Rugpjūčio 28 d. M. Tomoniui būtų sukakę 80
tylios dienos
tylios šventės...
duok mums Dieve
išgyventi
M. Tomonis. „Tylus eilėraštis“ (1973 m. liepa)
Mindaugas Tomonis – poetas, filosofas, kovotojas už tiesą, atvirai ir sąžiningai skelbęs pažiūras, dėl atviru-mo ir tiesumo tapęs sovietinės sistemos auka. KGB persekiojimas, psichiatrijos ligoninė, civilizuotame pasaulyje netaikomi gydymo metodai, atvedę iki savi-žudybės, kurios aplinkybių ištirti nebeįmanoma, kaip nebeįmanoma ir vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar tikrai jis nusižudė.
KGB prie LSSR Ministrų Tarybos 2-os valdybos 1 skyriaus 1 poskyrio veiklos 1975 m. plano ištrauka. 1974 m. Lietuvos ypatingasis archyvas. F. K-41, ap. 1, b. 723, l. 122.
Saugumo akiratyje
Technikos mokslų kandidatas, Paminklų konserva-vimo instituto Chemijos laboratorijos vedėjas, dar mokyklos suole pradėjęs rašyti poeziją, domėjęsis filosofija, planavęs parašyti Lietuvos filosofijos istori-ją, M. K. Čiurlionio jubiliejiniams metams rengęs apy-braižą „Žinia“. 1971 m. buvo priimtas į Lietuvos SSR rašytojų sąjungos jaunųjų rašytojų sekciją, parengė du poezijos rinkinius. Tomo Kuršio slapyvardžiu pa-sirašyti eilėraščiai publikuoti „Tiesoje“, „Literatūroje ir mene“, „Poezijos pavasario“ almanache, išeivijos leidinyje „Metmenys“.
Gal dėl pastarosios publikacijos, gal dėl atitinka-mą informaciją saugumui teikusių kolegų ar pažįsta-mų uolumo, pateko į KGB akiratį. Šios įstaigos veiklos plane numatyta stebėti ir tikrinti antisovietinius ir na-cionalistinius pasisakymus skleidžiantį M. Tomonį, ku-ris 1973 m. liepos 12 d. bandė apsilankyti JAV ambasa-doje „neva norėdamas pasidalinti patirtimi kultūros paminklų konservavimo klausimais“1. Visiškai pagrįsti M. Tomonio įtarimai, kad saugumas juo domisi, kad yra sekamas, kad namuose gali būti įrengta klausy-mosi aparatūra ir t. t., vėliau taps jam diagnozuoto sveikatos sutrikimo – paranoidinio sindromo – simp-tomu bei psichinės negalios įrodymu.
Monumento „Tarybinei armijai – išvaduotojai“ atidarymas Kryžkalnyje. 1972 m. rugsėjo mėn. kino žurnalo „Tarybų Lietuva“ Nr. 29 „Kryžkalnio lietuvė“ (1972 m.) kadras.
Tikras inteligentas
M. Tomonio bičiulis Algirdas Patackas šiurpia savi-žudybe gyvenimą baigusį draugą pavadino pačiu tikriausiu inteligentu, akcentuodamas, jog inteligen-tas – ne tas, kuris daug žino, o tas, „kuriam skauda“. Ne vien iš ideologiškai nepriekaištingų vadovėlių ir komunistiniam režimui lojalių mokslininkų studijų Lietuvos istoriją išmaniusiam M. Tomoniui skaudėjo. Skausmą didino nuolat girdimas sovietinių propagan-distų melas, brutali sovietų valdžios ateistinė politika. Daugelis to meto inteligentų buvo išmokę tam tikras žaidimo taisykles ir dieną rėžė partiją bei darbo liau-dį šlovinusias liepsningas kalbas, o vakare klausėsi „Amerikos balso“, patyliukais keikdami valdžią ir jos vykdytą politiką. M. Tomonis buvo kitoks. Savo pažiū-ras jis skelbė tiesiai ir atvirai.
Buvusi Vilniaus psichoneurologinė ligoninė (dabar – Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras). 2020 m. rugpjūčio mėn. Povilo Girdenio nuotrauka.
