Išsimislijimai, pramisliavimai, šmėkliojimaisi ir kernojimaisi

Nedrįsčiau žemaičių pavadinti konservatyviais. Net ir garbaus amžiaus kaimiečiai, kuriuos teko pažinti, gana ramiai ir linksmai reaguodavo į keistas jaunimo madas, o laužyta bendrine lietuvių kalba dainuojami populiarių estradinių šlagerių epizodai greitai papildydavo ir vyresnių žmonių užstalės repertuarą. Labiausiai madų vaikėsi mano pusseserė, ji nuolat ką nors išsimislydavo, visaip šmėkliodavosi ir kernodavosi. Jeigu pirmus du žodžius išversti nesudėtinga, tai trečias – veiksmažodis kernotis – vertimui pasiduoda sunkokai. Galima versti į „darkytis“, „vaipytis“ ar „maivytis“, bet taip pat galima ir į „terliotis“. Labiau pagalvojus, ima atrodyti, kad tai tarsi tarpinis veiksmas tarp maivymosi, darkymosi, vaipymosi, išsidirbinėjimo ir terliojimosi.

„Kų to čė dabār išsimėslėjē?!“ – jausmingai reaguodavo teta į pusseserės makiažo eksperimentą ar naują šukuoseną, ir tuo viskas dažniausiai pasibaigdavo. Tik vieną kartą, pamačiusi keistokai sušiauštus plaukus, ji leptelėjo, kad dukra atrodo bjauriai kaip kokia grybų ragana.

Babūnė buvo konservatyvesnė. Ją erzino visi tie pramisliavimai, siutino mini mada, kėlė pyktį „net tos ŠTIŠ“ kaip reikiant neuždengiantys sijonai, ilgi lakuoti nagai, bjaurios dažyvės ant veidų.

Nuolat ką nors išsimislydavusi ir visaip kitaip pramisliaudama pusseserė deficito ir neadekvačių kainų laikais patyrė daug skausmo bei liūdesio. Ilgus metus svajojusi apie firminius džinsus, kartą ji gavo tinkamos medžiagos ir net kelias „Levi’s“ emblemas. Vargo su tais džinsais ilgai, nes nepavyko kaip reikiant jų susiaurinti ir aptempti. Namiškiams tvirtinant, kad jau gerai, kad nebėra kur siaurinti, ji rodė, kad užpakalio srity tos kelnės „kāp prīšėktas“ ir vis lakstė pas kriaučką, kad toji dar labiau pasiaurintų. Nebeprisimenu, kuo baigėsi įnirtingas aptempimo didinimas, nes per pačią kulminaciją turėjau išvykti iš kaimo ir tęsti mokslus, džiaugdamasis, kad ir man atiteko padori brangios medžiagos atraiža.

Linksmiausias su mados klyksmais susijęs epizodas įvyko tai pačiai pusseserei, kai ji, avėdama nepatogiais, bet itin stilingais aukštakulniais, žingsniavo nelygiu kaimo vieškeliu. Pro šalį ėjo kirviu, pjūklu ir dar nežinia kokiais darbo įrankiais nešinas seneliokas Donėla – nenuilstantis pintinių pynėjas, šaukštų, dubenų drožėjas ir kitokių smulkių ūkinių reikmenų gamintojas – ir, pamatęs per grumstus ir akmenukus sunkiai klibikščiavusią merginą, pasiūlė tiesiai šviesiai ir – kaip man atrodo – grynai žemaitiškai: „Kuo to, vakālė, tėik mūčijys? Douk aš tau nupjausio tas kūlnis.“¹

 

Į krikštynas. Mažeikių r. Apie 1959–1960 m. Nuotraukos iš autoriaus archyvo

 

Vakālė

Kreipinys vakālė, tariamas su labai minkšta, minkštumo ženklą atstojančia „ė“ galūnėje, nėra būdingas vien žemaičiams. Esu girdėjęs dzūkus panašiose situacijose sakant „vaĩkeli“, o ir kitur Lietuvoje tikriausiai kai kada sakoma šis tas panašaus. Tik, man atrodo, seniau žemaičiai šį žodelį gausiai vartojo, o ir dabar nevengia pavartoti kažkaip ypatingai ir reikšmingai!

Vakālė yra paguodžiantis, atjaučiantis, bet taip pat ir rodantis vartojančiojo pranašumą bei tam tik­rą aukštesnį statusą. Vyresnis žmogus taip gali pavadinti visus jaunesnius, nepaisydamas jų lyties ir giminystės. O kilus ginčui ar barniui taip kreipdamasis į bendraamžius oponentus pašnekovas aiškiai parodo: oponentas nusišneka, dėsto mintis kaip nesubrendęs paauglys ar vaikas.

