Povilas Girdenis. V. P. Bložė: „Taip ir neteko ragauti tėvo daryto vyno...“

Vytautas P. Bložė skaito eilėraščius iš poezijos rinkinio „Iš tylinčios žemės“, 1966 m. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 16, ap. 1, b. Nr. 13, l. 1.

Vytautui P. Bložei vasario 9 d. būtų suėję 87-eri. Viešojoje erdvėje pažymimas faktas, kad poeto tėvai buvo išvežti į Sibirą, todėl būsimam kūrėjui teko nutraukti mokslą gimnazijoje, o vėliau – sunkiai skintis kelią literatūroje, tačiau išsamesnės informacijos apie sovietų valdžios represijas V. P. Bložės šeimos nariams nėra.

Lietuvos ypatingojo archyvo saugomose poeto šeimos narių baudžiamosiose ir tremties bylose ryškiai atsispindi pokario metų sovietų valdžios represijos, vykdytos didžiajai daliai Lietuvos gyventojų. Baisogaloje gyvenusiai V. P. Bložės tėvo, vaistininko Petro Bložės šeimai teko patirti tai, ką pokariu patyrė tūkstančiai Lietuvos šeimų. P. Bložė buvo suimtas ir nuteistas 15 metų katorgos darbų, kalintas ypatingajame lageryje, kur 1953 m. spalį mirė. Jo žmona, poeto motina Marija Bložienė ir duktė Rožė Bložytė 1948 m. gegužę buvo ištremtos į Krasnojarsko sritį. R. Bložytei dar prieš tremtį teko patirti suėmimą, tardymus, kalinimą pataisos darbų lageryje. Sūnūs Vytautas ir Laimutis buvo įtraukti į asmenų, numatytų ištremti iš Lietuvos SSR teritorijos, sąrašus, tremties išvengė tik todėl, kad negyveno kartu su seserim ir motina.

Pirmoji Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) taikik­lyje atsidūrė Kauno universiteto Medicinos fakulteto studentė Rožė Bložytė, kuri 1945 m. kovo 24 d. buvo suimta, įtariant dalyvavimu antisovietinėje veikloje, kadangi ji asmeniškai pažinojo partizanus Vladą Kuročką ir Kostą Margevičių, bendravo su jais. LSSR NKGB Kauno skyriaus Tardymo poskyrio 1945 m. gegužės 27 d. nutarimu R. Bložytė „tolesniam bylos tyrimui“ buvo išsiųsta į SSRS NKVD Vorkutos-Pečioros pataisos darbų lagerį. Tyrimą vykdžiusiems tardytojams nesurinkus užtektinai įrodymų apie jos priklausymą pogrindinei „nacionalistinei organizacijai“, baudžiamoji byla nutraukta, o R. Bložytė 1946 m. gegužės 23 d. iš lagerio paleista.

V. P. Bložės tėvas ‒ Baisogalos vaistinės vedėjas P. Bložė 1946 m. sausio 15 d. buvo suimtas LSSR NKGB Kėdainių aps. skyriaus. Pagrindinė suėmimo priežastis ‒ saugumo surinkti duomenys apie tai, kad P. Bložė teikė pagalbą gink­luoto pogrindžio dalyviams, aprūpino juos vaistais, gydė sužeistus Baisogalos apylinkėse veikusio „Drąsučio“ būrio partizanus. Nagrinėjant bylą, buvo nustatyta, kad P. Bložė 1923‒1940 m. priklausė, sovietine terminologija, „fašistinei“ Lietuvos šaulių sąjungai, „sistemingai vykdė agitaciją tarp valstiečių ir šmeižė Sovietų Sąjungą“. 1941 m. pradžioje į Baisogalą atsikrausčiusių sovietinių „naujakurių“ Jefišovų šeima bylą nagrinėjusiems tardytojams pateikė liudijimus, kad P. Bložė pirmosiomis nacistinės okupacijos dienomis „priklausė baltųjų banditų būriui, bėgiojo su automatu ir šaudė raudonosios armijos karius“. Parodymai akivaizdžiai prasilenkiantys su realybe ir bet kokia logika, nes sunkoka įsivaizduoti pusamžį vaistininką „bėgiojantį“, šaudantį ir dar ‒ automatu: šio pobūdžio ginklai 1941 m. vasarą net elitinėse Vermachto divizijose buvo retenybė. Nepaisant liudininkų F. Jefišovo ir J. Jefišovos parodymų absurdiškumo, atsižvelgdamas būtent į juos, Vidaus reikalų ministerijos (MVD) kariuomenės Karo tribunolas paskelbė P. Bložei griežčiausią, faktiškai mirties bausmei prilygusį nuo­sprendį – 15 metų katorgos darbų.

SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1943 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 39 įteisinti, „fašistų talkininkams“ taikyti katorgos darbai buvo žymiai sunkesnė bausmė už kalinimą „įprastame“ GULAG’o pataisos darbų lageryje. Sovietiniai katorgininkai, saugomi ginkluotos sargybos, privalėjo dirbti sunkiausius fizinius darbus: kasti anglį, tiesti geležinkelius, statyti gyvenamąsias bei gamybines patalpas naudojant pasenusias, geriausiu atveju ‒ XIX a. technikos priemones; be jokių technikos priemonių, paprasčiausiais pjūklais, kirviais, kirtikliais kirsti mišką, skaldyti akmenis ir kt. Ka­torgininkams oficialiai buvo nustatyta viena valanda ilgesnė darbo diena negu kitų pataisos darbų lagerių kaliniams, kai nedirbdavo, jie buvo laikomi uždaruose, ginkluotos sargybos saugomuose barakuose, pirmuosius kalinimo metus buvo draudžiama susirašinėti su artimaisiais, už smulkiausius režimo pažeidimus taikytos ypač griežtos bausmės.

Sovietinių represijų sistemą detaliai analizavęs rašytojas, publicistas, istorikas Aleksandras Solženicynas, Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir pirmųjų pokario metų sovietinę-stalininę katorgą apibūdino kaip junginį viso, kas blogiausia lageryje, ir viso, kas blogiausia kalėjime. Veikale „Gulago archipelagas“ jis rašė: „Katorgininkai privalėjo dirbti po dvylika valandų be poilsio dienų (...). Jie dirbo apsupti konvojaus su šunimis, mušė juos kas tik netingėjo ir bakino automatais. Varydami į zoną, sargybiniai galėjo įsigeidę paleisti į koloną automato seriją – ir niekas nepareikalaudavo iš jų ataskaitos apie žuvusius. Nukamuotų katorgininkų koloną galėjai atskirti nuo paprastų kalinių – tokie leisgyviai, vos pavilkdami kojas, jie kiūtindavo į zoną. (...) Gyvenamojoje zonoje juos iškart suvarydavo į niekuomet nevėdinamą, be langų palapinę – ir tenai uždarydavo. Žiemą ten tvyrojo sudvisęs, drėgnas rūgštus tvaikas, kurio nepratęs žmogus nė dviejų minučių negalėjo iškęsti. Gyvenamojoje zonoje katorgininkai buvo dar labiau suvaržyti negu darbo zonoje. Nei į išvietę, nei į valgyklą, nei į sanitarijos skyrių niekuomet jų neleisdavo.“

1948 m. pradžioje sovietinė katorga buvo panaikinta, vietoj jos SSRS Ministrų Tarybos 1948 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. 416‒159ss „ypač pavojingiems valstybiniams nusikaltėliams“, t. y. už „tėvynės išdavimą“ pagal Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį nuteistiems politiniams kaliniams, pradėti steigti ypatingieji lageriai, kurių režimas beveik nesiskyrė nuo 1943‒1948 m. egzistavusios katorgos.

