Povilas Girdenis. Kulkozo laike (III)

 

Gorbačiovybė

„Persitvarkymai parėjo, – laukdamas autobuso 1986-ųjų vasarą išgirdau stotelėje stoviniavusio vyriškio balsą, – paskelbtas naujas partijos kursas nuo valstybinės prie naminės!“ Linksmo, kiek kauštelėjusio, sprendžiant iš išvaizdos ir bandymo tuomečiams biurokratams būdingu stiliumi laužyti liežuvį bendrine lietuvių kalba, ne kaimiečio žodžiai tiksliai atspindėjo 1985 m. vasarą prasidėjusios antialkoholinės kampanijos atmosferą. Valstybinė-parduotuvinė degtinė virto deficitu, užtat ir anksčiau virta naminė, nepaisant griežtų įstatymų, pasipylė lyg iš gausybės rago. Gauti jos paprasta nebuvo, nes ir virėjai, ir pardavėjai pasidarė atsargūs ir svaiginantį skystimą pardavinėjo tik pažįstamiems pirkėjams. Vieną atokiau gyvenusią šimtametę bobulenciją, atsisakiusią parduoti gėrimų nepažįstamiems, kompanija jaunuolių skaudžiai nubaudė. Vienas apsivilko vestuvinį-bažnyčinį kostiumą, pasirišo šlipšį, kiti du ar trys – paradines dar nelabai išaugtas sovietinių karių uniformas. Bene ta silpnaregė bobžna atskirs, kieno tos uniformos. Apsimetę inspektoriais linksmuoliai konfiskavo iš senutės labai padorų kiekį velnio lašų. Galbūt tai buvo pasaka, tačiau būrelis dvidešimtmečių svaiginosi kelias savaites kvatodami ir visiems pasakodami apie savo naktinį reidą kaskart su įdomesniais pagražinamais.

Sunkesnės dienos atėjo traktorininkams, nes automobilių inspekcija juos puldinėjo ir skalpavo be gailesčio, griežčiau buvo laikomasi darbo saugos ir kituose darbuose. Tikrintojai galėjo užgriūti bet kurią minutę, todėl brigadininkas kaip pratrydęs blerbdavo motociklu, uoliai kontroliuodamas, ar vyrai nemojuoja šakėmis kauštelėję. Atsargiau elgėsi ir didieji rūgšto pieno mėgėjai.

Miestelyje atsirado iki tol neregėta naujovė – „Gorbačiovo alaus“ – didesniuose miestuose įprasta duonos giros statinė. Festivaliai tapo bealkoholiai, šeimos šventės neapsieidavo be keblumų. Kumėčyne vykusias vestuves netikėtai aplankė milicija. Už gausiai gertą nelegalią naminę, už tai, kad su spangstančiais suaugusiais buvo daug vaikų, o kai kurie nepilnamečiai taip pat vartojo svaigalus, šventės organizatoriai turėjo sumokėti nemažą piniginę baudą. Visas kaimas aiškinosi, kas galėjo taip bjauriai įskųsti, numanė skundiką, planavo surenti prakeiktam skaržylai skaudžią akciją, tačiau neišdrįso. Matyt, prisibijojo, kad tas gyvatė ir vėl pasiskųs milicijai.

Reikėtų pripažinti, kad keistų, neprotingų perlenkimų ir kuriozų kupinais gorbačiovinės blaivybės arba gorbačiovybės metais kulkozninkai gyveno pačius geriausius laikus. Dirbo daug, bet jau ir uždirbdavo padoriau, daug kas atsinaujino prieštvaninius baldus, kukliose trobose pasidarė remontus. Apsukresni prasimanydavo dailesnių, firminių drabužių, o patys apsukriausieji nusipirko arba savo vaikams įtaisė žigulius, moskvičius ar bent kokius motociklus.