Grūto parke stūksantis sovietinei armijai skirtas paminklas „Kryžkalnio motina“, arba „Kryžkalnio lie-tuvė“, tapo paminklų konservavimo specialisto kan-čių kelio pradžia. M. Tomonis kategoriškai atsisakė vykti į komandiruotę tikrinti prieš porą metų pastaty-to monumento būklę. Paminklų konservavimo insti-tuto vadovybei 1974 m. balandžio 5 d. išsamiai išdės-tė atsisakymo priežastis: „Nepripažįstu dabartinio Lietuvos statuso, mano giliu įsitikinimu, kiekvienas sąmoningas pilietis privalo visu savo gyvenimu siek-ti, kad pažangos labui būtų taisomos tiek kiekvieno asmeniškos, tiek ir visos valstybės mastu padarytos klaidos. Nepasmerkus ir pilnai neįsisąmoninus pra-eities klaidų, neįmanoma kurti ateities. (...) Prisidėti prie Lietuvos valstybingumą panaikinusių ir sukėlusių tiek neteisybės įvykių įamžinimo laikau neįmanoma.“
Svarbiausiomis praeities klaidomis M. Tomonis va-dino neteisėtą Baltijos šalių įjungimą į SSRS, J. Stalino laikų represijas, masinius Lietuvos gyventojų trėmi-mus. Pasiaiškinime darbovietės vadovybei akcenta-vo, kad pirmiausia būtina pastatyti memorialinius pa-minklus sovietinio teroro aukoms. Taip pat pareiškė, kad turi būti realiai garantuota SSRS respublikų teisė atgauti pilnavertišką valstybingumą per visuotinį re-ferendumą ir įvedus daugiapartinę sistemą, panai-kinta „naujo asmenybės kulto laikotarpio atsiradi-mo grėsmė“. Pasiaiškinimas baigėsi tokiais žodžiais: „Pasaulinis pažangos procesas reikalauja nuolatinio socialistinių šalių bendrijos demokratėjimo, spartaus žengimo į priekį visose gyvenimo srityse. Nebus įma-noma įgyvendinti visuotinės socialistinės – komunis-tinės visuomenės idealo, jei šią santvarką sukūrusios valstybės neturės didelio autoriteto, negarsės visa-me pasaulyje žmogaus teisių gerbimu, tolerancija skirtingoms nuomonėms, rūpestingu atsižvelgimu į jas, kilnumu ir teisingumu.“2
Dokumentas negalėjo likti nepastebėtas. Vienų šaltinių teigimu, M. Tomoniui ignoravus sovietų armi-jos karinio komisariato šaukimą į mokymus, kitų – at-vykus į karinį komisariatą pasitikrinti sveikatos, buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę.
Sovietinės psichiatrinės ligoninės pacientai (1970‒1990 m.). Sovietų Sąjungoje plačiai taikytas komunistiniam režimui nepalankių asmenų skelbimas psichiniais ligoniais ir buvo imamasi priverstinio gydymo psichiatrinėse ligoninėse.
Besimptomė psichikos liga
Pastaruoju metu kiek nuvalkiotas terminas „besimp-tomis“ tinka apibūdinti Vakarų pasaulyje nepripažin-tą sovietinių psichiatrų „atradimą“ – vangios eigos ar tiesiog vangią šizofreniją. Jokiais akivaizdžiais po-žymiais nepasižyminti, nepastebima ir nejuntama, vangiai slenkanti liga, kurios nepastebimus simpto-mus buvo galima įžvelgti kiekvieno kitaip mąstančio žmogaus sąmonėje, išpopuliarėjo Sovietų Sąjungo-je. Liūdnai pagarsėjusios diagnozės tėvo Andrejaus Snežnevskio ir jo šalininkų pozicija buvo aiški: tik nestabilios psichikos žmonės gali smerkti ar aštriau kritikuoti humanišką SSRS socialinę-politinę sistemą, reikšti nepasitenkinimą tobuliausia pasaulio santvar-ka, platinti liguistas idėjas apie kažin kokių reformų būtinumą, pagaliau atsisakyti ramaus ir sotaus gyve-nimo dėl keistų, abejotinų įsitikinimų.