„Ozerlago“ (ypatingojo lagerio „Ozernyj“) kaliniai kerta mišką ir tiesia Taišeto-Lenos geležinkelį apie 1950 m. Vladimiro Ablamskio nuotrauka iš www.pribaikal.ru

Nors oficialiai pokario sovietinė katorga turėjo būti taikoma tik asmenims, „teikusiems pagalbą, vykdant susidorojimus su civiliais gyventojais ir belaisviais raudonarmiečiais“ ‒ realiai ji grėsė bet kuriam Vokietijos okupacinėje zonoje gyvenusiam asmeniui. „Bendradarbiavimu su vokiškaisiais okupantais“, „tarnavimu fašistams“ ir panašiais sunkiais nusikaltimais dažnai būdavo apkaltinti ir Irkutsko ar Norilsko anglies kasyklose, akmenų karjeruose ar kertamuose miškuose nuo bado, išsekimo, traumų, NKVD pareigūnų ir sargybinių savivalės mirė arba žuvo tūkstančiai žemdirbių, mokytojų, gydytojų, kurių vienintelis „nusikaltimas“ buvo tai, kad nacistinės okupacijos sąlygomis jie tęsė savo darbą: dirbo žemę, mokė vaikus, gydė. Dar daugiau žmonių ilgus metus nežmoniškomis sąlygomis kalėti arba mirti buvo pasmerkti, remiantis šmeižikiškais liudininkų parodymais. Melagingi parodymai, kuriuos vėliau net ir sovietiniai teisininkai pripažino prieštaringais, nulėmė tragišką Baisogalos vaistininko P. Bložės likimą. 1953 m. spalio 19 d. jis mirė Irkutsko srityje dislokuotame SSRS MVD „Ozernyj“ ypatingajame lageryje Nr. 7, kuriame kalinti asmenys buvo pačiais tikriausiais „pažangiausios pasaulio šalies“ vergais, nemokamai teikusiais miško medžiagą Taišeto ir Nižneudinsko medienos pramonės gamykloms, tiesusiais Taišeto‒Lenos geležinkelį arba po 10–12 valandų per parą mojavusiais kirtikliais akmens karjeruose. SSRS MVD I spec. skyriaus pranešimuose Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijai, P. Bložės mirties priežastis nenurodyta.

V. P. Bložės motina M. Bložienė ir 1946 m. vasarą iš lagerio grįžusi sesuo R. Bložytė nuo 1946 m. gyveno Kaune. Į saugumo pareigūnų akiratį jos vėl pateko 1948 m. balandį, pastariesiems rengiant pačią masiškiausią Lietuvos gyventojų trėmimo operaciją „Vesna“ (liet. „Pavasaris“), per kurią 1948 m. gegužės 22–23 d. į Buriatijos Mongolijos ASSR ir Krasnojarsko kraštą buvo ištremta apie 40 tūkst. gyventojų. Saugumiečiai prisiminė, kad gyvendama Baisogaloje ir dirbdama vaistinėje, M. Bložienė palaikė ryšius su partizanais, aprūpindavo juos medikamentais. 1948 m. gegužės 22 d. M. Bložienė ir R. Bložytė buvo ištremtos į Krasnojarsko kraštą, visas jų turėtas turtas ‒ konfiskuotas. Keistas, beveik mistinis, pačia blogiausia prasme ‒ unikalus sovietinis represinis organas ‒ SSRS MGB Ypatingasis pasitarimas, po ištrėmimo praėjus 4 mėnesiams ‒ 1948 m. rugsėjo 25 d. M. Bložienę „kaip nacionalistų rėmėją“, o R. Bložytę „kaip nacionalistų rėmėjos šeimos narę“ nubaudė neterminuotu ištrėmimu. Aštuonerius metus jos buvo priverstos gyventi Krasnojarsko srities Žemutinio Ingašo rajono Zavodovkos gyvenvietėje, dirbti chemijos ir medienos pramonės ūkyje.

Vytauto Bložės 1957 m. spalio 14 d. pareiškimas LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui dėl konfiskuoto turto grąžinimo iš tremties sugrįžusiai motinai. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. Nr. 3364/3, l. 66.

