Povilas Girdenis. Bliuzas, kurio nebuvo (II)

Tauro kalno „galiorka“

Rūsiu ar pusrūsiu laikytina patalpa nūnai jau nugriautuose Profsąjungų rūmuose oficialiai vadinosi Tauro kalno galerija. Gali būti, kad ant jos sienų rengtos kokios nors dailininkų parodos. Gėda prisipažinti, tačiau tų parodų nepastebėjau ir neprisimenu.

Pirmasis muzikinis renginys – Akustinio bliuzo trio koncertas – šioje keistokoje patalpoje įvyko 1993 m. vasaros pradžioje. Koncerto ir po jo vykusio vakarėlio užmiršti niekada nepavyks, nes gausiai vartotas nežinia kokių falsifikatorių pagamintas siaubingos kokybės brendis privertė visą kitą dieną kentėti pragariškas kančias ir raitytis nuo pykinimo per diplomų teikimo ceremoniją Vilniaus universitete.

Ant Tauro kalno rengti bliuzo, rokenrolo, roko muzikos vakarai, vidury savaitės Rusų dramos teatro aktoriai jausmingai dainuodavo romansus. Vienas jų ir pakrikštijo šią vietą „galiorka“.

Prasta, greičiausiai kuriame nors Profsąjungų rū­mų užkaboryje rasta nurašyta garso stiprinimo aparatūra nekliudė. Paniurnėdami čia grojo net ir gana garsūs to meto atlikėjai. Kartą čia filmuota net kažkokia muzikinė televizijos laida, kurioje grojo kelios pradedančios alternatyviosios muzikos grupės.

Neprisimenu, kada Tauro kalno galerija baigė egzistavimą. Paskutinį kartą ten grojau, rodos, 1996 m., o gal ir kiek vėliau. Nelabai net pajutome, kada tos vietos neliko, nepastebėjau, kad jos kas nors būtų gailėjęs.

 

Muzikos klubo „Langas“ ženklelis.
Muzikos klubo „Langas“ ženklelis.

 

Negalinti nečiulbėti lakštingala – muzikos klubas „Langas“

Manau, ne man vienam iki šiol suvirpa širdis, einant siaura Ašmenos gatve pro namo Nr. 8 kiemą. Atrodo, įžengsi pro vartus ir tuoj pat išgirsi dunksinčius žemus dažnius, o paėjęs keletą žingsnių sutiksi rimtas koncepcijas gvildenančius, jau suspėjusius kauštelėti pažįstamus muzikantus, būsimo triukšmingo vakarėlio žiūrovus, godžiai cigaretes traukiančius atlikėjus. O tada prasidės svaigus siautulys ir baigsis jis nežinia kada ir nežinia kur...

„Langas“ buvo ne tik pasilinksminimo vieta, bet ir neilga, nors ryški epocha. Savotiškas pereinamojo laikotarpio, lengvesnio alsavimo, laisvėjimo, tačiau ir tam tikro nerimo, liūdesio bei nusivylimo tuo, kad ne viskas vyksta taip, kaip daugelis norėjo, simbolis.

1991–1992 m. Vilniaus mokytojų namų svetainės penktadieniai džiazo vakarai, taip pat minėti „Bliuzo vakarai“ vyko net ir per didžiausią ekonominį sunk­metį, kai grojant ir dainuojant nešildomose patalpose, iš burnų virto garai. Labai nelengvu metu veiklą pradėjo ir „Langas“. Keli iniciatyvūs, kūrybiški žmonės dailės galerijai, o gal ir kokiai nors kitai institucijai priklausiusioje salėje pradėjo rengti laisvus, improvizuotus džiazo vakarus. Jų repertuaras greitai plėtėsi ir netrukus nuolatiniai įvairių stilių koncertai griaudėjo nuo trečiadienio iki šeštadienio.

 

Muzikos klubo „Langas“ publika. Nuotrauka iš Dainiaus Žižmaro asmeninio archyvo
Muzikos klubo „Langas“ publika. Nuotrauka iš Dainiaus Žižmaro asmeninio archyvo.

 

Šiuolaikiniam panašių pasilinksminimo vietų lankytojui nesuvokiamai gausiai prirūkyta salė, nedidelė scena, kuklus, paprastas interjeras, toks pat čia pat veikusios kavinės meniu. Skliautuotame rūsyje su biliardo stalu ne tik veikė kavinė, bet ir studiją turėjo viena roko grupė.

