračiais. Nedažnai prisireiks, kaip supratau.

Vietiniai savo stichijoje: patalpoje prie stalų šūkauja be kaukių. Stalas neapkrautas valgiais. Išeidami į tyrą orą užsimaukšlina kas ką turi.

Medicininės kaukės ar respiratoriai – didžiulė retenybė. Populiariausios – specialiai siūtos, tvirtinamos už sprando, nešiojamos po smakru. Galima pamanyti, tai stilingi šalikėliai.

Dailios moterys (ir dailūs vyrai) pasisiuvę tinklines kaukes, ne tik lengvas kvėpuoti ar dūsauti, bet ir perregimas skvarbesniu žvilgsniu.

 

 

 

Birželio 7 d.

Posūkis

Baskai svetingi: užrašai baskų, ispanų, anglų, prancūzų kalbomis ir net Brailio raštu.

Pamplona. Buliai. Hemingway’us. Fiesta. Gatvės posūkyje – perspėjimas buliams ir dviratininkams apie kietą ir skaudžią sieną. Ant jos – rodyklė piligrimams. Čia rytoj reikės pristabdyti dviratį. Pirmasis posūkis ilgoje kelionėje. Susireguliuojam ir išbandom dviračius akmenuota gatve. Balnelis per aukštai, lyg cirko numeriui. Taisau.

 

Birželio 8 d.

Plokščiakalnis

Išvažiuodami iš miesto kirtome kelias žiedines sankryžas. Patiko ispaniškas sumanymas žiede sukti į kairę tiesiai, neapsukant trijų ketvirčių. Paskui kelionėje tą triuką pakartojom keletą kartų.

Po valandos kitos mindamas dviratį įsitikinu, kad Iberijos plokščiakalnis  ne toks jau plokščias. Aukštyn žemyn. Aukštyn: nulipti ir stumti dviratį su bagažo krepšiais. Žemyn: apmaudžiai spausti abejus stabdžius.

Įkalnė įkaitusi lyg krosnis, jokio vėjelio, tegul ir šilto.

Nuokalnė – trumpa atgaiva, apačioje – linksmai klegančių piligrimų pulkelis. Stabdžiai žviegia perspėdami, maloniai pasisveikiname, palinkim vieni kitiems gero kelio, padėkojam, pamojuojam, viskas viename ir akimirksniu. Kelias tas pats jau tūkstantmetį, kiek­vienas žino, kur ir ko keliauja. Keliauninkai ir vietiniai pagarbūs, dėmesingi, kaip ir mūsų ainiai.

Vietinis valstietis įvertino mūsų eiklius dviračius, bjauriai akmenuotą kelią ir nuoširdžiai pasiūlė lygesnį ir tiesesnį. Neilgai džiaugėmės – netikėtai sustabdė kviečių lauko siena. Vargais negalais lauko pakraščiu ir technologine vėže išbridom į seną mielą akmenuotą piligrimų taką ir daugiau nebegudravom.

Dirbami laukai tvarkingi, kolūkių nematę. Alyvmedžiai seni, šimtamečiai, vis dar derlingi, sveiki ir prižiūrėti. Vynuogienojai apvagoti, laistomi. Atsigaiviname ir mes lašu kitu iš gigantiškos laukų laistyklės.

Kur tik stabtelim užkąsti – pataikom į gurmanų sostinę. Maistas paprastas, paruoštas greitai, o, regis, liežuvį nurytume, ir ne todėl, kad jaučiamės išbadėję. Apetitas dar nesukilęs po ilgo krūvio karštyje. Skrandžiai ne visai sausi – tris litrus vandens išgurkėm nejučiomis.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (XIII)
Bilbao. Autoriaus nuotrauka.

 

Birželio 9 d.

Grandinė

Stumiu pėsčias dviratį į kalną, nes nebepajėgiu nuspausti pedalo net pirmąja pavara. Mane lenkia jaunuoliai, mindami tikrai aukštesne pavara – suprantu ir iš greičio. Kokią neįtikėtiną jėgą turi atlaikyti krump­liaračių dantys ir grandinės nareliai!

