Sėdžiu ant šaligatvio bortelio ir žiūriu į turgų. Devintojo dešimtmečio pabaiga, neturiu pinigų alui, neturiu pinigų net sumautam troleibuso talonėliui, neturiu net jėgų atsistoti ir eiti, taigi sėdžiu ir laukiu, kada pasirodys Godo ar bent jau sugrįš jėgos, o jos sugrįš, nes aš dar jaunas, man dar visas gyvenimas prieš akis, o tame gyvenime visi perka ir visi parduoda, didžiulė agora – aikštė, vieta, kur vyksta gyvenimas, graikai savo agorose ir meldėsi, ir politikavo, ir prekiavo; kur avinėlis, atperkantis visas pasaulio nuodėmes, riebi aviena labai gerai pagirioms, o jeigu dar butelis alaus, šalto, rasoto alaus, ir avinėlio šašlykas, kurį suryji ir atperki visas nuodėmes, tiesą sakant, net nežinia, kas yra nuodėmė, kažkas, kas neteisinga kieno nors atžvilgiu, dažniausiai – savo paties, kaip paaiškėja vėliau, bet neteisybė tik viena; kol esi jaunas, didžiausias kančių šaltinis – hormonai, nuolatinis noras daugintis, poetų redukuotas į didelius taurius jausmus ir ašarotas istorijas, kaip tik dėl to išmirė visi angelai, nes ištikimybė buvo jų maistas, nes turguje nuodėmė neturi jokios vertės.

 

Sigito Parulskio nuotr.

 

Jeigu ilgai žiūrėsi, turgus būtinai primins gyvenimą, čia rasi lovų, stalų, pagalvių, čia rasi gėlių ir žvakių, vaikiškų vežimėlių ir žaislų, jeigu gerai ieškosi, rasi vaistų ir narkotikų, karstų, nuodų ir ginklų, visiškai naujų daiktų ir trapių, metų purvu apsinešusių antikvarinių grožybių. Herakleitas iš Efeso sako, kad gyvenimas panašus į olimpines žaidynes, vieni rungiasi, kiti prekiauja, o treti tik stebi, ir jie nėra patys blogiausi; ko gero, šią istoriją pasakojo ne verkiantis filosofas, o jaunas filosofijos dėstytojas Vytautas, o gal ne Vytautas, gal Gediminas... Herodotas? Hemorojus? Idiotas? Paskui visi jie dingo, atsirado moteris su akiniais, paskui akiniai kažkur dingo, atsirado sodas, paskui daržas, darže lysvės, o lysvėse agurkai, o paskui kažkoks klaikus, stabmeldiškas seksas; dėl ko visa tai, dėl meilės, dėl nelaimingos meilės be atsako, tik dėl jos gali išduoti trisdešimt tris kartus, žiūrėdamas į akis, bet niekada nelieka saldaus išdavystės džiaugsmo, lieka tik pagirios, tuštuma, turgus, agurkai... Kavinės pasikeitė, šiais laikais žmonės į kavines eina čilinti, atsipalaiduoti, anuomet į įstaigas, kuriose yra alkoholio, žmonės eidavo pasikeisti, jie virsdavo gyvūnais ir augalais, romieji monstrais, piktieji – dar piktesniais, moterys virsdavo menadėmis, vyrai kentaurais, nuolatinės šiurpios ir juokingos metamorfozės, bet ponas Nazonas nerašė apie turgų, tai draugas Kornelijus sakė, kad visi einame prekijo keliu, nors yra ir išminčiaus, ir kario kelias, Kornelijus, ką tik nudrožtu pieštuku iš šiugždančių pergamentų genantis neoklasicistinių eilių vėją į mūsų sielų bures, sumaniai kaitaliojantis išminčiaus ir prekijo kaukes, stebintis mus, šliaužiančius avinėlio vilnos kilimu sunkių medinių durų link, nes mes turime patekti į vidų, kad ištrūktume iš čia, kur vien tik turgus, kur vieni parduoda, kiti perka, paskui tie, kurie pirko, parduoda, o tie, kurie pardavė, verkia, vieni vagia, kiti gaudo, vieni žavisi, kiti pavydi, vieni stato, kiti griauna, o galiausiai turgus užsidaro ir lieka tik šiukšlės ir dulkės, turime patekti į vidų, kad išsinešdintume iš čia, arba turime išeiti, kad patektume į vidų, atgal, tokia genezė, tokia pabaigos pradžia.