Čia koncertavę atlikėjai – puikus džiazo duetas iš Čekijos – vieną vienintelį kartą paprašė žiūrovų nerūkyti. Visais kitais kartais dūmai „Lange“ virsdavo kamuoliais, triukšminga ventiliacija menkai padėjo. Sintetinėmis apelsinų arba ananasų sultimis skiesta prasta degtinė, vėliau išpopuliarėjusi starka su obuolių sultimis ar kokakola, džinas su toniku liejosi gausiai ir laisvai.

Pasibaigus koncertams, pasilinksminimai su šokiais ir nedarniai traukiamomis dainomis užsitęsdavo iki paryčių. Kartais įsismaginusios kompanijos lėkdavo pratęsti linksmybių kur nors į svečius, kai kada linksmybės tęsdavosi Dailės akademijos bendrabučiuose, o šiltomis vasaros naktimis – po atviru dangum prie Vilnelės ar Sereikiškių parke. Keletą kartų turiningai ir dvasingai pliurpdami naktinėjome prie tų pačių langiečių iniciatyva išdygusio paminklo Frankui Zappai.

Nepajėgčiau suskaičiuoti, kiek kartų teko būti „Lango“ scenoje. Grojau čia ir su „The Road Band“, ir su Akustiniu bliuzo trio, ir su „Bliuzdirbiais“, ir su įvairiomis kitomis, neilgai egzistavusiomis, dažniausiai populiarių dainų interpretacijas grojusiomis grupėmis. Čia puikiausiai derėjo įvairiausi muzikos žanrai: nuo džiazo, bliuzo iki roko, kantri ar net paprasčiausios lietuviškos popmuzikos. Puikiai sutardavo ne tik koncertuodavę, bet ir pasilinksminti ateidavę įvairiausių stilių ir keleto kartų muzikantai. Gal esu subjektyvus, gal truputį per daug sentimentalus, gal savo žodį taria nugyventi metai, tačiau, manau, Vilniuje ir kituose miestuose kursis nauji, veiks dabar esantys klubai ar tiesiog pasilinksminimo vietos, kuriose skambės gyvai atliekama muzika, tačiau antrojo „Lango“ nebebus niekada. Gal todėl, kad kitokie žmonės, gal todėl, kad nepasikartos toks laikotarpis... „Langas“ buvo vienintelis!

Neprisimenu, kada tiksliai „Langas“ nustojo egzistuoti, bet apie 1997–1998 m. veikla darėsi vangesnė ir baigiantis tūkstantmečiui klubo neliko. Netrukus kolega ir bičiulis Virgis džiugiai pranešė, kad Vilniuje kuriamas naujas, daug kokybiškesnis, iki šiol veikiantis „Brodvėjus“.

 

1992 m. rudenį Lietuvos VRM kultūros ir sporto rūmų šokių salėje vykusio bliuzo vakaro akimirka. Nuotrauka iš Giedriaus Klimkos asmeninio archyvo.
1992 m. rudenį Lietuvos VRM kultūros ir sporto rūmų šokių salėje vykusio bliuzo vakaro akimirka. Nuotrauka iš Giedriaus Klimkos asmeninio archyvo.

 

„Anapilis“

Artimiausias „Langui“ buvo Palangoje, grafų Tiškevičių viloje, 1994–2004 m. veikęs „Anapilis“, kur taip pat koncertuodavo įvairiausių žanrų atlikėjai, vyko geros muzikos festivaliai, o vakarėliai vasaros naktimis pasibaigdavo svirduliuojančių ištvermingiausiųjų žygiu prie jūros. Įsimintiniausias koncertinių vakarų maratonas vyko 1997-ųjų vasaros pabaigoje. Tada su „Bliuzdirbiais“ atlikome, anot vieno kitoje Palangos vietoje uždarbiavusio muzikanto, „Sopoto orkestro“ funkciją. Koncertavome kas vakarą, akompanuodami atvykusiems skirtingiems artistams: latvių rokenrolo legendai – tebūnie jam lengva Anapus – neprilygstamam Pitui Andersonui, mūsų mylimai bliuzo karalienei Arinai, kadaise populiariam, jau tada JAV gyvenusiam solistui Žilvinui Bubeliui bei iš klajonių po margą pasaulį trumpam į Lietuvą užklydusiam „Hildos“ įkūrėjui Aleksui Bezginui.