Kadangi po Stalino mirties Sovietų Sąjunga iškilmin-gai trimitavo pasauliui apie pagarbą savo piliečių sąži-nės laisvei ir žmogaus teisėms, nemažai daliai XX a. 7 ir 8 dešimtmečių disidentų gulago barakus pakeitė teismi-nės psichiatrijos institutų bei psichiatrijos ligoninių pala-tos. Žlugus SSRS, beveik visi jie buvo pripažinti sveikais.
Pogrindiniame leidinyje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ Nr. 19 paskelbta žinutė apie priverstinį Mindaugo Tomonio patalpinimą į Respublikinę Vilniaus psichiatrinę ligoninę (1975). LYA. F. K-1, ap. 46, b. 1700, l. 18.
Tūkstančiai prieš totalitarinį režimą protestavusių asmenų, išvykti iš komunistinio rojaus ketinusių pilie-čių, socialistinės santvarkos kritikų ar tiesiog nepabū-gusių atviriau reikšti nuomonę žmonių patyrė tikriau-sią sovietinės psichiatrijos pragarą: insulino injekcijų sukeltas komas, siaubingą sulfozino, aminazino ir kitų preparatų šalutinį poveikį, tramdomuosius marškinius, fiksavimus prie lovų ir kitas sanitarines represijas. Josi-fas Brodskis, kuriam taip pat teko būti šios srities pa-cientu, psichiatrijos ligoninę laikė baisesne įstaiga už kalėjimą, kadangi kalėjime visada yra bent šioks toks apibrėžtumas – bausmės atlikimo terminas, o bepro-tnamyje žmogus praranda bet kokias viltis ir tampa vi-siškai priklausomas nuo gydytojų ir sanitarų savivalės.3
Dideles medikamentų dozes M. Tomonis turėjo iškęsti dėl ligos, kurios pagrindiniai požymiai – nor-malios mąstančio žmogaus savybės. Epikrizėje var-dinami tokie simptomai kaip domėjimasis idealistine filosofija, materialistinės pasaulėžiūros teiginių atme-timas, siūlymai pertvarkyti socialistinę santvarką taip, kad Vakarų ideologai neturėtų peno antikomunistinei propagandai. Psichinės ligos požymiais laikomi reika-lavimas statyti paminklus nukentėjusiems nuo stali-ninių represijų, Lietuvos atsiskyrimo nuo SSRS idėjų propagavimas, mistinio turinio eilėraščių rašymas, G. W. F. Hegelio ir I. Kanto veikalų studijavimas ir net tikėjimas Dievu.
Ligos istorijoje atkreiptas dėmesys ir į vadinamąjį paranoidinį sindromą, teigiama, kad „1972 m. M. To-monis pradėjo kalbėti, kad jį seka, kad namuose paslėpta [klausymosi] aparatūra“4. Tai būtų galima lai-kyti gana rimtais požymiais, tačiau KGB dokumentai įrodo šių įtarimų pagrįstumą. Verta paminėti, kad anuomet panašaus paranoidinio sindromo buvo ka-muojama ne viena inteligentų šeima, kalbėjusi apie nuolatinį sekimą, saugumo bylas, butuose įrengtą klausymosi aparatūrą ar pokalbių klausymąsi, naudo-jant buitinę techniką (telefono aparatą) ir, kilus rim-tesnėms politinėms diskusijoms, skubiai persikraus-tydavusi iš svetainės į virtuvę ir kuo storesne pagalve uždengdavusi telefono aparatą.
LSSR prokuratūros nutarimas nekelti baudžiamosios bylos dėl Mindaugo Tomonio savižudybės fakto. 1975 m. lapkričio 15 d. LYA. F. K-1, ap. 58, b. 47707/3, t. 7, l. 214‒215.
Tad galima drąsiai tvirtinti, kad visiškai sveikas, darbingas, mąstantis, kūrybingas, visą laisvalaikį poetinei kūrybai ir filosofijos studijoms pašventęs žmogus, už atvirą ir tiesų pažiūrų deklaravimą buvo uždarytas psichiatrijos ligoninėje ir priverstinai „gy-domas“ organizmą alinusiais, gal net ir psichiką žalo-jusiais preparatais, galbūt šiurkščiai terorizuojamas.