 

Sigito Parulskio nuotr.

 

Pralekia elektrinis dviratis, kur aš, kokioje erdvės ir laiko dimensijoje, keturiasdešimt metų gyvenimo dykumoje, atrodo, nueita tiek kilometrų, o gal net nepajudėjau iš vietos, viskas tebuvo miražas, iliuzija, tik durys, kurių taip ir neišdrįsau atverti, prisimenu motorinį dviratį, anuomet tai buvo paauglių svajonė, prisimenu metais vyresnį paauglį, jis augino paršelius, būtų puiku, jeigu būtų auginęs ėriukus, čia pat ir Biblija, ir avinėlių tylėjimas ir avinų bliovimas, ir girti vienuoliai, ropojantys kilimais išklotu tuneliu medinių durų link, bet jis augino paršelius nuo tos akimirkos, kai kiaulė atsivedė didelę vadą, nes tėvas pažadėjo, kad vienas paršelis bus jam, tai yra – kai paršelius sukiš į maišus ir nuveš į turgų, kai juos parduos, pinigai už vieną paršelį atiteks jam ir jis galės nusipirkti motorinį dviratį, naują, su kuro baku, įtaisytu gale, po bagažine, bet kol paršeliai užaugo, kainos krito, ir tėvas jam nedavė pinigų net paprastam dviračiui, tuomet paauglys spjovė į viską ir išvyko mokytis į sporto mokyklą-internatą, iš pykčio taip mynė pedalus, kad galiausiai tapo sporto meistru, o paskui spjovė ir į dviratį, apsivilko valstybės tarnautojo uniformą ir susiliejo su minia, kuri avikailiu išklotu tuneliu ropoja medinių durų link, nesvarbu, kokios tai durys, kažkas pasakė, kad taip turi būti, nes reikia patekti į vidų, kad išeitum iš čia, kaip dainavo angelas Gabrielius.

Jeigu ilgai žiūrėsi į bedugnę, galiausiai pamatysi jos dugną, ir vargu, ar tas vaizdas tave nudžiugins, jeigu ilgai žiūrėsi į bedugnę, pamatysi bananą ir galbūt tapsi psichoanalitiku, jeigu ilgai žiūrėsi į agurką, prisiminsi vaikystę, ankstyvą paauglystę, dabar tas laikas atrodo lėtas ir klampus, viskas sulėtinta, ir negali suprasti, ar tai prisiminimai lėtėja, ar tiesiog anuomet niekas niekur neskubėjo, kažkas iš suaugusiųjų nuperka vyno, nors vietinėje priemiesčio parduotuvėje vyno parduoda ir vyresniems paaugliams, vynas obuolių, suaugusieji jį vadina vaisiuku, ir mes, paaugliai, jį vadiname vaisiuku, 98 kapeikos, iš butelio gerti nemalonu, bet dabar rugpjūtis, daržuose guli didžiuliai gelsvi peraugusių agurkų kūnai, jų niekas nerenka, niekas neskuba, laikas čia lėtas, prisirenkame didžiulių agurkų kūnų, paskui juos pjaustome per pusę, išskaptuojame vidurius, žalsvai geltoną, o gal gelsvai žalią pavandenijusią mėsą su visomis sėklomis ir keistomis pertvaromis, primenančiomis pentagramas, ir geriame vyną iš aukštų gelsvai žalių taurių, ir vyno skonis nepakartojamas (atmintyje jis neužregistruotas, neįrašytas, nėra galimybės atgaminti, galėčiau sugalvoti, bet nenoriu), o neseniai knygų mugės kuluaruose gražioji, šaunioji mokytoja pasakojo, kad jaunystėje vyrai gerdavo šampaną iš jos batelio, bet man vaizduotėje kažkodėl iškyla moteris, avinti didelius agurkus, daug girtų moterų, ant jų pėdų ir plaštakų – agurkai, ir jos visos šliaužia avikailiu išklotu tuneliu medinių durų link.