Dieną vykdavo repeticijos, vakare pasirodymas, po pasirodymo – džemas1 iki paryčių. Baigę kurortinius koncertus užsukdavo įvairiausi muzikantai ir prasidėdavo laisvų improvizacijų šventė ištikimiausiai ir ištvermingiausiai publikai. Beveik kiekvienas toks seišenas paryčiais baigdavosi ilgu vienintelio ir nepakartojamo Vytauto Kernagio atliekamu absoliučiai improvizaciniu bliuzu „ką matau – apie tai ir dainuoju“. Bliuzo esmė buvo ta, kad ne tik muzika, bet ir žodžiai būdavo kuriami absoliučiu ekspromtu. Įrašų iš tų neoficialių vakarėlių neliko, nes maestro kontroliuodavo, kad tokio pobūdžio kūriniai neplistų. Nors šiek tiek vėliau tokiu stiliumi su puikia kompanija atliktas „Užupio bliuzas“ vis dėlto buvo įrašytas ir net pateko į jo rinktinių dainų albumą!2

 

Grupė „Blues Makers“ muzikos klube „Anapilis“ 1997 m. vasarą. Nuotrauka iš Olego Sochino asmeninio archyvo
Grupė „Blues Makers“ muzikos klube „Anapilis“ 1997 m. vasarą. Nuotrauka iš Olego Sochino asmeninio archyvo.

 

„Anapilį“ mėgome kaip „Langą“. Šalia triukšmingos, nejaukios, lietuvių tautos patriarchą diskredituojančios gatvės veikusi miela oazė buvo geriausia vieta visame kurorte. Su Tiškevičių laikus menančiu vilos ir klubo pavadinimu susijęs ne vienas kuriozas. Labiausiai įsiminė pasakojimas apie vieno buvusio muzikanto, nuolatinio šio klubo lankytojo sūnų, pavakary J. Basanavičiaus gatvėje sutikusį Lietuvos provincijoje gyvenusius giminaičius.

– O kur tėvelis? – paklausė paauglio stilinga teta poilsiautoja.

– „Anapilin“ išėjo...

Trumpam stojo nejauki tyla, tačiau giminaičiams net nespėjus kaip reikiant suvokti situacijos, „Anapilin išėjusio“ sūnus ūmai pagyvėjo ir žiūrėdamas tolyn, sušuko:

– Va, grįžta tėvelis! Pareina iš „Anapilio“!

Palangos J. Basanavičiaus gatve svirduliuodamas, su nuoširdžia neblaivaus žmogaus šypsena veide sūnaus ir giminaičių link artėjo iš „mirusiųjų pasaulio“ grįžtantis vyriškis.

Kadangi „Anapilyje“ aitrieji gėrimai liejosi taip pat smagiai ir laisvai kaip „Lange“, kartais šmaikštaudavome žaisdami rusiškais žodžiais „А напились“.3

 

Ašmenos gatvė Vilniuje. Dešinėje – vartai, pro kuriuos įėjęs 1992–1998 m. patekdavai į muzikos klubo „Langas“ teritoriją.
Ašmenos gatvė Vilniuje. Dešinėje – vartai, pro kuriuos įėjęs 1992–1998 m. patekdavai į muzikos klubo „Langas“ teritoriją.

 

Marga devyniasdešimtinių publika

Muzikiniuose vakarėliuose lankydavosi marga publika: nuo materialinio nepritekliaus kamuotų studentų, nuolat įkaušusių „kenčiančių“ menininkų ar kiek paprastesnių svaigalų mėgėjų iki atsikvėpti užsukusių pasipūtusių spalvotašvarkių ar pabrėžtinai tvarkingai apsirengusių pusiau kriminalinių verslininkų. Pasitaikydavo ir vienas kitas sportinės aprangos vilkėtojas, bet šie mieliau lankydavo kitas pasilinksminimo vietas, kur griaudėdavo saldžiai kokti popmuzika.

– Neikit! Zladiejai ten renkasi, – konkrečiai apibūdino vieną uostamiesčio kavinę nekaltu pavadinimu vietinis muzikantas, mums po koncerto ieškant kur nors užsukti suvilgyti gerklių.