Vienas ligoninėje M. Tomonį lankydavęs bičiulis pasakojo, kad kartais gydytojai bei sanitarai tikrin-davo poeto ir filosofo psichinės sveikatos būklę, už-duodami vieną-vienintelį klausimą: „Ar vis dar manai, kad Lietuva 1940-aisiais buvo okupuota?“ Poetui sąži-ningai atsakius „taip“, būdavo suleidžiama dar viena siaubingas kančias, o kartais ir komą sukeldavusi in-sulino injekcija.5
Kvietimas vykdyti žmoniškumo revoliuciją
Po keturių mėnesių priverstinio gydymo išleistas iš ligoninės, bet privalėjęs nuolat joje lankytis dėl vais-tų injekcijų, M. Tomonis planavo susirasti kitą darbą. Pogrindžio spaudos teigimu, „KGB valia, prieš savo paties norą, jis turėjo grįžti į Paminklų konservavi-mo institutą, kur stropiai buvo sekamas kiekvienas jo žingsnis ir psichiškai terorizuojamas, faktiškai ne-duodant jam jokio darbo, neskiriant jokių užduočių, sudarant slogią atmosferą“.6 KGB darbuotojai tardė jo artimuosius, bendradarbius, pažįstamus, klausinė-jo apie privatų gyvenimą, kūrybą, santykius su kitais žmonėmis, gali būti, kad apklausiamieji buvo verčia-mi duoti parodymus jo nenaudai.
Nepaisydamas sudėtingos, labai nepalankios si-tuacijos M. Tomonis toliau tęsė savo kovą. Ateizmo muziejumi paverstos Vilniaus Švento Kazimiero baž-nyčios atsiliepimų knygoje 1974 m. gruodžio 29 d. ir 1975 m. sausio mėnesį paliko du įrašus, kritikavusius sovietų valdžios vykdytą politiką bažnyčios ir tikin-čiųjų atžvilgiu, smerkusius ateistinę propagandą. 1975 m. birželio 25 d. parašė laišką Lietuvos komunis-tų partijos Centro komitetui, kuriame kvietė vykdyti žmoniškumo revoliuciją: galutinai ištaisyti asmeny-bės kulto ir subjektyvizmo (Chruščiovo valdymo lai-kotarpio) klaidas, pagerbti stalinizmo aukų atminimą, sudaryti sąlygas Lietuvai ir kitoms SSRS respublikoms referendumo keliu atgauti valstybingumą, panaikinti antidemokratišką vienpartinę sistemą, baigti tikinčių-jų persekiojimą.
Mindaugo Tomonio žūties vieta. Nuotrauka iš: https://www.lietosfondas.lt/lt/mindaugo-tomonio-zuties-vietos-sutvarkymas-vilniuje
Antrą kartą į psichiatrijos ligoninę M. Tomonį at-vedęs ir, galima sakyti, jo likimą lėmęs laiškas baigėsi taip: „Vienintelis įėjimas pro rytdienos duris – gryna sąžinė, tikras teisingumas, nuoširdi neapsimetėliška meilė žmonėms.“7
„Vaikai, prašykite Deduko, kad jis pas jus apsigyventų ir padėtų mokytis ir gyventi“
Pirmosiomis antro M. Tomonio buvimo psichiatrijos ligoninėje dienomis nuo infarkto mirė jo motina. Iš li-goninės poetas išėjo apimtas apatijos, nuotaika buvo prislėgta. LSSR prokuratūros tardytojų užfiksuotuo-se M. Tomonio žmonos ir A. Patacko parodymuose pažymėta, kad pirmosiomis lapkričio dienomis jis at-rodė neramus, suirzęs, kalbėjo, kad gyvenimas jam yra pilkas ir niūrus, kad jam yra galvos vėžys ir jis pa-smerktas mirti.8
Pogrindiniame leidinyje „Aušra“ Nr. 2/42 paskelbto straipsnio „A. A. Mindaugas Tomonis“ ištrauka. 1976 m. vasario 16 d. LYA. F. K-1, ap. 46, b. 1683, l. 21.