 

Transporto priemonės

Senas, klasikinis dvikinkis vežimas išsilaikė per visą kulkozmetį ir buvo viena svarbiausių bei patikimiausių transporto priemonių. Vežimu buvo galima dardėti per rudeninius purvynus, važiuoti miškais, pievomis ir sunkiai pravažiuojamais keliukais, kuriuos vargu ar įveiktų net ir galingi visureigiai. Ratų tratėjimo garsumas, važiavimo tempas atspindėdavo vadeliotojo nuotaiką. Jeigu ratai trata vidutiniu garsumu, o arkliai kinkuoja įprastu greičiu – tai ir reikalai juda įprasta vaga. Jeigu girdėti triukšmingas tratėjimas ir vežimas lėkte pralekia – aišku, kad arba atsitiko nelaimė, arba atlėkė kokia nors naujiena. Minėtu archajinio autopiloto atveju, kai arkliai parkeliaudavo namo vilkdami vežimą su nulūžusiu gaspadoriumi, vežimas judėdavo tyliau ir lėčiau, nei įprasta.

Ne vienas traktorininkas, kombainininkas ar sunk­vežimio vairuotojas valdišką transportą naudojo kaip savo asmeninį. Niekas tokio naudojimo nelaikė pikt­naudžiavimu, todėl traktoriai ir kombainai vakarais ar savaitgaliais birbdavo privačiuose aruose.

Ypač populiari ir patogi kaimo susisiekimo priemonė buvo brolių latvių gamintas motorinis dviratis. Mielų pavadinimų šis geležinis kumeliukas turėjo velniškai daug: bezdukas, birbaklietas, blerba, blerbalas, kliurkalinka, kliurkė, maklerka, motorinka, motopyr­da, parakinis, parplys, plerpa, purškus, šiknakratė, šiknapurtė, šiurpas ir t. t. Mūsų apylinkių gyventojai dažniausiai vadino makapliešu arba byrbyne.

Kažkuris vyriškis turėjo motorolerį, meiliai vadintą kiaulele, brigadininkas ir dar keli kaimiečiai blerbindavo motociklus, pagyvenęs elektrikas atvažiuodavo mopedu „Verchovina“, o automobilis – senutėlis žalsvas moskvičius stovėjo vienam vieninteliam kieme nepajudėdamas iš vietos, kol vieną dieną buvo iškilmingai parduotas.

 

Povilas Girdenis. Kulkozo laike (III)
Moskvičius kolūkinėje gyvenvietėje, kokias kai kurie Žemaitijos kaimiečiai vadindavo grupinėmis. LYA, f. 16895, ap. 1, b. 39, l. 11-1

 

Būtinoji griūtis

Kai po ilgesnės pertraukos aplankiau kaimą pasibaigus kulkozo laikui, seni žiguliukai ar pagyvenę, bet dar padoriai važiuojantys vakarietiški automobiliai stovėjo kas antram kieme. Mašinėles – kaip žemaičiai vadina lengvuosius automobilius – turėjo ne vienas šį tą dirbęs ar paveldėtas žemes pardavęs kaimietis, tačiau kadaise nepasiekiama, rožine svajone buvę automobiliai nekėlė didelio džiaugsmo. Nuotaiką temdė 1990–1992 m. įvykiai.

Prasidėjus gorbačiovinėms reformoms, miestuose pradėjus kurtis kooperatyvams, darbštesni kulkozninkai tikėjosi dar padoriau prasigyventi. Sklido gandai, kad valdžia pagaliau leis turėti ne kelias dešimtis arų, o net kelis hektarus. Žmonės palankiai pasitiko Sąjūdį, nors kiti ir skersai žiūrėjo į uoliais katalikais tampančius partinius ar trispalvėmis mojuojančius vakarykščius komjaunimo veikėjus. Vyresniems valdžios keitimasis nebuvo didelė naujiena. Konstatavę, kad stojasi Lietuva, atsargiai pasvarstę „kažin, kas dabar bus“, jie tęsė kasdienius darbus, vakarais kiek daugiau laiko praleisdami prie televizorių, atidžiau klausydamiesi radijo imtuvų ir sklaidydami laikraščius. Viena naujovė vijo kitą, miestiečiams kenčiant blokados nepriteklius ir kovoje už nepriklausomybę demonstruojant tvirtą stuburą, kaimuose vyko kulkozų griūtis.