Nenutraukiau grandinės įkalnėje dėl savo silpnumo, bet pradūriau padangą pakalnėje dėl savo sunkumo. Regis, švarus asfaltas, keliauti ir norėti piligrimams su kuprinėmis ir dviratininkams su dulkėtais bagažo krepšiais. Nelaimė laikina. Įrankiai ir atsarginė kamera vietoje, kalno šlaitas saulės atokaitoje: apšvietimas geras, vėjo nėra. Keliolikai minučių paįvairinom kelionę.

Vakarieniauti vos radom laisvą vietą. Prie staliukų susėdę miestelėnai, pasidėję alaus stiklą ar kavos prilašintą puodelį, gėrisi katedros aikšte, kurioje vaikėzai gainioja futbolo kamuolį. Prie gretimo staliuko įšilę vietiniai pliekia kortomis.

 

Birželio 10 d.

Akumuliatorius

Aš kaip akumuliatorius: kildamas į kalną išsieikvoju, o nusileisdamas pasikraunu energijos ir žvalumo.

Be vynuogynų, alyvmedžių ir ispaniškų šluotų, pakelėse pasitiko Sosnovskio barščiai, netikėtai pradžiuginę it seni pažįstami svetimame krašte. Nesiseka, matau, juos naikinti ir darbštiems ispanų ūkininkams.

Vėl susitinkam Barzdylą, karštakraujį ispaną žėrinčiomis akimis ir neregėto tankumo barzda, kurios turbūt neįmanoma nuskusti. Kiekviename miestelyje jis turi reikalų, kuriuos mikliai sutvarko ir štai vėl mus pralenkia. Juokiamės iš dar ir dar vieno smagaus netikėto susitikimo. Niekas nepasakytų, kaip keliaujam – kartu ar atskirai.

Nakvoti prisiglaudėme buvusioje ligoninėje. Kambarys – palata kadaise. Gal medicina anais laikais ir atsilikusi, bet pacientų aplinka – karališka.

 

Birželio 11 d.

Pietauti stabtelėjom anksti, nes pasitaikė greitesnė kelio atkarpa. Po sočių pietų ir neilgo svarstymo suvokėm, kad niekas taip nepadeda gerai virškinti, kaip kelionė dviračiu, todėl negaišę pratęsėm kelionę ir raudonu molžemiu smagiai numynėm dvigubą dienos normą. Jei ne kelio spalva, pamanytume, kad esame lietuviško pajūrio pušyne.

Po ilgos nuokalnės vėl aukštyn. Vešlias pievas keičia ąžuolynai, virš jų erdvę užima pušys, o dar aukščiau – piligrimų batų nuzulinti akmenys.

Avių fermos. Avių ganyklos. Kaimelio gatvė pakvipo kepama aviena.

Sustojom atsigerti. Kairėje, slėnio apačioje, sklando kalnų erelis ir tyko grobio. Pirmąkart matau erelį iš viršaus. Atodūsis po atodūsio – ir aš aukščiau už erelį.

 

Birželio 12 d.

Šventės

Piligrimų takas vingiuoja pro bažnyčias, tad vis sutinkame Pirmosios Komunijos iškilmėms pasipuošusius vaikus.

Viešbučiai pilni, bet neimam į galvą. Tariamės, kaip paįvairinti popietę ir nieko įdomesnio nesugalvojame. Toliau dviračiais nuo svetimų švenčių. Toliau nuo klegesio po atsainiai ant veidų sukabintomis kaukėmis.

Maitinamės vietiniais neįmantriais patiekalais, o pakelėse dairomės, kur visa tai auga. Piligrimų takai vingiuoja pro didelius laukus – vieną ilgam įsiminėm jau pirmąją kelionės dieną. Mes, miestelėnai, atskiriam tik kviečius nuo alyvmedžių ir vynmedžius nuo dar kažko. Daržų ir šiltnamių pakelyje nepasitaikė. Naudojamės proga palįsti po laistymo purkštukais.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (XIII)
„No respect!“ Autoriaus nuotrauka

 

Birželio 13 d.

Pavėsinė

Tiltu kertame plačią, tylią ir tuščią automagistralę. Sek­madienis, o dar siesta.