Negalima atmesti versijos, kad psichiatrijos ligo-ninėje M. Tomoniui leistas paralyžiuojantis žmogaus valią ir sukeliantis polinkį į savižudybę preparatas.9 1975 m. lapkričio 5 d. namuose paliktoje piniginėje M. Tomonio tėvas rado raštelį: „Vaikai, prašykite De-duko, kad jis pas jus apsigyventų ir padėtų mokytis ir gyventi.“10
Iš Kauno į Maskvą vykusio traukinio mašinistas davė parodymus, kad 1975 m. lapkričio 5 d. vakare pastebėjo gulintį ant kelio žmogų, kuris galvą buvo padėjęs ant kairiojo bėgio, kad žmogus ant bėgių buvo pastebėtas 100–125 m nuo sąstato ir, nors trau-kinys buvo staigiai stabdomas, dėl pernelyg mažo atstumo nebuvo galimybių neužvažiuoti ant gulinčio žmogaus.
Teismo medikai nustatė, kad mirtis ištiko „dėl pil-no galvos atidalijimo nuo liemens kaklo I slankstelio srityje“, o visi sužalojimai „padaryti traukinio ratais pervažiuojant Tomonio kaklą, o taip pat suduodant smūgius traukinio dalimis į kitas kūno dalis“.11 LSSR prokuratūra atsisakė kelti baudžiamąją bylą dėl aki-vaizdžios savižudybės.
Mindaugo Tomonio knygos „Žinia“ (leidykla „Baltos lankos“) viršelis, 1995.
Kovotojas prieš komunistinį režimą Antanas Ter-leckas atvirame laiške SSRS KGB pirmininkui Jurijui Andropovui tvirtino, kad po 1975 m. lapkričio 10 d. įvykusių M. Tomonio laidotuvių vienas čekistas jam pagrasino: „Susidorosime ir su tavimi“12, leisdamas suprasti, jog su poetu susidorota.
Sunkoka patikėti, kad M. Tomonį nužudė kokie nors KGB samdyti žaliūkai. Neblogai prognozuoti pasekmes ir skaičiuoti ėjimus į priekį sugebėję saugu-miečiai turėjo numatyti, kad pogrindžio spaudoje ir užsienio radijo minimo intelektualo žūtis sukels rezo-nansą, o gal net ir nemenką skandalą. Be to, psichiat-rijos ligoninėje nugydytas, nuolat stebimas ir seka-mas, apatijos apimtas poetas paskutiniais gyvenimo mėnesiais nebevykdė aktyvios veiklos ir nebebuvo pavojingas sovietų valdžiai. Net ir nepatikliai žiūrint į išlikusią teismo medicinos ekspertizės medžiagą, beveik akivaizdu, kad jis nebuvo pastumtas po pra-važiuojančiu traukiniu ar numestas ant bėgių, o pasi-traukė iš gyvenimo savo sprendimu. Tačiau neįmano-ma paneigti, kad jautrų, kūrybingą, mąstantį, tiesiai ir sąžiningai nuomonę reiškusį, sovietinę sistemą ašt riai kritikavusį poetą į savižudybę atvedė nuolatinis seki-mas, spaudimas jam ir jo artimiesiems, gydymai psi-chiatrijos ligoninėje.
1 Lietuvos ypatingasis archyvas, F. K-41, ap. 1, b. 723, l. 122.
2 „Signatarų namuose bus prisimintas kovotojas už Lietuvos laisvę M. Tomonis“. alkas.lt/2015/11/03/signataru-namuose-bus-pri-simintas-kovotojas-uz-lietuvos-laisve-m-tomonis/.
3 „Kaip gydyti kitaip mąstančius“, arzamas.academy/materi-als/1168.
4 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47707/3, l. 210–211.
5 Dokumentinis filmas „Baltas paukšti, tu sugrįžki...“ (1990–1991, rež. Bronius Morkevičius). https://www.youtube.com/wat-ch?v=mGXjBEES7G0
6 „Aušra“, Nr. 2 (42).
7 „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, Nr. 20.
8 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47707/3, l. 204, 208.
9 O. Voverienė. Meteoru sušvitęs Mindaugas Tomonis (1940–1975), alkas.lt/2020/03/18/o-voveriene-meteoru-susvites-mindau-gas-tomonis-1940-1975/#more-426830.
10 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47707/3, l. 214.
11 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47707/3, l. 212–215.
12 LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1703, l. 44.