Populiariame anekdote apie žemaitį, kuris ilgokai tylomis stebėjęs pelkėje skęstantį žmogų ir pagaliau jam pasakęs: „Monruods, vakālė, to jau nebvārk“, pavartotas šis žodis neturėtų būti verčiamas į „vaikeli“. Teisingiausia būtų jį praleisti. Praleisti šį žodį reikėtų ir kartą girdėtoje žemaitiškoje paguodoje. Dukterėčią, kuri skundėsi, kad vyras prieš ją kelia ranką, teta guodė tokias žodžiais: „No kāp tad tāvės vyrs nemoš, ka jūs, vakālė, vėsa gėmėnė kūrvu.“²

Šmėklos, bubiai, babaušiai, patrakusi lapė ir grybų ragana

„Vėsuokių šmieklu rēk tų žmuonių“, – ne kartą girdėjau sakant babūnę ir populiaraus posakio „visokių žmonių yra, visokių ir reikia“ žemaitiškoje interpretacijoje žodis „šmėkla“ nereiškė kokios nors šiurpios antgamtinės būtybės ar mistinės pabaisos. Taip paprastai būdavo apibūdinami keistai besielgiantys, ekscentriški, išskirtinėmis, neįprastomis savybėmis pasižymėdavę ar kitaip negu daugelis elgdavęsi žmonės. Šmėklomis buvo vadinami ir stilingi mados klyksmų sekėjai, ir netradicinių žemės ūkio kultūrų, keistų dekoratyvinių augalų ar naminių gyvūnų (ypač – nut­rijų) augintojai, ir visokie kitokie standartų laužytojai. Vieną vasarą sumaniusio labai sveikai maitintis mano tėvo veiksmai prie stalo, kramsnojant šviežių salotų lapus be mėsos ir net be jokio alyvo ar smetono, jo sesers – mano tetos – bematant buvo įvertinti kaip pramisliavimas ir šmėkliojimasis.

Pagrindinės mistinės antgamtinės būtybės, kurias būtų galima pavadinti buitinėmis ir kurias žinojo daugelis vaikų buvo bubiai ir babaušiai. Ir vieni, ir kiti atliko svarbų praktinį vaidmenį, nes buvo skirti vaikams atbaidyti nuo vandens telkinių. Visi žinojome, kad prie ne itin plataus ir seklaus Stulpo upelio gyveno bubiai. Jie nebuvo labai pavojingi, bet galėjo skaudžiai apkandžioti, o jeigu eisi vienas vėlai vakare – gali užpulti didelis bubių būrys, ir tada baigsis visai liūdnai.

Gerokai baisesni buvo platesnėje Viešetės upėje, o ypač prie tvenkinio gyvenę babaušiai. Užpuolus babaušiui, laukia neišvengiama žūtis, nes šis arba išsiurbia kraują, arba nusitempia į vandenį ir nuskandina. Kadangi vasarą kartais parodydavo N. Gogolio apysakos „Baubas“ ekranizaciją – kaip atrodo ir vieni, ir kiti, puikiai žinojome. Mažesni filmo herojai baisybukai buvo bubiai, o stambesni, ypač tas – pats didžiausias ir baisiausias, – babaušiai.

Kai ūgtelėjome ir nebetikėjome pasakomis apie klasikines mistines būtybes, nežinia, ar gandas pasklido, ar kažkas sumanė įtikinamą atbaidymo priemonę paaugliams, bet visi žinojome, kad eiti link vandens telkinių negalima, nes pakelės krūmuose klaidžioja patrakusi lapė. Klaidžiojo ji gal kokias tris vasaras, puldinėjo visus, ypač – vaikus ir paauglius, o tas, kuriam įkąsdavo, pavirsdavo kvailiu. Bijojome jos gal net labiau negu bubių ir babaušių, kol ir nežinia ar egzistavęs gyvūnas pavirto priežodžiu. „Šneki visiškus vėjus. Gal tave patrakusi lapė apkandžiojo?“

Suvedę „Google“ paieškoje kabutėse įrašytą žodžių junginį „grybų ragana“, pateksime į puslapį „Teisės gidas“, kuriame paskelbti prieš geras dvi dešimtis metų būtent tam kaime, kur leidau savo vaikystės ir paauglystės vasaras, vykę ir rajono spaudoje aprašyti kaimynų nesutarimai.³ Piktai, tulžingai, bet ir šiek tiek komiškai moteriai apibūdinti skirtą posakį grybų ragana vaikystėje teko girdėti ne kartą.