Piligrimų pavėsinėje, ant stalo, drybso piligriminis valkata. Ant to paties stalo, kur gali sumuštinį išsivynioti, termosą atsisukti, užrašus pavartyti. Einu aplink stalą, taikausi prisėsti pavėsyje. Piligriminis valkata raivosi, dūsauja, bamba „no respect“ ir murzina skepeta dangstosi dar murzinesnes ausis. Šalia jo – keturratis vežimėlis su manta. Teisingai jis bamba.

Klasikinių piligrimų su lazdomis ir kuprinėmis labai sumažėjo, prasilenkiam net nebe kiekvienos nuokalnės apačioje. Likę vieni kelyje dažniau tikrinamės savo navigaciją, ar nepasiklydome. Pėsčiųjų piligrimų tako atkarpa neįdomi, vingiuoja šalia mūsiškės asfaltuotos, skirtos dviratininkams. Nebesmagu ir nuolat pavydžiai mojuoti mums, švilpiantiems smagiai pro šalį. Jie naudojasi autobusu – šitame kelio ruože tai visai ne gėda.

 

Birželio 14 d.

Skrybėlė

Mus vejasi lietaus debesis, panašus į didžiulę plačiabrylę skrybėlę per pusę dangaus su juodu išgaubtu centru, dar kol kas neblyksinčiu žaibais. Mes – po pačiu skrybėlės pakraščiu. Priekyje – mėlynas dangus ir saulės apšviesti kalnai. Vėjas pučia į nugaras ir gena pirmyn tiek mus, tiek ir debesį. Judam kartu, kito pasirinkimo nėra.

Teptis nuo saulės ar ne? Pasitepsi – lis. Nepasitepsi – svilins saulė. Tokie kelionės dėsniai.

Pasitepam kremu storiau – tiks ir nuo saulės, ir nuo lietaus, ir dar lietų pranašaujančius moskitus sugaudys.

Tikrinam orų prognozę – sūnaus rodo, kad lis po valandos, bet mano prognozė palankesnė. Vadovaujamės maniške – nuotaika pakilesnė.

Kelias siaurokas, bet jokio transporto visą dieną, o štai vienu metu prireikė lyg tyčia prasilenkti dviem automobiliams ir dviem dviratininkams. Žaviuosi ispanų vairuotojų kultūra.

Barzdyla jau kažkur nuo mūsų nutolo, bet pastaruoju metu vis susitinkam prancūzą. Išgirdęs mus kalbantis ne ispaniškai, kreipėsi prancūziškai. Sūnus maloniai palaikė pokalbį taip pat prancūziškai. Kartu pavakarieniavom, bet jau kalbėjomės angliškai, nes mūsų pašnekovas joks ne prancūzas, o garsus Ispanijos išradėjas, inžinierius, klestintis verslininkas, mano bendraamžis, puikios fizinės formos ir jau dešimtą kartą šiame kelyje. Kuklus, paprastas, kaip ir dera didžiai asmenybei.

Sutaupėm nemažai laiko, nes muziejai ir katedros turistus įleidžia tik savaitgaliais, o pirmadieniais nedirba net turizmo centrai. Piligrimų pasus teko antspauduotis pakelės smuklėse. Kaip Astorga mus pasitiko, taip mes ją ir palikom, net vandens neprisipylę.

Radom pakelyje ir vandens, ir nakvynę kaimo užeigoje, kurioje mus svetingai, piligrimiškai pasitiko.

Sekdami šimtamete tradicija užvežėm po akmenį padėti prie Geležinio kryžiaus ir taip simboliškai nusimesti sąžinės naštą. Svarsčiau, ar nepasielgus dar protingiau – nuvežti savo akmenį žemyn nuo kalno ir gerai paslėpti.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (XIII)
Keliaujame. Autoriaus nuotrauka.

 

Birželio 15 d.

Ženklai

Tingiu net išskalbtas kojines išsiversti į gerąją pusę.

Aukštyn jau be kvapo ir vis dar aukštyn po kiek­vieno, regis, paskutinio posūkio kalnų serpantinu. Nosies landos per siauros kvėpuoti. Atveriu burną. Nulipu nuo dviračio. Toliau stumiuosi pėsčias.

