Veliuoniškis Stasys Mikšta (1918–2001) priklauso kartai, kuri gyveno dviejose valstybėse ir kariavo dviejose kariuomenėse. 1940 m. kovo pirmą dieną pašauktas į Lietuvos kariuomenę, po keturių mėnesių jau buvo sovietinės armijos gretose. Su ja nuo Pabradės poligono nuėjo, daugiausia pėsčiomis, iki Balachnos (Gorkio sritis), kur vykdant 1941 m. gruodžio 18 d. TSRS Gynybos komiteto nutarimą buvo formuojama 16-oji lietuviškoji šaulių divizija. O vėliau kautynės Kursko-Oriolo lanke, tada žygiai pėsčiomis ir traukiniu iki Lietuvos, mūšiai Klaipėdos krašte ir Kurše, grįžimas į tėviškę. Tarnavo eiliniu, būrio skyrininku, seržantu. Patyrė visus karo baisumus: buvo fronte, gydėsi Rusijos ir Lietuvos ligoninėse, kurį laiką buvo priverstas mokytis Podolės karo pėstininkų mokykloje.
1952 m. pradėjo rašyti atsiminimus. Rašė kelerius metus, paskui taip pat ilgai juos perrašinėjo į du storus sąsiuvinius. Užrašus nuo aplinkinių iki pat Atgimimo slėpė, vengė švenčių-minėjimų, apie karinę tarnybą pasakodavo tik namiškiams ir draugams. Būta dėl ko. Sovietiniais metais, kai buvo liaupsinami Raudonosios armijos žygiai, S. Mikšta išdrįso pasakyti, pirmiausia, žinoma, sau: „Fronte visko mačiau, tik nemačiau taip garbinamų vadų-herojų. Didvyriais laikiau visus, kurie uostė parako dūmus ir apgailėtinomis sąlygomis ėjo į mūšį.“
Jam buvo svetimos melagystės sovietinėse knygose apie 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos formavimą, komjaunuolišką ir partinę veiklą. Retas kuris anuomet būtų drįsęs taip prisiminti 1942-uosius: „Atėjęs naktį pulko vado pavaduotojas politiniams reikalams liepė pašaukti vyrus ir iš kitų kuopų. Kai susirinkom, jis išėmė iš portfelio anketas ir pasiūlė jas užpildyti. Tai buvo anketos stoti į Komunistų partiją. Žeminėje pasidarė mirtina tyla, vienas sagą krapštė, kitas vėl ką tai judino.
Politvadas ragino drąsiau, kas pirmas, norinčių nebuvo, susikišo anketas ir mus apleido.“
Lietuvą tapatina su gimtine ir mylimąja, kurią su jam būdinga ironija vadina „simpatija“. Gerai suvokdamas, kad jie, eiliniai 16-osios lietuviškosios divizijos kariai, yra tik pirmasis, pats negailestingiausias ir žiauriausias karo meto tramplinas, liudys: „Netoli Aleksiejevkos cerkvės žiemą buvo iškasta ilga ir gili duobė, kurią per žiemą užpildė lietuvių lavonai. Pavasarėjant ėjau pažiūrėti to kapo. Vaizdas šiurpulingas. Lavonai buvo sumesti į duobę tik apatiniais rūbais. Prie duobės jiems nuvilkdavo viršutinius drabužius, numaudavo „patinkas“ (batus, – V. G.) ir vailokus. Mesdavo į duobę iš viršaus, kaip pakliuvo, niekas čia jų neguldė ir netvarkė, šią operaciją atlikdavo naktį. Kiek jų čia buvo, sunku buvo suskaičiuoti. Duobė buvo pilna su didžiausiu kaupu, keli šimtai jaunų žmonių, daugiausiai mano pažįstamų Lietuvos kareivių, vieno likimo draugų.“
Ir po kelerių metų, jau pasibaigus karui, palygins: „Vieną dieną šukavome mišką, bet nieko neradome. Užtikome jų karių kapines. Tai buvo didžiulis žemės plotas viduryje miško. Savus jie laidojo tvarkingai eilėse, po vieną, kiekvieno galvūgalyje buvo pastatytas beržo stulpelis, kuriuos jungė skersinis kryžiaus, tai buvo bendra atminimo lenta.“
Atsiminimuose nėra gražių žodžių apie Lietuvą, apskritai jis jų vengia, tačiau Lietuva, kaip pagrindinis veikėjas, yra visame kūrinyje: „Vieną dieną liepė mus išvesti iš žeminių. Viršila išvedė, kaip buvo liepta. Atėjo aukštų laipsnių vadai, praėjo pro mūsų eiles, ilgai tarp savęs tarėsi. Paskui vienas jų liepė mus vesti atgal. Tada mūsų viršila sako: „Parodykim jiems Lietuvos kariuomenės eiseną“ ir išdidžiai lietuviškai sukomandavo: „Iš pirmo žingsnio su daina žengte marš!“. Per tokį ilgą laiką buvome susidainavę, balsingų buvo daug. Kokią lietuvišką dainą mes traukėm, neatmenu, bet aukšti karininkai išbėgo iš štabo pažiūrėti mūsų rikiuotės.“
Tai prisiminimai apie 16-osios lietuviškos divizijos formavimo pradžią 1942 m. Rusijoje.
S. Mikštos atsiminimai labai vaizdingi. Autorius pastabus, konkretus, dažnai ciniškas. Visas atsiminimų ciklas turi įvadą, kulminaciją (karo mokykla, kurioje galėjo išvengti karinių veiksmų ir iškilti) ir pabaigą (grįžimą tėviškėn). Stebina, kad nėra jokio blaškymosi, pašalinių detalių, pradžiamoksliam rašeivai būdingo noro viską pasakyti. Garbingai atlaikęs visą naštą, jis baigia: „Tuo ir baigsiu savo prisiminimus iš karo tarnybos. Čia jų tik maža dalelytė, nes per šešis su puse metų visko buvo daug, bet norint tai aprašyti, reikia turėti Saliamono galvą.“
Tai buvo seniai. Sėdėjome ant Nemuno kranto, šnekučiavomės. „Manęs niekas nieko neklausė“, – liūdnai ištarė. Nieko nesakiau, bet pagalvojau, argi kario kas nors kada nors ko nors klausė.
Ar šie atsiminimai literatūra? To negaliu tvirtinti, tačiau galiu teigti, jog tai egodokumentas, svarbus kultūros istorijos šaltinis. Paprastų žmonių, eilinių atsiminimai ilgą laiką buvo nevertinti. O ir raštingų tarp jų buvo ne tiek daug. Šie atsiminimai išimtis. Noriu tikėti, kad jie su detaliais paaiškinimais bus išleisti atskira knyga. O kol kas pateiksime keletą ištraukų iš šių kariuomenių aprašymo.