 

Sigito Parulskio nuotr.

 

Vaikystėje tave kažkas lipdo, daro iš tavęs žmogų, jaunystėje jau pats save lipdai ar bent jau manai, kad kuri savo gyvenimą, o senatvėje mėgini nusiplėšti tai, ką prie tavęs prilipdė kiti ir ką pats priklijavai, nors priklijuota kreivai, ne vietoje, be reikalo, kartais kutena, ima juokas, kartais tai, kas prilipinta, nukrenta be jokių pastangų, o kartais taip skausminga, kad, atrodo, nusiplėši dalį savęs, išlupsi akį ar nusipjausi ausį, ir vis tiek neatplyšta, viskas lieka kaip buvę, nes prilipo mirtinai.

Kelionė per atminties vandenis kerinti ir kartu šiurpi, išgyveni viską, ką tareisi užmiršęs, niekas nepražuvo Letos vandenyse, vėl patiri gėdą dėl neišmoktos pamokos, vėl geidi mergaitės, kuri ne tavo nosiai, tavo draugas vėl trenkiasi į stulpą ir ištiktas komos miršta pragulėjęs savaitę, ir taip be paliovos... O jeigu pavyksta prisiminti ką nors malonaus, nejauti beveik nieko, tarsi maistas be druskos ir prieskonių... Blogio manieros prastos, bet skonis geras...

Sugrįžęs iš visur numirsiu vienas... Jeigu gerai įsižiūrėsi, gali net grafiškai matyti, kaip visi tavo ryšiai su pasauliu „sugrįžta“ į tave, visos tos voratinklio gijos susiveja atgal, apvynioja tave kaip siūlai, tampi didelis kamuolys, kuris netrukus virs liepsna ir pelenais kartu su ugninėmis salamandromis.

 

Sigito Parulskio nuotr.

 

  Visi voro tinklai, kuriuos jis numezgė per gyvenimą, staiga grįžta į jį, ir voras sprogsta kaip petarda... Visi prisiminimai, visi gyvenimo įvykiai staiga grįžta į smegenis, ir jos ištykšta kaip į sieną mestas pernokęs agurkas. Jis mirė partrenktas savo gyvenimo... Sėdi prie savo lavono, aplipusio riebiomis kirmėlėmis, rankioja jas ir kemša į burną, ryja savo paties nuodėmes, nors nuodėmės gyvenimo turguje neturi jokios vertės.

Kaip buitiška, turgus, siūlai, agurkai, o kurgi Odisėjas, kur Jasonas, kur laivai ir audros, kur bangos ir gelmės, braškantys stiebai ir plyštantys raumenys, o jeigu taip:

Kai po visų kelionių kūno laivas galiausiai trenksis į aštrias pabaigos uolas, sugrįšiu iš visur, būsiu atšauktas kaip ambasadorius iš visų gyvenimo institucijų, iš visų svajonių, geidulių, iš visų prisiminimų, iš visų lankytų ar sapnuotų vietų, iš gyvenimo turgaus su aukso vilna ar be jos (žinoma, kad be jos), pro raudonas ar juodas duris (spalva neturi reikšmės, nes durys vis tiek pavogtos), ir ne su girtų vienuolių minia, ir ne menadžių šokio sūkuryje, ir bus nesvarbu, kaip tai atrodo kitiems, nes viskas susitraukia į vieną mažytį tašką, tokį mažytį, kad jau nebematomą net pro galingiausią visatos mikroskopą su juodųjų skylių lęšiais, apdrabstytais Paukščių Tako išmatomis.

 

Tekstui turėjo įtakos progresyviojo roko grupės „Genesis“ kūrinys „Carpet Crawlers“.