„Langas“ pulsavo geografiškai patogioje vietoje, todėl publika čia visada būdavo rinktinė. Iš tada dar gyvų „Žibutės“, „Čiobrelio“ ar „Vaivos“ atslinkdavo sparčiai nykusios senamiesčio bohemos mohikanai, mielai „Lange“ linksmindavosi studentai. Kartais, ypač per džiazo vakarus, čia būdavo galima sutikti vieną kitą pilnu pajėgumu klegėjusio „Suokalbio“ literatą. Būdavo atvejų, kai užklysdavo agresyvių atsitiktinių klientų, pasitaikydavo pasikumščiavimų. Niekas į juos dėmesio nekreipė, kadangi ten, kur liejasi alkoholis, tokie dalykai neišvengiami net ir šiais – visuotinio supratingumo, pakantumo bei tolerancijos laikais.

„Lange“ per visą egzistavimo laiką galiojo esminis principas – visi savi. Kada čia beužsuktum – visada sutiksi pažįstamų, rasi su kuo pagvildenti „globalines“ problemas, apšnekėti groti nemokančius kolegas, o jeigu tiksliau ir paprasčiau – tai tiesiog išgerti.

Tauro kalno galerija buvo kitokia. Čia muzikuodamas dažnai jausdavau: publikai reikia kitokios muzikos ir į vyksmą scenoje susirinkę palankiai reaguoja iš mandagumo arba dėl to, kad neblogoje kompanijoje padoriai apsvaigus bet kokia muzika gera. Ypač jeigu ji nėra per daug triukšminga, o ritmas tinka šokiams. „Lange“ beveik nepasitaikydavusių, socialinį statusą akcentavusių bei užgyventą turtą deklaravusių žalių, raudonų, avietinių švarkų bei natūralios odos striukių čia šmėžuodavo daug, restoranuose grodavusiems muzikantams pažįstamų veikėjų taip pat apsilankydavo. Pasitaikydavo čia ir nesusipratimų su bandymais užsakyti dainas. Ne vienas sovietinio sukirpimo restoranų liūtas piktinosi „pasipūtusiais“ muzikantais, atsisakydavusiais tenkinti jo užgaidas ir sudainuoti kokį nors nuvalkiotą, dažniausiai rusišką šlagerį ar kriminalinio šansono šedevrą, kurį jis norėjo skirti iš ne itin tolimos vietos grįžusiam sėbrui.

Neužmirštamas buvo vienas vakaras „Arkos“ kieme. Vos mums pradėjus groti, prapliupo lietus ir teko skubiai evakuotis. Išjungus aparatūrą ir vyniojant laidus, prisistatė neblogai prisisiurbęs, savimi patenkintas nuvorišas su „Cinzano“ buteliu ir pareiškė, kad yra pasiryžęs sumokėti už bet kokį lietų. Atsikalbinėjimai, įspėjimai, kad instrumentai kainuoja tiek, kiek jis tikrai nesumokės, dar labiau įaudrino nežinia kokiu būdu prakutusį liumpeną ir jis pradėjo tikrąja to žodžio prasme žarstytis dvišimtinėmis nuvertėjusių rublių kupiūromis. Nežinia, kaip būtų pasibaigusios derybos, bet lietus piniguočiaus džiaugsmui aprimo ir mums neliko kitos išeities.

Valanda grojimo krapnojant lietui, leidžiant keletą kartų padirbėti mušamųjų instrumentų lazdelėmis bei pasirodyti prieš savo kompaniją stipriai apgirtusiam devyniasdešimtinių verslažmogiui, suteikė progą per vieną vakarą užsidirbti... metinę universiteto studento stipendiją.

Neįtikėtinų istorijų apie prakutusių veikėjų švaistymąsi pinigais išgirdau su „Bliuzdirbiais“ gastroliuodamas beveik gimtuose Mažeikiuose. Tikriausiai dėl galimybės šį tą susikombinuoti iš labai liberaliai valdytos naftos perdirbimo gamyklos, pinigais pertekusių patrakėlių ten buvo itin daug. Kadangi skirtingų žmonių pasakotos istorijos beveik idealiai sutapo – tikėtina, jos neišgalvotos. Per vieną vakarą muzikantų uždirbti padorūs automobiliai, pistoletu suvarpyti klavišiniai instrumentai, čia pat už juos atsiskaitant solidžia suma, keliagubai didesne už nužudyto instrumento kainą. „Užkniso mūsų chebrai klausytis, paskelbiau tai suknistai jonikai mirties nuosprendį“, – herojišku žygdarbiu gyrėsi patenkintas „egzekutorius“.