Tremties byloje pažymėta, kad M. Blo­žienės sūnūs Vytautas ir Laimutis „nuo tremties pasislėpė“. Jie abu buvo įtraukti į numatytų ištremti asmenų sąrašus, saugumo pareigūnams 1951 m. rudenį vykdant dar vieną Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operaciją „Osen“ (liet. „Ruduo“). Galima spėlioti, kokios priežastys lėmė, kad V. P. Bložė nebuvo ištremtas. Sovietų valdžia atsisakė 1956 m. rudenį iš tremties sugrįžusioms M. Bložienei ir R. Bložytei grąžinti tremiant konfiskuotą turtą, pripažino jas „pagrįstai ištremtomis“.

1965 m. vasario 4 d. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminė kolegija, peržiūrėjusi P. Bložės baudžiamąją bylą ir atlikusi papildomą tyrimą, pripažino lemtingus ir begėdiškai šmeižikiškus liudininkų Jefišovų parodymus „prieštaringais“, nustatė, kad P. Blo­žė 1941 m. vasarą Baisogaloje veikusiam „ginkluotų lietuvių buržuazinių nacio­nalistų būriui“ nepriklausė. Tačiau nusprendusi iš 1946 m. balandžio mėn. MVD kariuomenės Karo tribunolo nuo­sprendžio išbraukti priklausymo „baltųjų banditų“ būriui 1941-aisiais faktą kolegija pripažino, kad P. Bložė palaikė ryšius su partizanais, rėmė juos medikamentais, priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Apie pripažinimą neteisėtai represuotu negalėjo būti nė kalbos. Kolegija tik „perkvalifikavo“ nuosprendį ir... Sušvelnino bausmę iki 10 metų laisvės atėmimo ir panaikino ankstesniame nuosprendyje numatytą penkerių metų politinių teisių suvaržymą, pasibaigus įkalinimui, tarsi tai būtų turėję kokią nors reikšmę žmogui, kurio nuo 1953 m. spalio nebuvo tarp gyvųjų.

Šiek tiek keista ir kartu nuostabu, kad pro sovietinės cenzūros akis prasmuko šis 1966 m. išleistame poezijos rinkinyje „Iš tylinčios žemės“ publikuotas V. P. Bložės eilėraštis:

 

* * *

Tėvas darydavo vyną
ir dideliuos buteliuos
užkasdavo į žemę sode.

Ir metų metais vynas fermentuodavosi
tarp obelų ir vyšnių šaknų.

Paskui neliko tėvo.
Jį užkasė labai toli.
Vargu ar jis surado po žeme savo vyną,
kuriam dabar jau koks trisdešimt metų.

Niekas iš mūsų jo neieškojom.

Man taip ir neteko ragauti
tėvo daryto vyno.
Bet slapta viliuosi,
kad kada nors,
kai būsim visi po žeme,
mes susirinksim ragauti
naminio vyno.

Bus didelė puota,
kurioje tėvas pakels pirmąjį tostą
už visus gyvuosius ir mirusius.

Aš nusigersiu pirmas
ir verksiu,
verksiu,
verksiu,
kad niekad gyvam neteko ragauti
tėvo daryto vyno.

 

Arvydas Anušauskas. „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais“. – V., 1996.

Vytautas P. Bložė. „Iš tylinčios žemės“. – V., 1966.

Liudas Truska, Arvydas Anušauskas, Inga Petravičiūtė. „Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940–1953 metais“. – V., 1999.

Aleksandras Solženicynas. „Gulago archipelagas“. – V., 2009.

Mark Solonin. „Birželio 22-oji. katastrofos anatomija“. – V., 2010.

„Система исправительно трудовых лагерей в СССР 1923–1960“. – Москва, 1998.

Денис Шкаревский. „О применении каторжных работ военными трибуналами в СССР (1943–начало 1950-х гг.)“, отрасли-права.рф/article/9315.