Pusiaukelėje įsitaisiau bendrakeleivę – vietinę musę, ištikimą palydovę, kuri vis prašėsi nufotografuoti gražiame kalnų fone. Teisinausi, kad ir rankos užimtos sudėtingu vairavimu, o ir fonas – įkaitęs kylantis kalnų takas – ne kažin koks. Vidurdienio kait­ra vidurvasario Ispanijoje. Musė nesupranta nė vieno žodžio, jau zyzia isteriškai.

– No tengo macro! – paaiškinau kiek sugebąs. Regis, suprato valstybinę kalbą, nenoriai paliko mane pūstelėjus gaiviam viršukalnės vėjeliui, ir takas išsilygino.

Piligrimstulpiai žymi atstumą iki Santjago kated­ros, bet niekaip neįsimenu triženklių skaičių, net pirmojo skaitmens. Pradžioje lyg buvo 7. Dabar jau 2, o gal ir 1.

Keičiasi mūsų atsitiktiniai palydovai. Vis pasirodo elektrikai – įmitusių pusamžių vyriškių ketveriukė elekt­riniais dviračiais, kad lengviau būtų minti, bet dar labiau jiems tiktų sunkieji motociklai.

Visi bendrakeleiviai – ispanai, teisingiau – Ispanijos Karalystės gyventojai. Baską ar kataloną pavadinti ispanu – tas pat kaip mus – rusais.

Ženkluose rašo, kad mes Kastilijoje ir Leone. Kažkoks įpykęs šaunuolis raudonais dažais nuosekliai užpurškė Leono pavadinimus. Viršukalnėje ar dažai baigėsi, ar pavargus piktumai išgaravo, ar jau prasidėjo ginčytina teritorija, bet ženklo pavadinimai švytėjo abu. Leidžiantis nuo kalno tuose pačiuose ženkluose baltai užtepta jau Kastilija.

 

Birželio 16 d.

Kupstas

Pakrapnojo, sudrėko galvijų aptvarai, pakėlė į orą atitinkamus kvapus. Galima pamanyti, lyja ne vandeniu.

Debesys ką tik susiformavę, nepatyrę, neišmokę lyti, o ir profsąjunga jauniems debesims neleidžia lyti pilnu etatu. Po trumpo debesų pasirodymo ir taktinio nuotolio saulė stropiai išgarino menką jų triūsą tiek nuo įkaitusio asfalto, tiek nuo mūsų nugarų. Liko tik prikibęs purvas ir toli pasklidęs tvaikas.

Visai nebetoli kalno viršūnės atsisakė mano kojos. Baigėsi kojų benzinas.

Viršukalnėje – priziniai priešpiečiai. Paskutinė tokia sekinanti viršukalnė Santjago link. Iki Saulės kilometru arčiau. Apšviestą kūno pusę lyg liepsna laižo. Neapšviestąją aušina vos ne arktinis vėjas. Gal ir apsirikau, bet gretimoje viršukalnėje pastebėjau sniegą.

Leisdamiesi serpantinu regime pusę Ispanijos, o gerai įsižiūrėję – netgi artimiausias Vest Indijos salas.

 

Birželio 17 d.

Raiteliai

Galisija žalia, drėgna, vešli. Pasitinka rūku. Dviračius minam debesyse ir virš jų. Miško ir pievų gaivą vis dažniau keičia mėšlo ir siloso aromatai. Kertame upelį žemu tilteliu po žydinčių ispaniškų šluotų arka, apgaubti rojaus kvapų tunelio, atsisveikindami su sausuoju kelionės etapu.

Įsilieja vis daugiau piligrimų takų. Pagausėja piligrimų, prisijungia ir raitų keliautojų. Jų pačių nematome, bet pėdsakus – kuo puikiausiai. Naujos kliūtys ant tako – arklių mėšlas. Gerai būtų, kad tik arklių.

Stabtelėjęs atsipūsti ir atsigerti apuostau ratus ir pedalus – baiminuosi, ar priims nakvynės. Gera paguoda – mėšlas nepraduria padangų.

Nauji sutikti bendrakeleiviai – tobuloji porelė. Jau beveik visa distancija įveikta, o jų dviračiai – lyg šiandien iš parduotuvės, apranga – kaip ką tik nuo podiu­mo. Kalba santūri, diplomatiška. Mina dviračius, regis, be jokių pastangų. Sustoję be ceremonijų atlieka tempimo pratimus.

