Pavel Puzyna. Paskutinės metalinių garažų dienos

Po daugelio dešimtmečių metaliniams Vilniaus garažams atėjo galas. Kadaise itin geidžiamos metalinės dėžutės jau kuris laikas griaunamos. Kelia estetikos problemų, todėl siejasi su netvarka. Kadangi daugelis garažų stovi valstybinėje žemėje, dėl jų kyla ir nemažai teisinių ginčų.

 

Liepkalnio garažų bendrijos leidimas
Liepkalnio garažų bendrijos leidimas

 

Grįžkime į sovietmetį. Tada automobilis buvo prabangos prekė, perkama visam gyvenimui. Nenuo­stabu, jog savininkai jais rūpinosi visomis išgalėmis. Brangų turtą palikti stovėjimo aikštelėje nebuvo drąsu, juolab kad pasitaikydavo veidrodėlių, valytuvų ir kitų detalių vagysčių. Taip pat išlikdavo rea­li galimybė, kad kas nors įbrėš automobilio šoną. Metalinis garažas buvo tikras išsigelbėjimas. Vilniuje pirmosios garažų bendrijos ėmė kurtis nuo 1960 m. antrosios pusės. Dalis bendrijų buvo gana nedidelės, tačiau būta ir milžiniškų. Viena didžiausių veikė parduotuvės „Ikea“ ir prekybcentrio „Nordika“ teritorijoje. Jos plotas siekė apie 14 ha, sargai patruliuodavo tik automobiliu arba motociklu. Beje, šią bendriją iškėlė vieną pirmųjų (2009 m.). Man vaikystėje ten teko praleisti nemažai laiko ir vos 12 metų patekti į pirmąjį eismo įvykį. Garažų bendrijos veikė Justiniškėse (11 ha) ir Pilaitėje (6 ha).

Sovietmečiu vietą garažų bendrijoje išduodavo miesto vykdomasis komitetas. Sumokėjus mokesčius, buvo paskiriama vieta bendrijos teritorijoje, tad likdavo tik pastatyti nuosavą garažą. Tuo metu juos gamino Vilniuje įsikūrusi „Kibirkšties“ gamykla (Žalgirio g. 108) bei kitos, pavyzdžiui, Klaipėdoje ar Kaliningrade. Garažas kainavo apie 500 rublių. Vieni savininkai paklodavo medines grindis, kiti įrengdavo tepalų keitimo duobes. O turintys ryšių ir galintys paišlaidauti duobes statydavo iš betono blokų. Kai kurios atrodė tarsi ne iš šio pasaulio. Teko matyti arkinius įėjimus ar duobėse įrengtas pirtis. Neretai ten stovėdavo staliukas ir sofa. Akivaizdu, išpuoselėtos duobės atlikdavo ne tik tiesioginę paskirtį, bet buvo ir vyro urvas, slapta pabėgimo nuo rūpesčių vieta. Kone visuose metaliniuose garažuose laikyti automobiliai. Tais laikais eilės į autoservisus buvo didžiulės. Automobiliais važinėta rečiau nei dabar. Dažnai grįžus iš darbo ar kelionės ir garažų bendrijoje palikus automobilį, namo tekdavo eiti pėsčiomis ar naudotis viešojo transporto paslaugomis. Tokia buvo nepatogi bemaž kiekvieno vairuotojo kasdienybė.

 

Bendras garažų vaizdas
Bendras garažų vaizdas

 

Iki mūsų dienų išlikę garažai menkai pasikeitė, tad juos pelnytai galima laikyti laiko kapsulėmis. Didžioji dalis buvo gana vienodos išvaizdos, tačiau skirtingų spalvų. Iki mūsų dienų išlikę autoservisai apima 2 ar 4 garažus, sujungtus į vieną. Vienas įdomiausių akcentų – spynos, demonstravusios savininkų išmonę saugant turtą. Pasitaikydavo itin didelių spynų. Buvo įtaisomi ir slapti užraktai. Kai kurias spynas saugojo metalinė dėžutė, ant kurios kabėjo dar viena spyna.

Pastaruosius 10 metų automobilius garažų bend­rijose laikė vis mažiau vairuotojų. Tačiau griaunant garažus aptikti automobiliai ar jų dalys, pavyzdžiui, „Mercedes-Benz“ automobilis, populiarūs „Volkswagen Golf“, motociklai ar tarpukarį menantis „Opel“ kėbulas. Vienu įspūdingiausių radinių laikyčiau juodą visos komplektacijos „Volgą“ (GAZ-24), kurią nusipirko restauratoriai. Automobilis garaže stovėjo 15 metų.

 

15 metų garaže prastovėjusi „Volga“. Autoriaus nuotraukos
15 metų garaže prastovėjusi „Volga“. Autoriaus nuotraukos

 

Be automobilių, rasta įvairių sendaikčių, tarkim, nuotraukų, žaislų, kasečių, knygų. Tarkim, lakūnui priklausiusiame garaže rasta įvairių daiktų aviacijos tema, o muzikos mokytojo garaže stovėjo pianinas. Atrasta ir nelegali džinsų siuvykla. Įdomu, kad kas ant­rame garaže slėpėsi slidės.

Valstybei nusprendus susigrąžinti žemės plotus, garažų savininkai įpareigoti juos nukelti. Pirmą kartą garažų nukėlimo klausimas aptartas dar 2008 metais. Masinis jų šalinimas prasidėjo 2019 m. ir vyksta iki šiol. Štai Justiniškių garažų bendrija tebeveikia, tačiau jos dienos irgi suskaičiuotos.


Pavel Puzyna, VU baigęs archeologiją, suprato, kad labiau domina Lietuvos pramonės istorija, pramoninės vietovės, Šaltasis karas ir Vilniaus slėptuvės. Veda ekskursijas po Vilnių.


Publikaciją remia Vilniaus miesto savivaldybė