1997-ųjų vasarą, mums koncertuojant netoli Mažeikių, gražioje Ventos pakrantėje veikusioje šašlykinėje, vienas inteligentiškas vyrukas dosniai sponsoriavo, vaišino mus brangiais gėrimais ir nusprendėme, jog tai koks nors labai kietas verslininkas. Daug ilgiau pagroję, uždirbę gerokai daugiau, nei planavome, džiaugėmės išpuoselėtu inteligentiško vyruko muzikiniu skoniu, o atvykę po metų sužinojome, kad jis buvo... atostoginius gavęs vidurinės mokyklos mokytojas.

 

Muzikos klubo „Langas“ publika. Nuotrauka iš Dainiaus Žižmaro asmeninio archyvo
Atlikėjai, muzikos mėgėjai, o taip pat – muzikos klubo „Anapilis“ darbuotojai ant „Anapilio“ laiptų 1997 m. vasaros pabaigoje. Olego Sochino asmeninis archyvas.

 

Ūkiškas pianistas

Pianinu, akordeonu ir kitais klavišiniais instrumentais grojusį bendravardį slaviška pavarde sutikau per savo pirmą bliuzinę repeticiją 1992 m. vasarą Vilniaus lokomotyvų remonto depe. Tvirto sudėjimo, dešimčia metų už mane vyresnis, žilstelėjęs, tvarkingai apsirengęs, su vos pastebimu akcentu, o gal su Vilniaus rajono gyventojams būdinga lietuviška tartimi, be akcento rusiškai kalbėjęs vyriškis nebuvo panašus į muzikantą ir labiau priminė tų laikų smulkaus ir vidutinio verslo atstovą. Grojo atidžiai, užtikrintai, be nuklydimų į pievas, be didelių meninių ieškojimų, turėjo nuostabią klausą ir žaibišką muzikinę reakciją, galėdavo labai greitai perprasti net ir sudėtingų dainų harmonijas.

Dar per pirmą repeticiją sužinojau, kad pagrindinis jo pajamų šaltinis – muzikavimas vestuvėse ir kitose šeimyninėse šventėse, kad jo visą laisvą nuo sunkaus, alinančio vestuvinio ir malonumui skirtą bliuzinio muzikavimo laiką suryja namo statybos. „Kai per dieną iškasi dešimtis tonų žemės – tai supranti koks malonumas yra groti.“ Grojo ūkiškas pianistas ir restoranuose. Laikotarpiu, kai juose siautėjo „Vilniaus brigados“ ir kitų nusikalstamų grupuočių veikėjai, groti buvo nelengva, o kartais ir pavojinga. „Jautiesi kaip kalėjime, užtat pinigai geri“, – lakoniškai apie tokius vakarėlius sakydavo. Matyt, nelabai malonių įspūdžių jam ten tekdavo patirti. Tik porą kartų stipriau kauštelėjęs prašneko apie šaudymus į bare stovėjusius butelius ir kitokias banditiškas pramogas.

„Gerai tiems, kurių tėvai turtingi, tiems, kurie nuo mažens viskuo aprūpinti ir gali visą laiką skirti muzikai bei kūrybai, – vis prisimenu per vieną koncertinę kelionę jo pasakytus žodžius, – o kai mums kiekvieną kąsnį visada reikėdavo užsidirbti, užsikalti, užsichaltūrinti, džiaugiantis, kad lieka viena kita valandėlė pagroti tai, kas dūšiai brangu, – tai apie kokius menus čia ir kalbėti.“

 

1 Džemas, seišenas, džemseišenas – angl. jam session – improvizuotas skirtingų atlikėjų grojimas be pasirengimo.

2 „Užupio bliuzas“. www.pakartot.lt/album/teisingos-dainos-3-cd/uzupio-bliuzas2

3 Rus. „Na ir prisigėrėme.“

 

Draugai