Pasivejame šįsyk tikrą prancūzą su savadarbe dviračio priekaba, – žaviu aptakiu kemperiu, kuriame telpa visas laisvo piligrimo gyvenimas.

O štai ir vietinis originalas, minantis pedalus po didžiuliu stacionariu skėčiu – ir nuo saulės, ir nuo lietaus. Dažnai sustoja išgerti kavutės ir parūkyti, tai nesunku padaryti ir važiuojant. Dviratis juk elektrinis!

Viešbutyje aptikome ant stalo paslaugiai padėtą peleninę. Dar neišnyko padorūs viešbučiai, kuriems rūpi svečių komfortas!

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (XIII)
Keliaujame 2. Autoriaus nuotrauka.

 

Birželio 18 d.

„Žiguliai“

Debesys pagaliau išmoko lyti ir tuo mėgaujasi nuo ryto iki vakaro.

Iki pusryčių jau dukart ploviau veidą ir akinius. Dviratis purvą teškia priekin kaip legendiniai „Žiguliai“. Nepamiršau, koks tas purvas ant tako: nieku gyvu nepraveriu burnos. Kvapai keičia vienas kitą kaip Morzės abėcėlė: mėšlas, mėšlas, silosas, mėšlas, pauzė, silosas ir panašiai, nes piligrimų takai ir toliau vinguriuoja kaimeliais, besiverčiančiais piligrimyste (mažiau) ir gyvulininkyste (daugiau).

 

Birželio 19 d.

Stacijos

Tarp gausybės konservatyvių bažnyčių aptikome ir drąsesnių – su moderniomis skulptūromis ir itin kuk­liais altoriais. Bažnyčių pasieniuose nemačiau mūsiškių stacijų. Tik rūstūs sunumeruoti kryžiai ir jokių paveiksliukų.

Šiukšlių konteinerį papildžiau nudrengtais nepatogiais šortais ir nuplėštomis grubiai padirbdintomis basutėmis. Ir priešpaskutine kojinių pora.

Galėjau gi nebereikalingą šlamštą palikti viešbutyje, bet tik jau ne Paradore – seniausiame pasaulio viešbutyje su, beje, tikru kalėjimu nusikaltusiems piligrimams.

Ketindami atšvęsti piligrimystės pabaigą ieškojome prabangaus restorano. Atsidūrėme pačiame tik­riausiame turguje. Viduje vietos užsakytos jau gal žiloje senovėje, bet tiko ir lauke ant taburečių, košiant drėgnam lediniam vėjui po paslaugiai įjungta IR lempa. Meniu paskaitėm pro langą. Maistas iš turgaus, šviežutėlis.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (XIII)
Pamplona. Autoriaus nuotrauka.

 

Birželio 20 d.

Muziejai

Visa merkiantis lietus išplovė ir dūdmaišininkę iš tarpuvartės, ir gulinėjančius aikštėje piligrimus. Fotografijos šlapiais objektyvais atrodo siurrealistiškai.

Kavinukės vos betalpina šlapius pamėlusius dykinėtojus, kurių skaičių  pandemija ir taip sumažino dešimteriopai.

Keliaudami bet kuriame krašte nuo blogo oro (kait­ros ar darganos) dažnai gelbėdavomės archeologijos muziejuose. Jie neįdomūs ir beveik visada tušti, bet puoselėjami ir išlaikomi valstybės, gerai įrengti, dažniausiai nemokami, erdvūs, santūrūs, su kondicionuotu oru, patogiais tualetais ir dažnai nebrangia išganinga kavute.

 

Birželio 22 d.

Pica

Jau laisvi nuo dviračių – taigi nuo ryto ligi vakaro dėvime ausis pjaunančias kaukes. Absoliučios laisvės nebūna.

Barselonos senamiestis jaukus, primena daugelį matytų. Vėl pratinamės prie kasdienės duonos: pica, mėsainis, vištiena. Ir jokių austrių ar aštuonkojų.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (XIII)
Piligrimstulpis. Autoriaus nuotrauka.

Draugai