Didžiausi sovietinės-kolūkinės santvarkos nekentėjai, ištisus dešimtmečius keikę kvailai dirbusią, amžiams prakišusią valdžią, svajotojai apie kelis ar kelias dešimtis hektarų savos žemės, pajuto, kad kažkas vyksta ne taip. Prakeikti kulkozai griuvo žaibiškai, bet kitaip, nei daugelis tikėjosi. Vakarykščiai duonos augintojai, nenuilstantys žemdirbiai, šaunieji kolūkiečiai, kurių portretai ištisus dešimtmečius kabojo miestų ir miestelių garbės lentose, apie kuriuos televizija kūrė tegul ir pagražintus, bet šviesius dokumentinius filmus, o jų darbo laimėjimų vardijimu prasidėdavo informacinės televizijos ir radijo laidos, staiga tapo mažaraščiais mužikais, nė trupučio nesusigaudančiais valstybės reikaluose, pripratusiais vogti, nesugebančiais dorai dirbti parazitais, savo galvomis galvoti nepajėgiančiais prasčiokais ir net stribų palikuoniais. Pabandę pakovoti už savo teises visiems laikams užsitarnavo dar ir žeminantį runkelių titulą.

Keliuose hektaruose ūkininkauti nebuvo prasmės, iš kažkur pradėjo dygti buvę žemių savininkai, pasipylė visokios išmokos, kompensacijos, pašalpos ir dar velniai žino kokios naujoviškos makliorstvos, dėl kurių pulkai žmonių nedirbdami prasimanydavo lėšų maistui bei pigiam falsifikuotam alkoholiui. O šis liejosi visiškai laisvai. Žmonės gėrė tokiais kiekiais, kad, atrodė, nori nusigerti negyvai.

„Brazdauskis sustabdys šitą burdaką ir atstatys kulkozus“, – žemaitišku stiliumi kraipydamas nostalgijon linkusių žmonių mėgto politiko pavardę tikėjosi dėdė, džiaugdamasis 1992 m. Seimo rinkimų rezultatais. Visą gyvenimą keikęs ruskio valdžią, dėl kiekvienos vagos su kaimynais įnirtingai kovojęs, uoliai savo aruose triūsęs žmogus, netikėtai pradėjo ilgėtis nelemtų kulkozų.

Nieko tie brazdauskiai neatkūrė, neatstatė, kaip atrodė jų gerbėjams, išdraskytų fermų, nenubaudė draskymo kaltininkų. Skausmingai pratinosi žmonės prie pasikeitimų, ne vienam pradėjo atrodyti, kad kulkozo laike viskas buvo paprasčiau, suprantamiau, patogiau ir daug geriau.

 

Skausminga operacija

Didžioji dalis nuosekliausių kolūkinės santvarkos priešininkų, patyrusių ar bent regėjusių tarpukario Lietuvos valstiečio ir ūkininko gyvenimą, iškeliavo amžinybėn nesulaukę permainų laikotarpio. Būtinosios griūties sunkumai labiausiai prislėgė žmones, gimusius, subrendusius, pradėjusius dirbti ir savarankiškai gyventi kulkozo laike ir neįsivaizdavusius, kad gali būti kitaip.

Darbo daug, bet niekas netrukdė jį atlikti paviršutiniškai. Atlyginimai mažoki, bet ne nuodėmė šį bei tą parsitempti namo ir taip sumažinti išlaidas. Galima pachaltūrinti po darbo, o pertvarkos metais net ir darbe papildomai užsikalti ilgiau padirbėjus. Parduotuvėse prekių trūko, bet atsirasdavo apsukrių pažįstamų, padėdavusių gauti to, ko reikėdavo. Ir taip toliau...