Keisti vardai

Tėvo eilėraštyje „Žemaičiūse“ yra parašyta, kad žemaičių krašte „tave kitaip vadina“, ir tai yra tiesa. Familiarias vardų formas Juonis, Pėtris, Anicis, Albinis, Puovilis, Kėstis suprasti nėra sunku. Keisčiau skamba „sumoterinti“ vyrų vardai – Kazimieras pavadintas Kaze, Juozas – Juze, Vincas – Vince, Antanas – Onte. Yra keistų formų ir santrumpų. Retas susipras, kad Jėšis – tai Jonas, nelengva iššifruoti, kad Jogasė – tai Joana, Teruta – Teresė, keistai skamba Stonsle pavadintas Stasys ar Stanislovas. Stasys ar Stanislovas gali būti vadinamas ir Stašiu, žemaitiškai tariant su ilga „a“ – Stāšis. Varde Vladas tikriausiai dėl žemaičių burnoms neįprasto raidžių „V“ ir „L“ junginio keičiasi pirmoji raidė ir sakoma ne Vladas, ne Vladis, o Blādis.

 

Vestuvės Žemaitijos kaime. Mažeikių r. Apie 1965–1970 m.

 

Pirmą kartą Žemaitijoje apsilankiusi žmona, pripratusi, kad tuo pačiu metu kaime viešėjusį mano tėvą vieni artimieji vadina „moteriškos giminės“ vardu Elėksėndra, kiti – Aleksis ar Ėleksis, galvojo, kad pačių artimiausių vartojama Alekso, Aleksandro familiari santrumpa Uolis arba Olis – ne vardo forma, o kažkoks giminystės statusas.

Raidė „f“

Kaip ir daugelio kitų lietuvių kalbos tarmių atstovai, tikri žemaičiai dounininkai „F“ raidės neturi. Žodį fab­rikas, jie sakys pābrėks, statydami namą kas iš „fundamento“ kilusius pudamentus, o kambario apšvietimą reguliuos, užtraukdami ir atidengdami pirankas.

Varduose „F“ raidė taip pat bus keičiama į „P“: Feliksas taps Pėleksiu, Alfonsas – Alponu, Adolfina – Adolpina, Zofija – Zopija ar sutrumpintai – Zope, o mano ištikimas keturkojis vaikystės draugas buvo ne Fiksas, o Piksis.

Grūdus kaimo žmonės vėtydavo ir rūšiuodavo, naudodamiesi pukteliu, darbo procesas vadindavosi pukteliavojimu. Stilingos damos plaukus prizuodavo. Anuomet populiarus net tarp kaimo žmonių tarptautinis žodis fanaberija, Žemaitijoje buvo sakomas panėbērėjė, o žmogus, kuriam ši savybė būdingą, apibūdinamas kaip panėbērnos. Iš babūnės pasakojimo žinojau, kad Tirkšlių bažnyčios statyba kadaise rūpinosi pundatorius.

Pastaruoju metu „F“ ne tik atsirado, bet ir įsitvirtino, ir „P“ vietoj jos vartoja nebent vyresnio amžiaus atokesnių vietovių gyventojai. Su tuo vartojimu pasitaiko ir keistų dalykų. Nemažą dalį gyvenimo Vilniuje pragyvenusi mano babūnė ilgokai prie tos raidės pratinosi. Pradžioje kaimo buityje nematytas fotelis jai buvo potelis ar net portelis, bet pamažu nors ir netapo foteliu, bet pavirto į fortelį. Ilgainiui ši raidė pradėjo skambėti varduose, o dar vėliau babūnė „f“ raidę visiškai įsisavino ir aktyviai vartojo. Pradėjo netgi atsirasti tam tikras perteklius. Ilgesnę gyvenimo dalį nematytus, neragautus apelsinus ji „pagarbiai“ vadino afalcinais, o su savo dukra – mano teta – ap­šnekėdama neįprastai besielgusius ar šiaip negerus žmones, piktai sakė, kad jie yra fyderastai.

1 Kam tu, vaikeli, tiek kankiniesi. Duok, aš tau nupjausiu tuos kulnus.
2 Tai kaip tavęs vyras nemuš, jeigu jūsų, vaikeli, visa giminė... pasileidusi.
3 „Teisės gidas“, www.teisesgidas.lt/modules/paieska/lat.php?id=25623

Bus daugiau