Dėl griūvančio įprasto gyvenimo netikėtai užklupusi laisvė daug kam pasirodė nesaldi. Atgimstančios Lietuvos politikai patys neardė fermų pastatų, po plytą jų neišnešiojo, tačiau vieną ar kelis svarbius žingsnius praleido. Gal naiviai tikėjo ar apsimetė tikintys, kad darbštūs, žemę mylintys žmonės džiaugsmingai pasitiks staigų krauju bei tremtimis įkurtų kolūkių naikinimą ir tuojau pat pradės produktyviai darbuotis, civilizuotai, racionaliai, vakarietiškai ūkininkauti. Realybė pasirodė kitokia. Neverta nei stebėtis, nei baisėtis, nei piktintis, kad su žlugusia santvarka susigyvenę žmonės ir jų vaikai iki šiol su nostalgija prisimena gyvą, judrų, daug kam ir net linksmą kulkozo laiką, kai kaimai knibždėjo lyg skruzdėlynai, kai birbė šieną, šiaudus bei pašarus vežioję traktoriai, o iš karvidžių nustatytu laiku atsklisdavo karvių melžimo aparatų dūzgimas.

Daug buvusių kulkozninkų, dirbančių pas prakutusius ūkininkus, pakeitusių kvalifikaciją ir perėjusių į gamybos sektorių ar paprasčiausiai gyvenančių ir išgėrinėjančių už kompensacijas, pastaruoju metu beveik viskuo nusivylė ir piktai į viską spjovė. „Aš – ne žmogus, aš – runkelis, man galvoti draudžiama!“ – atkirs ne vienas, jei išdrįsite paklausti, ką mano apie dabartinę Lietuvos padėtį. Neina jie į rinkimus, o jeigu ir nueina – tai piktybiškai balsuoja „ant durniaus“. „Jeigu kas nors man pasiūlys ant butelkos bent keletą eurų – parduosiu tą sušiktą savo balsą nemirktelėjęs!“ – šiurkščiai, bet sąžiningai pareiškė vienas kauštelėjęs ekskulkozninkas.

Lengva numoti ranka, atsainiai leptelint „Ko gi daugiau norėti iš prasigėrusių runkelių?“, tačiau ar turime teisę smerkti ir niekinti šiuos žmones? Tegul ne per daug išprususius, tegul kadaise patingėdavusius, pagirtaudavusius, pasukčiaudavusius. Nesiimsiu nei teisti, nei teisinti, tačiau paneigti, kad daug padorių žemdirbių tapo aplinkybių aukomis ir patyrė didelę skriaudą – neįmanoma. Sovietų Sąjunga turėjo žlugti, santvarka turėjo keistis, kolūkiai turėjo išnykti, išpūstos žemdirbystės apimtys – mažėti. Įvyko tai, kas buvo neišvengiama, ir neverta kelti klausimo, ar kas nors galėjo būti kitaip. Neverta ieškoti kaltų, piktintis nepriklausomybės aušroje klydusiais politikais, godžiais pirmininkais, agronomais, fermų vedėjais ir kitais kolūkinės administracijos atstovais, šia diena gyvenusiais, nuo mažens savarankiškai problemų spręsti neišmokusiais, permainų laikotarpiu palūžusiais, kulkozo laiko kaimiečiais. Tik liūdna, kad būtinoji griūtis buvo panaši į skausmingą chirurginę operaciją be anestezijos. Arba su vienintele, labai abejotina anestezija... alkoholine.

 

Kai neima miegas

Dėl patogios geografinės padėties atgijusiame, į priemiesčio privačių namų rajoną virstančiame kaime apsilankau kasmet. Kai su pussesere ir jos vyru iki vėlumos užsisėdėjus prie stalo, apšnekėjus dabartį, prisiminus praeitį, atgulus į lovą neima miegas, kartais pradedu skaičiuoti. Ne per tvorą šokančias ar per vartus žingsniuojančias avis, o amžinybėn iškeliavusius kaimo žmones.

 

Draugai